- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-362-227/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė (pran.)
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
- Atsakovas
- K. B., S. Š.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –362– 227/ 2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2521-452/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovams K. B., S. Š. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresiniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. B. ir S. Š. 1336,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 40 Eur žyminį mokestį.
Nurodė, kad 2014-01-19 dėl K. B., vairavusio S. Š. priklausančią transporto priemonę LANCIA KAPP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė OPEL ASTRA CARAVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). S. Š. mašina nebuvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl AB „Lietuvos draudimas“ atlygino žalą (1336,40 Eur) eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui. Išmokėtos sumos reikalauja solidariai iš žalą padariusio asmens K. B. ir S. Š., nevykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju draudimu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo K. B. 1336,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-03-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur žyminį mokestį ieškovui bei 14,60 Eur procesinių dokumentų įteikimo išvadų valstybės naudai. Ieškinį atsakovo S. Š. atžvilgiu atmetė. Priteisė iš ieškovo 528 Eur bylinėjimosi išlaidas S. Š.. Grąžino S. Š. 13 Eur žyminio mokesčio permoką.
Nustatė, kad 2014-01-19 Panevėžyje dėl K. B., vairavusio S. Š. priklausančią transporto priemonę LANCIA KAPPA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė OPEL ASTRA CARAVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (5-9 b.l.). Eismo įvykio metu transporto priemonė LANCIA KAPPA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą, išmokėdamas 1336,40 Eur draudimo išmoką (22-25 b.l.), o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vykdydamas paslaugų teikimo sutarties 2.1.3. p. nuostatas, AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo išmokėtą 1336,40 Eur draudimo išmoką (26 b.l.) ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 įsiteisėjusiu nutarimu nustatyta, kad automobilis ,,Lancia Kappa“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo paimtas nežinant savininkui S. Š. ir kad jis neatsakingas už neteisėtą savo nuosavybės panaudojimą (9-11 b. l.). Teismas pripažino, kad šis nutarimas turi prejudicinę galią šioje byloje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 2 d.) bei sprendė, kad atsakovas K. B., neteisėtai paėmęs civilinės atsakomybės draudimu nedraustą automobilį, jį vairavo neblaivus, pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė. Pripažino, kad atsakovo K. B. veiksmuose yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovui S. Š., automobilio savininkui neigiant davus sutikimą vairuoti automobilį kitam asmeniui įvertino, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes bei darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų jo atsakomybė. Sprendė, kad nėra nustatyta valdytojo kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, todėl taikytinos Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatos. Įvertino, kad žala padaryta ne transporto priemonės savininkui ja naudojantis, ir ne transporto priemonės savininkui leidus naudotis jam priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui, todėl S. Š. veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į atsakovo K. B. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala, o automobilio, esančio asmens nuosavybėje, neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už atsiradusią žalą padarytą vairuojant šį automobilį, nes pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 3 dalies nuostatą reikalinga antra sąlyga – tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui. Ieškinio reikalavimą atsakovo K. B. atžvilgiu teismas laikė pagrįstu, įrodytu ir tenkintinu CK 6.37 straipsnio, 6.210 straipsnio 2 dalies, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.280 straipsnių pagrindais, iš jo ieškovo naudai priteisė 40 Eur žyminį mokestį ieškovui ir 14,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei (CPK 80, 92 str.). Teismas, nustatęs priežastis, lėmusias sprendimo už akių panaikinimą, atsižvelgęs į parengtų procesinių dokumentų skaičių, teismo posėdžio trukmę bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų visiško atlyginimo principo, sumažino iš ieškovės priteistinas teisinės pagalbos išlaidas S. Š. nuo 641 Eur iki 500 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.), gražino atsakovui 13 Eur žyminio mokesčio permoką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo šio sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys S. Š. atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, TPVCAPDĮ nuostatas, nesilaikant teisminės praktikos. Nesutinka, kad S. Š. nepažeidė imperatyvių įstatymo normų reikalavimų, dėl kurių jam kiltų civilinė atsakomybė pagal TPVCAPDĮ. Pažymi, kad šio įstatymo nuostatos numato, jog kiekviena, tiek valdoma, tiek naudojama, nepriklausomai nuo to, eksploatuojama ar ne, transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o ši pareiga tenka savininkui. S. Š. jam nuosavybės teise priklausiusio automobilio apdraudęs nebuvo ir tuo pažeidė imperatyvias TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, jis sistemiškai, ilgais laikotarpiais nedraudė transporto priemonės ir tuo jis sąmoningai prisiėmė neigiamų pasekmių riziką ir todėl yra solidariai atsakingas ieškovui.
Nesutinka su teismo išvada, kad K. B. neteisėtai užvaldė S. Š. mašiną ir kad dėl to nėra pastarojo kaltės.Nors pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas neteisėto užvaldymo faktą, vadovavosi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A2.6.-350-902/2014, tačiau ieškovas minėtos bylos nagrinėjimo metu nedalyvavo, nutarimas vertintinas tik kaip rašytinis įrodymas, o ne kaip turintis prejudicinę galią. Faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant, tuo tarpu neteisėto užvaldymo versija yra neįtikėtina. S. Š. nepranešė policijai apie transporto priemonės LANCIA KAPPA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę, bendraatsakovių parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie, būdami gerai pažįstami, savo šališkais parodymais, tikėtina, siekė išvengti transporto priemonės konfiskavimo, neįtikėtina, kad S. Š. automobilio raktelius pametė, o K. B., būdamas girtas (eismo įvykio metu nustatytas sunkus girtumo laipsnis -2,44 promilės) juos surado ir suprato, kad rastieji rakteliai yra būtent nuo transporto priemonės LANCIA KAPPA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugalvojo be draugo žinios ja pasivažinėti. Neįtikėtina, kad S. Š. nežinojo, jog kartu su juo visą vakarą besilinksminantis K. B. ketina pasinaudoti jo mašina.
Teigia, kad net ir pripažinus, kad mašina buvo užvaldyta neteisėtai, tai neeliminuoja pareigos apdrausti ją ir TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties transporto priemonės savininko atsakomybei prieš biurą tuo atveju, jeigu eismo įvykis padaromas neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Vienintelis atvejis, kuomet, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus, būtų galima teigti, kad transporto priemonės savininkas neturėtų būti atsakingu už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą pagal TPVCAPDĮ nuostatas, jeigu pastarasis įrodytų, jog apdraustą įregistruotą transporto priemonę prarado ne dėl savo kaltės, t.y. iki pat neteisėto užvaldymo vykdė imperatyvias TPVCAPDĮ nuostatas, siekdamas užfiksuoti neteisėto užvaldymo faktą ir susigrąžinti prarastą nuosavybę, ėmėsi aktyvių veiksmų (pvz., kreipėsi į policiją, teismą, į VĮ „Regitra“), draudimo apsauga pasibaigė po neteisėto transporto priemonės užvaldymo, kuomet ir įvyko eismo įvykis, t.y. tolimesnis neteisėtai valdomos transporto priemonės draudimas nors ir būtų formaliai pagrįstas, tačiau neatitiktų bendrųjų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Tuo tarpu atsakovas automobilio nebuvo apdraudęs ir sudarė galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims, net pripažinus, kad automobilis užvaldytas neteisėtai, S. Š. elgesys neatitiko iš bonus pater familias principo kylančių reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu, kad jis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims. S. Š. jam priklausančio didesnio pavojaus šaltinio valdymo kontrolę buvo praradęs dėl savo kaltės. Teismo išvados prieštarauja apeliaciniame skunde nurodomai teisminei praktikai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas S. Š. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nauji, nors jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas pagrįstai taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalies normas, kuriose nustatyta, jog aplinkybė, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, o už padarytą žalą atsako asmuo, ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 nutarime, priimtame administracinėje byloje, nustatytos aplinkybės, kad automobilis buvo paimtas nežinant savininkui S. Š. bei jis neatsakingas už neteisėtą savo nuosavybės panaudojimą, kurio metu buvo padaryta žala, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų šiame nutarime nustatytas aplinkybes. Nesutinka, kad automobilio neteisėto užvaldymo versija neįtikėtina, apelianto skunde daromos įrodymais nepagrįstos prielaidos, nepaneigiančios teismo išvadų, jog S. Š. nepažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų jo atsakomybė. Taikant solidarią atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ar toks savininko neteisėtas neveikimas yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Priežastinį ryšį su atsiradusia žala būtų galima konstatuoti tik tada, kai transporto priemonės savininkas bet kokiais pagrindais perduoda neapdraustą transporto priemonę naudojimui, t.y. su savininko žinia tretiesiems asmenims yra leidžiama naudoti neapdraustą transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad S. Š. savo neapdraustos transporto priemonės nenaudojo, ji buvo paruošta pardavimui ir S. Š. nebuvo ir nėra atsakingas už neteisėtą savo nuosavybės panaudojimą, kurio metu buvo padaryta žala, byloje nėra įrodymų, kad jis būtų leidęs K. B. naudoti neapdraustą automobilį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Ginčo dėl to, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso atsakovui S. Š., kad ji nebuvo drausta privalomuoju draudimu ir kad eismo įvykį sukėlė atsakovas K. B., o ieškovas turi regreso teisę dėl išmokos draudimo kompanijai, nėra. Ginčas ar dėl žalos atlyginimo (nuostolių) solidari atsakomybė tenka ir mašinos savininkui, kaip neapdraudusiam transporto priemonės, kartu su žalą padariusiu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog teismo nutarimas K. B. administracinėje byloje, kurioje buvo konstatuota, kad K. B. paėmė mašiną nežinant jos savininkui S. Š. ir kad pastarasis neatsakingas už neteisėtą savo nuosavybės panaudojimą, yra prejudicinę reikšmę turintis faktas ir sprendė, kad dėl ieškovui padarytos žalos nėra atsakingas mašinos savininkas S. Š., nes be jo sutikimo mašiną paėmė K. B., padaręs žalą. Su tuo nesutinka ieškovas.
Apeliantas teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ginčija iš esmės vienu pagrindu, t. y. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas (toliau- teismas) netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių savininkų ir jų valdytojų civilinę atsakomybę, draudiko, atlyginusio transporto priemone padaryta žalą, atgręžtinio reikalavimo teisę, subjektus, kurių atžvilgiu šis reikalavimas gali būti pareiškiamas. Apelianto nuomone, atgręžtinis reikalavimas dėl draudiko nukentėjusiajam asmeniui atlygintos žalos priteisimo gali būti reiškiamas tiek asmens, kuris transporto priemone naudojosi, tiek automobilio savininko atžvilgiu ir todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra automobilio savininko solidarios atsakomybės už žalą ir kad už žalą atsakingas tik ją padaręs asmuo- K. B., vairavęs automobilį.
Sutiktina su apeliantu, kad pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, neapdrausta negali naudotis nei patys valdytojai nei leisti naudoti kitam asmeniui. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. Neįvykdę šios pareigos- neapdraudę transporto priemonės ir ja padarę žalą turi atlyginti biuro sumokėtas išmokas (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1p, 23 str. 1d)
Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta atsakovui S. Š. nuosavybės teise priklausiusia neapdrausta transporto priemone (automobiliu). Tai reiškia, kad jis neįvykdė įstatyminės pareigos- apdrausti turimą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 st. 2 d., 43 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kuriomis atlyginta už kaltininko – K. B., jam naudojant neapdraustą transporto priemonę, padarytą žalą. Ieškovas įgijo regresinę teisę reikalauti žalos(nuostolių) atlyginimo. Solidarų reikalavimą jis nukreipė į žalą padariusį asmenį ir mašinos savininką, neapdraudusį mašinos.
Tačiau vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, nagrinėjamos bylos atveju negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Tuo atveju, kai nustatoma, kad transporto priemonės savininkas ne tik neperdavė kitam asmeniui naudoti transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bei tokios transporto priemonės pats nenaudojo, o galimybę valdyti tokią transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, reiškia, kad nustatomos aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovo S. S. atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Tačiau, kolegijos manymu, šiuo atveju, atsižvelgiant ir į atsakomybės atsiradimo pagrindą, automobilio valdymo praradimas prieš savininko valią yra reikšminga aplinkybė sprendžiant ginčą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais taikoma CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012). Atsakovas, siekiantis įrodyti, kad jam nekyla turtinė atsakomybė, turi pareigą nurodyti aplinkybes, šalinančias jo civilinę atsakomybę, bei jas pagrįsti leistinais įrodymais (CPK 178 str.).
Nagrinėjamoje byloje teismas pripažino, kad atsakovui S. Š., kuris yra automobilio savininkas, neigiant davus sutikimą vairuoti automobilį kitam asmeniui, byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes. Teismas vertino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 įsiteisėjusį nutarimą, priimtą K. B. administracinėje byloje, kurioje konstatuota, kad automobilis ,,Lancia Kappa“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo paimtas nežinant savininkui S. Š. ir kuris neatsakingas už neteisėtą savo nuosavybės panaudojimą (9-11 b. l.), kaip prejudicinę galią turintį rodymą. Sprendė, kad nėra nustatyta valdytojo kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo ir taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas. Sutiktina su apeliantu, kad šis nutarimas neturi prejudicinės galios ir yra vertintinas tik kaip rašytinis įrodymas. Tačiau apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų minėtą rašytinį įrodymą- įsiteisėjusį teismo nutarimą ir tuo pačiu teismo išvadą, jog automobilis buvo užvaldytas neteisėtai. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad transporto priemonės savininkas automobilio neteko prieš savo valią dėl neteisėtų atsakovo K. B. veiksmų.
Apeliantas skunde teigia, kad neteisėto užvaldymo versija yra neįtikėtina, kadangi S. Š. nepranešė policijai apie transporto priemonės LANCIA KAPPA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę, bendraatsakoviai, būdami gerai pažįstami, savo šališkais parodymais siekė išvengti transporto priemonės konfiskavimo, neįtikėtina, kad S. Š. automobilio raktelius pametė, o K. B., būdamas girtas, juos surado ir suprato, kad rastieji rakteliai yra būtent nuo tos transporto priemonės, sugalvojo be draugo žinios ja pasivažinėti, o S. Š. nežinojo, jog kartu su juo visą vakarą besilinksminantis K. B. ketina pasinaudoti S. Š. priklausančia transporto priemone.
Su šiais teiginiais nesutinka abu atsakovai, o apelianto skunde iškeltos abejonės, samprotavimai nepagrįsti jokiais įrodymais. Todėl jie pripažintini deklaratyviais. Minėta, nenuginčytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 nutarimas ar jo dalis (b.l.9). Teismo išvadą, kad K. B. be savininko leidimo pasiėmė automobilį, patvirtina aplinkybė, jog sulaikius K. B. jis policijos darbuotojams nepateikė dokumentų, suteikiančių teisę naudotis automobiliu. Be to, K. B. buvo sulaikytas netrukus po automobilio savavališko pasiėmimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo remtis apelianto nurodytomis nutartimis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-440-259/2008, Klaipėdos apygardos teismo 2010-10-15 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-789-253/2010 ir jose pateiktais išaiškinimais. Jose buvo sprendžiamas klausimas dėl solidarios atsakomybės pasikeitus transporto priemonės savininkams, tačiau pasikeitimo neįregistravus viešajame registre. Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių perėjimo kitam asmeniui klausimas nėra aktualus. Taip pat nėra pagrindo remtis konkrečiomis apelianto nurodytomis teismų nutartimis, kuriose pasisakyta dėl solidarios savininko, nevykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę, atsakomybės, dėl skirtingų bylos aplinkybių. Vienoje iš jų - Kauno apygardos teismo 2012-04-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-763-698/2012 , buvo pripažinta, kad savininkas yra atsakingas dėl žalos atsiradimo, įvertinus, kad nors savininkas pats automobiliu nesinaudojo ir vairuotojas buvo paėmęs automobilį savo nuožiūra, tačiau jis žinojo, kur yra automobilio raktai ir automobilis. Analogiškai kitose apelianto nurodytose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2015-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2203-262/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-429-798/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1427-567/2011) buvo konstatuota kad savininkas yra atsakingas solidariai su žalą padariusiu vairuotoju nes nebuvo įrodytas neteisėtas automobilio užvaldymas, nesiimta priemonių užtikrinti, kad automobilio negalėtų vairuoti kitas asmuo, nesikreipta į policiją.
Pažymėtina, kad minėtose civilinėse bylose aplinkybės skiriasi nuo šios bylos. Jose buvo nustatytas neteisėtas automobilio užvaldymo faktas, priešingai nei šioje. Iš minėto Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-11 nutarimo, priimto K. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.6-350-902/2014, matyti, kad K. B. ir suintereresuoto asmens S,Č. paaiškinimais K. B.- buvęs S. Č. darbuotojas; S,Č. priklausanti nedrausta mašina stovėjo prie jo buvusios darbovietės UAB „Autulė“ kieme, nes buvo paruošta pardavimui; jos dokumentai buvo pas savininką S. Č., o raktelius buvo pametęs, kuriuos surado K. B.; K. B. be savininko leidimo pasiėmė automobilį ir važiuojant į namus sukėlė eismo įvykį; buvo neblaivus. Teismas, netaikydamas S. Č. priklausančios mašinos konfiskacijos, rėmėsi bylos aplinkybėmis, jog, policijos pareigūnams K. B. nepateikė automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros rezultatų kortelės ir laikė tikėtina S. Č. versija, jog mašinos dokumentai buvo pas jį, K. B. paėmė automobilį be savininko žinios, o mašina nedrausta, nes paruošta pardavimui. Nepaneigta ir tai, jog eismo įvykis įvyko neužilgo po to, kad K. B. be savininko leidimo užvaldė mašiną. Esant tokioms šios bylos aplinkybėms, negalima sutikti su apeliantu, jog teismo išvados prieštarauja suformuotai teisminei praktikai. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-429/2012, 3K-3-555/2013 nurodė, kad savininkui praradus transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, egzistuoja aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę. Šioje byloje atsakovo S. Č. kaltė nenustatyta.
Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad automobilio savininkas galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės. Neapdraustos transporto priemonės atsakovas S. Š. neperdavė atsakovui K. B. naudotis, šis jį užvaldė be savininko valios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad S. Š. atsiranda atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas atmesti ieškinį automobilio savininko atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, kurį pakeisti ar panaikinti ieškovo apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p).
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą iš jo priteistinos atsakovo S. Š. prašomos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 200 Eur už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti S. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini)