Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-440-259/2008

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-04-24
Bylos Nr.: 2A-440-259/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Rūta Palubinskaitė
Atsakovas: L. P., V. U.
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo: T. R.
Advokatai: Irena Andriuškevičienė

Civilinė byla Nr.2A-440-259/2008

Pirmos instancijos teismo teisėjas Antanas Pilipčikas

Procesinio dokumento kategorija 44.2.4.1, 121.1, 121.15, 121.21

(S)(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Editai Tamulaitienei, dalyvaujant atsakovės L. P. atstovams A. P. ir advokatei Irenai Andriuškevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-505-59/2007 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. U. , L. P. , trečiajam asmeniui T. R. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu (b.l.1-2) prašė priteisti solidariai iš atsakovų 26 904 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo V. U. 26 904 Lt žalos atlyginimo, 807,12 Lt žyminio mokesčio bei 118,19 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso 27 829,31 Lt, bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007-01-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį dalyje dėl reikalavimų atsakovei L. P. atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad dėl V. U. , vairavusio L. P. priklausiusią transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta T. R. vairuota, jam priklausiusi transporto priemonė. Kadangi eismo įvykio metu V. U. civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta nebuvo, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ), dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo T. R. kreipėsi į ieškovą. UAB „Baltic Garant", vykdant 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr.10 nuostatas (1.1 p.) bei veikiant ieškovo vardu, nustačius eismo įvykio metu padarytos žalos T. R. automobiliui dydį ir išmokėjus jam 26 904 Lt dydžio draudimo išmoką, ieškovas kompensavo UAB „Baltic Garant“ jos išmokėtą 26 904 Lt draudimo išmoką.

Teismas nustatė, kad automobilį, kurį vairavo avarijos kaltininkas V. U. , L. P. perleido jam pagal rašytinę sutartį (b.l.35), apie tai, kad automobilis nėra draustas, kad jam neatlikta techninė apžiūra, atsakovas, perkant automobilį, buvo įspėtas. Todėl teismas laikė, kad nuo šio momento V. U. tapo automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio (CK 6.270str. 2 d .), savininku ir faktiniu jo valdytoju, kadangi rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis ir jo perdavimas atsakovo žinion sukūrė V. U. visas teises ir pareigas, kylančias iš automobilio valdymo ir disponavimo juo. Teismas taip pat nurodė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, kadangi pagal CK 1.94 str. įstatymo nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio negaliojančiu nedaro.

Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. transporto priemonės vairuotojas, dalyvaujantis kelių eisme, privalo būti apsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba būti apdraustas šiuo draudimu ir turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį, kad yra sudaryta draudimo sutartis. Taigi, norėdamas automobilį eksploatuoti, atsakovas turėjo pasirūpinti jo draudimu. Tai, kad V. U. šios pareigos neatliko, L. P. iki pat autoįvykio nežinojo, todėl, teismas konstatavo, kad ji bendraatsakove šioje byloje įtraukta nepagrįstai. Be to, teismo vertinimu, net jei automobilis ir būtų apdraustas, draudiminis atlyginimas nebūtų mokamas, nes autoįvykio metu V. U. buvo neblaivus. Kadangi teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad autoįvykio metu padarytas žalos dydis yra realus, paremtas foto lentelėmis, transporto priemonės techninės apžiūros protokolu, skaičiuot pagal tuo metu galiojusius įkainius, jis visą 26 904 Lt sumą priteisė iš atsakovo V. U. .

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nesutiko su teismo sprendimu, prašė teismo sprendimą pakeisti - priteisti iš atsakovų V. U. ir L. P. solidariai 26 904,00 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:

1) teismo teiginys, kad transporto priemonę VAZ 2105, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) perleidus V. U. „...pagal rašytinę sutartį", jis tapo transporto priemonės savininku ir dėl to turėjo pats pasirūpinti jos draudimu, nepagrįstas. Atsakovų sudarytas „pirkimo aktas" (b.l.35) negali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis transporto priemonės perdavimą kitam asmeniui iki 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio, kadangi jame nenurodyta „pirkimo akto" sudarymo data. Be to, net jei transporto priemonė iš tikrųjų buvo perduota V. U. iki eismo įvykio, tai buvo padaryta pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 str. nustato, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruotas motorines transporto priemones. 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr.260, 2 punkte nustatyta, kad transporto priemonių, jų savininkų ir (ar) naudotojų duomenis ir šių duomenų pasikeitimus Lietuvos Respublikoje registruoja, registravimo dokumentus išduoda bei registravimo duomenis tvarko valstybės įmonė „Regitra" (tokia pati tvarka galiojo ir 2004 m. balandį, t.y. tuomet, kada L. P. tariamai pardavė automobilį V. U. ). Be to, šių taisyklių 43.1 punkte nustatyta, kad transporto priemonė turi būti išregistruojama, jeigu ji parduodama. Tuo tarpu neišregistruoto iš VĮ „Regitra" automobilio parduoti ir teisiškai šiuo pagrindu perduoti naujam savininkui, negalima (2005-03-09 Vilniaus apygardos teismo nutartis c.b. Nr. 2A50-217/2005). CK 4.254 str. 1 d. nustato, kad viešame registre (šiuo atveju - VĮ „Regitra") turi būti registruojami sandoriai bei sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, be to, VĮ „Regitra" pateikti dokumentai yra laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, t.y. juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Taigi, sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog: pirma, transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuris registruotas VĮ „Regitra", antra, teisės aktai nustato privalomą sandorių registravimą, parduodant transporto priemonę. VĮ „Regitra" duomenimis L. P. eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkė (b.l.4) Tuo tarpu TPVCAPDĮ nustatyto, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje valdomas ir naudojamas transporto priemones jų savininkai privalo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to, transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d., 4 str.). Šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas vairavo L. P. priklausančią transporto priemonę, kurios ji, atsižvelgiant į TPVCAPDĮ nuostatas, neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl šios priežasties jai ir kilo pareiga atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą kartu, t.y. solidariai, su eismo įvykio kaltininku (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nustato privalomą sandorių registravimą, parduodant transporto priemonę bei sutinkant su teismo teiginiui, kad "...įstatymo nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio" (CK 1.94 str.), vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 1.94 str. nuostata galioja tik šalims, sudariusioms tokį sandorį. Tuo tarpu, vadovaujantis CK 1.75 str. 2 d., neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - prieš ieškovą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Be to, LAT 2000-11-22 nutartyje c.b. Nr.3K-3-1237/2000 nurodė, kad „didesnio pavojaus šaltinio savininkas, norėdamas perkelti visą riziką, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, kitam asmeniui, privalo tinkamai įforminti didesnio pavojaus šaltinio perdavimo faktą. Tą būtina padaryti siekiant, kad tretieji asmenys žinotų, kas yra teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas". Vadinasi, ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ bei atsižvelgdamas į oficialaus registro VĮ „Regitra" duomenis, veikė sąžiningai ir atgręžtinio reikalavimo teisę ir į transporto priemonės savininką nukreipė teisėtai, kadangi L. P. kartu su transporto priemonės vairuotoju yra solidariai atsakinga už jai priklausančio didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą (LAT Senato 2000-06-16 nutarimo Nr.27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu" 5 punktas);

2) teismo teiginys, kad „net jei automobilis ir būtų apdraustas, draudiminis atlyginimas nebūtų mokamas, nes autoįvykio metu V. U. buvo neblaivus", klaidingas. Jeigu V. U. civilinė atsakomybė eismo įvykio metu būtų buvusi apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimo išmoka būtų išmokėta nukentėjusiajam asmeniui, nepriklausomai nuo V. U. būsenos eismo įvykio metu. Tokiu atveju draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiam asmeniui, įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d.), t.y. į V. U. . Tuo tarpu transporto priemonės savininkei L. P. jokia atsakomybė nekiltų - ji savo, kaip transporto priemonės savininkės, pareigą apdrausti jai priklausančią transporto priemonę būtų atlikusi. Be to, šis teismo teiginys neturi jokio ryšio su byla bei negali turėti jokios įtakos ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisei;

3) teismo motyvas, kad TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. nustato, jog transporto priemonės vairuotojas, dalyvaujantis kelių eisme, privalo būti apsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba būti apdraustas šiuo draudimu ir turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį, kad yra sudaryta draudimo sutartis, nepagrįstas. Ieškovas į teismą kreipėsi dėl 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio metu patirtų nuotolių, savo reikalavimą grįsdamas nuo 2004-05-01 galiojančia TPVCAPDĮ redakcija (2004-03-05 LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas). Šios TPVCAPDĮ redakcijos 4 str. 2 d. nuostatose įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti draudimo sutartį, o ne nuostatos, paminėtos teismo sprendime. Teismas sprendime nepagristai paminėjo LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001-06-30 iki 2004-05-01) 4 str. 2 d. nuostatas, kadangi 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio metu atsiradusiems teisiniams santykiams reguliuoti turi būti taikomas įstatymas (2004-05-01 TPVCAPDĮ redakcija), galiojęs tų teisinių santykių atsiradimo metu, t.y. žalos padarymo metu (šiuo atveju - 2004-10-05) (LAT 2001-06-04 nutartis c.b. Nr.3K-3-663/2001). Vadinasi, teismas bylą nagrinėjo bei sprendimą priėmė ne pagal galiojančią teisę - netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti, o taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, tokiu būdu pažeisdamas CPK 3 str. bei 263 str. nuostatas;

4) 4) teismas pažeidė ir CK 1.2 str. įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą, reiškiantį diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. LR Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu byloje Nr.26/07 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" konstatavo, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais;<...> Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus...". „Precedentų konkurencijos atveju (t.y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis... ". Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos apygardų teismai jau yra pasisakę, jog, vadovaujantis TPVCAPDĮ asmuo, VĮ „Regitra" duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas (privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės), ir asmuo, atsakingas už žalos padarymą, ieškovui atsako solidariai (b.l.156-169). Todėl, atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo išvadą bei apygardos teismų nutartis, manytina, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, turėjo vadovautis sukurta teismų praktika analogiškose bylose, o ne nemotyvuotai ją ignoruoti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė L. P. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:

1) ieškovas nepagrįstai nurodo, kad už jam atsiradusius nuostolius atsakovai privalo atsakyti solidariai, kadangi pagal CK 6.279 str. 1 d. tik bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai. Tačiau byloje nustatyta, kad žalą trečiojo asmens automobiliui, dėl ko atsirado nuostoliai ieškovui, padarė vienas asmuo – V. U. , todėl solidarioji atsakomybė šiuo atveju kilti negali;

2) reikalavimą priteisti nuostolius iš L. P. ieškovas nepagrįstai grindžia tuo, jog ieškovė, būdama automobilio savininke, yra kalta, nes nevykdė TPVCAPDĮ nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę. Siekdamas nustatyti, kuris iš bendraatsakovių privalo atlyginti atsiradusius nuostolius, teismas išsiaiškino visas aplinkybes ir sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei kilti: a) žalą; b) neteisėtus veiksmus; c) kaltę; d) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Nustatyta, kad kaltas dėl eismo įvykio kilimo ir pasekmių yra V. U. , kuris šios aplinkybės teismo posėdyje neneigė, ją pripažino, jo kaltę dėl autoįvykio taip pat patvirtinta prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.52-1-01473-04. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo kalti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su nuostolių atsiradimu, dėl ko atsakyti pagal ieškinį privalo V. U. . L. P. atžvilgiu civilinė atsakomybė kilti negali, nes: pirma, autoįvykio metu ji nebuvo automobilio valdytoja, antra, tarp jos veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių nėra priežastinio ryšio, trečia, ieškovas neįrodė L. P. kaltės. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą;

3) ieškovo argumentai, kad rašytine sutartimi perleidusi transporto priemonę V. U. , tačiau neatlikusi jos išregistravimo, L. P. išliko transporto priemonės savininke ir turi atsakyti pagal ieškinį, nepagrįsti, prieštarauja įstatymui. Pagal CK 6.270 str. 2 d. atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo ne savininkas, o asmuo, kuris yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t.y. asmuo, valdantis šį šaltinį ne tik nuosavybės, bet ir patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Vadinasi, ieškovas negali reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės vien dėl to, kad, perleidus automobilį, ji jo neišregistravo. CK 6.270 str. 2 d. nustato atsakomybę ne tam asmeniui, kuris registre nurodytas padidinto pavojaus šaltinio savininku, bet asmeniui, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams. Asmuo, valdantis padidinto pavojaus šaltinį, nebūtinai privalo būti jo savininkas, tačiau privalo būti jo valdytojas. Be to, padidinto pavojaus šaltinio valdytojas gali būti ne tik asmuo, įregistruotas registre kaip automobilio savininkas, bet ir panaudos, nuomos ar pagal įgaliojimą valdantis didesnio pavojaus šaltinį asmuo. Tokia teismų praktika suformuota LAT Senato 2000-06-16 nutarime Nr.27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“;

4) 2004 m. Pirkimo aktu L. P. pardavė automobilį V. U. kaip netinkamą naudoti, skirtą atsarginėms dalims. Automobilis iki pardavimo jau buvo nevažiuojantis, jokios grėsmės nekėlė - buvo laikomas užrakintame garaže, dėl ko neatitiko padidinto pavojaus šaltinio sąvokos. Apie tai, kad automobilis techniškai netvarkingas, netinkamas eksploatuoti, be techninės apžiūros, neapdraustas, V. U. buvo žinoma, tą patvirtina V. U. paaiškinimai teismo posėdžio metu (b.l.138). Tačiau V. U. , žinodamas šias aplinkybes, pažeisdamas teisės aktus, jį eksploatavo, be to, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, sukėlė autoįvykį, dėl ko turi pareigą atlyginti žalą. L. P. negalėjo įtakoti V. U. veiksmų, nes, gavusi atlygį už parduotą daiktą, nebuvo automobilio savininke, taip pat negalėjo tikėtis tokių veiksmų, kuriuos atliko V. U. ;

5) ieškovo teiginys, kad sandoris šalims galioja, tačiau kuomet jis neatitinka įstatymo reikalavimų, nes šalys sandorio neįregistravo (CK 1.75 str. 2 d.), sandorio faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - prieš ieškovą), nepagrįstas. Pagal CK 1.75 str. šalims sandoris galioja, net jeigu jis nėra įregistruotas, dėl ko šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, bet nuo to momento, kuris yra nustatytas šalių susitarimu. Atsižvelgiant šį reglamentavimą, nuo automobilio eksploatavimo pradžios V. U. atsirado pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Datos nebuvimas Pirkimo akte nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu, nes automobilio pardavimo data yra nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje, ją taip pat nurodė abi sandorio šalys, patvirtino liudytoju apklaustas A. V. . Automobilio pirkimas-pardavimas atitinka įstatymų reikalavimus ir CK XXIII skyriaus „Pirkimas-pardavimas" nuostatas. Pirkimo-pardavimo sandorį pripažįsta tiek pardavėjas, tiek pirkėjas, automobilio pardavimo sutarties forma atitinka įstatymo reikalaujamą formą. Automobilis buvo perduotas V. U. pardavimo dieną, o už šį daiktą pardavimo dieną atsakovei buvo sumokėti pinigai;

Šalies argumentai

6) teismui pateikti ieškovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pats ieškovas atsakingu už nuostolių atlyginimą laiko ne L. P. , bet V. U. . Ieškovas neinformavo atsakovės apie autoįvykį, nekvietė dalyvauti nustatant automobilio apgadinimus, nors turėjo informaciją, kad viešajame registre automobilis yra registruotas atsakovės vardu ir, manydamas, kad ji atsakinga už žalą, privalėjo tai padaryti. Ieškovo pateiktuose dokumentuose: 2004-11-25 Kvietime Nr.09-1941 (b.l.128) matyti, kad apie autoįvykį ieškovas informavo tik V. U. , kuriam pranešė, kad būtent iš jo bus išieškoma žala regreso tvarka. 2004-10-08 transporto priemonės techninės apžiūros protokole, kurį pasirašė ieškovo atstovas, kaltininku taip pat nurodytas V. U. (b.l.8);

7) ieškovo teiginiai, kad atsakovė buvo transporto priemonės savininkė ir turėjo pareigą sudaryti civilinės atsakomybės sutartį, nepagrįsti. Automobilį savo žinioje atsakovė turėjo tik iki 2004 m. balandžio, t.y. iki jo pardavimo V. U. . Tuo metu, kai atsakovė buvo automobilio savininkė, galiojo iki 2004-05-01 TPVCAPDĮ redakcija, pagal kurią atsakovė neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutarties, nes TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas, (o ne savininkas), dalyvaujantis kelių eisme, privalo būti apsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nustačius, kad automobilis buvo nevažiuojantis, atsakovė neturėjo pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutarties.

Šalies argumentai

8) ieškovo teiginiai, kad teismas priėmė sprendimą ne pagal galiojančią teisę, nepagrįsti. Ieškovas į teismą kreipėsi dėl 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė nustatyta nuo 2004-05-01 įsigaliojusiu TPVCAPD įstatymu. TPVCAPD 2 str. 20 p. išaiškinta „valdytojo“ sąvoka, kurią V. U. pilnai atitiko, nes 2004 m. balandį įsigijęs automobilį, autoįvykio metu jis buvo teisėtas jo savininkas ir valdytojas. Todėl būtent V. U. kilo pareiga sudaryti draudimo sutartį, kaip tą nustatė TPVCAPD 4 str. Kuomet V. U. , pradėjęs eksploatuoti įsigytą transporto priemonę, nesudarė draudimo sutarties, be to, vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, būdamas neblaivus, ieškovas privalėjo taikyti TPVCAPD 22 str., nustatantį Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą pagal nurodyto straipsnio l d. l p., 2 p. ir 23 str. 1 d.;

Atsakovas V. U. ir tretysis asmuo T. R. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2004 10 05 Alytaus rajone, kelyje Daugai- Alytus įvyko autoįvykis, kurio dalyvis V. U. , vairavęs L. P. vardu VĮ “Regitra” registruotą transporto priemonę VAZ 2105 valst Nr.(duomenys neskelbtini) , pažeidė KET reikalavimus, kurio metu buvo apgadinta T. R. vairuojama ir jam priklausiusi transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 3, prijungtos baudž. bylos l. 6-8, 13). Eismo įvykio metu T. R. transporto priemonei buvo padaryta 26904 Lt žala (b.l. 13). Eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotojo V. U. civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta nebuvo. Atsakovės L. P. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis automobiliui VAZ 2105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pasibaigusi 2004 04 04, nauja nesudaryta (prijungtos baudž. b.l. 14). UAB „Baltic Garant" išmokėjo T. R. 26 904 Lt dydžio draudimo išmoką (b.l. 14), o ieškovas remdamasis 2002-03-29 sutartimi (b.l. 5, 6) kompensavo UAB „Baltic Garant“ jos išmokėtą 26 904 Lt draudimo išmoką (b.l. 15).

Ieškovas ieškinį pareiškė atsakovams V. U. ir L. P. , t. y. transporto priemonės savininkui, tiek valdytojui, prašė priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovų solidariai, kadangi sprendė, jog pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau nutartyje TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalį, ieškovas turi teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo tiek iš atsakingo už žalos padarymą asmens, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. iš transporto priemonės savininko (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu ieškinį dalyje dėl reikalavimų atsakovei L. P. atmetė nustatęs, kad automobilį, kurį vairavo avarijos kaltininkas V. U. , L. P. perleido U. pagal rašytinę pirkimo pardavimo sutartį maždaug prieš pusę metų iki autoįvykio (b.l.35). Teismas nurodė, kad aplinkybes, jog automobilis nėra draustas, kad jam neatlikta techninė apžiūra, atsakovas perkant automobilį, buvo įspėtas. Todėl teismas laikė, kad nuo šio momento V. U. tapo automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio (CK 6.270str. 2 d .), savininku ir faktiniu jo valdytoju, kadangi rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis ir jo perdavimas atsakovo žinion sukūrė V. U. visas teises ir pareigas, kylančias iš automobilio valdymo ir disponavimo juo. Taigi, norėdamas automobilį eksploatuoti, atsakovas U. turėjo pasirūpinti jo draudimu.Teismas taip pat nurodė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, kadangi pagal CK 1.94 str. įstatymo nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio negaliojančiu nedaro.

Esminiai teisiškai reikšmingi apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo sprendė, kad byloje pateikta atsakovų sudaryta automobilio pirkimo pardavimo sutartis eliminuoja atsakovės P. atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, kadangi ši sutartis nesukėlė teisinių pasekmių, nes parduodant transporto priemonę, yra nustatyta įstatymo speciali tvarka-transporto priemonė išregistruojama įgaliotoje institucijoje, todėl P. ir autoįvykio metu buvo automobilio VAZ 2105 savininkė, ji nevykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę. Be to, minėtos pirkimo pardavimo sutarties šalys neįregistravo įstatymo nustatyta tvarka, todėl vadovaujantis CK 1.75 str. 2 d., neįregistravusios įstatymo nustatyta tvarka sandorio, šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - prieš ieškovą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Be to apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis nuostata, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; apeliantas nurodė, jog Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos apygardų teismai jau yra pasisakę, jog, vadovaujantis TPVCAPDĮ, asmuo, VĮ „Regitra" duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas (privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės) ir asmuo, atsakingas už žalos padarymą, ieškovui atsako solidariai (b.l.156-169). Todėl, atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarime byloje Nr.26/07 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" padarytą išvadą bei apygardos teismų nutartis, manytina, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, turėjo vadovautis sukurta teismų praktika analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Alytaus rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiradimą ir taikymą (LR CK 6.270 str.), taip pat teisės normų, nustatančių pareigą drausti transporto priemones Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir asmens atsakomybės apimtį ir ribas, pažeidus šią prievolę (TPVCAPDĮ 4.2 str., 22. 1 str.). Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas keistinas, P. kartu su U. solidariai privalo atlyginti nuostolius ieškovui, kadangi prievolę atlyginti nuostolius ieškovui pagal nustatytas byloje aplinkybes ir galiojančias įstatymo nuostatas turi ir atsakovė P. .

Byloje nustatyta, kad žala ieškovui atsirado dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo, dėl to sprendžiant byloje kilusį ginčą dėl padarytos žalos atlyginimo, taikomos CK 6.270 straipsnio nuostatos, pagal kurias žalą privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi turi būti nustatyta, kas buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu – atsakovas U. ar automobilio savininkė P. . Be to, turėtina omenyje tai, kad esant atitinkamoms teisinėms situacijoms galima ir solidarioji atsakomybė, kurios atsiradimą gali nulemti didesnio pavojaus šaltinio naudojimo aplinkybės. Tam turi būti įvertintos faktinės aplinkybės, egzistavusios žalos padarymo metu, t. y. kokiu pagrindu ir ar teisėtu atsakovas U. valdė automobilį, įvertinta aplinkybė, kad eismo įvykio metu nei U. nei P. nebuvo apdraudę įstatymo (TPVCAPDĮ) nustatyta tvarka savo civilinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t.y. sutartimi pasikeičia daikto savininkas (LR CK 6.305 str.). Perkant parduodant transporto priemonę turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo leidėjo įteisintų nuostatų ir procedūrų, nes šios rūšies daiktų pirkimo pardavimo sutartys turi būti registruojamos. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 str. nustato, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruotas motorines transporto priemones. 2004-10-05 įvykusio eismo įvykio metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr.260, 2 punkte nustatyta, kad transporto priemonių, jų savininkų ir (ar) naudotojų duomenis ir šių duomenų pasikeitimus Lietuvos Respublikoje registruoja, registravimo dokumentus išduoda bei registravimo duomenis tvarko valstybės įmonė „Regitra" Be to, šių taisyklių 43.1 punkte nustatyta, kad transporto priemonė turi būti išregistruojama, jeigu ji parduodama. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant šių įstatymų nuostatas, laikytina, kad neišregistruoto iš VĮ „Regitra" automobilio parduoti ir teisiškai šiuo pagrindu perduoti naujam savininkui, negalima, o jei transporto priemonė parduodama kitu būdu (nagrinėjamu atveju šalims sudarius tarpusavio rašytinę sutartį), tokia sutartis galią turi ir teisines pasekmes sukelia tik tokios sutarties šalims (nagrinėjamu atveju U. teisę valdyti ir naudotis transporto priemone, o P. teisę gauti tam tikrą atlygį už turimą transporto priemonę. LR CK 4.254 str. 1 d. nustato, kad viešame registre (šiuo atveju - VĮ „Regitra") turi būti registruojami sandoriai bei sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, be to, VĮ „Regitra" pateikti dokumentai yra laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, t.y. juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Taigi, sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog: pirma, transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuris registruotas VĮ „Regitra", antra, teisės aktai nustato privalomą sandorių registravimą, parduodant transporto priemonę. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje, darytina išvada, kad L. P. ir iki sudarant byloje nagrinėjamą pirkimo pardavimo sutartį ir eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkė (b.l.4) Pardavėjas privalo atlikti visus reikiamus veiksmus, kad pirkėjas galėtų daiktą valdyti nuosavybės teise (LR CK 6.317 str. 4 d.). P. to nepadarius, ji buvo transporto priemonės VAZ 2105 savininkas, o U. buvo šios transporto priemonės teisėtas valdytojas.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 str. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 str. 2-3 d.). Transporto priemonės VAZ 2105 savininkė L. P. neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę ir leido naudoti U. neapdraustą transporto priemonę - eismo įvykio metu transporto priemonė buvo nedrausta - todėl ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką UAB ”Baltik Garant” pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., kai žala padaryta naudojant neapdraustą transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, pagal TPVCAPD 23 str. 1 d. turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo U. arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, nagrinėjamu atveju L. P. , atlygintų žalą - grąžintų išmokėtą sumą.

Sistemiškai aiškinant LR CK 6.6 str. 1 d. nuostatas, kur numatyta, kad solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei LR CK 6.6 str. 4 d., kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darytina išvada, kad TPVCAPD 23 str. 1 d. numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog vadovaujantis LR CK 1.75 str. 2 d., neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - prieš ieškovą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą pažeidė reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. LR Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu byloje Nr.26/07 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" konstatavo, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Byloje nustatyta, kad Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos apygardų teismai jau yra pasisakę, jog, vadovaujantis TPVCAPDĮ asmuo, VĮ „Regitra" duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas (privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės), ir asmuo, atsakingas už žalos padarymą, ieškovui atsako solidariai (b.l.156-169). Todėl, atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo išvadą bei apygardos teismų nutartis, manytina, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, turėjo vadovautis sukurta teismų praktika analogiškose bylose, o ne nemotyvuotai ją ignoruoti.

Esant šioms aplinkybėms, apelianto skundas yra tenkintinas.

Patenkinus apeliacinį skundą ieškovui iš atsakovės L. P. priteistinos jo turėtos 807 litų išlaidos (b.l. 171) apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str.1, 2 dalys).

Kitos ieškovo turėtos 918, 68 litų bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (b.l. 24, 65) priteistinos iš atsakovų solidariai (LR CPK 93 str.).

Valstybei iš atsakovų solidariai priteistina 49, 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų šalims įteikimu (LR CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti pilnai.

Pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 metų gruodžio 29 dienos sprendimą.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 metų gruodžio 29 dienos sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškinys L. P. atžvilgiu atmestas. Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 metų gruodžio 29 dienos sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos transporto draudikų biuro 1000 litų L. P. .

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 metų gruodžio 29 dienos sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: Priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k.125709291) solidariai iš V. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 26904 Lt (dvidešimt šešis tūkstančius devynis šimtus keturis litus) žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 26904 Lt sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos, t.y. nuo 2007 01 16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 918, 68 Lt (devynis šimtus aštuoniolika litų ir 68 centus) turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k.125709291) iš L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 807 Lt (aštuonis šimtus septynis litus) turėtų išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti.

Priteisti valstybei iš V. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 24, 60 Lt (po dvidešimt keturis litus ir 60 centų) turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkas Arvydas ŽibasKolegijos teisėjai Algimantas KukalisRūta Palubinskaitė