- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-2203-262/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30408-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- K. M., A. T.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams K. M. ir A. T. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 285,67 Eur (986,35 Lt) nuostolių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013-11-12 Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo A. T., vairavusio atsakovui K. M. priklausančią transporto priemonę Ford Focus, v. n. (duomenys neskelbtini), kaltės buvo apgadinta transporto priemonė VW Vento, v. n. (duomenys neskelbtini) Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonė Ford Focus, v. n. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas įstatymų nustatyta tvarka veikdamas per UAB „INTERASSISTA“ atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėdamas nukentėjusiajam asmeniui 285,67 Eur (986,35 Lt) draudimo išmoką. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Ford Focus, v. n. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (A. T.) arba asmuo (K. M.), neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau atsakovai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas K. M. atsiliepime prašė ieškinį jo atžvilgiu atmesti, o likusią ieškinio dalį tenkinti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas turi būti vykdomas ne solidariai, o nukreiptas tik į atsakovą A. T., kuris sukėlė žalą, todėl atsakovo K. M. atžvilgiu ieškinys turėtų būti atmestas. Pasak atsakovo, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d. tik Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovo teigimu, šiuo atveju atsakovui priklausanti transporto priemonė Ford Focus, v. n. (duomenys neskelbtini), turi būti traktuojama kaip nenaudojama, nes atsakovas nuo 2013-10-01 iki 2014-04-01 negyveno Lietuvoje, tad ir nesinaudojo jam priklausančia transporto priemone. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo davęs leidimo atsakovui A. T. naudotis jam priklausančia transporto priemone, t.y. minėtas atsakovas paėmė naudotis transporto priemonę savavališkai. Todėl šiuo atveju atsakovas nepažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 3 d. nustatytų reikalavimų. Atsakovas išvykdamas transporto priemonės raktus paliko saugoti draugui J. K. ir pastarąjį perspėjo, jog transporto priemonė yra nedrausta, tad ja naudotis negalima. Nurodo, kad kaip sužinojo atsakovas, jo draugui J. K. leidžiant laiką kartu su atsakovu A. T., pastarasis savavališkai paėmė transporto priemonės raktus ir sukėlė autoįvykį. Kadangi atsakovas neturėjo pareigos įstatymo nustatyta tvarka apdrausti jam priklausančią transporto priemonę, o atsakovas A. T. transporto priemonę paėmė valdyti savavališkai, nuostolius už padarytą žalą atsakovas A. T. turi atlyginti asmeniškai.
Atsakovas A. T. teismo nustatytu terminu ir tvarka atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė. Atsakovas, kuriam apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai ir laiku viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu (b.l. 72), į teismo posėdį neatvyko, atsakovo neatvykimo į teismo posėdį priežastys nežinomos, todėl byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: ieškovui iš atsakovų solidariai buvo priteista iš 285,67 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 285,67 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-09-10 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 20,86 Eur (dvidešimt eurų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis buvo priteista 6,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam asmeniui buvo padaryta atsakovui A. T. vairuojant transporto priemonę Ford Focus, nuosavybės teise priklausančią atsakovui K. M., kuri turėjo būti privalomai apdrausta. Taigi, atsakovo A. T. civilinė atsakomybė šiuo atveju kyla iš tiesioginio priežastinio ryšio tarp žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kuri yra įrodyta byloje esančiais įrodymais (CPK 185 str.). Atsakovo K. M. civilinė atsakomybė šiuo atveju kyla ne iš tiesioginio žalos padarymo fakto, tačiau iš įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo. Minėta, kad pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., 43 str. 2 d.). Taigi ši pareiga nagrinėjamu atveju teko atsakovui K. M., kuris jos neįvykdė. Atsakovams pažeidus TPVCAPDĮ 4 str. nustatytus reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Biurui išmokėjus draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, konstatuotina solidarioji atsakovų atsakomybė. Remiantis išdėstytu, minėtomis teisės normomis bei kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, jog ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas, priteisiant ieškovui solidariai iš atsakovų 285,67 Eur nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas K. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodė, kad teismas nevisiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktus, todėl byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nevertino TPVCAPDĮ 4 str. nurodytos taisyklės, kad tik naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovo automobilis naudojamas nebuvo. Atsakovas K. M. ėmėsi visų priemonių, kurios atitiko jo galimybes, kad automobiliu niekas nevažinėtų Atsakovas A. T. automobilio raktus paėmė savavališkai. Teismo posėdžio metu nepagrįstai liudytoju nebuvo apklaustas J. K., nors jis ir buvo atėjęs į teismo posėdį. Taikant solidariąją atsakomybę abiejų atsakovų atžvilgiu, būtų pažeistos K. M. teisės, nes jis yra sąžiningas, savo prievoles vykdo laiku, o A. T. savavališkai paimdamas automobilį veikė nesąžiningai, todėl būtent iš jo turi būti priteista visa reikalaujama suma. Turi būti ištirtos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad A. T. įvykio metu apskritai neturėjo teisės vairuoti.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir pagrįstai visą reikalaujama sumą solidariai priteisė iš abiejų atsakovų. TPVCAPDĮ įpareigoja automobilio savininką (valdytoją) apdrausti automobilį arba užtikrinti, kad jis nebūtų naudojamas. Atsakovas K. M. šių imperatyvių įstatymo įpareigojimų neatliko, todėl jam taip pat kyla civilinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Atsakovas teigia, kad pagal TPVCAPDĮ nuostatas jeigu automobilis nėra naudojamas, jo apdrausti nereikia. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Atsakovas neteisingai interpretuoja TPVCAPDĮ nuostatas.
TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.
Taigi, iš šios įstatymo nuostatos aiškiai matyti, jog ne tik naudojama, bet ir apskritai Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti transporto priemonė turi būti apdrausta iki to laiko, kol ji yra įregistruota. Be to, kaip ir nurodo pats atsakovas jis automobilio raktelius savo draugui J. K. paliko dėl to, kad jis, reikalui esant, galėtų į kitą vietą patraukti automobilį. Taigi, tokiu būdu atsakovas pats pripažino, jog automobilis bent trumpą laiko tarpą galėjo būti naudojamas. Pažymėtina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl neatmetama galimybė, jog jį naudojant net ir ribotą laiko tarpą (patraukiant į kitą) vietą, gali įvykti eismo įvykis ir būti apgadinti kiti automobiliai ar sužaloti žmonės. Taigi, net ir jeigu asmuo ketina naudoti automobilį neilgą laiko tarpą, kaip šiuo atveju, jis turi pasirūpinti civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, tai ir jo savininkui yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai. Kadangi K. M. yra automobilio savininkas, būtent jis turėjo pasirūpinti draudimu arba užtikrinti, jog automobilis apskritai nebus naudojamas. Tačiau K. M. neužtikrino, jog automobiliu nebus naudojamasi, nes juo buvo pasinaudota ir buvo sukeltas eismo įvykis. K. M. teigia, kad A. T. automobiliu naudojosi neteisėtai. Pažymėtina, kad dėl automobilio neteisėto naudojimo fakto K. M. į teisėsaugos institucijas nesikreipė, todėl toks teiginys yra neįrodytas. Be to, transporto priemonės savininko ir žalą padariusio asmens, kuriam transporto priemonė buvo perduota naudotis, tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis ir pobūdis, nėra reikšmingi ieškovui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi transporto priemonės savininko atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju transporto priemonės savininko ir valdytojo solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 str. normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis priimta byloje Nr. 3K-3-325/2008).
Taigi, iš to, kas išdėstyta darytina išvada, kad atsakovas K. M. privalo solidariai atsakyti kartu su atsakovu A. T..
Nors atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai neapklausė liudytoju J. K., tačiau visų pirma, K. M. teismo posėdžio metu neprašė apklausti šio liudytojo, o antra, atsakovas nenurodo, kokia tiksliai aplinkybes būtų patvirtinęs šis liudytojas. Todėl šie apelianto argumentai atmetami.
Atsakovas taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo žinomos aplinkybės, jog eismo įvykio metu A. T. apskritai neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės. Šis apelianto argumentas atmetamas, nes minėta aplinkybė jau buvo žinoma skiriant A. T. baudą už administracinės teisės pažeidimą.
Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčui taikytinas CK ir TPVCAPDĮ nuostatas, bei su jomis susijusią teismų praktiką, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.