- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-251-307/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02039-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Vitalija Norkūnaitė, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- I. V.
- Advokatai
- Jevgenija Savčenkas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.
I. V. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 261 straipsnį (2019 m. sausio 11 d. nusikalstama veika), 260 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį (2019 m. sausio 12 d. nusikalstama veika) kaltu pripažintas Ž. P. ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 261 straipsnį kaltu pripažintas M. R., tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 261 straipsnį nuteistas už tai, kad 2019 m. sausio 11 d., apie 14 -15 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrabutyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, G. U. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), paprašius parduoti narkotinių medžiagų - kanapių, žinodamas, kad jos nepilnametės, joms už 10 eurų pardavė 1 paketėlį su jame buvusiu apie 1 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių). Tęsdamas nusikalstamą veiką 2019 m. sausio 12 d., apie 17 -18 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrabutyje (duomenys neskelbtini), Alytuje, G. U. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) paprašius parduoti narkotinių medžiagų - kanapių, žinodamas, kad jos nepilnametės, joms už 10 eurų pardavė 1 paketėlį su jame buvusiu apie 1 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), tokiu būdu I. V. narkotines medžiagas platino nepilnametėms.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. V. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
2.1. Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė yra per griežta.
2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Apeliantas taip pat cituoja BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 nurodo, jog skiriant bausmę nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė reikšmė. Nuteistasis nurodo ir tai, kad teisingumo principas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumas gali būti įgyvendintas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą. Jis yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kt. nutarimai).
2.3. Nesutikdamas su paskirta laisvės atėmimo bausme nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dalį administracinių nusižengimų jis padarė dar būdamas nepilnametis. Po vėliausio administracinio nusižengimo padarymo praėjo daugiau nei vieneri metai. Apeliantas nurodo ir tai, kad jis dirbo, o dėl šalyje paskelbto karantino netekęs darbo užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. 2021 m. kovo 17 d. įsidarbino formuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visa tai, anot apelianto, rodo, kad jis suprato, jog praeityje elgėsi netinkamai, tačiau šiuo metu stengiasi gyventi pagal visuomenėje priimtas elgesio taisykles.
2.4. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo versliška, ji nebuvo jo gyvenimo būdo ar antivisuomeninių nuostatų pasekmė. Nuteistasis pažymi, kad jis net neturėjo svarstyklių, reikalingų pasverti narkotines medžiagas. Byloje nėra duomenų, kad narkotines medžiagas jis platino sistemingai. Apeliantas teigia, kad nusikalstamą veiką padarė iš draugiškumo, jaunatviško nepatyrimo, negalvojant apie pasekmes ir norint pasipuikuoti prieš merginas. Nuteistojo nuomone, jo padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių pasekmių, nes jis išplatino „žolę“, o ne sintetinę narkotinę medžiagą.
2.5. Nuteistasis remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015) nurodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Kasacinės instancijos teismas nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-P-89/2014, 2K-252/2014, 2K-361/2014, 2K-447/2014 pažymėjo, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skunde pabrėžiama, kad valstybė taiko kraštutinę, griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-204-942/2015). Nuteistasis nurodo ir tai, kad pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012).
2.6. Apeliantas nurodo, kad teismas skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę turėjo atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas jo asmenybės savybes, elgesį šeimoje ir visuomenėje, elgesio po nusikalstamo veikos padarymo pokyčius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kurios buvo vaikiškos ir neapgalvotos, tai, kad nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, taip pat, kad jis dirbo, naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų nepadarė, o taip pat, kad kaltę pripažino, suprato savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad apeliantą su jo motina sieja itin glaudūs socialiniai ryšiai, kuriuos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas paveiks neigiamai. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad daugelyje šalių disponavimas nedideliu kanapių kiekiu yra dekriminalizuotas, tokia praktika svarstoma ir Lietuvoje. Apeliantas tvirtina, kad savo ateities nesieja su nusikalstamų veikų darymu. Nuteistojo nuomone, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė nepasiekia visų tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, priešingai, ji pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimo tikslą. Apeliantas teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės, paskiriant įstatyme numatytus įpareigojimus, kurie užtikrintų bausmės paskirtį ir atitiktų proporcingumo principą.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis I. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde, neginčydamas jo nuteisimo pagal BK 261 straipsnį, prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
6. Byloje nustatyta, kad I. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje. Ši nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo trejų iki dvylikos metų.
7. Pirmosios instancijos teismas I. V. pagal BK 261 straipsnį paskyrė bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams.
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. V. nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, tokia bausme bus pasiektas tik vienas iš bausmės tikslų – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
9. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.
10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. V. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta minimali įstatymo sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas bausmę I. V. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Spręsdamas apie I. V. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nepilnametėms, jų pačių prašymu, išplatino nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, taip pat, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų apie tai, kad narkotines medžiagas I. V. būtų platinęs ir kitiems asmenims ar sistemingai. Nuosprendyje įvertinta ir tai, kad I. V. nusikalto būdamas jauno amžiaus.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. V. neteistas, tačiau jis trylika kartų baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 119-131), 2021 m. kovo 17 d įsidarbino (t. 9, b. l. 54).
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės I. V. skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę I. V., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę, tai, kad byloje buvo nustatyta viena I. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.
13. Pirmosios instancijos teismas nuteistąjį teigiamai, o taip pat ir neigiamai apibūdinančias aplinkybes vertino ne atskirai, o kartu su nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad BK 261 straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė bus proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, neprieštaraus teisingumo principui ir pasieks BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus. Skundžiamu nuosprendžiu I. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Skirdamas I. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė, todėl keisti paskirtą bausmę nėra pagrindo.
14. Pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo I. V. sąlygų. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai konstatuojama, jog egzistuoja šių sąlygų visuma: asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Nors I. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, nesant būtinų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų, svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, nėra teisinio pagrindo.
15. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta bendros taisyklės išimtis, teismas gali paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininką, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos situacijoms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina, kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, taikyti nuteistajam I. V. minėto įstatymo nuostatas, nėra pagrindo. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl tokių aplinkybių egzistavimo spendžia teismas, vertindamas kiekvieną situaciją atskirai. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam I. V. paskirta BK 261 straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių I. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, tačiau apelianto minimų bylų faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Be to, vienoje iš apelianto nurodomų nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pabrėžęs, kad pagrindinės bausmės skyrimo taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Taip pat šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad „vien tik tokios aplinkybės kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, iš dalies atlyginta padaryta nukentėjusiosioms žala, šeimos sukūrimas ar vaikų turėjimas, teigiamos darbdavių ir (ar) mokslo įstaigų charakteristikos nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui“ (nutartis baudžiamojoje byloje 2K-432/2014).
16. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prašant paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - kaltės pripažinimas, nusikalstamos veikos padarymas būnant jauno amžiaus, o taip pat, kad nuteistasis dirba, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jas vertinti kaip pagrindą spręsti dėl paskirtos bausmės neteisingumo. Be to, šioms aplinkybėms negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, jos vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste. Apeliantas skunde pabrėžia, kad po nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, jis daugiau nenusikalto, nebuvo baustas ir administracine tvarka, neigiamai vertina savo poelgį. Šios apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistąjį, patvirtina pozityvų jo elgesį. Vis tik tokios aplinkybės, nors yra susiję su nuteistojo neigiamu požiūriu į įvykdytą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jų nepakanka švelninti I. V. paskirtą bausmę. Aplinkybė, kad nuteistąjį ir jo motiną saisto glaudus ryšys, kurį neigiamai gali paveikti laisvės atėmimo bausmės atlikimas, taip pat nesudaro pagrindo keisti I. V. paskirtą bausmę.
17. Nuteistasis apeliaciniame skunde, prašydamas sušvelninti paskirtą bausmę, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog daugelyje šalių disponavimas nedideliu kanapių kiekiu yra dekriminalizuotas, tokia galimybė svarstoma ir Lietuvoje. Šiame kontekste būtina pastebėti, kad kai kuriose užsienio šalyse baudžiamoji atsakomybė netaikoma asmenims, kurie disponuoja narkotinėmis medžiagomis neturėdami tikslo jas platinti. Akivaizdu, kad egzistuoja ryškus skirtumas tarp nusikalstamų veikų, susijusių narkotinių medžiagų platinimu ir veikų, susijusių su asmeniniu vartojimu. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliantas narkotines medžiagas platino nepilnametėms, be to, byloje nustatyta, kad narkotines medžiagas jis pardavė du kartus. Nors kanapės yra augalinės kilmės medžiaga, kuri kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, palyginti su sintetinėmis narkotinėmis medžiagomis, vis tik narkotinių medžiagų rūšis savaime nėra ta aplinkybė, kurios pagrindu veiką, dėl kurios nuteistas I. V., galima būtų vertinti kaip žymiai mažesnio pavojingumo.
18. Jau minėta, kad apeliantas net trylika kartų buvo baustas administracine tvarka. Byloje nėra duomenų apie tai, kad I. V. būtų sumokėjęs už administracinius nusižengimus jam paskirtas baudas. I. V. praeityje daryti administraciniai nusižengimai buvo susiję su nusižengimais viešajai tvarkai, taip pat jis darė nusižengimus valdymo tvarkai bei nusižengimus, susijusius su krašto apsaugos tarnyba. Apeliantas nurodo, jog dalis administracinių nusižengimų buvo padaryti dar tuomet kai jis buvo nepilnametis, be to, nuo vėliausio iš padarytų administracinių nusižengimų praėjo daugiau nei metai laiko, taip pat, kad jis pakeitė savo gyvenimo būdą. Apelianto gyvenimo būdo pokyčiai apibūdina jį teigiamai, tačiau tokių aplinkybių švelninti I. V. paskirtą bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakanka.
19. Būtina pažymėti ir tai, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas I. V. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė bausmę lygią įstatymo sankcijos minimaliai ribai, švelninti I. V. paskirtą bausmę dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistajam I. V. paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai.
20. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos numatytos BK 75 straipsnyje. Nuteistojo nusikalstamos veikos įvykdymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal šiuo metu galiojančias BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Skundžiamu nuosprendžiu I. V. nuteistas už tyčinį labai sunkų nusikaltimą, todėl BK 75 straipsnio taikymas jam negalimas.
21. Įvertinus visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad I. V. bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, jos rūšis ir dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, ji tinkamai individualizuota, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininką charakterizuojančius duomenis bei kitų svarbių aplinkybių visumą. I. V. paskirta bausmė proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka bausmei keliamus tikslus.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo
22. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. gegužės 13 d. pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašo iš I. V. valstybės naudai priteisti 90 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 15 d.).
24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis I. V.. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistajam I. V. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkta gynėja. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis I. V. yra jauno amžiaus, dirba, todėl jo turtinė padėtis leis ją sumokėti. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistojo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo I. V. apeliacinį skundą.
Išieškoti iš nuteistojo I. V. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.