- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- 2S-362-896/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Advokatai
- Sonata Žukauskienė
- Kategorijos
- 3.2.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.5.14Vykdomasis raštas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SP-2714-736/2017 pagal pareiškėjos M. Š. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja M. Š. pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal 2017 m. rugpjūčio 11 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį, kuria ji su D. B. susitarė, jog D. B. teiks materialinį išlaikymą jų dukrai P. B. periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį iki dukters pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Pareiškėja nurodė, kad D. B. tinkamai nevykdė taikos sutarties sąlygos, susidarė išlaikymo dukrai skola, kuri sudaro 5 095,01 Eur sumą.
2. Teismo posėdžio metu pareiškėja M. Š. nurodė, kad, teismui patvirtinus taikos sutartį, D. B. teikė išlaikymą dukrai 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais. Nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio išlaikymo neteikė. Nuo 2019 m. liepos mėnesio teikė išlaikymą – mokėjo po 200 Eur, tačiau netaikė indeksavimo. Nuo 2020 m. gruodžio mėnesio iki šiol moka po 210 Eur. 2020 m. spalio mėnesį sumokėjo 217 Eur. 2016 m. spalio mėnesį grynaisiais pinigais paskolino D. B. 5 800 Eur. Pati sudarė vartojimo kredito sutartį su AB SEB banku, kad finansuotų automobilio įsigijimą. Vartojimo kreditą turėjo grąžinti mėnesinėmis įmokomis. Susitarė su D. B., kad šis jai kas mėnesį grąžins skolą dalimis, todėl D. B. kas mėnesį pervesdavo į jos banko sąskaitą po 200 Eur, o ji iš D. B. gautus pinigus pervesdavo AB SEB bankui. Tuo metu D. B. mokėjo jai skolą, tačiau išlaikymo dukrai neteikė. Skolą visiškai grąžino 2019 m. gegužės mėnesį. Visą laiką dirbo ir pati išlaikė save ir dukrą. Kai mokėsi Norvegijoje, nuomojo butą kartu su D. B., kuris tuo metu ten dirbo, tačiau su juo nevedė bendro ūkio. Kartu dalinosi nuomos išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmetė.
4. Teismas, įvertinęs bylos ir prie jos prijungtų civilinių bylų Nr. 2-6345-347/2020, Nr. 2YT-7094-1116/2020 duomenis, padarė išvadą, kad D. B. tinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnametę dukrą, t. y. vykdė taikos sutarties sąlygas.
5. Teismas nustatė, kad D. B. ir M. Š. yra P. B., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai. 2017 m. rugpjūčio 11 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtinta tarp M. Š. ir D. B. sudaryta taikos sutartis, kurios 1.2 punkte šalys susitarė, kad D. B. įsipareigoja mokėti išlaikymą nepilnametei dukrai P. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sutarties pasirašymo dienos iki jos pilnametystės. Periodinės išmokos, atsižvelgiant į infliaciją, kasmet yra indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šią sumą D. B. įsipareigojo pervesti į M. Š. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą arba sumokėti grynais pinigais, jai pasirašant pinigų gavimą patvirtinantį raštą, už einamąjį mėnesį iki kiekvieno mėnesio 25 dienos.
6. Teismas nurodė, kad nors M. Š. neigė, tačiau D. B. teigė, o liudytojos R. B. ir L. B. patvirtino, kad D. B. ir M. Š. nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. birželio mėnesio vedė bendrą ūkį. Banko sąskaitų išrašai rodo, kad D. B. nuo 2016 m. lapkričio mėnesio reguliariai į M. Š. banko sąskaitą pervesdavo lėšas. D. B. pervedamų lėšų paskirtis ne visada nurodyta, o būtent ne visada konkrečiai įvardinta, kad tai išlaikymo lėšos dukrai P. B.. M. Š. teigia, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio D. B. jai dalimis mokėjo skolą, o ji šias sumas pervesdavo bankui, mokėdama vartojimo kredito įmokas.
7. Teismas sprendė, kad liudytojos R. B. ir L. B. patvirtino bendro ūkio vedimo aplinkybes. D. B. teiginius apie su M. Š. vestą bendrą ūkį po 2017 m. rugpjūčio 11 d. taikos sutarties patvirtinimo patvirtina ir pateiktas susirašinėjimas tarp M. Š. ir R. B. per programą „Messenger“. Šalių poilsis Druskininkuose, dukters gimtadienio šventės rengimas, bendras laisvalaikis su dukra, D. B. atliekamas buto remontas, pasakojimai apie bendros buities su D. B. smulkmenas, Kalėdų šventimas, buvimas kartu su D. B. ligoninėje, kai jam atliekama operacija, 2018 m. rugpjūčio 15 d. M. Š. siųsta nuotrauka, kurioje matoma ji su dukra ir D. B. su prierašu „gražiausi, laukiamiausi mūsų vakarai“, šalių gyvenimo Norvegijoje akimirkos, D. B. tėvų kvietimas į Norvegiją, bilietų pirkimas, akimirkos iš 2019 m. sausio 19 d. šventės, žinučių turinys neleidžia laikyti pagrįstais M. Š. teiginius, kad ji su D. B. buvo tik bendro gyvenamojo būsto Norvegijoje nuomininkai ir nevedė bendro ūkio po taikos sutarties patvirtinimo. Šie duomenys, teismo vertinimu, patvirtino, kad šalis siejo bendra buitis, bendras rūpinimasis dukra, bendro gėrio kūrimas.
8. Teismas sprendė, kad be M. Š. teiginių byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ji 2016 m. spalio mėnesį paskolino D. B. 5 800 Eur sumą grynaisiais pinigais. Pagal faktinių duomenų visumą nėra pagrindo vertinti, kad D. B. atlikti pervedimai, nenurodžius, kad jų paskirtis išlaikymas dukrai, buvo skolos grąžinimas dalimis. M. Š. sąskaitos išrašai rodo, kad D. B. nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio iš viso pervedė 8225 Eur (iš jų – 6005 Eur pervesta nenurodant paskirties arba įvardinant abstrakčiai „pinigėliai“, 2220 Eur pervesta nurodant paskirtį „P.“). 2017 m. kovo, birželio, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais ir 2018 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais D. B. į M. Š. sąskaitą pervedė didesnes nei 200 Eur dydžio sumas (300 Eur, 340 Eur, 400 Eur, 500 Eur). Pervedamos sumos visada buvo didesnės nei įmokų pagal M. Š. sudarytos vartojimo kredito sutarties įmokų grafiką dydžiai. Po tariamo skolos grąžinimo D. B. toliau stabiliai pervesdavo po 200 Eur kas mėnesį ar net daugiau. M. Š. nurodė, kad skolą D. B. jai grąžino 2019 m. birželį, tačiau refinansavimo vartojimo kredito sutarties įmokų grafike nurodyta, kad paskutinė įmoka turėjo būti sumokėta tik 2020 m. rugsėjo 10 d., o D. B. nuo 2019 m. liepos mėnesio toliau pastoviai pervesdavo po 200 Eur. Tai, kad M. Š. praėjus kelioms dienoms po D. B. atlikto pervedimo pervesdavo bankui vartojimo kredito įmoką, nepatvirtina, kad D. B. pervestos sumos buvo skolos įmokos. Teismas sprendė, kad M. Š. teiginiai, kad D. B. atliktų įmokų dydžiai sutampa su įmokų bankui dydžiui ir, kad nebuvo mokamas išlaikymas dukrai, neatitinka objektyvių bylos duomenų, kurie tik patvirtina apie šalių vestą bendrą ūkį ir išlaikymo dukrai teikimą.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja M. Š., atstovaujama advokatės Sonatos Žukauskienės, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2SP- 2714-736/2017 ir klausimą išspręsti iš esmės, M. Š. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo D. B. atžvilgiu dėl 5 095,01 Eur sumos tenkinti, priteisti M. Š. 500 Eur išlaidų iš D. B. už atskirojo skundo parengimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Priešingai nei nurodoma teismo nutartyje, net ir nustačius pareiškėjos ir D. B. bendro ūkio vedimą, kas neatitinka tikrovės, tai nėra pagrindas atmesti pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Bendro ūkio vedimas negali pašalinti asmens pareigos vykdyti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį, pagal kurią D. B. įsipareigojo teikti išlaikymą dukrai. Jei D. B. manė, kad jis neturi pareigos atitinkamu laikotarpiu teikti dukrai taikos sutartyje nustatyto išlaikymo dydžio, tokiu atveju jis turėjo pareigą kreiptis dėl taikos sutarties pakeitimo, ir toks pakeitimas turėjo būti patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka.
9.2. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl pareiškėjos ir D. B. bendro ūkio vedimo nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. birželio mėn. Susirašinėjimuose per „messenger“ nėra nurodoma jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjos ir D. B. bendro ūkio vedimą ir juo labiau bendrus finansus. Susirašinėjimuose iš viso nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. B. išlaikė ar bent prisidėjo prie dukros išlaikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas nutartyje akivaizdžiai nepagrįstai minėtus susirašinėjimus laikė duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjos ir D. B. bendro ūkio vedimą ir dukros išlaikymą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi D. B. sesers R. B. bei D. B. mamos parodymais, kadangi D. B. yra jų šeimos narys ir akivaizdu, kad liudytojos nori padėti savo sūnui bei broliui, dėl ko tokie parodymai vertintini kritiškai. Liudytojos, apklaustos teismo posėdyje, nesugebėjo nurodyti jokių aplinkybių dėl pareiškėjos ir D. B. finansų, mokamų mokesčių ir kt., bei nesugebėjo nurodyti jokių aplinkybių dėl dukros P. B. išlaikymo, dėl ko jų parodymai negali patvirtinti pareiškėjos ir D. B. finansų bendrumo ar kad D. B. neva išlaikė dukrą.
9.4. Po 2017 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėja su D. B. niekada nevedė bendro ūkio, jų finansai niekada nebuvo bendri ir jis neprisidėjo prie dukros išlaikymo. Teismas akivaizdžiai supainiojo draugiškus pareiškėjos ir D. B. bei jo šeimos narių santykius su bendro ūkio vedimu, kas nėra tapatu.
9.5. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 28 d. atliko praktiką Norvegijoje, dėl ko, siekiant sumažinti būsto nuomos išlaidas, nuomojo su D. B. vienas patalpas, taip pat nepatvirtina pareiškėjos ir D. B. bendro ūkio vedimo. Būtent pareiškėja surado nuomojamą būstą Norvegijoje, jį išnuomojo, sumokėjo depozitą ir tuo laikotarpiu mokėjo D. B. pusę nuomos mokesčio už būstą, ką patvirtina byloje pateikti banko sąskaitų išrašai, ir pilnai elektros mokestį. Jei pareiškėja ir D. B. būtų vedę bendrą ūkį, tokie pareiškėjos veiksmai būtų visiškai nelogiški. Nors pareiškėja ir D. B. 9 mėnesius dėl susidariusių aplinkybių nuomojo bendras patalpas, tačiau gyveno atskirus gyvenimus, jokio bendro ūkio bei bendrų finansų nevedė. Po doktorantūros praktikos Norvegijoje pareiškėja su dukra grįžo gyventi į Lietuvą ir su D. B. jokio bendro ūkio taip pat nevedė.
9.6. 2016 m. spalio mėnesį pareiškėja D. B. paskolino 5 800 Eur, sutariant, kad atiduos skolą dalimis, mokant kiekvieną mėnesį po 200 Eur, vėliau, D. B. tapus bedarbiu, buvo sutarta dėl mažesnės 100 Eur mėnesinės įmokos, dėl ko D. B. nuo 2016 m. lapkričio mėn. mokėjo kiekvieną mėnesį po 200 Eur, vėliau po 100 Eur, nurodant paskirtyje „Pinigėliai“ arba nenurodant mokėjimo paskirties, kas negali būti laikoma neva dukrai teiktu išlaikymu. Tokį susitarimą dėl skolos gražinimo bei aplinkybę, jog D. B., atliekant pavedimus, kuriuose nebuvo nurodyta mokėjimo paskirtis „P.“, mokėjo ne išlaikymą dukrai, bet pareiškėjai grąžino skolą, patvirtina nuosekli byloje esančių banko pavedimų analizė bei paties D. B. elgesys, kuris nebuvo teismo įvertintas.
9.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog taikos sutartis tarp pareiškėjos ir D. B. buvo sudaryta tik 2017 m. rugpjūčio 4 d., kuri teismo buvo patvirtinta 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi. Iš bankinių pavedimų matyti, kad D. B. pareiškėjai kiekvieną mėnesį nuo 2016 m. lapkričio mėn. pervesdavo po 200 Eur. Šie pinigai negalėjo būti skirti dukros išlaikymui, kadangi dėl to dar net nebuvo sutarta. Be to, jei pinigai buvo skirti ne skolos grąžinimui, o dukros išlaikymui, tai kodėl D. B. iki 2016 m. lapkričio mėn. nėra pervedęs jokių piniginių lėšų. Pastovūs, nustatytos sumos pavedimai į pareiškėjos banko sąskaitą prasidėjo būtent nuo 2016 m. lapkričio mėn. Tokie D. B. veiksmai, kurių teismas nutartyje nevertino, leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. spalio mėn. pareiškėja paskolino D. B. 5 800 Eur, sutariant, kad jis grąžins paskolą į mėnesį pervedant 200 Eur, dėl ko nuo 2016 m. lapkričio mėn. D. B. pradėjo pervedinėti į pareiškėjos banko sąskaitas mėnesines įmokas, paskirtyje nurodant „Pinigėliai“. Teismas visiškai nevertino D. B. atliktuose banko pavedimuose nurodytų mokėjimo paskirčių. D. B. atliko pavedimus, kurių mokėjimo paskirtys yra trys: l) „Pinigėliai“, 2) nenurodyta jokia paskirtis, 3) nurodyta „P.“. Tai leidžia daryti išvadą, jog D. B. po 2017 m. rugpjūčio mėn. laikydamas, kad moka dukrai išlaikymą, tai tiksliai apibrėždavo banko pavedimo paskirtyje nurodant: „P.“. Akivaizdu, kad jei kitos pervestos piniginės lėšos būtų skirtos ne skolos grąžinimui, bet dukros išlaikymui, D. B. visuose pavedimuose būtų nurodęs pavedimo paskirtį „P.“. Šių aplinkybių teismas nevertino.
9.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl D. B. dukrai teikto išlaikymo ir taikos sutarties tinkamo vykdymo, taip netinkamai paskirstydamas šalims įrodinėjimo naštą. Būtent D. B., mokėjimo paskirtyje aiškiai ir konkrečiai nenurodydamas, kad lėšos yra skiriamos dukros išlaikymui (nors dalyje pavedimų jis tai nurodė ir suprato, kad yra reikalinga nurodyti mokėjimo paskirtyje, kuomet lėšos skiriamos dukrai), veikė savo rizika ir turėjo bei galėjo suprasti, kad kilus ginčui, turės pareigą įrodyti, kad jis tinkamai vykdė taikos sutartį.
9.9. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neanalizavo D. B. atliktų bankinių pavedimų nelogiškumo, jei laikyti, kad visos piniginės lėšos buvo skirtos dukros išlaikymui. D. B. po 2017 m. rugpjūčio 4 d., t. y. taikos sutarties dėl dukros išlaikymo ir bendravimo su dukra sudarymo, tą patį mėnesį vos kelių dienų skirtumu pareiškėjai atlieka du pavedimus, viename nurodant mokėjimo paskirtį „P.“, kitame „Pinigėliai“, kas yra visiškai nelogiška. Jei D. B. laikė, kad visos piniginės lėšos buvo skirtos dukros išlaikymui, pvz. iš 2020 m. vasario 17 d. iš pareiškėjos AB SEB banko sąskaitos išrašo matyti, jog: 2017 m. rugsėjo 1 d. D. B. atlieka 200 Eur pavedimą, nurodant mokėjimo paskirtį „P.“, o 2017 m. rugsėjo 5 d. atlieka 200 Eur pavedimą, jau nurodant mokėjimo paskirtyje „Pinigėliai“, 2017 m. spalio 2 d. D. B. atlieka 200 Eur mokėjimą, paskirtyje nurodant „Pinigėliai, o jau 2017 m. spalio 3 d. atlieka pavedimą paskirtyje nurodant, jog tai mokėjimas „P. už spalį“. Visiškai yra neekonomiška atlikti praktiškai tuo pačiu metu du pavedimus su skirtingomis paskirtimis, jeigu piniginės lėšos yra skirtos vienam tikslui - dukros išlaikymui. Toks D. B. pavedimų atlikimas tik patvirtina, jog, kuomet D. B. mokėdavo dukros išlaikymą, tai nurodydavo mokėjimo paskirtyje pažymint „P.“, o kitos pareiškėjai pervestos piniginės lėšos buvo ne dukros išlaikymas, o pareiškėjai grąžinama skola. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį taip pat nevertino.
9.10. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog D. B. mokėjo dukrai išlaikymą (pavedimuose, kurių paskirtis „P.“) netaikant indeksacijos. D. B. 2018 m. privalėjo dukrai mokėti 205 Eur per mėn., 2019 m. - 211 Eur per mėn., 2020 m. - 217 Eur per mėn., kas reiškia, jog teismas jau vien dėl indeksacijos netaikymo nutartimi negalėjo pripažinti, kad D. B. tinkamai vykdė taikos sutartį.
9.11. D. B. teisme patvirtino aplinkybę, kad jis 2020 m. pirmoje pusėje išlaikymo neteikė, tačiau teismas apie tai net neužsiminė ir šių aplinkybių neanalizavo.
10. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas išduoti vykdomąjį raštą pagal 2017 m. rugpjūčio 11 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto jai išdavimo, kadangi D. B. tinkamai nevykdė taikos sutarties sąlygos dėl išlaikymo teikimo, todėl susidarė 5 095,01 Eur išlaikymo dukrai skola už laikotarpį nuo teismo nutarties priėmimo iki 2020 m. spalio 5 d.
14. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. B. tinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnametę dukrą, t. y. vykdė taikos sutarties sąlygas. Teismas nustatė, kad po taikos sutarties sudarymo iki 2019 m. birželio šalys vedė bendrą ūkį, todėl laikė, kad tėvo išlaikymo nepilnametei P. B. teikimas tuo laiku buvo pilnai užtikrintas. Teismas nustatė, kad D. B. nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio iš viso pervedė 8225 Eur (iš jų – 6005 Eur pervesta nenurodant paskirties arba įvardinant abstrakčiai „pinigėliai“, 2220 Eur pervesta nurodant paskirtį „P.“), o pareiškėja neįrodė, jog D. B. pervestos sumos buvo skolos įmokos, kadangi byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja 2016 m. spalio mėnesį paskolino D. B. 5 800 Eur sumą grynais pinigais.
15. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, skundą grindžia šiais argumentais: 1) pareiškėja ir D. B. nevedė bendro ūkio; 2) D. B. pavedimų atlikimas tik patvirtina, jog, kuomet D. B. mokėdavo dukros išlaikymą, tai nurodydavo mokėjimo paskirtyje pažymint „P.“, o kitos pareiškėjai pervestos piniginės lėšos buvo ne dukros išlaikymas, o pareiškėjai grąžinama skola.
16. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; ir kt.).
17. Nagrinėjamuoju atveju kilo ginčas, ar buvo tinkamai vykdoma taikos sutartis, t. y. teikiamas išlaikymas nepilnametei dukrai nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2020 m. spalio 5 d.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio D. B. pareiškėjai pervedė viso pervedė 8225 Eur (iš jų – 6005 Eur pervesta nenurodant paskirties arba įvardinant abstrakčiai „pinigėliai“, 2220 Eur pervesta nurodant paskirtį „P.“). Dėl pervestos sumos ginčo nėra. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuo duomenis, nes išlaikymas buvo pervedamas mokėjimo paskirtyje nurodant „P.“. O kitos pareiškėjai pervestos piniginės lėšos buvo ne dukros išlaikymas, o pareiškėjai grąžinama skola.
19. Pagal CK 6.55 straipsnio 1 dalį skolininkas, atlikdamas mokėjimą, turi teisę nurodyti jo paskirtį, tačiau ši teisė yra ribota – skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės skirti įmokas prievolei, kurios terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos, kurios terminas suėjęs. Pažymėtina, kad išlaikymo, teikiamo periodinėmis išmokomis, prievolė yra tęstinė, todėl iki vaiko pilnametystės (ar kito teismo nustatyto išlaikymo prievolės pabaigos termino) dalies periodinių mokėjimų terminas būna suėjęs, o kitų – nesuėjęs. Atsižvelgiant į šią periodinėmis išmokomis teikiamo išlaikymo prievolės specifiką bei CK 6.55 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju, kai skolininkas, kaip mokėjimo paskirtį nurodydamas vaiko išlaikymą, sumoka daugiau nei periodinių išmokų, kurių mokėjimo terminas suėjęs, sumą, tai viršijančios sumos be kreditoriaus sutikimo nėra pagrindo įskaityti kaip išlaikymo mokėjimo už būsimą laikotarpį, jeigu yra kitų skolų, kurių įvykdymo terminas suėjęs. Jeigu skolininkas neturi kitų skolų kreditoriui, kurių terminas suėjęs, tai jam nėra ribojimo daryti avansines (išankstines) įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-695/2019).
20. Nors apeliantė teigia, kad D. B. mokėjo jai skolą dalimis, todėl banko pavedimo paskirtyje buvo nurodoma „pinigėliai“, pareiškėja neįrodė 5800 Eur skolos suteikimo fakto. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja D. B. paskolino nurodytą sumą. D. B. šią faktinę aplinkybę neigė. Mokėjimo paskirtyje taip pat nėra nurodoma, kad pervedama skolos dalis. Be to, pareiškėja teigia, kad tarp jos ir atsakovo buvo prievoliniai santykiai dėl 5800 Eur skolos, o atsakovas šią skolą jai grąžino mokėjimų pavedimais, kurių paskirtyje nurodė „pinigėliai“. Tuo tarpu iš mokėjimo nurodymų matyti, kad mokėjimo pavedimais, kurių paskirtyje nurodyta „pinigėliai“ pervesta 6005 Eur, t. y. didesnė nei pareiškėjos nurodoma suma. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog M. Š. teiginiai, kad D. B. atliktų įmokų dydžiai sutampa su įmokų bankui dydžiui ir, kad nebuvo mokamas išlaikymas dukrai, neatitinka objektyvių bylos duomenų.
21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, jog D. B., pervesdamas lėšas į jos sąskaitą, pavedimų paskirtyje nurodydamas „pinigėliai“, taip grąžino pareiškėjai jos nurodomą skolą. Teismas konstatuoja, kad pervedamos sumos buvo skirtos nepilnamečio vaiko išlaikymui teikti.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Statistikos departamento skelbiamą vartotojų kainų indeksą, taikomą periodinėms išmokoms, nuo 2019 m. liepos mėnesio D. B. turėjo mokėti dukrai 205 Eur kas mėnesį, nors mokėjo po 200 Eur. Tačiau nuo 2019 m. gruodžio 31 d. D. B. moka po 210 Eur kas mėnesį, o nuo 2020 m. spalio mėnesio – po 217 Eur, tą pripažino ir M. Š.. Teismas laikė, kad 25 Eur nepriemoka buvo padengta nuo 2019 m. gruodžio mėnesio pervedant po 210 Eur, o nuo 2020 m. spalio mėnesio – po 217 Eur. Teismui įvertinus, jog dėl indeksacijos susidariusi priemoka buvo padengta vėlesnėmis įmokomis po 210 Eur ir 217 Eur, nėra pagrindo pripažinti, kad D. B. netinkamai vykdė taikos sutartį ir tenkinti pareiškėjos prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo.
23. Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su aplinkybėmis ar šalys vedė bendrą ūkį, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi tai neturi reikšmės ginčo išsprendimui.
24. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.