Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 863,93 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 74 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog atsakovo pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniūnijos raštas, kuriame nurodyta, kad L. M. savavališkai naudojasi butu, neįrodo, jog per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-08-31 ji naudojosi paslaugomis bei tarp L. M. ir ieškovo susiklostė sutartiniai santykiai. Teismas pažymėjo, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų (patikrinimo aktų, gyvenamosios vietos deklaravimo pažymėjimo ir kt.), galinčių objektyviai patvirtinti seniūnės M. M. nurodytą aplinkybę dėl L. M. gyvenimo atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute nuo 2000 m. Atsakovas pateikė į bylą duomenis, kad dėl šio buto nuo 2010-08-02 yra sudaryta nuomos sutartis.

Teismas, nustatęs, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto elektros energijos tiekimo-vartojimo įrenginiai yra prijungti prie elektros energijos tiekimo tinklų, konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, o atsakovui atsirado prievolė mokėti už tiekiamą elektros energiją Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tarifais. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl skolos dydžio, atsakovas įrodymų dėl kitokio suvartoto elektros kiekio ar neteisingo skolos dydžio apskaičiavimo nepateikė.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas, kaip daikto savininkas, nepasirūpino ir nesudarė sutarties su buto naudotoja, pagal kurią jai būtų buvusi numatyta pareiga apmokėti už į butą patiektas paslaugas, rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir bute ginčo laikotarpiu gyvenusio asmens sudaryta nebuvo. Taip pat juridinis faktas apie susiklosčiusius naudojimosi patalpomis santykius nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas pabrėžė, jog net ir nagrinėjant šią bylą nebuvo galima nustatyti asmens, gyvenusio bute, tapatybės, t.y. galutinio vartotojo. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad atsiskaitymo knygelė išduota ir iš dalies mokėta už paslaugas, neatleidžia atsakovo, kaip daikto savininko nuo pareigos išlaikyti jam priklausantį daiktą, naudotojui raštu neįsipareigojus ieškovui sumokėti už paslaugas. Teismas padarė išvadą, jog yra visos sąlygos, numatytos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte, atsakovo atsakomybei kilti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, pareiškiant ieškinį savivaldybei, kuriai nuosavybės teise priklauso minėtas butas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos ūkio subjektams dėl veiksmų asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009).

Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.), patvirtintų Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2010 m. vasario 11 d. galiojančių taisyklių redakcijos 96 punkte. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad patalpų, kuriose vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

Pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Šioje byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2010-08-31 ginčo butu naudojosi L. M.. Pažymėtina, jog ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta asmens, gyvenusio bute, tapatybė. Atsakovo pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniūnijos raštas, kuriame nurodyta, kad L. M. savavališkai naudojasi butu nuo 2000 m., rodo, jog šiuo atveju atsakovas buvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, jog nesirūpino jam priklausančiu turtu, nesidomėjo apmokėjimu už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiekiamą elektros energiją ir skolomis. Be to, žinodamas apie tai, kad bute savavališkai gyvena L. M., nepasirūpino ir nesiėmė veiksmų ją iškeldinti arba nesudarė sutarties su ja, pagal kurią jai būtų buvusi numatyta pareiga apmokėti už į butą patiektas paslaugas, bei tokio fakto neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, todėl juo negali remtis prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš elektros energijos tiekėją (CK 6.579 str. 4 d.). Byloje nėra pateikta įrodymų, jog tarp ieškovo ir L. M. buvo sudaryta rašytinė elektros pirkimo-pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą elektros energiją tenka patalpų savininkui, t. y. atsakovui.

Teismas apelianto argumentus, jog tarp ieškovo ir buto naudotojo konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, kuris įteisina elektros pirkimo – pardavimo santykius tarp elektros energijos tiekėjo ir galutinio vartotojo tik sudarius rašytinę sutartį ir nenumato galimybės ją sudaryti kitokiu nei aprašytuoju būdu.

Apelianto argumentai, kad ieškovas nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu, t.y. nedėjo jokių pastangų tam, kad būtų išvengta nuostolių atsiradimo, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir atleisti atsakovą nuo prievolės atsiskaityti už tiektą ir sunaudotą elektros energiją. Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai nenustato elektros energijos tiekėjui pareigos sąskaitas už suvartotą elektros energiją siųsti ne buto, kuriam tiekiama elektros energija, adresu, o tiesiogiai patalpų savininkui – šiuo atveju atsakovui. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo šalys buvo susitarusios dėl kitokios sąskaitų, pranešimų ar kitokių mokėjimų už elektros energiją dokumentų teikimo tvarkos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu ir tuo pagrindu mažinti jam atlygintinus nuostolius ar atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.248 str. 4 d. Pažymėtina, kad ieškovas, kaip elektros energijos tiekėjas, nustatęs, kad už pateiktą elektros energiją neatsiskaitoma, turi teisę, bet ne pareigą elektros energijos tiekimą apriboti ir (ar) nutraukti nuo elektros skaitiklio, t.y. ieškovas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Tuo tarpu atsakovas, kaip patalpų savininkas, nepagrįstai savo pareigą rūpintis ir domėtis tinkamu atsiskaitymu už jo patalpoms tiekiamą elektros energiją siekia perkelti elektros energijos tiekėjui – ieškovui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų teisingumo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, nuo šios praktikos nukrypo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.