- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- e2A-1552-658/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24532-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko
- Atsakovas
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3669-1070/2018 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovui R. M. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilęs dėl valstybei priklausančio turto naudojimo be teisėto pagrindo ir nuostolių dėl tokio turto naudojimo atlyginimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo R. M. 2 047,56 Eur nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. spalio 18 d., 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
3. Nurodė, kad VĮ Turto bankas valdė patikėjimo teise nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2017 m. birželio 29 d. valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas – 204,93 kv. m. ploto sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas naudojosi ieškovės patikėjimo teise valdomomis negyvenamosiomis patalpomis be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo. 2016 m. rugsėjo 5 d. apžiūros metu ieškovė nustatė, kad patalpomis yra naudojamasi, nes jose buvo sukrautos statybinės medžiagos, daiktai. 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškovė gavo iš atsakovo raštą, kuriuo prašoma išnuomoti negyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini), (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), todėl laikė, kad būtent atsakovas be teisinio pagrindo naudojosi ginčo patalpomis. Atsakovas 2017 m. sausio 4 d. raštu informavo VĮ Turto banką, kad nepritaria sprendimui apmokestinti naudojimąsi ginčo patalpomis, tačiau sutiko mokėti 215,92 Eur per mėnesį nuo 2017 m. sausio 1 d. VĮ Turto bankas 2017 m. sausio 13 d. raštu informavo atsakovą, kad nesutinka mokesčio už faktinį patalpų naudojimą taikyti nuo 2017 m. sausio 1 d., bei apie galimybę grąžinti ginčo patalpas, tačiau atsakovas be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo toliau naudojosi ginčo patalpomis. Atsakovas tyčia, t. y. suprasdamas, kad veikia neteisėtai, nevykdė VĮ Turto banko 2017 m. sausio 13 d. rašto išsikelti iš ginčo patalpų. Ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių. Kadangi atsakovas negrąžino patalpų VĮ Turto bankui, todėl ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. apžiūros atlikimo pradėjo skaičiuoti patiriamus nuostolius (negautas pajamas). VĮ Turto bankas turėjo nuostolių, nes negalėjo teisės aktų nustatyta tvarka išnuomoti ginčo objekto ir gauti nustatytą nuomos mokestį. Vieno mėnesio ginčo objekto nuomos vertė yra 223,37 Eur, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovei 2 047,56 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. spalio 18 d. Atsakovas dėl jo neteisėtų veiksmų gavo ekonominės naudos (ieškovės sąskaita sutaupė ginčo patalpų nuomos išlaidas).
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. M. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo patalpos ilgą laiką ieškovės buvo neprižiūrimos ir apleistos. Patekimo į dalį pastato durų spyna buvo išlaužta, o pašaliniai asmenys galėjo patekti į tą dalį pastato be jokių kliūčių. Atsakovas, būdamas gretimo pastato bendrasavininku, žinodamas, kad pašalinių asmenų patekimas į pastatą kelia padidintą pavojų pastatui, įstatė šio pastato įėjimo duryse spyną, taip užtikrindamas pastato dalies saugumą. Atsakovas, siekdamas sudaryti vaizdą pašaliniams asmenims, jog nerakinamomis patalpomis pradėta naudotis ir durų spynos laužymas gali turėti jiems neigiamų pasekmių, patalpose padėjo kai kurias statybines medžiagas. Atsakovo nuomone, tokie jo veiksmai užtikrino ieškovės turto saugumą. Per pastato įėjimo duris, kuriose spyną atsakovas įstatė, buvo galima patekti tik į dalį ginčo patalpų, kurią sudaro ne daugiau kaip 50 proc. viso pastato ploto, todėl atsakovas nesutiko, kad buvo užėmęs visą pastatą. Pačios ieškovės 2016 m. rugsėjo 5 d. apžiūros akte užfiksuoti duomenys patvirtina, kad atsakovas naudojosi tik pastato dalimi. Atsakovas niekada neturėjo raktų nuo kito pastato įėjimo. Atsakovas nesutiko, kad jis sąmoningai nevykdė ieškovės 2017 m. sausio 13 d. siūlymo išsikelti iš ginčo patalpų. Kai ieškovė 2016 m. rugsėjo pradžioje vykdė pastato apžiūrą, pats atsakovas davė jiems raktą nuo durų, per kurias patenkama į dalį pastato, kurioje buvo sudėtos atsakovo statybinės medžiagos, be to, atsakovas, nedelsdamas 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu kreipėsi į ieškovę dėl pastato nuomos. Ieškovė, atsakydama į atsakovo pasiūlymą 2016 m. rugsėjo 13 d. elektroniniame laiške nurodė, kad bus nustatoma objekto kaina bei rengiamas nuomos konkursas, atsakovas apie tai bus informuotas papildomai. Tačiau ieškovė po mėnesio atsiuntė atsakovui 2016 m. spalio 20 d. raštą, kuriame nurodė, jog pastatas nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. yra naudojamas be nuomos sutarties, todėl atsakovas turi mokėti 223,37 Eur per mėnesį už naudojimąsi patalpomis. Atsakovas 2017 m. sausio 4 d. raštu informavo ieškovę, kad nesutinka mokėti nuomos mokesčio atbuline data, sutinka mokėti nuo 2017 m. sausio 1 d. 215,92 Eur per mėnesį, prašė informuoti ar ieškovei šis pasiūlymas tinka, o jei nepriimtinas – atsakovas įsipareigojo iškelti patalpose laikomus daiktus per 10 kalendorinių dienų nuo ieškovės atsisakymo. Ieškovė 2017 m. sausio 13 d. raštu informavo atsakovą, jog nesutinka su jo pasiūlymu, o atsakovas iškėlė jo laikomus ginčo patalpose daiktus 2017 m. sausio pabaigoje. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad ieškovė 2017 m. pavasarį vykdė ginčo pastato pardavimo procedūrą. Ieškovė skaičiuoja nuostolius nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. spalio 18 d., tačiau pati ieškinyje nurodo, jog patalpas pardavė 2017 m. birželio 29 d. Ieškovės paskaičiuota suma neteisinga, nes atsakovas naudojosi tik puse ginčo patalpų ploto. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo R. M. Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, 579,31 Eur turto naudojimo be teisinio pagrindo atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (579,31 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė iš atsakovo R. M. valstybei 13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
1.1. Teismas iš atsakovo 2017 m. sausio 4 d. rašto ieškovei, šalių susirašinėjimo dokumentų, atsakovo 2016 m. pasiūlymo išnuomoti jam ginčo patalpas nustatė, kad atsakovas ieškovei nenurodė aplinkybių, kad naudojo tik dalį ginčo patalpų, t. y. neminėjo jokių kitų asmenų, kurie, jo teigimu, iš tikrųjų naudojo kitas ginčo patalpų dalis, o byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo patalpas naudoja ne tik atsakovas, bet ir kiti asmenys. Be to, iš byloje esančio plano teismas nustatė, kad langus ginčo patalpose turėjo tik patalpos, pažymėtos indeksu 1-2, todėl darė išvadą, jog pats atsakovas pripažino faktą, kad būtent jis naudojo patalpas, pažymėtas 1-2. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo mėn. naudojosi (laikė jo padėtus daiktus) visomis ginčo patalpomis. Aplinkybė, kad liudytoja A. M. nepaėmė iš jo rakto nuo patalpų, pažymėtų plane 1-5, nepaneigė byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas turėjo raktą ir atrakino juo šias patalpas. Raktas iš atsakovo nebuvo paimtas, nes kitaip būtų apribota jo galimybė pasiimti jo padėtus daiktus iš patalpų, nepriklausančių jam nuosavybės teise.
1.2. Atsakovas siekė išsinuomoti ginčo patalpas, šį tikslą pirmą kartą raštiškai išreiškė 2016 m. rugsėjo 12 d. rašte, kurį teismas vertino kaip pasiūlymą ieškovei sudaryti nuomos sutartį arba ofertą. Iš ieškovės darbuotojo 2016 m. rugsėjo 13 d. elektroninio laiško teismas darė išvadą, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovei buvo žinoma, jog būtent atsakovas naudoja ginčo patalpas, tačiau, žinant šias aplinkybes, atsakovui nebuvo pareikštas reikalavimas dėl išsikraustymo iš patalpų nei 2016 m. rugsėjį, nei spalį. Atsakovė tik 2016 m. spalio 20 d. rašte aiškiai išreiškė sutikimą nuomoti patalpas atsakovui, tačiau jos nurodytomis sąlygomis, o tai teismas vertino kaip ieškovės priešpriešinę ofertą.
1.3. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pateikė priešpriešinę ofertą dėl ginčo patalpų nuomos tik 2016 m. spalio 20 d., iki tol, žinodama, kad ginčo patalpomis neatlygintinai naudojasi atsakovas, nereikalavo, kad šis iš jų išsikraustytų, konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. atsakovas naudojosi ginčo patalpomis neatlygintinai, esant ieškovės sutikimui.
1.4. Teismas nustatė, kad tarp šalių laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. vyko derybos dėl patalpų nuomos. Šalims nepavyko susitarti dėl abiem palankių ginčo patalpų nuomos sutarties sąlygų, todėl po 2017 m. sausio 13 d. ieškovės pranešimo atsakovui, ginčo patalpos turėjo būti atsakovo atlaisvintos.
1.5. Teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. nebuvo kitų potencialių ginčo patalpų nuomininkų ir pirkėjų, be to, ginčo patalpos ir negalėjo būti parduotos, nes nebuvo suformuotas žemės sklypas, kuriame buvo ginčo statinys. Todėl teismas ieškinio dalį dėl 1 087,07 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. sausio mėn. priteisimo netenkino, nes nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų bei ieškovės nuostolių negautų pajamų forma realumo.
1.6. Teismas konstatavo, kad nuo 2017 m. vasario mėn. atsirado atsakovo pareiga grąžinti ieškovei ginčo patalpas, atlaisvinant jas nuo atsakovo laikomų daiktų ir pasirašant patalpų apžiūros aktą. Ieškovė 2017 m. sausio 13 d. rašte prašė atsakovo ne tik atlaisvinti patalpas, bet ir grąžinti jas susisiekus su A. M., pasirašius patalpų apžiūros aktą. Atsakovas nenurodė, kad jis buvo susiekęs su ieškovės darbuotoja ir pasirašęs patalpų apžiūros aktą, o liudytoja A. M. parodė, kad atsakovas aktą atsisakė pasirašyti. Nors byloje ir nepateiktas patalpų apžiūros aktas, tačiau, nustačius, kad atsakovas valdė visas patalpas, o ne tik jų dalį, esant ieškovės 2017 m. sausio 13 d. raštui, kuriame nurodyta atsakovo pareiga grąžinti patalpas, teismas laikė įrodytu faktą, kad atsakovas negrąžino ieškovei patalpų 2017 m. sausio pabaigoje taip, kaip to reikalavo pati ieškovė, nors žinojo apie šią pareigą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atlaisvinęs dalį patalpų (plane pažymėtų indeksu 1-3), nesikreipdamas į A. M. dėl patalpų apžiūros akto pasirašymo, neįvykdė pareigos grąžinti ieškovei visas patalpas, kaip ieškovė to reikalavo, ir po 2017 m. sausio mėnesio valdė dalį ginčo patalpų (pažymėtų plane indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7) nesant teisinio pagrindo.
1.7. Teismas nenustatė, kad dėl to, jog atsakovas neperdavė visų ginčo patalpų, ieškovė neturėjo galimybės išnuomoti kitų atlaisvintų ginčo patalpų (pažymėtų 1-3), kad atsakovo dalies patalpų užėmimas trukdė jai parduoti ginčo patalpas. Priešingai, visos ginčo patalpos buvo parduotos 2017 m. birželio 1 d. Teismas, įvertinęs liudytojos paaiškinimus, kad ji pati asmeniškai paskutinį kartą lankėsi ginčo objekte 2017 m. balandžio mėn. ir tada matė, kad užrakintos patalpos, pažymėtos indeksu 1-5, nebuvo atlaisvintos atsakovo, byloje nesant duomenų, kad 2017 m. gegužės ir birželio mėn. užrakintos patalpos vis dar buvo užimtos atsakovo, teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, buvo užėmęs ir 2017 m. gegužės bei birželio mėn., todėl už šį laikotarpį nepriteisė ieškovės nurodomo patalpų naudojimo mokesčio 290,38 Eur.
1.8. Teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad atsakovas nuo 2017 m. vasario iki balandžio mėn. nebuvo atlaisvinęs ginčo patalpų visiškai, t. y. vis dar naudojo patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, iki tol, kol šių patalpų dalies neatlaisvino jis pats ir ieškovės darbuotojai, todėl sprendė, jog yra pagrindas priteisti už šių patalpų naudojimą ieškovės nurodomą mokestį už tris mėnesius (2017 m. vasarį, kovą, balandį) kaip atsakovo be pagrindo gautą ekonominę naudą (santaupas dėl neatlygintinio patalpų naudojimo). Atsakovas žinojo, kad neturi teisės naudoti minėtų patalpų neatlygintinai, tačiau tyčia jas naudojo, nes ankstesnis teisinis patalpų neatlygintinio naudojimo pagrindas (ieškovės leidimas) išnyko.
1.9. Pagal plano duomenis ginčo patalpų 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7 plotas 177,16 kv. m. Nekilnojamojo turto vertintojo parengtos ataskaitos duomenimis, ginčo patalpų 1 kv. m. nuomos vertė yra 1,09 Eur į mėn., todėl už 2017 m. vasario–balandžio mėn. laikotarpį iš atsakovo teismas priteisė 579,31 Eur. Atsakovas, ginčydamas turto vertintojo atliktą nuompinigių dydžio nustatymą, nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad turto vertintojas nustatė ginčo patalpų nuompinigių dydį, nukrypęs nuo teisės aktų reikalavimų, kad turto vertintojas įvertino ginčo turtą, neatsižvelgdamas į nuomojamų patalpų tūrį (aukštį), pažeisdamas teisės aktus, reguliuojančius turto nuomos vertinimą. Atsakovas nenurodė, kokia ginčo patalpų nuomos kaina yra teisinga ir kaip ši kaina, jo nuomone, turėjo būti apskaičiuota. Todėl teismas atsakovo argumentus dėl netinkamo nuompinigių dydžio nustatymo laikė neįrodytais ir nepagrįstais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 1 087,07 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 1 087,07 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. priteisimo tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. VĮ Turto bankas negalėjo duoti sutikimo atsakovui kurį laiką neatlygintinai naudotis ginčo patalpomis, nes LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) normos nesuteikia atsakovui teisės naudotis ginčo patalpomis neatlygintinai. Dėl to visiškai nepagrįsti skundžiamo teismo sprendimo argumentai, kad 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. atsakovas ginčo patalpas valdė neatlygintinai, esant VĮ Turto banko sutikimui, kad nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. sausio 13 d. tarp šalių vyko derybos dėl nuomos sutarties ir tik po 2017 m. sausio 13 d. VĮ Turto banko pranešimo atsakovui, ginčo patalpos turėjo būti atlaisvintos. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo patalpomis naudojosi teisėtai.
1.2. Teismo sprendimo dalyje, kuria buvo atmesta dalis ieškinio, nustačius, kad nepakanka duomenų, kad būtų konstatuotos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas nepagrįstai ginčo teisinių santykių neperkvalifikavo į nepagrįsto praturtėjimo, pasireiškusio nepagrįstu sutaupymu, teisinius santykius. Teismas sprendimo dalyje, kuria buvo atmesta dalis VĮ Turto banko ieškinio, nesvarstė dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, o tik sprendė dėl atsakovo civilinės atsakomybės (ne)taikymo. Taip teismas pažeidė pareigą savarankiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir parinkti jam tinkamą teisės normą.
1.3. Šiuo atveju atsakovas, be jokio teisinio pagrindo naudodamasis ginčo patalpomis ir nemokėdamas jokio mokesčio už patalpas nepagrįstai sutaupė, todėl iš atsakovo priteistinos nepagrįstai sutaupytos lėšos, naudojantis ginčo patalpomis. Apeliantė pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius. Tai, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita, patvirtina 2016 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros aktas bei liudytojos A. M. parodymai.
Atsiliepimas
7. Atsakovas R. M. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas ne savavališkai užėmė ginčo patalpas, o esant VĮ Turto banko sutikimui. Dar iki 2016 m. rugsėjo 5 d. patalpų apžiūros akto surašymo ieškovės darbuotojui J. L. buvo žinoma, kad atsakovas naudojasi dalimi ginčo patalpų. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. apžiūros aktas nepatvirtina, kad atsakovas neteisėtai naudojosi patalpomis. Tai, jog ieškovės darbuotojas, galimai nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, disponavo viešąja nuosavybe, nėra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį atsakovo atžvilgiu toje dalyje, kurioje teismas jį atmetė, nes tai susiję su galimais ieškovės darbuotojo neteisėtais veiksmais, bet ne su atsakovo veiksmų neteisėtumu. Atsakovui nekilo abejonių, kad J. L. gali būti netinkamas ieškovės atstovas, su kuriuo buvo žodžiu susitarta dėl naudojimosi patalpomis bei spynų pakeitimo, ar šis atstovas veikia neteisėtai. Be to, tokiais bendrais ieškovės ir atsakovo veiksmais buvo užtikrintas ieškovės neprižiūrimo pastato saugumas, t. y. buvo veikiama būtent ieškovės interesais.
2.2. Teismas pagrįstai atsakovo veiksmų, kai pastato šeimininkas (ieškovė) juo tinkamai nesirūpina, bet žino apie atsakovo veiksmus, nepripažino neteisėtais, nes būtent atsakovo veiksmai užtikrino ieškovės turto saugumą. Taip pat atsakovo veiksmai nurodytu laikotarpiu ieškovei nesutrukdė išnuomoti ar perleisti ginčo patalpų tretiesiems asmenims.
2.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, o ieškovės ieškinys šioje dalyje atmestinas. Atsakovas nesutinka, jog teismas šalių santykiams, susiklosčiusiems nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. sausio 13 d. dėl ginčo patalpų naudojimo turėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Atsakovas nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. sausio 13 d. ginčo patalpas naudojo teisėtu pagrindu, t. y. esant VĮ Turto banko sutikimui ir vykstant deryboms dėl nuomos sutarties sudarymo sąlygų, todėl vien dėl šios priežasties nėra pagrindo šioje byloje taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.
Dėl leidimo davimo neatlygintinai naudotis valstybei priklausančiu turtu
9. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad VĮ Turto bankas negalėjo duoti sutikimo atsakovui neatlygintinai naudotis ginčo patalpomis, nes VSTVNDJĮ normos nesuteikia atsakovui teisės naudotis ginčo patalpomis neatlygintinai. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas ne savavališkai užėmė ginčo patalpas, o esant VĮ Turto banko sutikimui.
10. Byloje nustatyta, kad VĮ Turto bankas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2017 m. birželio 29 d. patikėjimo teise valdė valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas –sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 204,93 kv. m. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos (liudytojos A. M. parodymų, atsakovo 2017 m. sausio 4 d. pranešimo, šalių susirašinėjimo dokumentų, ginčo negyvenamųjų patalpų plano) nustatė, kad atsakovas nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. neatlygintinai naudojosi visomis ginčo patalpomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia nustatyta aplinkybe, tuo labiau, kad šios aplinkybės nei ieškovė apeliaciniame skunde, nei atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neginčijo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymu atsakovas R. M. prašė išnuomoti jam ginčo patalpas (el. b. 1 T., b. l. 10). 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovės darbuotojas elektroniniu paštu pranešė atsakovui, kad bus rengiamas konkursas dėl patalpų nuomos (el. b. 1 T., b. l. 39). Ieškovė 2016 m. spalio 20 d. rašte Nr. (15.16-21)SK4-10208 atsakovui nurodė, kad ginčo sandėlis naudojamas be nuomos sutarties ir jas bus galima išsinuomoti viešo nuomos konkurso būdu, o atsakovas už faktinį patalpų naudojimą turi mokėti ieškovės paskaičiuotą mokestį (el. b. 1 T., b. l. 40). Atsakovas 2017 m. sausio 4 d. pranešime ieškovei nurodė, kad nesutinka mokėti nuomos mokesčio atbuline data ir sutiko mokėti už naudojamas patalpas nuo 2017 m. sausio 1 d. po 215,92 Eur (el. b. 1 T., b. l. 8). Ieškovė 2017 m. sausio 13 d. raštu Nr. (15.16-21)SK4-657 nesutiko su atsakovo pasiūlymu ir jam nurodė, kad dėl kraustymosi iš patalpų jis gali kreiptis į darbuotoją A. M., o grąžinant patalpas bus užpildomas patalpų apžiūros aktas, kurio vienas egzempliorius liks atsakovui el. b. 1 T., b. l. 9).
11. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais.
12. Byloje kilęs ginčas dėl specifinio objekto – valstybės turto, o civilinio teisinio santykio vienas iš dalyvių – ieškovė VĮ Turto bankas yra valstybės jai įstatymo nustatytas funkcijas įgyvendinantis subjektas, todėl sutiktina su apeliante, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne bendrąsias civilinės teisės normas, o viešosios teisės normas, t. y. nagrinėjamu atveju pirmiausiai turėjo būti taikomas VSTVNDJĮ, kuriame numatyta naudojimosi valstybei priklausančiu turtu tvarka ir sąlygos.
13. Be to sprendžiant ginčą yra svarbios ir kasacinio teismo suformuluotos žemiau nurodomos teisės aiškinimo taisyklės. Šis teismas yra pasisakęs, jog dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir valstybės (savivaldybės) turto specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikoma CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018).
14. Pažymėtina, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos principu, t. y. turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; taip pat efektyvumo principu, t. y. sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo principu, t. y. valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; ir svarbiausiai – viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (VSTVNDJĮ 9 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai; įstatymo redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu). Taigi, sandoriai, kuriuos sudaro valstybės įmonės dėl joms perduoto valstybės turto naudojimo, gali būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais. Šis reikalavimas yra imperatyvus ir lemia sutartis sudarančių asmenų teisių apimtį ir specifiką.
15. VSTVNDJĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Tai: 1) biudžetinės įstaigos; 2) viešosios įstaigos, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybė ar savivaldybė, kurioms atstovauja valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat viešosios įstaigos – mokyklos ir viešosios įstaigos, tenkinančios visuomenės interesą muziejų sistemoje; 3) socialinės įmonės statusą turintys juridiniai asmenys; 4) asociacijos (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais); 5) politinės partijos; 6) Juridinių asmenų registre registruoti profesinių sąjungų susivienijimai (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais); 7) labdaros ir paramos fondai (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais); 8) kiti subjektai, jeigu tai nustatyta įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose.
16. Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo (nutarties 15 punktas), atsakovui teisė neatlygintinai naudotis ginčo pastatu įstatymu nėra suteikta. Tai reiškia, jog byloje minimos patalpos jokiu būdu ir jokiu pagrindu negalėjo jam būti perduotos neatlygintinai naudoti, ir juo labiau negalėjo būti neatlygintinai atsakovo naudojamos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. atsakovas naudojosi ginčo patalpomis neatlygintinai, esant apeliantės sutikimui. Vien tai, kad atsakovas siekė išsinuomoti ginčo patalpas ir dėl to su ieškove vyko derybos, neleidžia daryti išvados, kad apeliantė sutiko, jog iki galimo nuomos sutarties sudarymo atsakovas galėjo ginčo patalpomis naudotis neatlygintinai. Nors sutiktina, kad apeliantei jau 2016 m. rugsėjo 13 d. buvo žinoma, jog atsakovas naudojosi ginčo patalpomis, tačiau vien tai, kad apeliantė nei 2016 m. rugsėjo 13 d. el. laiške, nei 2016 m. spalio 20 d. rašte Nr. (15.16-21)SK4-10208 (el. b. 1 T., b. l. 39–40) nepareiškė atsakovui reikalavimo dėl išsikraustymo iš patalpų, nereiškia, kad ji tokiais savo veiksmais sutiko, jog atsakovas neatlygintinai naudotųsi ginčo sandėliu. Priešingai, 2016 m. rugsėjo 13 d. el. laiške apeliantės darbuotojas aiškiai nurodė, kad nuomos sutartis bus sudaroma konkurso būdu, o 2016 m. spalio 20 d. rašte ši aplinkybė atsakovui buvo pakartota bei nurodyta, kad jis sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), naudoja be nuomos sutarties, todėl už tokį patalpų naudojimą turi būti mokamas mokestis, kuris paskaičiuotas pagal Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisykles. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, VĮ Turto bankas nedavė sutikimo atsakovui neatlygintinai naudotis ginčo sandėliu, o pagal VSTVNDJĮ net ir negalėjo duoti, nes atsakovui nesuteikta tokia teisė.
17. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, ir vietoj VSTVNDJĮ pritaikęs CK normas, nepagrįstai sprendė, kad VĮ Turto bankas savo veiksmais davė sutikimą atsakovui neatlygintinai naudotis ginčo patalpomis, kurias atsakovas buvo užėmęs savavališkai.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
18. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, kadangi tarp šalių susiklostė nepagrįsto praturtėjimo, pasireiškusio nepagrįstu sutaupymu, teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje, kuria atmetė ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn., nesvarstė dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, o tik sprendė dėl atsakovo civilinės atsakomybės (ne)taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
19. Atsakovo nuomone, jo veiksmai nebuvo neteisėti, nes atsakovas veikė ieškovės interesais, t. y. atsakovo veiksmai užtikrino ieškovės turto saugumą. Be to, atsakovo veiksmai nurodytu laikotarpiu ieškovei netrukdė išnuomoti ar perleisti ginčo patalpų tretiesiems asmenims. Atsakovo nuomone, jo veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, o pirmosios instancijos teismas šalių santykiams, susiklosčiusiems nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. sausio 13 d. dėl ginčo patalpų naudojimo neturėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Aiškindamas nurodytą CK 6.242 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos nurodytos prielaidos.
22. Pasisakydamas dėl septintosios šios nutarties 21 punkte nurodytos sąlygos kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
23. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. neatlygintinai ir be jokio teisėto pagrindo naudojosi valstybei nuosavybės teise priklausančiu pastatu – sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios sandėlio nuomos sutarties, kadangi tarp jų vyko tik derybos dėl tokios sutarties sudarymo, kurios baigėsi nesudarius nuomos sutarties. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šalys buvo susitarusios dėl kitų ieškovės nuosavybės teisės į ginčo pastatą suvaržymų. Kitų CK normų (daiktinių, delikto, sutarčių) pagrindu ieškovė, sprendžiant pagal šioje byloje esančią medžiagą, prieš atsakovą R. M. taip pat gintis negali, todėl nagrinėjamu atveju gali būti taikomas subsidiarus teisių gynimo būdas – nepagrįsto praturtėjimo institutas. Tai pripažinus atmestinas atsakovo argumentas, jog turėjo būti taikomos civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, tuo pačiu pažymint, jog ne šalys, o pats teismas privalo tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir taikyti tam atitinkamas materialinės teisės normas.
24. Pripažinus, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju yra tinkamas teisių gynimo būdas, būtina patikrinti, ar egzistuoja kitos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Taigi, be kitų, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimo dėl ieškovės veiksmų faktas. Šiuo atveju atsakovas, neatlygintinai naudojęsis valstybei priklausiusiu pastatu gavo tam tikrą naudą, t. y. sutaupė lėšas, kurias turėjo mokėti kaip nuompinigius už ginčo pastato naudojimą, o ieškovė atitinkamai negavo kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą, kadangi ginčo laikotarpiu negalėjo sandėliu naudotis, dėl ko patyrė nuostolių. Taigi, nagrinėjamu atveju galima daryti išvadą, kad tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, kuris pasireiškė nepagrįstai sutaupius, yra priežastinis ryšys. Vien tai, kad ginčo laikotarpiu galimai nebuvo kitų potencialių ginčo patalpų nuomininkų, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas galėjo savavališkai užimti patalpas ir jomis naudotis nemokėdamas jokių mokesčių. Iš to taip pat matyti, kad apeliantė nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, kadangi nebuvo davusi sutikimo atsakovui neatlygintinai naudotis ginčo patalpomis.
25. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto ir dėl to nepagrįstai apeliantei nepriteisė jos dėl atsakovo veiksmų patirtų nuostolių laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. (įskaitytinai).
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog turto vertintojo atliktas nuompinigių dydžio nustatymas yra netinkamas, t. y. atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad Nekilnojamojo turto nuomos vertinimo ataskaitoje (el. b. 1 T., b. l. 7) nurodytas ginčo patalpų nuompinigių dydis turto vertintojo nustatytas nukrypus nuo teisės aktų reikalavimų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti nustatytu ginčo patalpų nuompinigių dydžiu. Byloje nustačius, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. (įskaitytinai) atsakovas naudojosi visomis ginčo patalpomis (204,93 kv. m. plotu) ir esant duomenims, jog apeliantė minėtu laikotarpiu patyrė 1 087,07 Eur nuostolių (el. b. 1 T., b. l. 5, 7), spręstina, kad apeliantei ši suma už nurodytą laikotarpį priteistina iš atsakovo už ginčo patalpų naudojimą be teisinio pagrindo.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
27. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (nutarties 17 ir 23 punktai), tai sudaro pagrindą keisti teismo sprendimą (CPK 330 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą tenkinant ir padidinant ieškovei VĮ Turto bankui iš atsakovo R. M. priteistą sumą iki 1 666,38 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
29. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
30. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio keistina padidinant ieškovei iš atsakovo priteistiną nuostolių atlyginimą iki 1 666,38 Eur, t. y. ieškinio reikalavimus tenkinant apie 81,38 proc. (1 666,38 Eur x 100 proc. / 2 047,56 Eur), todėl atitinkamai didinama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteismo: iš atsakovo R. M. valstybei priteistina 37,43 Eur (46 x 81,38 proc.) žyminio mokesčio ir 5,66 Eur (6,95 x 81,38 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu patirtų pirmosios instancijos teisme. Taigi iš viso iš atsakovo R. M. valstybei priteistini 43,09 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
31. Ieškovė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 24 Eur, tačiau remiantis CPK 83 straipsnio 11 punktu ji nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista. Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra patenkintas visiškai (100 proc.), iš atsakovo R. M. valstybei priteistini 24 Eur žyminio mokesčio už išnagrinėtą apeliacinį skundą.
32. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei iš šalių nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovui R. M. patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), 1 666,38 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt šešis Eur 38 ct) turto naudojimo be teisinio pagrindo atlyginimo, 5 (penkis) proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (1 666,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 43,09 Eur (keturiasdešimt tris eurus 9 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris turi būti sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).“
Priteisti iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 24 Eur (dvidešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, kuris turi būti sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.