Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam įdarbinimo paslaugas teikiančioje įstaigoje, atsiprašyti nukentėjusiųjų; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant A. P. per šį laikotarpį atsiprašyti nukentėjusiųjų, o taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72² straipsnyje, įpareigojimas 1 metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš A. P. priteista D. P. naudai 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. P. naudai – 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. P. D. P. priteista 1 250 Eur proceso išlaidų, D. P. – 1 250 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. P. pagal BK 163 straipsnį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 metų pradžios iki 2021 m. vasario 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametės D. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir mažamečio D. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, turėdamas teisę ir pareigą tinkamai auklėti savo vaikus, būdamas atsakingas už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje (LR Civilinio kodekso 3.155 str. 2 d.), taip pat privalėdamas užtikrinti vaiko teises, t. y. sudaryti ir užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, taip pat sudaryti vaikams sveiką ir saugią aplinką, būtinas vaikų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo šiomis savo, kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, nepilnametės dukros D. P. ir mažamečio sūnaus D. P. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, supykęs ant savo vaikų šaukė ant jų ir juos įžeidinėjo, taip fiziškai ir psichiškai juos gniuždė, ne mažiau vieną kartą paliko savo vaikus - dukterį D. P. ir sūnų D. P. vienus namuose be priežiūros, o būtent: supykęs ant nepilnametės dukters D. P., nenustatytą skaičių kartų šaukė ant jos, tyčiojosi ir žemino ją vadindamas „nevala, spuoguota tingine“, šaipėsi iš dukters D. P. išvaizdos, teigdamas, kad ji „kiaulė, stora subinė“; panaudodamas nukentėjusiųjų savo vaikų atžvilgiu fizinį smurtą demonstravo jiems savo priešiškumą, t. y. ne mažiau 2 kartus smurtavo prieš nepilnametę dukterį D. P. ir ne mažiau 2 kartus prieš mažametį sūnų D. P.: 2021 m. vasario mėn. pradžioje, apie 3 val. nakties, supykęs ant nepilnametės dukters D. P. dėl nenuvalytų batų, šaukė ant nepilnametės, sakydamas, kad ji ne jo dukra, sugriebęs ją už dešinio riešo nutempė į virtuvę ir nuvertė ant žemės, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, savo vaikų akivaizdoje tyčia nuvertė komodą, numetė nuo stalo dukters kompiuterį; taip pat 2020 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vakaro metu, supykęs ant nepilnametės dukters dėl prieštaravimo išvykai į (duomenys neskelbtini), šaukė ant nepilnametės, liepė jai „dingti iš namų“, iš jos spintos išmetė drabužius, sugriebęs ją už riešo pakėlė ir po to ją nuvertė; taip pat 2019 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, supykęs ant mažamečio sūnaus D. P. dėl pastarojo negebėjimo mokytis skaičiuoti, nepilnametės dukters akivaizdoje rėkė ant mažamečio sūnaus, vadino jį „debilu“ ir ne mažiau du kartus sudavė jam diržu; taip pat 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, supykęs ant mažamečio sūnaus D. P. dėl nulaužtos pakabos, ne mažiau du kartus sudavė jam diržu per nuogus sėdmenis, taip sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą; 2019 m. balandžio mėn., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, išvyko iš namų, juose palikęs mažamečius dukrą D. P. ir sūnų D. P. vienus be priežiūros ir negrįžo dvi paras iš eilės. Tokiais savo veiksmais jis sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiuosius nepilnametę dukterį D. P. ir mažametį sūnų D. P. bei sukėlė jiems fizinį skausmą.

2. A. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 metų pradžios iki 2021 m. vasario 5 d. piktnaudžiaudamas savo kaip tėvo teisėmis ir sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždydamas savo dukterį D. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnų D. P., (duomenys neskelbtini), sąmoningai versdamas juos nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti stresą ir psichologinį diskomfortą, nepilnametei savo dukteriai D. P. sukėlė mišrų nerimo ir depresijos sutrikimą (F41.2), kas kvalifikuojama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o mažamečiui sūnui D. P. kitus emocijų sutrikimus vaikystėje (F93.8), t. y. taip pat nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusius su jo nusikalstamais veiksmais ir turėsiančius ilgalaikes pasekmes D. P. ir D. P. asmenybės formavimuisi, t. y. tyčia nesunkiai sužalojo du savo šeimos narius, kurių vienas mažametis.

3. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; priteisti A. P. naudai išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. P. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, sudėties. Aptariamas straipsnis inkriminuotas nesilaikant BK ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse (toliau - Taisyklės) nustatytų reikalavimų bei plečiamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas - minėtose taisyklėse nėra minima tokia liga kaip mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas (F41.2) (D. P. atžvilgiu) ar kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiesiems tariamas sužalojimas ar susargdinimas sutrikdė sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui arba kad nukentėjusieji prarado nedidelę dalį - daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų - profesinio ar bendro darbingumo. Taigi šiuo atveju nėra nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnyje, požymiai.

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinimas A. P. yra iš esmės ydingas, nes inkriminuojant fizinę ir psichinę prievartą, atskleidžiant jos sistemingumą ir ilgalaikiškumą, būtina konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo psichiškai ir fiziškai gniuždomi nepilnamečiai vaikai, kaip pasireiškė fizinės ir psichinės prievartos sistemingumas, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, kaltinimas išdėstytas abstrakčiai.

3.3. Apeliantas pabrėžia, kad fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai. Net jei ir tikėti D. P. nurodomomis aplinkybėmis, tai ji nurodė, kad tokių atvejų, kaip kad ėmimas už riešo, buvo du įvykiai. Apelianto įsitikinimu, vos dviejų kartų negalima laikyti sistemiškumu, periodiškumu ir kartotinumu. Be to, kaltinamajame akte yra nurodoma tik laiko imtis, tačiau niekaip nedetalizuojama kokiais intervalais, kaip dažnai tarimai buvo naudojamas D. P. atžvilgiu smurtas, kuris nėra pagrindžiamas jokiais leistinais įrodymais. Vienkartinio pobūdžio smurtiniams veiksmams prieš vaiką teisiškai įvertinti BK 163 straipsnis netaikomas, net jei ir laikyti, kad tariamas smurtas vaikų atžvilgiu ir buvo.

3.4. Tas pats pasakytina ir apie kitą kvalifikuojantį požymį, t. y. ilgą vaiko palikimą be priežiūros. D. P. nurodė, kad daugiausia A. P. yra palikęs juos vienus dvi dienas. Nuteistasis tikina, kad šis palikimas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių - jo patekimo į eismo įvykį, dėl ko atsidūrė intensyvios terapijos skyriuje ir neturėjo su savimi telefono. Taigi jokios tyčios sukelti vaikams stresą ar juos palikti vienus be priežiūros nebuvo. Kita vertus. D. P. nurodė, kad kai ji su broliu buvo palikti vieni, ji tvarkė namus, pagamino D. valgyti, pažaidė, išėjo į lauką, užmigdė, kas reiškia, kad net ir objektyvių priežasčių sąlygotas vaikų palikimas vienų nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

3.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismo išvados dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius padarytos remiantis netiesioginiais įrodymais, nei vienas smurto prieš nukentėjusiuosius atvejis nėra patvirtintas medicininiais dokumentais, teismo medicinos ekspertų išvadomis, jokie išliekamieji reiškiniai nėra nustatyti. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo smurtavimo prieš vaikus faktus.

3.6. Apeliantas tvirtina, kad dukters D. P. paėmimas už riešo ir nuvedimas parodyti namuose esančią betvarkę, kurią ji turi susitvarkyti, net ir teoriškai negalėjo sukelti tokio skausmo stiprumo ar intensyvumo, kuris galėtų būti traktuojamas kaip nusikalstamas ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tuo tarpu jokio smurto, tokio kaip griebimas už riešo, nuvertimas ant žemės, pakėlimas už rankos, niekada nebuvo. Liudytoja V. D. tokių aplinkybių, kad D. jai sakė, jog būtų griebiama už riešo, nuverčiama ant žemės, pakeliama už rankos, nenurodė.

3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu D. P. paaiškino, kad ji geriau supranta angliškai, pradinis pareiškimas vaiko teisių apsaugos tarnybai yra surašytas D. P. anglų kalba, o išverstas V. D.. Nagrinėjamos bylos atveju liko nepaneigta nuteistojo versija, kad tokius žodžius ir išsireiškimus kaip: „tu ne mano dukra, kiaule“ A. P., siekdamas, kad dukra būtų tvarkinga, išsakydavo kaip palyginimą, pavyzdžiui, „kambarys pas Tave kaip pas kiaulę“, „tu tokia netvarkinga, atrodo, kad būtum ne mano dukra“. Tokiais palyginimais jis nesiekė pažeminti, įžeisti ar psichologiškai gniuždyti dukrą. Dėl kalbos barjero dukra galėjo ne taip suprasti ir savaip interpretuoti apelianto pastabas. Tokių žodžių kaip „stora subinė“, „spuoguota tingine“ dukros D. atžvilgiu niekada nėra išsakęs, o žodį „nevala“, kurio reikšmė pagal lietuvių kalbos žodyną yra nešvarus, apsileidęs žmogus, galėjo pavartoti siekdamas sudrausminti, sugėdinti dukrą, kad ji tiesiog būtų tvarkingesnė. Liudytoja V. D. pripažino, kad A. P. ne kartą yra skundęsis, jog D. yra netvarkinga, siųsdavo nuotraukas iš D. kambario, spintos. Dukros netvarkingumą patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos.

3.8. Pirmosios instancijos teismas kriminalizavo A. P. kalbėjimą su vaikais pakeltu tonu, tačiau teisės aktai nenustato ir nereglamentuoja, koks turėtų būti kalbėjimo tonas su vaikais, jo garsas, decibelų skaičius, todėl vien kalbėjimas su vaikais pakeltu tonu savaime negali suponuoti baudžiamosios atsakomybės. Teismas ignoravo aplinkybę, kad D. P. yra paauglystės amžius, tokio amžiaus vaikai kai kuriuos dalykus nepamatuotai hiperbolizuoja, pervertina, yra jautresni. Dukters priešiškumą tėvui galėjo sukelti jo rastas dukros susirašinėjimas intymiomis temomis su nepažįstamu asmeniui, dėl ko jis kartu su dukra ėjo į mokyklą aiškintis tokio susirašinėjimo priežasčių, ir kas D. P. nepatiko. Dukros nesutarimą su tėvu ir galimai norą apkalbėti lėmė ir jos nusistatymas prieš naują tėvo draugę V.. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino.

3.9. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nebuvo tinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių, nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėliojimais, neatsižvelgta į ekspertizės aktuose nurodytas kitas aplinkybes, galimai turėjusias įtakos nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymui, selektyviai vertinti įrodymai, pažeista nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principas.

3.10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertizės aktų išvadose nurodomos ir tokios nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo priežastys kaip mamos netektis jai mirus, tačiau į tai bylą nagrinėjantis teismas visiškai neatkreipė dėmesio. Nors vien pats mamos mirties faktas galėjo sukelti nukentėjusiesiems ekspertizės akte nurodomus sveikatos sutrikdymus, tačiau nei ekspertės, atlikusios ekspertizę, nei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, visiškai nepašalino abejonių dėl priežastingumo, sąlygojusio nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą. Maža to, pats teismas, nagrinėdamas civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą, nurodė, kad 2021 metais vasario mėnesį atvykus vaikams į (duomenys neskelbtini), kad vaikai pamatytų sniegą, nebuvo jokių aplinkybių, kad vaikai būtų blogai miegoję ar sapnavę košmarus, o priešingai - viskas buvo gerai: jie džiaugėsi žiema, sniegu, ėjo čiuožinėti.

3.11. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad vaikai nuo pat gimimo augo (duomenys neskelbtini), joje vaikus sieja įprasta aplinka, draugai, socialinės aplinka, skirtinga kultūra, o ekspertizė byloje atlikta praėjus pusmečiui po to, kai vaikė pakeitė iš esmės sau įprastą aplinką, t. y. grįždami iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kas natūraliai jiems galėjo sąlygoti ekspertizės akte nurodomus sutrikimu, o ne tariamas nuteistojo nusikaltimas. Ši aplinkybė visiškai nebuvo įvertinta nei pirmosios instancijos teismo, nei ekspertizę atlikusių eksperčių. Nagrinėjamos bylos atveju išimtinai visas neigiamas nukentėjusiųjų patirtis, kurios net nepatenka į kaltinamojo akto ribas, teismas pavertė nuteistojo kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

3.12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. parodymai yra nenuoseklūs. D. P. aiškino, kad A. P. D. P. nutempė už plaukų į virtuvę, kai pati D. P. nurodė, kad A. P. jai buvo suėmęs už riešo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo D. P. aiškino, kad nematė, nežino ar tėtis mušė D., tačiau vėliau jau nurodė, kad matė neva kaip tėtis tempė D. už plaukų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ekspertizės akte nurodoma, jog D. P. patiria močiutės, su kuria gyvena, tiesioginį ir / ar netiesioginį poveikį pateikti tam tikrą tendencingą informaciją apie tėtį, kas, anot apelianto, rodo, kad D. P. tiesiog buvo nuteikinėjamas ir įtakojamas jo močiutės V. D., įkalbinėjamas sakyti ne tiesą. Daug aplinkybių D. P. tiesiog neatsimena, juose painiojasi, o nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl BK 153 straipsnio, kur įtarimas apeliantui buvo grindžiamas išimtinai tik mažamečio D. P. parodymais, tik labiau leidžia daryti išvadą apie tai, kad mažamečio sūnaus D. P., kaip ir D. P. parodymais nėra pagrindo vadovautis. Skiriasi D. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytos aplinkybės: vienu atveju D. P. nurodo, kad mėlynė buvo, kitu atveju, - kad ne. Kiekvieną kartą skiriasi aplinkybės, kuriomis tėtis „paėmė už riešo“ - vienu atveju nuvertė, kitu atveju jau ne. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui aiškino, kad vieną kartą matė, kaip tėtis mušė diržu D., kitu, kad tik girdėjo garsus. Tokie nenuoseklūs parodymai kelia daug abejonių dėl jų patikimumo.

3.13. Nei vienas iš liudytojų, išskyrus V. Č., niekada nedalyvavo aptariamų aplinkybių metu ir nematė smurtinio pobūdžio veiksmų. Tuo tarpu V. Č. parodymus apie tai, kad A. P. niekada nėra smurtavęs prieš savo vaikus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė neobjektyviais ir atmetė vien todėl, kad V. Č. ir apeliantas yra sugyventiniai.

3.14. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos tarnybos į bylą pateikto D. P. rizikų įvertinimo akto, kuriame nenustatyti jokie vaiko interesų pažeidimai, nors pirmosios instancijos teismas ir ekspertizės akte sureikšminamas ir hiperbolizuojamas ne tik kaltinamajame akte nurodytas laikotarpis, bet ir ankstesni. Pirmosios instancijos teismas taip visiškai nepasisakė dėl A. P. pateiktų fotonuotraukų, kur matyti, kad 2019, 2020, 2021 metais, apeliantas keliavo su vaikais į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kiekvienais metais grįždavo į (duomenys neskelbtini) pasisvečiuoti pas močiutę. Priešingai nei nurodo teismas ir ekspertės, A. P. siekė kompensuoti motinos praradimą vaikams, ėmėsi priemonių padėti vaikams išgyventi mamos mirtį vykdamas kartu su jais į keliones, o iš nuotraukų matyti, kad vaikai yra laimingi. Tinkamą tėvo teisių ir pareigų vykdymą patvirtina ir byloje patektas garso įrašas, kur V. D. nurodė apeliantui, kad: „tu esi mano akyse didelis žmogus, gražus vyras, kuris rūpinasi savo vaikais“. Be to, nei vieno iš grįžimo į (duomenys neskelbtini) metu vaikai neišsakė močiutei V. D. jokių nusiskundimų dėl tariamai netinkamo A. P. elgesio vaikų atžvilgiu, nors pas močiutę pakankamam ilgam laikotarpiui atvykdavo kiekvieną vasarą. Tik po to, kai A. P., kuomet dėl netinkamos močiutės priežiūros, D. P. būdama (duomenys neskelbtini) susilaužė koją ir dėl to A. P. išsakė pretenzijas, „gimė“ močiutei idėja „pasilikti“ vaikus Lietuvoje, taip siekiant atstoti jiems mamą, nes jai, kaip ir D. nepatiko faktas, kad jis susirado naują gyvenimo draugę.

3.15. Apeliantas sutinka, kad jis yra pakankamai griežtas tėvas, tačiau savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti vaikus, ypač dukrą paauglystės laikotarpiu, siekdamas, kad ji būtų disciplinuota, tvarkinga, pareiginga, vengtų per ankstyvo domėjimosi lytinių santykių temomis. Visais atvejais tokie jo veiksmai, išskyrus kaltinime nurodomus fizinio ir psichologinio smurto aspektus, nesudaro pagrindo išvadai dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo.

3.16. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio susidaro įspūdis, kad apeliantas kaltinamas ir tuo, kad nesiėmė priemonių padėti vaikams išgyventi mamos mirtį, nors joks kaltinimas dėl šio epizodo net nebuvo pareikštas. Be to, visos bylos nagrinėjimo metu buvo akcentuojamas apelianto elgesys su nukentėjusiųjų mirusia mama, tariamas smurtas prieš ją, nors byloje absoliučiai nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes.

3.17. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismas buvo pažeistos BK 2 straipsnio 1, 4 dalių, 8 straipsnio nuostatos. Apeliantas buvo pripažintas kaltu už veikas, padarytas užsienyje – (duomenys neskelbtini).. Viso baudžiamojo proceso metu nebuvo sprendžiama dėl abipusio veikos baudžiamumo kaip asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygos buvimo, tik fragmentiškai lygintas nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis baudžiamumas pagal Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) baudžiamuosius įstatymus. Be to, abu vaikai turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, gimę ir augę ne Lietuvoje, A. P. jau eilę metų gyvena (duomenys neskelbtini), kur buvo ir yra jo bei buvo iki atvykimo į Lietuvą 2021 metais vaikų D. P. ir D. P. nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, bylą turėjo (jei turėjo apskritai) nagrinėti ne Lietuvos, bet (duomenys neskelbtini) veikiantis teismas.

4. Liudytoja V. D. 2023 m. kovo 7 d. pateikė Kauno apygardos teismui atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, kurį teisėjų kolegija 2023 m. kovo 8 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarė priimti ir vertinti kaip asmens poziciją. Minėtu atsiliepimu liudytoja prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir palikti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį nepakeistą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkini, nukentėjusiųjų atstovas paliko spręsti teismo nuožiūra, o prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Viena iš baudžiamojo proceso paskirčių yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio nuostatos, kaip numatyta 1 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių deklaracija. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, be kita ko, turi užtikrinti tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas, taip pat nepriežiūra. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

8. Už BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas tyčia nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau savo artimųjų giminaičių ar šeimos narių, iš kurių bent vienas yra mažametis. Būtinas sveikatos sutrikdymo objektyviosios pusės požymis yra ir jų padarinys – žala sveikatai bei priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir dėl to atsiradusių padarinių. Padariniai – žala sveikatai – reiškia, kad pažeista žmogaus kūno audinių, organų anatominė sandara arba fiziologinės, psichologinės funkcijos. Tiriant sveikatos sutrikdymo bylas, privaloma skirti teismo medi­cinos ekspertizę. Sveikatos sutrikdymo nustatymo ekspertizė atlieka­ma, vadovaujantis BPK nustatytais pagrindais ir tvarka.

9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusiajai D. P. BPK nustatytais pagrindais ir tvarka ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė ir į bylą pateiktas šios ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 187-195). Minėtame dokumente nukentėjusiajai D. P. konstatuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas F41.2 (susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais, ir su neigiamais faktoriais, paveikusiais nukentėjusiąją nuo vaikystės), kuris yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte nurodoma, kad šis nukentėjusiosios sutrikimas formavosi palaipsniui ir yra siejamas su neigiamų faktorių, veikusių ją nuo vaikystės, visuma, dėl kurių susiklostė įtempto, smurtinio, nukentėjusiosios emocinių poreikių neatliepusio santykio su tėčiu patyrimas. Mamos netektis nukentėjusiąją veikė psichotraumuojančiai, o nesuteikta jokia psichologinė pagalba šios netekties įveikai stiprino jos nesaugumo jausmą, baimę. Taip pat pažymima, kad prisidėjus nuteistojo A. P. byloje tiriamiems veiksmams, emocinė nukentėjusiosios įtampa dar sustiprėjo, bet ji bijojo atsiverti, ir psichikos būsena pablogėjo. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajai D. P. būtina intensyvi psichologinė/psichoterapinė pagalba, nukreipta į psichotraumuojančių gyvenimiškų patirčių įveiką, asmenybės stiprinimą. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė buvo atlikta ne tik tiriant rašytinius duomenis, tačiau ir atliekant tiriamosios D. P. stebėjimą, pusiau struktūruotą pokalbį, ekspertizės akte cituojant nukentėjusiosios pateiktus paaiškinimus, šios ekspertizės tikslumą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertizės aktą surašiusios ekspertės, todėl darytina pagrįsta išvada, kad abejoti ekspertizės akto išvadomis pagrindo nėra.

10. Nukentėjusioji D. P., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, taip pat apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad nuo 2019 metų tėtis ne mažiau kaip du kartus jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Vieną kartą, t. y. 2021 m. vasario mėn. pradžioje, kai ji pamiršo nusivalyti batus, tėtis grįžęs namo nakties metu ją prikėlė, rėkė ant jos, numetė komodą ir kompiuterį, griebė ją už riešo, nutempė į virtuvę, nuvertė ant žemės, liepė plauti indus, ant rankos buvo likusi mėlynė. Šio įvykio metu ją tėtis vadino įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais, tokiais kaip „nevala“, „kiaulė“, „stora subine“, „spuoguota tingine“. Panašus atvejis buvo ir tada, kai nukentėjusioji nenorėjo vykti į (duomenys neskelbtini), tada tėtis taip pat rėkė, išmetė iš spintos drabužius, paėmęs už rankos pakėlė ją ir nuvertė. Nukentėjusioji nurodė, kad abiem nurodytais atvejais jautė fizinį skausmą, buvo ant rankos mėlynė, buvo išsigandusi ir verkė. Be to, nukentėjusioji parodė, kad tėtis dažnai ilgam palikdavo ją vieną su broliu namuose, vieną kartą yra buvę, kad negrįžo namo dvi naktis ir ji su broliu buvo viena namuose, negalėjo tėčiui prisiskambinti. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad tėtis, būdamas supykęs, yra liepęs dingti iš namų, sakęs, kad ji ne jo dukra, yra taip šaukęs ant jos, kad net apspjovė. Nukentėjusioji parodė, kad ji dėl tokių tėvo žodžių supratusi, jog jis jos nemyli, ji neturinti šeimos. Nukentėjusioji D. P. taip pat parodė, kad tėtis taip pat šaukdavo ir ant brolio D., kai šiam sunkiau sekdavosi mokytis, yra kelis kartus sudavęs jam diržu. Taip pat parodė, kad tėtis jos brolį mušė diržu, kai šis nulaužė pakabą, nors pačių smūgių nematė, tačiau girdėjo garsus (1 t., b. l. 104-106, 114-118).

11. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teismo leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jo tėvo išdavimo, teismo posėdžio metu, dalyvaujant psichologei, nepilnametė nukentėjusioji D. P. išsakė savo nuomonę (2 t., b. l. 189-191), kad nebenori grįžti gyventi su tėčiu į (duomenys neskelbtini), tėtis jai keletą kartų yra griebęs už riešo, nutempęs į virtuvę, ant lovos, tėtis brolį muša diržu, kai dėl ko nors neklauso, kartais tėtis per naktį negrįžta, ji su broliu lieka viena, turi pasirūpinti juo, jį užmigdo, pagalbos paprašė, nes situacija paskutiniu metu vis blogėjo. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ir toliau nori likti gyventi su močiute, kuri ja ir broliu užsiima, bendrauja, čia jai saugu, turi savo kambarį, turi draugę, čia jai užtikrintos visos gyvenimo ir mokymosi sąlygos.

12. Nukentėjusiajam D. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė ir į bylą pateiktas šios ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 98-107). Minėtame dokumente nukentėjusiajam D. P. konstatuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8 (susijęs ir su byloje nagrinėjamais įvykiais, ir su neįveikta mamos netektimi), kurie yra vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte nurodoma, kad šis nukentėjusiojo sutrikimas formavosi palaipsniui ir yra siejamas su neigiamų faktorių visuma. Mamos netektis traumavo nukentėjusįjį, sustiprino nesaugumo, nerimo, įtampos išgyvenimus, ėmė formuotis baimės, o psichologinės pagalbos nesuteikimas neleido jam išgyventi šių jausmų. Taip pat pažymima, kad prisidėjus nuteistojo A. P. byloje tiriamiems veiksmams, emocinė nukentėjusiojo įtampa dar sustiprėjo. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajam D. P. rekomenduojama teikti psichologinę/psichoterapinę pagalbą psichotraumuojančių patirčių įveikai ir bendram psichologinės sveikatos stiprinimui. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė buvo atlikta ne tik tiriant rašytinius duomenis, tačiau ir atliekant tiriamojo D. P. stebėjimą, pusiau struktūruotą pokalbį, ekspertizės akte cituojant nukentėjusiojo pateiktus paaiškinimus, šios ekspertizės tikslumą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertizės aktą surašiusios ekspertės, todėl darytina pagrįsta išvada, kad abejoti ekspertizės akto išvadomis pagrindo nėra.

13. Nukentėjusysis D. P., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, taip pat apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad tėtis mušė jį diržu per nuogus sėdmenis, kai jis nulaužė pakabą, tėtis yra jį mušęs diržu ir anksčiau, tačiau neprisimena dėl ko ir kada tiksliai. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad po tėčio mušimo diržu buvo mėlynių ir jam skaudėjo, ant sėdmenų buvo raudonos dėmės, jis verkė. Duodamas parodymus, nukentėjusysis taip pat nurodė, kad kartą tėtis buvo supykęs ant jo sesers D., tada jis nuvertė komodą, numetė kompiuterį, yra girdėjęs, kaip tėtis su D. negerai kalbėjo (2 t., b. l. 8-9, 17-20).

14. Šioje dalyje analogiškai pažymėtina, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teismo leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jo tėvo išdavimo, teismo posėdžio metu, dalyvaujant psichologei, mažametis nukentėjusysis D. P. išsakė savo nuomonę (2 t., b. l. 189-191), kad ir toliau nori likti gyventi su močiute, kad tėčio nepasiilgo, nes tėtis yra piktas, jį muša diržu, yra mušęs daug kartų, dėl ko jautėsi blogai ir verkė. Taip pat nurodė, kad jis pas močiutę jaučiasi gerai, čia jo niekas neskriaudžia.

15. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 7 punkte įtvirtinta: „Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet: sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo“. Tų pačių taisyklių 10 punkte įtvirtinta: „Darant teismo medicinos ekspertizę arba tyrimą sveikatos sutrikimo mastui nustatyti, įvertinamas kūno sužalojimas ir susargdinimas ir pateikiama išvada dėl: medicininio pobūdžio (teismo medicinos diagnozė); padarymo mechanizmo (galimų padarymo priemonių ir būdų); padarymo laiko; sveikatos sutrikdymo masto.“ Šioje baudžiamojoje byloje atliktos nukentėjusiųjų ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės ir jose pateiktos išvados, jog nukentėjusiesiems nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, vienareikšmiškai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus ir paneigia apelianto teiginius, kad nei vienas smurto prieš nukentėjusiuosius atvejis nėra patvirtintas teismo medicinos ekspertų išvadomis, kad nėra nustatyti jokie liekamieji reiškiniai ir kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo smurtavimo prieš vaikus faktus.

16. Nuteistasis nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai liudytojos V. Č. parodymus laikė neobjektyviais ir juos atmetė tuo pagrindu, kad ši liudytoja ir apeliantas yra sugyventiniai, taip pat kad nukentėjusiųjų nenuoseklūs parodymai kelia daug abejonių dėl jų patikimumo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas liudytojos V. Č. parodymus vertinti kritiškai, skundžiamame nuosprendyje išsamiai argumentuotas ir motyvuotas. Liudytoja V. Č. su nuteistuoju yra sugyventiniai, t. y. susiję šeiminiais santykiais, todėl neatmestina, kad ši liudytoja suinteresuota duoti nuteistajam palankius parodymus. Pažymėtina, kad byloje susipažinus su liudytojų V. D., M. J., R. T., I. P., R. S. parodymais, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktais, eksperčių paaiškinimais, darytina neginčijama išvada, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl nuteistojo elgesio jų atžvilgiu yra iš esmės vienodi, nes nurodyti liudytojai ir ekspertės nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir nukentėjusieji. Be to, pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog visi šie duomenys tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo, todėl laikytini A. P. kaltės įrodymais.

17. Teismų praktikoje pasisakyta, jog tam tikrais atvejais tėvai privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kartu teismai ne kartą yra nurodę, jog tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-149-1073/2021, 2K-277-788/2016). Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai draudžia tėvams naudoti auklėjimo metodus, kuriais padaroma žala vaikų fizinei ir (ar) psichikos sveikatai (pvz., fizines bausmes, įvairius žeminančius tikrų ar įsivaizduojamų vaiko pareigų vykdymo ir gerovės užtikrinimo būdus ir pan.). Apeliantas neabejotinai, kaip nukentėjusiųjų vaikų tėvas, turėjo numanyti, kad tokiais savo neteisėtais veiksmais, dėl kurių padarymo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, gali padaryti jiems žalą, tačiau to nepaisė ir apeliaciniame skunde juos įvardija kaip pastangas auklėti ir ugdyti vaikus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apelianto savo atliktų nusikalstamų veiksmų vertinimas yra gynybinė pozicija. Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas kriminalizavo A. P. kalbėjimą su vaikais pakeltu tonu, tačiau skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakeltą toną bendraujant su vaikais vertino visų nuteistojo atliktų veiksmų apimtyje, t. y. ir įžeidinėjimą, ir žeminimą, ir pasikartojantį fizinį smurtavimą, kartu atliekant ir kitus žeminančius, bauginančius veiksmus, kas pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą apie nuteistojo veiksmų sistemiškumą ir tyčinį pobūdį. Taigi, visi aptarti bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas D. P. ir D. P. padarytas dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų, todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo veiką, atsižvelgiant į pasekmes ir veikos pobūdį, kvalifikavo kaip tyčinę nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 d. 1, 3 ir 5 punktus, nes jis sužalojo savo dviejų vaikų sveikatą.

18. Pagal BK 163 straipsnį kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas nustačius, kad jis piktnaudžiavo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas - vaikas ir šeima; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

19. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginys, kad kaltinimas jam išdėstytas abstrakčiai, nes konkrečiai nenustatytos bei neaprašytos aplinkybės, kuriomis buvo psichiškai ir fiziškai gniuždomi nepilnamečiai vaikai ir kaip pasireiškė fizinės ir psichinės prievartos sistemingumas, yra nepagrįstas. Kaip nustatyta iš byloje surinktų duomenų, nuteistajam pareikšti kaltinimai ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 metų pradžios iki 2021 m. vasario 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų šaukė ant nepilnametės dukters, tyčiojosi ir žemino ją vadindamas „nevala, spuoguota tingine“, šaipėsi iš jos išvaizdos, teigdamas, kad ji „kiaulė, stora subinė“; ne mažiau du kartus smurtavo prieš nepilnametę dukterį (2021 m. vasario mėn. dėl nenuvalytų batų, šaukė ant nepilnametės dukters, sakydamas, kad ji ne jo dukra, sugriebęs ją už dešinio riešo nutempė į virtuvę ir nuvertė ant žemės, savo vaikų akivaizdoje tyčia nuvertė komodą, numetė nuo stalo dukters kompiuterį; 2020 metais dėl prieštaravimo išvykai į (duomenys neskelbtini), šaukė ant nepilnametės dukters, liepė jai „dingti iš namų“, iš jos spintos išmetė drabužius, sugriebęs ją už riešo pakėlė ir po to ją nuvertė) ir ne mažiau du kartus prieš mažametį sūnų (2019 metais dėl negebėjimo mokytis skaičiuoti nepilnametės dukters akivaizdoje rėkė ant mažamečio sūnaus, vadino jį „debilu“ ir ne mažiau du kartus sudavė jam diržu; 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje dėl nulaužtos pakabos ne mažiau du kartus sudavė mažamečiui sūnui diržu per nuogus sėdmenis), taip pat 2019 m. balandžio mėn. nuteistasis išvyko iš namų, juose palikęs mažamečius dukrą D. P. ir sūnų D. P. vienus be priežiūros ir negrįžo dvi paras iš eilės, visais šiais nurodytais veiksmais sąmoningai versdamas savo vaikus nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti stresą ir psichologinį diskomfortą. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad kaltinimas išdėstytas konkrečiai, aprašant visas nustatytas aplinkybes, kurios leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistojo sistemingais neteisėtais veiksmais buvo psichiškai ir fiziškai gniuždomi nepilnametė dukra ir mažametis sūnus.

20. Apeliacinio skundo teiginys, kad daugiausiai nuteistasis vaikus vienus yra palikęs dvi dienas, bet ir tai tik dėl objektyvių priežasčių (patekimas į eismo įvykį, atsidūrimas intensyvios terapijos skyriuje ir telefono su savimi neturėjimas), kas nesukėlė jokių neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos vertinamas kaip nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nuteistojo gynėjas 2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė teismui nuotraukas, patvirtinančias nuteistojo nurodomą aplinkybę – patekimą į eismo įvykį (5 t., b. l. 15-24). Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė neprijungti prie bylos medžiagos pateiktų nuotraukų dėl eismo įvykio, kadangi jos neįrodo, kad jose esantis automobilis yra nuteistojo ir apskritai nesuteikia jokios informacijos. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad nuteistasis neginčija fakto, jog buvo palikęs savo vaikus vienus dvi dienas, tačiau jokiais objektyviais duomenimis, patvirtinančiais patekimą į eismo įvykį ir intensyvios terapijos skyrių, nepagrindė. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad aptariamo eismo įvykio metu jis neturėjo su savimi telefono, kadangi tokiu atveju apie vienus namuose likusius nepilnametę ir mažametį vaikus buvo galima pranešti policijos ir (ar) gydymo įstaigos darbuotojams, buvusiems šalia po įvykusio eismo įvykio. Be to, iš nukentėjusiosios D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 104-106, 114-118) matyti, kad nuteistasis juos vienus yra palikęs ne vieną kartą, nors ir trumpesniam laikotarpiui nei dvi dienos. Piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, paliekant vaiką ilgą laiką be priežiūros požymio turinys priklauso nuo vaiko amžiaus ir poreikių. Priežiūra reiškia rūpestį vaiku, jo stebėjimą ir reagavimą į vaiko poreikius. Ilgą laiką reiškia, kad vaikas be priežiūros paliekamas tokiam laikui, kuris priklausomai nuo jo amžiaus ir poreikių, sąlygoja ilgalaikį fizinį ar psichologinį nepatogumą, diskomfortą, dėl kurio kyla grėsmė jo psichologinei būsenai, fizinių, psichinių ir socialinių poreikių patenkinimui. Vertinant byloje esančius duomenis, matyti, kad nepilnametė nukentėjusioji, kaip pati nurodė ikiteisminio tyrimo metu, likdama viena be suaugusiųjų priežiūros su savo mažamečiu broliu, turėdavo rūpintis tiek juo, tiek ir namais, t. y. tvarkydavo namus, darydavo valgyti mažamečiui broliui, žaisdavo, eidavo į lauką su juo, jį užmigdydavo ir pan. Piktnaudžiavimas minėtomis teisėmis ir pareigomis panašiu žiauriu elgesiu su vaiku – tai įvairios kitos galimos žiauraus elgesio su vaiku formos: tyčiojimasis iš vaiko, vertimas dirbti sunkius ar žeminančius darbus, nesirūpinimas jo sveikata, žiaurių bausmių taikymas ir pan. Taigi, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuodamas, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu atitinka BK 163 straipsnį.

21. Baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios normų konkurencija galima tik tuomet, kai specialiojoje normoje yra visi bendrosios normos požymiai ir specialiosios normos visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. O nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis sudėčių objektyviuosius požymius, tokios išvados daryti negalima. Ši norma neapima dėl specialiojo BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjekto neteisėtų veiksmų kilusių pavojingų padarinių. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuotini atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pvz., sveikatos sutrikdymai (BK 135-140 straipsniai) (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Vadinasi, pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistojo veiksmai atitinka BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius ir kad jo neteisėtais veiksmais D. ir D. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nenukrypstant nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus kaip idealiąją nusikalstamų veikų, nustatytų BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose, sutaptį.

22. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji D. P., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad ji geriau supranta angliškai, pradinis nukentėjusiosios pareiškimas yra surašytas anglų kalba, todėl tam tikrus nuteistojo žodžius, kurie buvo išsakyti jos atžvilgiu, nukentėjusioji dėl kalbos barjero galėjo ne taip suprasti. Skundą nagrinėjantis teismas šią nuteistojo poziciją laiko gynybine, nes šias aplinkybes paneigia nukentėjusiosios parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, kad ji lietuviškai ir angliškai supranta gerai, kad namuose ji su tėčiu kalbėdavo lietuviškai, kartais tėtis jai ką nors pasakydavo angliškai, tada ji jam angliškai atsakydavo (1 t., b. l. 114-118). Be to, pažymėtina ir tai, kad visi procesiniai veiksmai su nukentėjusiąja ikiteisminio tyrimo metu buvo vykdomi lietuvių kalba, nedalyvaujant vertėjui.

23. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos tarnybos į bylą pateikto D. P. rizikų įvertinimo akto ir dėl A. P. pateiktų fotonuotraukų, kur matyti, kad 2019-2021 metais apeliantas keliavo su vaikais į užsienio valstybes, kiekvienais metais grįždavo į (duomenys neskelbtini), kas įrodo, kad A. P. siekė kompensuoti vaikams motinos praradimą, o iš nuotraukų matyti, kad vaikai yra laimingi. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, nuteistojo gynėjas 2022 m. rugsėjo 27 d. pateikė teismui fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti nuteistojo ir jo vaikų tam tikri gyvenimo momentai (5 t., b. l. 7-13), iš kurių, kaip teigė gynėjas, matosi nuteistojo ir jo vaikų nuotaikos ir kuriomis paneigiamos tam tikros spekuliacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad fotonuotraukose užfiksuoti įprasto gyvenimo įvykiai yra momentiniai, be to, fotografuojami asmenys visą laiką pozuoja, todėl remiantis fotonuotraukomis, galima padaryti tik pagrįstą išvadą, kad nuteistasis su vaikais vykdavo į keliones. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiųjų parodymai. Pažymėtina ta aplinkybė, kuri jau buvo minėta, kad nukentėjusioji D. P., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog dėl tos priežasties, kad ji nenorėjo vykti į (duomenys neskelbtini), tėtis ant jos rėkė, išmetė iš spintos jos drabužius, paėmęs ją už rankos pakėlė ir nuvertė. Taip pat 2022 m. spalio 6 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas pateikė (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos tarnybos atlikto D. P. rizikų įvertinimo aktą (5 t., b. l. 26-47), kuriame, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nenustatyti jokie vaiko interesų pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys į minėtame akte nurodytą informaciją, kad atliekant vertinimą, nebuvo susitikta su vaiku, nes visą vertinimo laikotarpį abu vaikai buvo (duomenys neskelbtini), todėl lankyti vaikus šiuo laikotarpiu nebuvo įmanoma. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės veda prie pagrįstos išvados, kad jokios įrodomosios vertės minėtos fotonuotraukos ir (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos tarnybos aktas šioje konkrečioje byloje neturi, nes nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltės.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio susidaro įspūdis, kad nuteistasis kaltinamas ir tuo, kad nesiėmė priemonių padėti vaikams išgyventi mamos mirtį, be to, visos bylos nagrinėjimo metu buvo akcentuojamas apelianto elgesys su nukentėjusiųjų mirusia mama, tariamas smurtas prieš ją. Apeliacinio teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra jo subjektyvi, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta nuomonė. Šios apelianto nurodytos aplinkybės buvo užfiksuotos nukentėjusiųjų ekspertizės išvadose ir nukentėjusiosios D. P. parodymuose, kurie yra vieni iš svarbiausių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje, todėl visos šios aplinkybės ir buvo analizuojamos bendrai visų įrodymų kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl šių aplinkybių apeliantui nebuvo nei pareikšti įtariami, nei dėl jų buvo teisiamas. Atvirkščiai, pirmos instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nurodė, kad nukentėjusiesiems psichikos sutrikimus, dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta jų sveikta, sukėlė ne tik nuteistojo veiksmai, bet ir kiti faktoriai, t. y. motinos netektis, dėl ko nėra galimybių atriboti kokia dalimi tėvo elgesys įtakojo šių sutrikimų atsiradimą, todėl ir neigiamos pasekmės yra susijusios ne tik su nuteistojo netinkamu elgesiu.

25. BK įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus taikymo klausimas sprendžiamas, be kita ko, vadovaujantis BK 5 ir 8 straipsniais. Pagal BK 5 straipsnį, kuriame įtvirtintas pilietybės (personalinis) baudžiamosios jurisdikcijos principas, Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ši nuostata turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į BK 8 straipsnyje nustatytas baudžiamosios atsakomybės už tokius nusikaltimus taikymo sąlygas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159-976/2017, 2A-4-696/2017). Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, nustatytus, be kita ko, BK 5 straipsnyje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už užsienyje padarytus nusikaltimus, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. Taigi būtina sąlyga Lietuvos baudžiamajai jurisdikcijai dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų užsienyje padarytų nusikaltimų įgyvendinti yra abipusio veikos baudžiamumo sąlygos įvykdymas (išskyrus BK 7 straipsnyje ir 8 straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus); taip pat turi būti nenustatyta BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamoji atsakomybė už tokius nusikaltimus Lietuvoje negali būti taikoma atsižvelgiant į non bis in idem principo reikalavimus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159-976/2017, 2A-4-696/2017, 2K-549/2014, 2K-385/2013, 2K-213/2013, 2K-302/2012). Pažymėtina, kad šioje baudžiamoje byloje buvo įvykdyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnai gavo duomenis apie nuteistajam šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų baudžiamumą pagal (duomenys neskelbtini) galiojančius teisės aktus, kuriuos prijungė prie šios baudžiamosios bylos rašytinių įrodymų (3 t., b. l. 91-104), taip pat nebuvo nustatyta BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi formuojamą teismų praktiką bei baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 8 straipsnio nuostatų, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.

26. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, visą baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20, 301 straipsniai), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes ar rėmėsi vien tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai nei nurodo apeliantas ir jo gynėjas, apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo A. P. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 219 straipsnyje reglamentuojamas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Šiuo atveju, atsižvelgus į aukščiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o būtent jos padarymo vietą, vadovaujantis BK 8 straipsnio 1 dalimi, kaltinamajame akte privalo būti nurodyta ne tik Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies norma, numatanti atsakomybę už inkriminuojamą veiką, tačiau ir užsienio šalies, kurioje veika galimai padaryta, baudžiamojo įstatymo norma. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės buvo tiriamos ir byloje buvo gautas atsakymas, kad už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK, dėl kurių nuteistas A. P., baudžiamoji atsakomybė nustatyta taip pat ir atitinkamuose (duomenys neskelbtini) galiojančiuose teisės aktuose (3 t., b. l. 91-104). Tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, jis nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių, priimtas teisėtas nuosprendis, todėl teisėjų kolegija šio pažeidimo nevertina kaip esminio BPK pažeidimo.

29. Vadovaujantis BPK 28 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Sistemiškai aiškinant šias normas, nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese turėtų būti pripažįstamas tik tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos. Taigi ir teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Nukentėjusiojo teisė į šios žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrąsias žalos atlyginimo taisykles, CK 6.283 straipsnyje, nustatančiame žalos atlyginimo, sužalojus sveikatą, taisykles. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

30. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

31. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų.

32. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismų išvados (kaip ir kiekvienu sprendžiamu klausimu) turi būti motyvuotos. Tai reiškia, kad nepakanka formaliai konstatuoti žalą apibūdinančias aplinkybes, išvardyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi. Iš teismo išvadų turi būti aiški tokių kriterijų diferenciacija, tarpusavio santykis, kartu ir tai, kokios aplinkybės konkrečiu atveju lemia žalos dydį ir kiek turi reikšmės aplinkybės, dėl kurių tas dydis yra mažinamas ar didinamas. Pažymėtina, kad absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydį neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-222/2019).

33. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, buvo pateikti nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys dėl 6 630 eurų neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 92-104, 105-118) ir nukentėjusiojo D. P. civilinis ieškinys dėl 5 630 eurų neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 75-87, 119-132). Vertindamas nukentėjusiųjų nurodytus neturtinės žalos dydžius, Kauno apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad civiliniuose ieškiniuose nurodyti kiti nei ekspertizės aktuose nukentėjusiesiems konstatuoti psichikos sutrikimai atsirado dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų. Pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad nukentėjusieji tėvo nematė ir su juo nebendravo daugiau kaip metus laiko, todėl civilinio ieškinio argumentus dėl nuolatinio nuteistojo ir jo tėvų teroro atmetė, kaip nepagrįstus, pažymėdamas, kad nuteistojo tėvų galimai neteisėti veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti pagrindu atlyginti neturtinę žalą šioje byloje nuteistojo padarytais neteisėtais veiksmais. Be to, pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiesiems psichikos sutrikimus, dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta jų sveikta, sukėlė ne tik nuteistojo veiksmai, bet ir kiti faktoriai, t. y. motinos netektis, dėl ko nėra galimybių atriboti kokia dalimi tėvo elgesys įtakojo šių sutrikimų atsiradimą, todėl ir neigiamos pasekmės yra susijusios ne tik su nuteistojo netinkamu elgesiu. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sumažino prašomų priteisti neturtinės žalos dydžius ir nukentėjusiajai D. P. priteisė 2 500 eurų neturtinės žalos, o D. P. – 1 500 eurų neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, nustatydamas šioje baudžiamojoje byloje priteistinos neturtinės žalos dydį, pagrįstai nustatė, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai sukėlė nukentėjusiesiems neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, tačiau nėra neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie neigiami dvasiniai išgyvenimai bus ilgalaikiai ar teikiant tinkamą pagalbą jie neišnyks. Be to, pirmos instancijos teismas priėmė pagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad kiti civiliniuose ieškiniuose nurodyti psichikos sutrikimai nei tie, kurie buvo nurodyti ekspertizės aktuose, būtų susiję priežastiniu ryšiu su nuteistojo nusikalstamais veiksmais, dėl kurių jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu.

34. Įvertindamas aukščiau nurodytą teismų formuojamą praktiką bei skundžiamame sprendime nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą, sumažindamas jų dydžius.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistojo apeliacinio skundo dalį dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti priteisimo A. P. naudai, pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose, nuteistąjį A. P. gina advokatas V. Adomaitis, kuris yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su nuteistuoju. BPK 106 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui ar advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka, kitais atvejais advokatui ar advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jo pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris teismo nuomone, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo prašymas priteisti jo naudai išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, yra netenkinamas.

36. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Teismas pažymi, kad viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to, nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos. Taigi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

38. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius 2023 m. kovo 8 d. pateikė pažymą Nr. APD-2023-04086, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiesiems D. P. ir D. P., išlaidas sudaro 120 eurų (5 t., b. l. 160-165). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį procesą inicijavo nuteistasis A. P., kuris ginčijo savo kaltę, todėl nukentėjusiųjų atstovas advokatas Bronius Varsackis turėjo organizuoti nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. teisių gynimą dėl nuteistojo skunde nurodytų argumentų, bei į apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio trukmę, į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, taip pat į tai, kad prašomos priteisti proceso išlaidos yra proporcingos, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas priteisti proceso išlaidas turi būti tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti A. P. naudai išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Iš nuteistojo A. P. valstybės naudai priteisti 120 (vieną šimtą dvidešimt) eurų už nukentėjusiesiems D. P. ir D. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.