Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Gelvora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5088-1115/2020 pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. skolą, į kurią reikalavimo teises įgijo iš pradinio kreditoriaus Swedbank, AB. Teismo procesiniai dokumentai atsakovui A. P. nebuvo įteikti nei ieškovo nurodytu atsakovo paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nei kredito sutartyje nurodytu atsakovo adresu. Pirmosios instancijos teismas iš Gyventojų registro duomenų nustatė, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Norvegiją, o iš Sodros pateiktų duomenų nustatė, jog atsakovas Lietuvoje nedirba. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatomis, sprendė, kad ieškinys nėra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismui, o yra teismingas Norvegijos Karalystės teismams pagal faktinę atsakovo gyvenamąją vietą.

9. CPK 29 straipsnyje nurodyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. CPK 30 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, sudarytus sandorius ir pan. (CK 2.17 str. 1 d.). CK 2.17 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamoji vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos nevykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.).

10. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra įgyvendinama, ieškovui pateikiant procesinį dokumentą – ieškinį (CPK 5 str. 3 d.). CPK 111 str. 2 d. 2 p., 135 str. nustatyta, kad ieškinyje, be kitų duomenų, privalo būti nurodyta fizinio asmens gyvenamoji vieta. Tikslus atsakovo gyvenamosios vietos adreso (ar kito galimo procesinių dokumentų įteikimo vietos adreso) nurodymas suteikia prielaidas tinkamai įteikti procesinius dokumentus atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kai ieškovui nėra žinoma atsakovo gyvenamoji vieta ar kiti galimi procesinių dokumentų įteikimo adresai arba šiais adresais siųsti procesiniai dokumentai neįteikiami, ieškovas turi teisę prašyti teismo procesinius dokumentus kitais CPK 127 str., 129–130 str. nustatytais būdais (pvz., per kuratorių, viešo paskelbimo būdu ir pan.).

11. Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad išvykimo į užsienio valstybę deklaravimas patvirtina tik faktą, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau negarantuoja, jog asmuo gyvena toje užsienio valstybėje. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 5 d. įpareigoja asmenį, išvykstantį iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Įstatymas neįpareigoja asmens, kuris išvyksta iš deklaruotos užsienio valstybės į kitą valstybę, apie tai pranešti Lietuvos institucijoms. Nesant papildomų duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens buvimo vietą, įrašas apie išvykimą į užsienio valstybę nelaikytinas asmens gyvenamąja vieta (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1511-603/2018; 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2597-580/2018, 2019 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-704-614/2019, 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-421-852/2020; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-663-856/2018).

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas A. P. neinformavo ieškovo UAB „Gelvora“ apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą, taip pat nėra nurodęs konkretaus gyvenamosios vietos ar kito galimo procesinių dokumentų įteikimo adreso Norvegijos Karalystėje. Kitokių duomenų apie galimą procesinių dokumentų įteikimo vietos adresą atsakovui nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, pagal CPK 2.17 str. nuostatas atsakovo gyvenamoji vieta nėra žinoma, todėl atsakovo gyvenamoji vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Kadangi atsakovo gyvenamoji vieta Norvegijos Karalystėje nėra žinoma, o pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas iš Lietuvos Respublikos išvykusiems asmenims nėra nustatyta pareiga informuoti valstybės institucijas apie išvykimą iš deklaruotos užsienio valstybės į kitą valstybę, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas pagal CK 2.17 str. 3 d. privalėjo pranešti kreditoriui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Priešingu atveju, t. y. skolininkui nepranešus kreditoriui apie gyvenamosios vietos adreso (ar kito galimo procesinių dokumentų įteikimo adreso) pasikeitimą, kreditoriui išlieka ne tik teisė siųsti dokumentus pagal paskutinį žinomą skolininko gyvenamosios vietos adresą, bet ir kreiptis į teismą, į kurio aptarnaujamą teritoriją patenka skolininko paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresas.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sandorio šalis nėra atleidžiama nuo pareigos pranešti kreditoriui apie gyvenamosios vietos pasikeitimą net ir po sandorio sudarymo, kadangi šalis, prisiėmusi įsipareigojimus, privalo suvokti, kad kreditorius gali kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Formalus išvykimo į užsienį deklaravimas, nenurodant konkretaus gyvenamosios vietos adreso, ne tik neatitinka CK 2.17 str. nuostatų, bet ir apriboja kreditoriaus galimybes atgauti skolą bei suteikia skolininkui galimybę išvengti skolos grąžinimo.

15. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir turi būti nagrinėjamas teisme pagal paskutinę žinomą atsakovo A. P. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), t. y. Vilniaus regiono apylinkės teisme.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nesant žinomam atsakovo gyvenamosios vietos adresui (ar kitam galimam procesinių dokumentų įteikimo adresui), teismas turi galimybę įteikti procesinius dokumentus atsakovui CPK 129–130 str. nustatyta tvarka.

17. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismui. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, perduodant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CK 2.17 str.; CPK 2 str., 3 str., 7 str., 29–30 str., 111 str., str., 135 str., 296 str., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 26 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.