Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui M. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo M. G. (toliau – atsakovas) 464,52 Eur skolą, 638,9 Eur palūkanas, 42,51 Eur delspinigius, 1,78 Eur palūkanų delspinigius, sutartines palūkanas pagal Sutartį 12-030127-RK – 20 proc. nuo pagrindinės skolos sumos (464,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. sausio 24 d. nutartimi, atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus regiono apylinkės teismui.

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001) yra nustatytos specialios taisyklės, reglamentuojančios bylų, susijusių su vartotojų sutartimis, teismingumą. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Reglamentu EB) Nr. 44/2001 siekiama užtikrinti silpnesniajai šaliai palankesnę apsaugą, kurios jai nesuteikia bendrosios jurisdikcijos taisyklės (preambulės 13 konstatuojamoji dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta, reiškiančia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, laikytina toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Byloje nustatyta, kad atsakovas Gyventojų registro duomenimis yra deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini). Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas Lietuvoje dirbtų ar turėtų turto, taigi, turėtų socialinių ir ekonominių interesų. Sodra duomenų apie atsakovo įdarbinimą neturi. Sprendė, kad byla turi būti pareikšta būtent kompetentingam (duomenys neskelbtini) teismui pagal atsakovo gyvenamosios vietos adresą. Nurodė, kad, kadangi atsakovas (vartotojas) gyvena ne Vilniaus regiono apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Vilniaus regiono apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų nuostatoms.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

4. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

5. Ieškovė nurodė, kad pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį, fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai ir kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovui neįteikus procesinių dokumentų skolininko nurodytu adresu, teigtina, jog atsakovas nevykdė savo pareigos pranešti apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Adresas (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas atsakovo sudarytoje Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartyje Nr. 12030127RK bei buvo nurodytas Gyventojų registro tarnybos, kaip registruotas atsakovo gyvenamosios vietos adresas, minėtą adresą ieškovui perdavė ir pradinė kreditorė. Taigi, ieškovė, remiantis CK 2.17 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 30 straipsnio 1 dalimi turi teisę pareikšti ieškinį pagal paskutinę žinomą skolininko gyvenamąją vietą. CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas įpareigoja besikreipiančius asmenis nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų gyvenamąsias vietas, kitus žinomus dokumentų įteikimo adresus. Šio nurodymo tikslas yra galimybės įteikti procesinius dokumentus sudarymas. Gyvenamosios vietos nurodymas vien tik valstybės pavadinimu nesudaro galimybių atlikti tolimesnių procesinių veiksmų ir tolesnis procesas tampa negalimas. Išvykimo į užsienio valstybę deklaravimas patvirtina tik faktą, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau negarantuoja, jog asmuo gyvena toje užsienio valstybėje. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja asmenį, išvykstantį iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Įstatymas neįpareigoja asmens, kuris išvyksta iš deklaruotos užsienio valstybės į kitą valstybę apie tai pranešti Lietuvos institucijoms. Nesant papildomų duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens buvimo vietą, toks įrašas nelaikytinas asmens gyvenamąja vieta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nežinant atsakovo gyvenamosios vietos, nėra pagrindo spręsti, kad jis ir šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), bei teigti, kad byla turi būti pareikšta būtent kompetentingam (duomenys neskelbtini) teismui. Pažymėjo ir tai, kad įteikiant dokumentus viešo paskelbimo būdu informacija apie iškeltą bylą paskelbiama specialiame interneto tinklalapyje, kurio duomenys yra prieinami tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų gyvenantiems asmenims. Taigi, atsakovas, prisiėmęs įsipareigojimus ieškovui bei jų neįvykdęs, turi ir gali suvokti, jog ieškovas gali kreiptis į teismą. Priešingu atveju, asmeniui formaliai deklaravus savo išvykimą į užsienį, tačiau nenurodžius jokio konkretaus gyvenamosios ar darbo vietos adreso, ieškovės galimybės apginti savo teises taptų ribotos, o atsakovas galėtų išvengti prievolių vykdymo. Taigi, šiuo atveju, kadangi ieškovė nežino atsakovo kitos gyvenamosios vietos, nei nurodyta sutartyje, taikytina CK 2.17 straipsnio 2 dalies taisyklė, nurodanti, jog esant nežinomai fizinio asmens gyvenamajai vietai, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Tai pat, atkreipė dėmesį ir į tai, jog tol kol kita gyvenamoji vieta užsienio valstybėje nėra nustatyta, ieškinio pareiškimas pagal atsakovo paskutinę žinomą gyvenamąją vietą atitinka Reglamento 44/2001 nuostatas. Be to, CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Šiuo atveju ginčas kilo iš Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutarties Nr. 12030127RK, kuri atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje, dėl ko ieškinys teismingas Lietuvos teismams, o konkrečiu atveju – Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus regiono apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės, kurios reikalavimo teises perėmė ieškovė, ir atsakovo buvo sudaryta Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartis Nr. 12-030127-RK, kuri kvalifikuotina vartojimo sutartimi (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Šioje sutartyje nurodytas atsakovo gyvenamosios vietos adresas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 44/2001 16 straipsnio 2 dalimi, CK 2.12 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas Lietuvoje dirbtų ar turėtų turto, taigi, turėtų socialinių ir ekonominių interesų, sprendė, kad ieškinys nėra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismui, o yra teismingas (duomenys neskelbtini) teismui pagal atsakovo gyvenamosios vietos adresą.

10. CPK 29 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, sudarytus sandorius ir pan. (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). CK 2.17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamoji vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Įstatymas reglamentuoja, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos nevykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). CPK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą.

11. Apeliacinės instancijos teismo praktikoje buvo pažymėta, kad, išvykimo į užsienio valstybę deklaravimas patvirtina tik faktą, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau negarantuoja, jog asmuo gyvena toje užsienio valstybėje. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja asmenį, išvykstantį iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Įstatymas neįpareigoja asmens, kuris išvyksta iš deklaruotos užsienio valstybės į kitą valstybę apie tai pranešti Lietuvos institucijoms. Todėl nesant papildomų duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens buvimo vietą, įrašas apie išvykimą į užsienio valstybę nelaikytinas asmens gyvenamąja vieta (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-2597-580/2018, 2019 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-704-614/2019).

12. Ieškovė nurodė, kad atsakovas neinformavo nei pradinės kreditorės, nei jos apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą, todėl vertintina, kad nagrinėjamu atveju taikytina CK 2.17 straipsnio 2 dalis bei CPK 30 straipsnio 1 dalis, t. y. laikytina, kad ieškinys nagrinėjamu atveju teiktinas pagal paskutinę žinoma atsakovo gyvenamąją vietą, kuri šiuo atveju, kaip jau buvo nurodyta, yra adresu (duomenys neskelbtini), esančiu Vilniaus regiono apylinkės teismo veiklos teritorijoje.

13. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškinys yra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismui, todėl ginčijama nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „Gelvora“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.