Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų O. M. ir antstolio G. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. patikslintą ieškinį atsakovams G. J., Association of Underwriters known as Lloyd‘s nariui Lloyd‘s sindikatui AES 1225 (AEGIS), veikiančiam per valdymo agentą Aegis Managing Agency Ltd, veikiantį per žalų administratorę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę ,,Colemont draudimo brokeris“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Gelvora“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės

11. Apeliantas antstolis G. J. apeliaciniu skundu neigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas iš esmės nurodė, kad lėšos buvo paskirstytos tinkamai, ieškovė neįrodė, jog patyrė žalą, kokio turto neteko, o priteistos piniginės lėšos galimai bus skirtos ne kreditiniam reikalavimui padengti, o asmeniniams poreikiams patenkinti, dėl to ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Atsakovė AEGIS atsiliepimu palaiko apelianto antstolio G. J. apeliacinį skundą. Apeliantė O. M. atsiliepimo į antstolio apeliacinį skundą nepateikė.

12. Atsižvelgiant į šalių nurodomus argumentus (nutarties 11 punktas), daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, kurių pagrindu konstatavo faktines aplinkybes, ar tinkamai taikė materialinės teisės normas, padarydamas išvadą, jog dėl antstolio netinkamai atliktų profesinės veiklos veiksmų – netinkamai paskirstytų pinginių lėšų vykdomojoje byloje, jam taikytina civilinė atsakomybė.

13. Vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normomis, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklėmis reikalaujama, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, veiktų tik intra vires (pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudedamoji dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

14. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-454/2010). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, ir įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013).

15. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-10267-613/2009 iš O. I. akcinei bendrovei bankui ,,Swedbank“ priteista 3013,98 EUR (10 406,66 LT) skola, 9,5 procentų dydžio metinės palūkanos pagal vartojimo kredito sutartį nuo negrąžintos 2694,47 EUR (9303,45 Lt) kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 23 d.) iki visiško prievolės įvykdymo, 15 procentų dydžio metinės palūkanos pagal EGO kortelės sutartį nuo negrąžintos 256,26 EUR (884,83 LT) kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 23 d.) iki visiško prievolės įvykdymo, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 23 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 90,36 EUR (312 LT) žyminis mokestis (el. b. l. 11–12). Pagal šio teismo sprendimą už akių išduoto vykdomojo rašto pagrindu vykdomąją bylą vykdo atsakovas – antstolis G. J. (I e. tomas, 13–17 e. b. l.).

16. Byloje ieškovė įrodinėjo, kad dėl netinkamo išieškotų lėšų paskirstymo ieškovė (skolininkė) patyrė 2321,03 EUR žalą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė vykdymo procese buvo aktyvi, vykdė teismo sprendimą atlikdama dalinius mokėjimus, vykdymo procese skolai ir vykdymo išlaidoms dengti buvo išieškota ne mažesnė kaip 5 656,14 EUR suma (I e. tomas, 25-31 e. b. l.). Vykdomojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina antstolio veiksmus, atliekant išieškotų lėšų paskirstymą, – pirmiausia antstolis išieškojo lėšas vykdymo išlaidoms dengti (97, 120, 122, 131 v.b.l.), vėliau išieškojo lėšas pagrindinei skolai dengti (132, 136, 139–146 v.b.l.) ir, išieškojęs vykdymo išlaidas bei pagrindinę skolą, išieškojo lėšas susikaupusioms palūkanoms dengti (146 v.b.l.). Kaip matyti, būtent 2015 m. kovo 27 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu konstatuota, kad skolos nebėra, liko išieškoti palūkanas. Palūkanų dydis apskaičiuotas 2015 m. balandžio 21 d. patvarkymu – 1 679,72 EUR (147–148 v.b.l.). Kaip matyti, ieškovei sumokėjus antstolio nurodytą sumą (151, 156, 158–162, 164–173, 178–179 v.b.l.), antstolis 2018 m. gruodžio 21 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą, kaip visiškai įvykdęs vykdomąjį dokumentą (180, 181 v.b.l.).

17. Nagrinėjamu atveju antstolis apeliaciniame skunde nurodo, kad antstolio civilinė atsakomybė nustatyta netinkamai, tarp šalių dėl lėšų skirstymo nebuvo jokio susitarimo, o ir be to, ieškovė neįrodė realiai patirtos žalos. Atsižvelgdamas apelianto argumentus, siekdamas nustatyti aplinkybes dėl antstolio civilinės atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus (nutarties 15-16 punktai), pirmiausia laiko nepagrįstais antstolio argumentus, jog civilinės atsakomybės sąlygos nustatytos netinkamai, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog išieškotos piniginės lėšos buvo skirstomos pažeidžiant įstatymą – CK 6.54 straipsnį.

18. Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punktas numato, kad jeigu iš skolininko išieškotos sumos nepakanka visiems vykdomajame dokumente nurodytiems išieškotojo reikalavimams patenkinti, išieškotojui tenkančios sumos konkrečioje vykdomojoje byloje paskirstomos Civilinio kodekso 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip. CK 6.54 straipsnyje reglamentuojamas piniginių įmokų paskirstymas tais atvejais, kai skolininko sumokėta tam tikra suma nepadengia visos skolos. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile – netesyboms mokėti, ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 1–5 dalys).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos CK 6.54 straipsnyje nustatytos teisės normos. Tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas CK 6.54 straipsnyje, pagal jo 4 dalį įmokos skolai pagal pagrindinę prievolę dengti priskiriamos ketvirtajai, tai yra paskutinei, eilei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006).

20. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu neginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad tarp skolininkės O. M. ir buvusios išieškotojos akcinės bendrovės „Swedbank“ ar naujosios išieškotojos uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ susitarimas dėl kitokio lėšų paskirstymo, nei numato įstatymas, nebuvo sudarytas, todėl apeliantas antstolis išieškotas lėšas turėjo skirstyti vadovaudamasis Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punktu, CK 6.54 straipsniu. Kaip minėta nutarties 18 punkte, pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas pirmąja eile iš skolininko išieškotos įmokos turėjo būti skiriamos atlyginti vykdomajame rašte nurodytoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, tai yra bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, antrąja eile iš skolininko išieškotos įmokos turėjo būti skiriamos palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą mokėti, trečiąją eile – netesyboms, o tik ketvirtąją eile – pagrindinei prievolei (skolai) įvykdyti.

21. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs vykdomosios bylos Nr. 0091/10/01259 medžiagą nustatė, kad antstolis išieškotas lėšas ilgą laiko tarpą skirstė netinkamai, pažeisdamas įstatymą (nutarties 18–20 punktai). Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmiausia antstolis išieškotas lėšas paskirstė vykdymo išlaidoms padengti, vėliau – pagrindinei skolai ir išieškojęs pagrindinę skolą – palūkanoms, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu antstolio veiksmai vykdymo procese neatitinka antstoliui keliamų rūpestingumo ir apdairumo standartų (nutarties 13, 14 punktai, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis) ir laikytini neteisėtais (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu atkreipti dėmesį ir į tai, kad antstolio veiksmai vykdomojoje byloje buvo nenuoseklūs, pažeidžiantys tiek išieškotojos, tiek skolininkės interesus, vilkinantis teismo sprendimo įvykdymą (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Iš vykdomojoje byloje esančių duomenų matyti, kad dėl antstolio teikiamų patvarkymų dėl piniginių lėšų paskirstymo skolininkė buvo suklaidinta dėl likusios bendro reikalavimo sumos dydžio (pagrindinės skolos, palūkanų) (136, 139–146 v.b.l.), taip pat buvo suklaidinta ir 2015 m. kovo 27 d. patvarkymo, kuriuo konstatuota, kad skolos nebėra (146 v.b.l.), todėl šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantės (skolininkės) O. M. elgesį vykdomojoje byloje nulėmė antstolio teikiami patvarkymai, juose nurodytas turinys, pažymint tai, kad skolininkė vykdomojoje byloje įvykdydavo antstolio patvarkymus, vykdymo procese buvo aktyvi ir sąžininga. Šiuo aspektu, nepriklausomai nuo išieškotos sumos ir skolininkės sąžiningumo, dėl antstolio klaidos vykdomoji byla 2018 m. gruodžio 21 d. buvo užbaigta, visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą (180, 181 v.b.l.), ir tik išieškotojos uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ prašymu byla buvo atnaujinta ir pratęstas skolos išieškojimas (187, 192–232 v.b.l.).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 15–22, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių parodymus, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl antstolio veiksmų neteisėtumo. Antstolis atliko neteisėtus veiksmus paskirstydamas gaunamas pinigines lėšas ir tuo pažeisdamas įstatymą – CK 6.54 straipsnį, CPK 753 straipsnį, Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punktą, o ir be to, klaidingai informuodamas skolininkę dėl skolos likučio, palūkanų dydžio, nutraukdamas vykdomąją bylą, pažeidė išieškotojos bei skolininkės interesus į greitą ir sąžiningą vykdymo procesą, neužtikrino greito ir realaus sprendimo įvykdymo, tuo pažeisdamas ne tik bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013), bet ir CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatas.

24. Nustačius antstolio neteisėtus veiksmus (nutarties 23 punktas), spręstinas klausimas dėl žalos dydžio. Apeliantas antstolis teigia, kad pirmosios teismo sprendimas šiuo aspektu yra nepagrįstas, kadangi O. M. nėra netekusi jokio turto, todėl laikytina, kad apeliantė jokios žalos nepatyrė, tai laikytina neturtine žala arba nepagrįstu praturėjimu.

25. Su šiuo apelianto argumentu nesutiktina. CK 6.247 straipsnis numato, jog atlyginami tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos pobūdis aiškinamas ir jos dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečios situacijos vykdymo procese aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Kiekvienoje byloje, atsižvelgiant jos aplinkybes, gali būti taikomas skirtingas patirtą žalą ir jos dydį įrodantis kriterijus.

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko patirtos žalos dydį apibrėžiantį kriterijų – likusi nepadengta skolos suma dėl netinkamai paskirstytų išieškotų lėšų. Atsižvelgiant į tai, teismui kyla pareiga patikrinti, ar ieškovė patyrė nurodytą žalą ir ar prašomas priteisti jos atlyginimo dydis yra realus.

27. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog dėl netinkamai vykdomo išieškojimo, netinkamo skolininkės informavimo (nutarties 22 punktas) skolininkė turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog skolinį įsipareigojimą dengia tinkamai ir skola realiai mažėja. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina, kaip matyti, byloje nėra jokių abejonių, jog dėl netinkamai vykdomo vykdymo proceso ieškovė buvo nuosekliai klaidinama dėl išieškotino skolos, palūkanų dydžio, o ir be to, užbaigiant vykdomąją bylą buvo suklaidinta, jog tiek skola, tiek palūkanos yra visiškai padengtos, tai yra jog vykdomasis dokumentas yra visiškai įvykdytas. Kaip minėta, ieškovė vykdymo proceso metu buvo aktyvi, bendradarbiavo su antstoliu, vykdė antstolio patvarkymus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto antstolio veiksmai yra patirtos žalos rezultatas ir padidėjusi skolinių įsipareigojimų suma yra ieškovės O. M. patirta žala dėl netinkamai nuosekliai atliktų vykdymo veiksmų (CPK 185 straipsnis).

28. Nustačius tiek apelianto neteisėtus veiksmus, tiek žalos dydį, spręstinas klausimas dėl priežastinio ryšio ir kaltės. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog antstolio neteisėti veiksmai (nutarties 22 punktas), nepakankamas antstolio rūpestingumas ir apdairumas vykdant profesinę veiklą (nutarties 23 punktas) sukėlė žalą ieškovei, nepatenkino nei išieškotos, nei skolininkės lūkesčių į greitą vykdymo procesą, o ir be to, neužtikrino teismo sprendimo už akių įvykdymo greitumo ir realumo (nutarties 23 punktas), todėl laikytina, kad ieškovės O. M. patirta žala yra reali ir nėra nutolusi nuo antstolio atliktų veiksmų, todėl apeliantui nepateikus jokių motyvų, įrodymų, paneigiančių priežastinį ryšį tarp nustatytų neteisėtų veiksmų, laikytina, kad apeliantas antstolis yra kaltas dėl atsiradusios žalos ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantui antstoliui taikytinos civilinės atsakomybės.

29. Apeliantė O. M., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patikslintas ieškinys dalyje dėl būsimos žalos atmestas, nurodo, kad antstolio civilinė atsakomybė dėl patirtos žalos yra nustatyta ir nagrinėjamu atveju apeliantė, pareiškusi ieškinį, pakankamai apibrėžė pagrindą, kaip patirta būsima žala dėl palūkanų gali būti apskaičiuota. Pažymi, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė naudojasi kreditoriaus pinigais, dėl to turi mokėti palūkanas, kadangi menamas naudojimasis kreditoriui priklausančiomis lėšomis, sąlygotas antstolio veikimo, nelaikytinas apeliantės veikimu. Apeliantas antstolis atsiliepimu į apeliacinį skundą su šiais argumentais nesutinka, teigia, kad ieškovė turi pareigą mokėti priteistas sutartines bei procesines palūkanas, ji naudojasi kreditoriaus pinigais, be to, ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nėra apibrėžtas ir jų dydis priklauso nuo ieškovės veiksmų.

30. Apeliantė (ieškovė) O. M. patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti iš ieškovės 2009 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-10267-613/2009, pagrindu vykdomojoje byloje Nr. 0091/10/01259 išieškotiną 9,5 procentų dydžio metinių palūkanų pagal vartojimo sutartį nuo negrąžintos 2694,46 EUR (9303,45 Lt) kredito sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 23 d.) iki visiško prievolės įvykdymo sumą, taip pat 15 procentų dydžio metinių palūkanų pagal EGO kortelės sutartį nuo negrąžintos 256,26 EUR (884,83 Lt) kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo sumą ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų sumą nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apskaičiuotinas nuo likusios neišieškotos 2321,03 EUR sumos už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 7 d. (vykdomosios bylos atnaujinimo) iki visiško skolos su palūkanomis išieškojimo momento pabaigos, taip pat papildomas vykdymo išlaidų ir atlygio antstoliui sumas ieškovės būsima neišvengiama žala, kurios atlyginimas išieškotinas iš atsakovės AEGIS.

31. Apeliantė nagrinėjamu atveju iš esmės būsimą žalą kildina iš vykdymo išlaidų bei palūkanų skaičiavimo, kuri apskaičiuojama po vykdomosios bylos atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė nurodydamas, kad ginčo dėl likusios skolos išieškotojai nėra, todėl ieškovė toliau naudojasi kreditoriaus pinigais, be to, ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai mažinti, dėl to turi mokėti palūkanas kreditoriui.

32. CK 6.249 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015).

33. Pirmiausia, nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės O. M. aktyvių veiksmų nebuvimo, vykdant prievolę pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-10267-613/2009. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės O. M. nurodomomis aplinkybėmis, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, sprendžiant klausimą dėl antstolio civilinės atsakomybės (nutarties 23 punktas), ir apeliantės O. M. aktyvumą vykdymo procese patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (I e. tomas, 25-31 e.b.l., 147–148, 151, 156, 158–162, 164–173, 178–179 v.b.l.). Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantė O. M. skolą dengė atsižvelgdama į antstolio patvarkymuose nurodytus duomenis, be kita ko, konstatuojant, jog tiek palūkanos, tiek skola yra visiškai padengtos (147–148, 180, 181 v.b.l.), išieškotoja patvarkymuose nurodytoms sumoms neprieštaravo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė byloje nepateikė duomenų, jog ėmėsi aktyvių veiksmų skoliniam įsipareigojimui mažinti, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, laikytina nepagrįsta ir prieštaraujančia byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė sumokėjo antstolio nurodytą palūkanų sumą ir įvykdė teismo sprendimą taip, kaip nurodė antstolis vykdymo procese (180-181 v.b.l.).

34. Antra, sprendžiant klausimą dėl ieškovės reikalavimo, kuriuo keliamas klausimas dėl būsimos žalos, turi būti įvertintas jos realumas tiek būsimų išlaidų vykdymo procese, tiek mokėtinų palūkanų aspektu (nutarties 32 punktas), kadangi priešingu atveju, netinkamai nustačius žalos dydį, teismo sprendimas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, todėl nurodyti žalos apskaičiavimą ir pagrindimą privalo tas asmuo, kurio teigimu žala yra padaryta (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą visa apimtimi atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, jog ieškovė iki šiol naudojasi kreditoriaus pinigais, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją (nutarties 33 punktas), nelaikytina sudarančia savarankišką pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą, kadangi ieškovė neturi patirti finansinių nuostolių dėl antstolio netinkamai atliekamų procesinių veiksmų (nutarties 33 punktas), šiuo aspektu pažymint, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo dalies, kuriuo reikalaujama pripažinti papildomas vykdymo išlaidų ir atlygio antstoliui sumas, atsiradusias po vykdomosios bylos atnaujinimo O. M. būsima neišvengiama žala.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 11–28 punktuose, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl antstolio civilinės atsakomybės tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš apelianto antstolio G. J. 290 EUR ir atsakovės AEGIS 2031,03 EUR žalos atlyginimą apeliantei O. M., tačiau netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškovės reikalavimo dėl būsimos žalos atlyginimo, patikslinto ieškinio reikalavimo dalies, kuria reikalaujama pripažinti papildomas vykdymo išlaidų ir atlygio antstoliui sumas O. M. būsima neišvengiama žala.

36. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė O. M. apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyse dėl atmestų ieškinio reikalavimų ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o apeliantas antstolis G. J. pateiktu apeliaciniu skundu prašė sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti šalių pateiktus apeliacinius skundus iš dalies, nutariant sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl bylos procesinės baigties

37. Įvertinusi visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovės ieškinį atmesti (CK 6.249 straipsnis). Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties (patiriamų išlaidų po vykdomosios bylos atnaujinimo, faktinės likusios skolos dydžio) byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos dalies esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta ieškovės O. M. ieškinio dalies netenkinti, naikintina ir dėl šios dalies byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas iš dalies ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinama ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės. Atitinkamai nespręstinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta ieškovės O. M. ieškinio dalies netenkinti ir kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.