Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-5265-340/2012 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Roda“, M. A. (M. A.), V. A. (V. A.), J. A. (J. A.) dėl 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. P. 1997 m. gruodžio 19 d. sudarė Paskolos sutartį (toliau – sutartis) su paskolos davėjais M. A. (gim. 1926 m.), R. A., J. A. ir M. A. (gim. 1956 m.). Sutartyje nurodyta, jog ieškovas iš kiekvieno paskolos gavėjo gavo po 43 000 Lt, iš viso – 172 000 Lt, ir šią skolą įsipareigojo grąžinti iki 2000 m. gruodžio 19 d. (b. l. 13). Paskolos sutarties įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas tuo pat metu pasirašyta įkeitimo sutartimi, pagal kurią UAB „Roda“ įkeitė jai priklausančią degalinę ir kiemo statinius (b. l. 8-9). M. A. (gim. 1926 m.) mirė 2002 m. rugpjūčio 10 d., po jo mirties kiti paskolos davėjai bei mirusiojo teisių paveldėtojai 2006 m. kreipėsi į teismą dėl skolos pagal sutartį priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. ieškinį tenkino iš dalies, pripažindamas, be kita ko, jog S. P. pasiskolino po 43 000Lt iš kiekvieno paskolos davėjo, iš viso – 172 000 Lt, ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2000 m. gruodžio 19 d. Teismas tuo pačiu sprendimu atmetė S. P. priešieškinį dėl paskolos sutarties ir paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą, ko pasėkoje išduotas vykdomasis raštas bei paskolos davėjai pradėjo priverstinį išieškojimą per antstolį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė pripažindamas, jog atsakovai pagrįstai reikalauja taikyti ieškinio senatį.

Teismas nustatė, kad pagal šalių 1997 m. gruodžio 19 d. sudarytos paskolos sutarties sąlygas ieškovas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2000 m. gruodžio 19 d. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu prasidėjo 1997 m. gruodžio 20 d., kitą diena po sandorio sudarymo. Atmestini ieškovo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai kreditoriai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo kitoje civilinėje byloje 2006 m. Teismas konstatavo, kad ieškovas yra verslininkas, turi aukštąjį (nors neteisinį) išsilavinimą, todėl jis adekvačiai suvokė savo pasirašytos paskolos sutarties prasmę ir pasekmes. Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 pagal kreditorių ieškinį S. P. buvo pareiškęs priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį ir ginčijo patį pinigų perdavimo faktą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas pripažįsta, kad dalis pinigų buvo jam perduota, tačiau tik kaip UAB „Roda“ atstovui. Taigi ieškovas skirtingai aiškina apie pinigų perdavimo ir paskolos sutarties pasirašymo faktines aplinkybes priklausomai nuo to, kokio rezultato siekia. Teismas vertino tokią ieškovo poziciją kaip nesąžiningą bei atmetė ieškovo paaiškinimus apie jo pasirašyto paskolos sandorio prasmės ir pasekmių nesuvokimą ir šiuo pagrindu. Sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d. numatė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą, taigi nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000 m. gruodžio 20 d. Taikyti naujajame CK 1.125 str. 1 d. numatytą bendrą ieškinio senaties terminą (10 m.) pareikštam nagrinėjamoje byloje reikalavimui nėra pagrindo, nes ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu pasibaigė 2000 m. gruodžio 20 d., t. y. dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo. Aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų nutrūkęs arba sustabdytas, byloje nebuvo. Pagrindų, leidžiančių atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovas taip pat nenurodė. Taigi ieškinio reikalavimas dėl 1997 m. gruodžio 19 d. sandorio pripažinimo apsimestiniu atmestas, kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas iš esmės nepagrįstas. Ieškovas nenurodė, kokios aplinkybės sąlygojo būtinumą sudaryti apsimestinį sandorį, t. y. kad šalių sudaryta 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis buvo sudaryta kitam tikrajam sandoriui – paskolos sutarčiai tarp atsakovų Aksamit ir UAB „Roda“ pridengti. Teismas konstatavo, jog pagal bylos medžiagą nebuvo jokių kliūčių esant būtinumui, sudaryti paskolos sutartį su UAB „Roda“. Ieškovo nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės patvirtina, kad paskola buvo sumokėta grynais pinigais, perduodant pinigus pačiam ieškovui. Faktas, kad paskolintos lėšos (172 000 Lt) buvo perduotos ieškovui, nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010, kurioje ginčas dėl skolos grąžinimo buvo kilęs tarp tų pačių šalių, Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.). Pinigai buvo realiai perduoti paskolos gavėjui, nurodytam paskolos sutartyje – S. P.. Duomenų, kad paskolinti pinigai buvo įmokėti į bendrovės kasą arba perduoti bendrovei kitokiu būdu nėra. Likviduojamos UAB „Roda“ administratorius, sutikdamas su ieškiniu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paskolinta pinigų suma kokiu nors būdu būtų fiksuojama bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Pateiktas į bylą bendrovės akcininkų susirinkimo nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta įkeisti turtą garantuojant paskolos grąžinimą ir akcininkas S. P. buvo įgaliotas pasirašyti turto įkeitimo sutartį, tik patvirtina akcininkų ketinimus sudaryti paskolos sutartį, tačiau duomenų, jog jų ketinimas buvo realizuotas, byloje nėra. Įkeitimo sutartis nepaneigia šalių valios, įtvirtintos sutartyje, sudaryti paskolos sutartį su fiziniu asmeniu – ieškovu. Kiti ieškovo pateikti įrodymai neturi ryšio su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Nei vienas iš liudytojų duomenų apie 1997 m. paskolos sutarties sudarymo aplinkybes bei šalių tikruosius ketinimus sutarties sudarymo metu neturėjo. Reziumuodamas teismas padarė išvadą, kad nei sutarties teksto aiškinimas, nei kitos ieškovo nurodytos aplinkybės neįrodė, jog sutarties šalys turėjo kitą, nei sutarties tekste nurodytą sutarties tikslą, o būtent - paskolos sutarties sudarymą su bendrove.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir klausimą spręsti iš esmės - tenkinti apelianto ieškinį dėl 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.

1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas neatsižvelgęs į ieškovo pateiktus įrodymus bei liudytojų parodymus, pažeidė CPK 176-203 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimą reglamentuojančias imperatyvias normas. Teismas nepasisakė ir neįvertino ieškovo pateiktų iš buvusio UAB „Roda“ darbuotojo A. Ū. gautų papildomų įrodymų (banko kvitų) apie pinigų įnešimą į bendrovės sąskaitą, kas įrodo, jog pinigai buvo perduoti ieškovui kaip bendrovės vadovui, o ne fiziniam asmeniui. Skolintojas M. A. sutiko sumažinti palūkanas iki 7,5 procentų, jeigu bendrovė sandorį įformintų notariškai ir užtikrintų paskolos grąžinimą jai priklausančiu turtu. Paskolos davėjas M. A. su bendrove susitarė, jog notariškai įvirtintoje paskolos sutartyje gautinos palūkanos bus nurodytos kaip iš anksto paskaičiuota paskolos suma. Tokiu būdu galutinę paskolos 172 000 Lt sumą sudarė: 40 000 Lt paskola + 24 800 Lt palūkanos už 3 mėnesius iki 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties sudarymo + 7,5 procentų metinės palūkanos iki 2000 m. gruodžio 19 d. M. A. taip pat, siekdamas išvengti mokesčių ir nenorėdamas deklaruoti savo pajamų, paskolos sutartyje, kaip statytinius, pasirašiusius sutartį tik dėl akių, nurodė savo artimus giminaičius – sūnų M. A. bei brolį J. A. su sutuoktine. Atsakovai tuo metu tokių pinigų neturėjo, realiai jų neperdavė, sunkiai tikėtina, jog būtų skolinę be palūkanų. Teismas atsisakė prijungti prie bylos teismo posėdžio protokolus (su atsakovų paaiškinimais kitoje civilinėje byloje) ir be pagrindo nepripažino atsakovų dalyvavimą posėdyje būtinu. Gautas lėšas bendrovė panaudojo atsiskaityti už kurą, ką patvirtina ieškovo pateikti įrodymai bei liudytojo V. P. parodymai. Liudytojas V. F. patvirtino, jog paskola buvo grąžinama iš įmonės kasos, o ne iš apelianto asmeninių lėšų.

2. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškinio reikalavimas pareikštas praleidus senaties terminą, kadangi apie kreditorių reikalavimą grąžinti paskolą asmeniškai iš apelianto, pastarasis sužinojo tik 2006 m. kreditoriams pareiškus ieškinį. Paskolos sutarties egzempliorius apeliantui niekada nebuvo perduotas, jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Apeliantas iki 2006 m. negalėjo objektyviai žinoti, jog mirus faktiniam paskolos davėjui M. A., jo įpėdiniai ims pažodžiui traktuoti paskolos sutartį, visiškai neatsižvelgdami į tikruosius šalių ketinimus.

3. Sprendime teismas padarė loginę argumentacijos klaidą apie žmogų. Tai, kad apeliantas, būdamas verslininku, adekvačiai suvokė savo pasirašytos paskolos sutarties prasmę ir pasekmes nepaneigia, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne su tikrąją sandorio šalimi, o su UAB „Roda“ įgaliotu atstovu – apeliantu S. P..

4. Teismas klaidingai nurodė, kad apeliantas civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 skirtingai aiškino apie pinigų perdavimo ir paskolos sutarties pasirašymo faktines aplinkybes. Minėtoje ankstesnėje byloje buvo įrodinėjama, jog visa paskolos suma nebuvo perduota, todėl, nebuvo tirta, kam faktiškai buvo perduoti pinigai. Tai, kad pinigai buvo perduoti per apeliantą, kaip vadovą, savaime nereiškia, kad pinigus skolinosi pats apeliantas kaip fizinis asmuo. Bendrovė kitaip, nei per savo vadovą, pinigų priimti iš atsakovų negalėjo. S. P. visą laiką nuosekliai aiškino ir įrodinėjo, kad visų sutartyje nurodytų pinigų negavo, o gauti pinigai skolinti ne asmeniškai, bet verslui.

5. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas neprivalėjo nurodyti, kokios aplinkybės sąlygojo būtinumą sudaryti apsimestinį sandorį. Atsižvelgiant į tikrąją šalių valią sutarties sudarymo metu, paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris nuo jo sudarymo momento, kadangi šią sutartį apeliantas pasirašė veikdamas kaip UAB „Roda“ atstovas, todėl jis nėra ir negali būti tikroji šalis.

Atsakovai savo atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Dėl apsimestinio sandorio

Susipažinus su apelianto skundu darytina išvada, jog apeliantas nagrinėjamoje byloje jokių naujų aplinkybių nenurodo, naujai interpretuodamas pateikia iš esmės tuos pačius faktus bei įrodymus kaip ir kitose tarp ginčo šalių jau išnagrinėtose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 pagal ieškovų M. A., V. A. ir J. A. ieškinį atsakovui S. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kur tretysis asmuo L. P., bei atsakovo S. P. priešieškinį ieškovams M. A., V. A. ir J. A. dėl paskolos sutarties ir paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiais; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-144/2012 pagal atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo; Vilniaus apygardos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5573-881/2012 pagal pareiškėjo LUAB „Roda“ prašymą dėl proceso atnaujinimo; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-614/2013 pagal apelianto S. P. atskirąjį skundą ir pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Roda“ prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6278-232/12 pagal S. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-975/2013 pagal pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-6278-232/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo skunda grindžia tuo, kad teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus bei liudytojų parodymus bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos manymu tokia apelianto pozicija nepagrįsta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus.

Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas įgyja įstatymo galią, yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims, įgyja tiek prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tiek ir res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis), t . y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu.

Apelianto teiginiai, kad 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis yra apsimestinė, kad jis faktiškai iš M. A. (gim. 1926m.) yra gavęs tik 40 000 Lt, buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010, kuriame teismas konstatavo, kad 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis yra patvirtinta notariškai, atsakovas sutartyje savo ranka padarydamas įrašą ir papildomai pasirašydamas patvirtino gavęs 172000 Lt, todėl pripažintina galiojančia. Lietuvos apeliacinis teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-144/2012 apygardos teismo sprendimą paliko galioti. Apeliantas nepateikė jokių realių įrodymų, paneigiančių 172000 Lt pagal ginčo paskolos sutartį gavimo faktą, o prielaidos, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, negali paneigti to, kas nustatyta įsiteisėjusiais ankstesniais teismų sprendimais.

S. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis sudarydamas paskolos sutartį veikė atstovaudamas UAB „Roda“, o ne kaip fizinis asmuo, tačiau nepaaiškina, kodėl dėl tos pačios paskolos sutarties ginčo šalims bylinėjantis nuo 2006 m., jis šios aplinkybės nebuvo nurodęs anksčiau. Kaip teismui yra nurodęs pats apeliantas, paskolos pasirašymo metu jis buvo UAB „Roda“ akcininkas ir direktorius, kurį akcininkų susirinkimas įgaliojo sudaryti paskolos sutartį ir įkeisti nekilnojamąjį bendrovės turtą, minėtame susirinkime jis dalyvavo, todėl ši aplinkybė jam buvo žinoma iš pat pradžių, nuo akcininkų susirinkimo nutarimo priėmimo dienos. Apeliantas nurodė, jog UAB „Roda“ turėjo finansinių sunkumų ir jos veiklai reikėjo grynųjų pinigų, žinojo apie paskolos sutartį ir jos užtikrinimą UAB „Roda“ turto įkeitimu, todėl apeliantui turėjo būti žinomas ir pavedimas pasiskolinti pinigus minėtos įmonės vardu. Nepaisant to, notariškai patvirtintą paskolos sutartį jis pasirašė kaip paskolos gavėjas (fizinis asmuo) ir apie šią aplinkybę apeliantas taip pat turėjo žinoti nuo paskolos pasirašymo momento. Faktas kaip apeliantas gautus pinigus panaudojo ir kokiems tikslams skolinosi, ar apie paskolos tikslus žinojo ar ne paskolos davėjai, nesudaro pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nes paskolos gavėjo elgesys su pasiskolintomis lėšomis (pvz. jų perskolinimas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) negali tapti pagrindu pripažinti sutartį apsimestine ar pakeisti sutarties šalį (paskolos gavėją) ir bylos šalį (ieškovą), kaip ir faktas kas apmokėjo sutarties notarinį mokestį. Pastarąjį mokestį, tarp kitko, už paskolos sutarties patvirtinimą notarei apmokėjo pats S. P. (1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties 4 punktas). Apelianto argumentas, jog pasiskolintus pinigus jis panaudojo UAB „Roda“ veiklos vystymui, neturi reikšmės, nustatant paskolos sutarties šalį (skolininką), kadangi apeliantas turėjo teisę savo nuožiūra nuspręsti dėl pasiskolintų pinigų panaudojimo. Taigi, apelianto nurodyta aplinkybė, kad pasiskolintus pinigus jis perdavė UAB „Roda“, vertintina kaip galimų paskolinių santykių tarp pareiškėjo ir UAB „Roda“ atsiradimas, dėl ko pareiškėjas gali kreiptis į teismą su savarankiškais reikalavimais dėl skolos priteisimo iš UAB „Roda“, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantas nebuvo tikrąja sandorio šalimi. Apelianto teigimas, kad minėtų paskolos ir įkeitimo sutarčių projektus rengė bei su notare derino dabartiniu metu jau miręs M. A. (gim. 1926 m.), nepaneigė aukščiau nurodytos teismo išvados, be to, šis teiginys nepagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis, 314 straipsnis).

Pažymėtina, jog buvusio UAB „Roda“ darbuotojo A. Ū. pateikti papildomi įrodymai (banko kvitai) apie pinigų įnešimą į bendrovės sąskaitą, buvo įvertinti dar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6278-232/12 pagal S. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-975/2013, kuria Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6278-232/2012 palikta nepakeista. Paminėti teismai konstatavo, jog pateikti AB „Vilniaus bankas“ Lentvario filialo 1997 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo dokumentas ir kvitas Nr. 1233 bei PVM sąskaitos - faktūros nepagrindžia aplinkybės, jog 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai panaudoti UAB „Roda“ veiklai, kadangi paskolos sutartis sudaryta praėjus beveik trims mėnesiams nuo šios įmonės sąskaitos papildymo grynaisiais pinigais, o S. P. nepateikė įrodymų apie tai, jog UAB „Roda“ apskaitoje būtų įrašytas įmonės įsiskolinimas ieškovams, be to, išrašyti mokėjimo dokumentai už pirktas prekes nėra pagrindas konstatuoti, jog atsiskaityta pareiškėjo pasiskolintais pinigais. Kitaip vertinti paminėtus įrodymus teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, jog UAB „Roda“ apskaitoje būtų užfiksuotas įsiskolinimas kreditoriams pagal aptariamą paskolos sutartį. Be to, UAB „Roda“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir paskolos sutartis yra sudaryti 1997 m. gruodžio mėn., tuo tarpu pinigų suma, įrodinėjama kaip gauta paskolos pagrindu, į bendrovės sąskaita įnešta 1997 m. rugsėjo mėn. Be to, civilinės bylos Nr. 2-757-578/2010 nagrinėjimo metu apeliantas teigė, kad paskola iš tiesų buvo gauta dar 1995 m., neaišku, kodėl dabartiniu metu apeliantas teigia, jog paskola gauta tik 1997 m. rugsėjo mėn., tačiau siekiant sumažinti palūkanas mokėtinas už paskolą, 1997 m. gruodžio mėn. sutartis buvo įforminta notariškai ir įkeistas bendrovės turtas. Tokie apelianto paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais įtikinamais įrodymais, o tik tų pačių įrodymų ir aplinkybių skirtingais interpretavimais. Paties apelianto paaiškinimų prieštaringumas ir nenuoseklumas skirtingose bylose daro juos sunkiai tikėtinais. Apeliantas teigia, jog negalėjo žinoti, kodėl notarė paskolos sutartį įformino jo vardu, o ne UAB „Roda“, tačiau nepaaiškina, kodėl jis pasielgė neatsakingai ir to nesiaiškino pačios paskolos sutarties pasirašymo metu. Savo priešieškinėje, pareikštame civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 taip pat apie tai nieko nurodęs nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nepadarė argumentacijos klaidos apie žmogų (argumentum ad hominem).

1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis buvo patvirtinta notariškai, jos tekstas užima tik pusę puslapio, joje aiškiai nurodyta, kad pinigus skolinasi apeliantas, o ne UAB „Roda“, atstovaujama apelianto. Apeliantas, būdamas UAB „Roda“ vadovu ir užsiimdamas verslu, negalėjo nesuprasti tokios sutarties sąlygų. Tai, kokiu tikslu apeliantas pasiskolino pinigus – asmeniniams poreikiams tenkinti, verslui vystyti ar kitkam – neturi jokios reikšmės nustatant šios sutarties skolininką, nes apeliantas buvo laisvas nuspręsti, kaip elgtis su gautais pinigais. Jei apeliantas iš tiesų turėjo pasiskolinti bendrovės vardu, tai akivaizdu, kad to nepadarė, tačiau tokio įgaliojimo neįvykdymas susijęs su bendrovės ir apelianto tarpusavio santykiais ir neturi jokios įtakos paskolos sutarties šalims. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei apeliantas gautus pinigus perskolino ar kitu pagrindu perleido bendrovei. Tai konstatavus dar kartą paminėtina, jog apelianto argumentai, kad 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties notarines išlaidas apmokėjo UAB „Roda“, kad šiai bendrovei reikėjo pinigų verslui vykdyti, kad į bendrovės banko sąskaitą buvo įnešami gryni pinigai, neleidžia spręsti, jog paskolos sutarties šalimi buvo bendrovė, o ne apeliantas. Visgi, net ir pateikdamas tokius paaiškinimus apeliantas klaidina teismą. Kaip nurodyta pačioje ginčo paskolos sutarties 4 punkte, sutarties sudarymo išlaidas sumokėjo būtent S. P. (b. l. 13). UAB „Roda“ sumokėjo tik įkeitimo sutarties sudarymo išlaidas (įkeitimo sutarties 7 punktas, b. l. 8-9). Tokiu būdu laikytina, jog paskolintų pinigų įnešimas į įmonės sąskaitą neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Apelianto manymu visiškai neįtikinama yra tai, jog 1997 m. atsakovai galėjo turėti paskolos sutartyje nurodytą tokią didelę pinigų sumą (172 000 Lt), ar skolino įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, be palūkanų. Tuo pačiu apeliantas remiasi atsakovo J. A. parodymais, duotais Vilniaus apygardos teisme 2007 m. gegužės 5 d. vykusiame posėdyje, jog šis atsakovas skolino broliui M. A.. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šiuos atsakovo parodymus. Kolegijos manymu apeliantas šiuo atveju prieštarauja pats sau. Vienu atveju nurodo, jog atsakovai negalėjo turėti tokių didelių piniginių sumų, kurios nurodytos paskolos sutartyje, o kitu atveju prašo pripažinti, jog atsakovas J. A. turėjo pinigus, tačiau juos skolino ne apeliantui, bet broliui M. A. (gim. 1926 m.). Be to, kaip jau minėta, kreditorių reikalavimas buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu (kuris įsiteisėjo priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį). Toje byloje teismo sprendime konstatuota, jog 2007 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdžio metu ieškovas M. A. paaiškino, kad S. P. 1997 m. pas notarę skolino ieškovai po 43 000 Lt, o po to daugiau nieko neskolino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paminėtą bylą Nr. 2-757-578/2010 nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, apeliantui atstovavo profesionalus teisininkas, savo pareigos atsakyti pagal paskolos sutartį apeliantas neginčijo tuo pagrindu, kad tikrasis skolininkas yra UAB „Roda“, pagrindinis apelianto nesutikimo su kreditorių reikalavimais argumentas buvo tas, kad pasirašant sutartį apeliantui nebuvo perduoti joje nurodyti pinigai. Akivaizdu, kad jeigu, kaip teigia apeliantas, tikrasis paskolos gavėjas buvo UAB „Roda“, apeliantas ankstesnėje byloje Nr. 2-757-578/2010 kreditorių reikalavimų nepagrįstumą ginčytų būtent šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismams, nagrinėjusiems bylą dėl skolos priteisimo, buvo žinoma apie UAB „Roda“, atstovaujamos S. P., ir kreditorių sudarytą įkeitimo sutartį, tačiau šios aplinkybės teismai nevertino kaip patvirtinančios netinkamo atsakovo buvimą.

Apsimestinių sandorių nuginčijimo institutas neturi būti priemonė dar kartą bylinėtis ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas kreditoriams būtų geruoju grąžinęs bent dalį 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartimi suteiktos paskolos, net ir priteisus skolą iš apelianto. Apelianto iniciatyva apklausto liudytojo V. F. parodymų apie pinigų grąžinimą iš įmonės kasos nepakanka tam, kad paneigti sandorio sudarymo aplinkybes, kurios įtvirtintos notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje ir, be kita ko, nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad atsakovo pateikti paaiškinimai vertintini tik kaip siekis išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo.

Dėl pasakyto teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas pagrįstai netenkino S. P. ieškinio reikalavimo dėl 1997 m. gruodžio 19 d. sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantas teigia nepraleidęs ieškinio senaties termino, kadangi apie į jį nukreiptą kreditorių reikalavimą grąžinti skolą sužinojo tik 2006 m. kreditoriams pareiškus ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010. Apelianto argumentai atmetami. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ginčo paskolos sutartį šalys sudarė 1997 m. gruodžio 19 d., ir būtent nuo sekančios dienos prasidėjo ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Apelianto pozicija paneigta ir pačiu Vilniaus apygardos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010, kuriame teismas konstatavo, jog 2001 m. lapkričio 11 d. apeliantas S. P. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad pratęsia paskolą, gautą iš M. A. (gim. 1926m.), M. A. (gim. 1956 m.), J. A. ir R. A., bei paskolos grąžinimo terminą nustatė iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taip pat tą pačią dieną apeliantas A. P. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad įkeičia degalinę Tartoko kaime, Šalčininkų rajone, už paskolintus 11000 JAV dolerių M. A., ir paskolą grąžins 2001 m. gruodžio 31 d. Teismas 2001 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartį pripažino nebuvus sudaryta, kadangi neatitiko paskolos sutarties tūrinio reikalavimų. Teismas taip pat nurodė, jog 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis sudaryta raštu ir patvirtinta Vilniaus m. 15 notarų biure notarės G. Š., todėl nurodytos sutarties pakeitimą 2001 m. lapkričio 11 d. paskolos rašteliu vertino kaip sudarytą nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos ir negaliojančiu CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu. Konstatavęs tokią aplinkybę, teismas nematė pagrindo vertinti S. P. (atsakovo toje byloje) argumentų dėl 2001 m. lapkričio 11 d. paskolos raštelio ir pripažinti jį negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės, smurto ir realaus grasinimo. Tokiu būdu matyti, jog pasirašydamas paskolos raštelį, kuris vėliau nors ir buvo teismo pripažintas negaliojančiu, S. P. jau 2001 m. žinojo apie kreditorių reikalavimą nukreiptą į jį asmeniškai, o ne į UAB „Roda“. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, jog asmeniškai apie kreditorių reikalavimus sužinojo tik 2006 m. Teisėjų kolegija tokius apelianto skirtingus paaiškinimus negali vertintini kaip patikimus. Negalima sutikti su apeliantu, kad civilinės bylos Nr. 2-757-578/2010 nagrinėjimo metu jis objektyviai negalėjo žinoti, jog paskolos sutartį jis buvo pasirašęs asmeniškai, nors sutartis turėjo būti sudaryta UAB „Roda“ vardu. Visiškai nepaaiškinimas yra apelianto elgesys, kad tik po teismų sprendimų priėmimo dėl skolų iš jo priteisimo, jis ėmėsi ieškoti dokumentų, kurie galėtų pagrįsti ar paneigti teismų jau konstatuotas aplinkybes. Taip pat nesuprantama, kodėl tik pasibaigus procesui, kuris tęsėsi nuo 2006 m., apeliantas tik 2012 m. ėmėsi veiksmų įrodyti tiesą nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina dar kartą, kad visų ankstesnių bylų nagrinėjimo metu apeliantas buvo atstovaujamas kvalifikuotų advokatų.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, S. P. buvo verslininkas ir UAB „Roda“ vadovas, turi aukštąjį (nors neteisinį) išsilavinimą, todėl jis adekvačiai turėjo suvokti savo pasirašomos paskolos sutarties prasmę ir pasekmes. Apelianto paaiškinimai, jog jis suvokė jo pasirašytos paskolos sutarties prasmę ir pasekmes tik po ieškinio pareiškimo jam asmeniškai, yra neįtikinami. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 S. P. buvo pareiškęs priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 1997-12-19 paskolos sutartį ir 2001-11-11 paskolos raštelį, kuriuo įkeista degalinė ir pasiskolinta 11000 JAV dolerių. Savo tuometinį reikalavimą jis grindė ginčydamas patį pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo faktą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas pripažįsta, kad dalis pinigų buvo jam perduota, tačiau tik kaip UAB „Roda“ atstovui. Taigi apeliantas skirtingai aiškina apie pinigų perdavimo ir paskolos sutarties pasirašymo faktines aplinkybes priklausomai nuo to, kokio rezultato siekia. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino tokią S. paužuolio poziciją kaip nesąžiningą bei pagrįstai atmetė S. P. paaiškinimus apie jo pasirašyto paskolos sandorio prasmės ir pasekmių nesuvokimą.

Sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d. numatė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą, todėl nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000 m. gruodžio 20 d., t. y. dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Tokiu būdu taikyti CK 1.125 str. 1 d. numatytą bendrą ieškinio senaties terminą (10 m.) pareikštam nagrinėjamoje byloje reikalavimui nėra pagrindo. Nagrinėjamo ieškinio reikalavimas pareikštas apygardos teisme 2012 m. liepos 9 d., t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų nutrūkęs arba sustabdytas, byloje nėra. Pagrindų, leidžiančių atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovas taip pat nenurodė.

Įvertinus tai, kas pasakyta, pripažintina, jos apelianto reikalavimai pagrįstai atmesti, kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis; 2000 m. liepos 18 d. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), taip pat neįrodžius 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį buvus apsimestiniu sandoriu (CPK 178 straipsnis; CK 1.87 straipsnis).

Tokiu būdu nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 straipsnis).

Apeliantas prašęs bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka jokių argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą, nenurodė, dėl ko jis netenkintinas (CPK 322 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, valstybės naudai priteistina iš apelianto S. P. 3 640 Lt žyminio mokesčio dalis, kurios sumokėjimas buvo Vilniaus apygardos teismo 2013-01-22 nutartimi atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5265-340/2012 palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto S. P. 3 640 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.