- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2012-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-144/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- S. P.
- Ieškovas
- M. A., V. A., J. A.
- Trečiasis asmuo
- L. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-757-578/2010 pagal ieškovų M. A., V. A. ir J. A. ieškinį atsakovui S. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kur tretysis asmuo L. P., bei atsakovo S. P. priešieškinį ieškovams M. A., V. A. ir J. A. dėl paskolos sutarties ir paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. M. A., V. A. ir J. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ieškovų naudai pagal 1997-12-19 paskolos sutartį ir pagal 2001-11-11 paskolos raštelius 244000 Lt pagrindinę skolą, 54724,91Lt palūkanų ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog 1997-12-19 sudaryta paskolos sutartis, registruota notaro. Atsakovas gavo 172000 Lt, po 43000 Lt iš kiekvieno skolintojo. Sutarties buvo du egzemplioriai – vienas liko pas notarą, kitas – pas M. A. (gim. 1926 m.). Po tėvo M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties teko ieškoti dokumentų dublikatų. Atsakovui skolos faktas buvo žinomas, kadangi 2001 m. buvo pratęstas paskolos sutarties galiojimas, be to, atsakovas įsipareigojo iš viso grąžinti 200000 Lt, kadangi visą tą laiką nemokėjo palūkanų. Taip pat atsakovas iš M. A. pasiskolino dar 11000 JAV dolerių.
Atsakovas teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 1997 m. gruodžio 19 d. Paskolos sutartį bei pripažinti negaliojančiu 2001 m. lapkričio 11 d. Paskolos raštelį kuriuo įkeista degalinė ir pasiskolinta 11 000 USD.
Atsiliepimas
Atsakovas, jo ir trečiojo asmens atstovai prašė ieškinį atmesti bei tenkinti priešieškinį. Nurodė, kad nėra įrodymų byloje, jog ieškovas M. A. paskolino atsakovui dar 11000 JAV dolerių. Ieškovas M. A. neįrodė, jog perdavė šiuos pinigus atsakovui. Jeigu 2001-11-11 paskolos raštelis sudarytas su M. A. tėvu, tada turi būti sprendžiamas paveldėjimo teisės klausimas – byloje nėra įrodymų, kad ieškovas M. A. paveldėjo iš tėvo reikalavimo teisę. Taip pat kyla klausimas, ar visi ieškovai turi reikalavimo teisę į 172000Lt skolą? Pagal šią paskolą nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas – nei vienas iš ieškovų neturi reikalavimo teisės liudijimo. I. M. A. ir V. A. neturi teisės į 43000Lt sumas. 1997-12-19 paskolos sutartis yra negaliojanti. Joje nurodyta paskolos suma nebuvo atsakovui perduota. Pačių ieškovų negalėjimas paaiškinti, kada pinigai buvo perduoti atsakovui, patvirtina, kad nei vienas tų pinigų 1997 m. atsakovui neperdavė. Nepaisant to, kad 2000 m. suėjo paskolos grąžinimo terminas, 2001m. atsakovui vėl paskolino pinigus, nors iki to laiko atsakovas nieko negrąžino. Ieškovai neįrodė, kad visi turėjo tokio dydžio sumas. 2001-11-11 paskolos raštelis surašytas grasinant. Atsakovas iš M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra gavęs 40000Lt, tačiau ne 1997-12-19 paskolos sutarties pagrindu, o anksčiau – 1995 metais.
Šalies argumentai
Ieškovai priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas gavo mažesnę paskolos sumą. Atsakovas ieškovams negrąžino nei dalies pinigų, nemokėjo ir palūkanų. Priešieškinys visiškai nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš S. P. M. A., V. A. ir J. A. naudai 172000 Lt negrąžintos paskolos, 25800 Lt palūkanų ir 31,12 Lt išlaidų už VĮ „Registrų centras“ išduotas pažymas bei priteisė iš S. P. M. A., V. A. ir J. A. naudai 5% dydžio metines palūkanas už priteistą 197800 Lt sumą nuo 2006-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priešieškinį teismas atmetė ir grąžino V. A. 1986,75Lt permokėto žyminio mokesčio bei priteisė iš Sigito P. V. A. naudai 4619Lt sumokėto žyminio mokesčio. Teismas taip pat priteisė iš S. P. M. A. naudai 3642,10 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei priteisė S. P. naudai iš M. A., V. A. ir J. A. po 753,33Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 str. str.). 1997-12-19 paskolos sutartis yra patvirtinta notariškai, atsakovas sutartyje savo ranka padarydamas įrašą ir papildomai pasirašydamas patvirtino, kad 1997-12-19 gavo 172000Lt. Taip pat sutartyje yra aiškiai išreikštas atsakovo įsipareigojimas paskolą grąžinti iki 2000-12-19. Atsakovas nepateikė jokių realių įrodymų, kurie paneigtų 172000 Lt gavimo faktą. Teismas pasisakydamas dėl paskolos raštelio nurodė, kad 2001-11-11 paskolos raštelyje, kuriuo ieškovai įrodinėja, kad atsakovas papildomai iš ieškovo M. A. pasiskolino 11000 JAV dolerių, pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Be to, šiame paskolos raštelyje akcentuojamas įkeitimo faktas. Paskolos raštelis pasirašytas tik atsakovo, ieškovo M. A. parašo jame nėra. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad M. A. 2001-11-11 perdavė atsakovui 11000 JAV dolerių. Be to, 2007-08-28 teismo posėdžio metu ieškovas M. A. paaiškino, kad atsakovui 1997 m. pas notarę skolino ieškovai po 43000 Lt, o po to daugiau nieko neskolino. Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad tarp ieškovo M. A. ir atsakovo 2001-11-11 paskolos sutartis dėl 11000 JAV dolerių nebuvo sudaryta (CK 6.871 str. 3 d.). Konstatavus tokią aplinkybę, nėra pagrindo vertinti atsakovo argumentų dėl 2001-11-11 paskolos raštelio ir pripažinti jį negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės, smurto ir realaus grasinimo. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 1997-12-19 paskolos sutartis sudaryta raštu ir patvirtinta Vilniaus m. 15 notarų biure notarės G. Š., nurodytos sutarties pakeitimas 2001-11-11 paskolos rašteliu vertinamas kaip sudarytas nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos ir negalioja (CK 1.93 str. 3 d.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovai atsakovui paskolino 50000 JAV dolerių.
Sprendime nurodyta, kad 1997-12-19 paskolos sutartimi suteiktą paskolą atsakovas ieškovams įsipareigojo grąžinti iki 2000-12-19, todėl palūkanų skaičiavimui teismas taikė 1964 m. CK normas. Pagal 1964 m. CK 236 str. skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę, privalo sumokėti už termino praleidimo laiką trijų metinių procentų dydžio delspinigius nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio procentų dydžio. Pagal CK 1.125 str. 9 d. reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, iš atsakovo ieškovų naudai priteistini 25800 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos 172000 Lt paskolos sumos už penkerius metus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje teismas iš dalies patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį, ir priimti naują sprendimą - ieškovų M. A., V. A. ir J. A. ieškinį toje dalyje, kur prašoma priteisti skolą, viršijančią 40000 Lt, atmesti, o atsakovo S. P. priešieškinį, toje dalyje, kur ginčijama paskolos sutartis, tenkinti ir priteisti iš ieškovų M. A., V. A. ir J. A. atsakovo S. P. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovai perdavė 172000 Lt atsakovo nuosavybėn.
2. Nagrinėjant bylą įvykusių teismo posėdžių metu ieškovų, ypač tiesiogiai dalyvavusių pasirašant Paskolos sutartį, t.y. M. A. (g. (duomenys neskelbtini)) ir J. A., duoti paaiškinimai apie pinigų perdavimo faktą ir kitas bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes yra prieštaringi ir nenuoseklūs, kai kurie jų melagingi.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino paskolos davėjų realių galimybių disponuoti paskolos dalyką sudarančių pinigų sumomis, neanalizavo paskolos davėjų pajamų ir paskolos sutartyje esančio įrašo apie pinigų perdavimą atsakovui tarpusavio ryšio, sąsajumo, patikimumo ir įrodomosios reikšmės.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog J. A. ir R. A. siejo paskolos santykiai su atsakovu, todėl teismas nepagrįstai priteisė J. A. 43 000 Lt kaip paskolos sutarties šaliai ir 43 000 Lt kaip R. A. teisių perėmėjui.
5. Teismas nevertino to fakto, kad M. A. (g. 1926 m.) jau ne pirmą kartą įsivelia į ginčą dėl paskolos sutartinių santykių, kurių šalimi jis yra.
6. Skundžiamame sprendime Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog visi ieškovai turi reikalavimo teisę į atsakovo skolą pagal paskolos sutartį, nes paveldėjimo teisės liudijime tarp išvardinto paveldimo turto nėra reikalavimo teisės, kylančios iš paskolos sutarties.
7. Vilniaus apygardos teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, nes nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nenustatė kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės faktinių bylos aplinkybių nustatymui, neanalizavo ir nevertino įrodymų viseto, nepašalino įrodymų prieštaravimų ir netikslumų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai M. A., J. A. ir R. A. prašo atmesti atsakovo S. P. apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo S. P. ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus ir vertindamas nustatytus faktus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (LR CPK 185 str.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo L. P. nurodo, kad sutinka su atsakovo S. P. apeliaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir motyvais. Trečiojo asmens manymu, Vilniaus apygardos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje teismas iš dalies patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį, yra priimtas neįvertinus esminės reikšmės bylai turinčių aplinkybių bei pažeidus įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, neanalizavo ir nevertino įrodymų viseto, nepašalino įrodymų prieštaravimų ir netikslumų, o sprendime pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie buvo naudingi ieškovams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties galiojimo bei pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia dviem pagrindinėm grupėm argumentų, tai ginčo paskolos nutarties negaliojimu, nes jo teigimu nebuvo perduotas sutarties dalykas, t. y. pinigai ir įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimu. Esminės apeliaciniame skunde apelianto nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme ir padarytos pagrįstos išvados.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, negali sutikti su apelianto argumentais.
Apeliantas teigia, jog jam pagal ginčo paskolos sutartį nebuvo perduoti pinigai t. y. 172000 Lt. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, neištyręs įrodymų, konstatavo, kad pinigai buvo apeliantui perduoti. Savo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) pasakė, jog neatsimena kokiomis kupiūromis apeliantui buvo perduoti pinigai, bet buvo po 100 Lt, po 50 Lt, vėliau patvirtino, kad po 100 Lt, 200 Lt, 500 Lt. Tačiau 1997 m. dar nebuvo išleistas į apyvartą 500 Lt kupiūros. Apelianto teigimu, tai įrodo, jog pinigai nebuvo jam perduoti pasirašant ginčo paskolos sutartį. J. A. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pinigus padėjo notarinėje kontoroje ant stalo, tačiau neatsimena kas juos paėmė. Taip pat nurodo, jog teismas neišsiaiškino ar paskolos davėjai disponavo tokiomis pinigų sumomis, kurias skolino apeliantui.
Teisėjų kolegijos nuomone, šie apelianto nurodyti argumentai nepaneigia į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad apeliantas pinigus pagal ginčo paskolos sutartį gavo; tai notaro patvirtinta 1997-12-19 paskolos sutartis, kurioje paties apelianto yra parašyta ir pasirašyta, kad pinigų sumą – 172000 Lt gavo (6 b. l., t. 1), 1997-12-19 notaro patvirtinta įkeitimo sutartis, kurioje nurodyta, kad užtikrinamas 172000 Lt paskolos gražinimas. Įkeitimo sutartį sudarė UAB ,,Roda“ atstovaujama apelianto (8 b. l., t. 1). Tai, kad ieškovai praėjus dešimčiai metų po pinigų perdavimo negalėjo tiksliai prisiminti kokiomis kupiūromis buvo perduodami pinigai ir kaip jie buvo perduoti, negali būti tinkamu įrodymu, kad pinigai pagal ginčo sutartį nebuvo perduoti. Apelianto argumentas, kad jis gavo ne 172000 Lt, o tik 40000 Lt, taip pat nepaneigia rašytinių įrodymų apie ginčo sutartyje nurodytos pinigų sumos gavimą. Apeliantas nepateikė jokių realių įrodymų, paneigiančių 172000 Lt pagal ginčo paskolos sutartį gavimo faktą, o prielaidos, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, negali paneigti to, ką pats apeliantas patvirtino pasirašydamas ginčo paskolos sutartį.
Niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai, jog J. A. ir R. A. nesiejo paskolos santykiai su apeliantu, bei kad M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir V. A. neturi reikalavimo teises, kylančios iš paskolos sutarties. Apelianto teigimu J. A. ir R. A. jam neskolino pinigų ir jie nėra paskolos sutarties šalimi. Pinigus apeliantui skolino M. A. (gim. 1926 m.). Apeliantas paskolos sutartį yra sudaręs su M. A. (gim. 1926 m.).
Šiuos apelianto teiginius paneigia šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 1997-12-19 paskolos sutartis ( 6 b. l., t.1).
Ieškovų M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir V. A. reikalavimo teisę patvirtina 2005-02-03 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas Vilniaus m. 1-ojo notaro biuro notarės V. S.-M., kuriame nurodyta, kad mirusio M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) turtą lygiomis dalimis paveldi jo sūnūs V. A. ir M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), tai apima ir turtą (pinigines lėšas) pagal ginčo paskolos sutartį.
Dėl apelianto teiginių apie M. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) asmenybę teisėjų kolegija nepasisako, nes tai neturi reikšmės nagrinėjant šį konkretų ginčą. M. A. yra miręs, jis nėra šio ginčo dalyvis.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.
CPK 93 str. pagrindu paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovai pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą M. A. sumokėjo advokatui 2000 Lt. Ši suma priteistina iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. P. M. A. (M. A.) 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.