- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 2-614/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- J. A., M. A., V. A.
- Atsakovas
- S. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto S. P. atskirąjį skundą ir pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Roda“ prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Roda“ prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovų J. A. , M. A. ir V. A. ieškinį atsakovui S. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo S. P. priešieškinį ieškovams J. A. , M. A. ir V. A. dėl paskolos sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. P. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu pagrindinėje byloje, ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pagal 1997 m. gruodžio 19 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą paskolos sutartį atsakovas S. P. yra skolingas ieškovams 172 000 Lt paskolos ir 25 800 Lt palūkanų. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovo kasacinį skundą atsisakė priimti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas LUAB „Roda“ pateikė prašymą atnaujinti nurodytos bylos procesą ir panaikinti priimtus teismų sprendimus. Prašymo pagrindu pareiškėjas įvardino naujai paaiškėjusią aplinkybę bei tai, kad teismų sprendimuose buvo pasisakyta dėl pareiškėjo materialiųjų teisių ir pareigų, nors į bylos nagrinėjimą jis nebuvo įtrauktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 str. 1 d. 2, 7 p.). Pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ta, kad 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį atsakovas S. P. (tuo metu buvęs pareiškėjo vadovas ir vienas iš akcininkų) sudarė kaip pareiškėjo įgaliotas asmuo ir jo interesais, t. y. tikrasis skolininkas pagal šią sutartį yra pareiškėjas, o ne atsakovas. Tokia aplinkybė paaiškėjo tik po teismų sprendimų priėmimo, kai pavyko gauti 1997 m. gruodžio 15 d. įvykusio pareiškėjo visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą. Teismams priteisus įsiskolinimą iš atsakovo, pareiškėjas buvo nepagrįstai atleistas nuo paskolos grąžinimo, todėl laikytina, kad teismų sprendimai turi tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.
Atsakovas S. P. pareiškė prisidedantis prie pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, taip pat paprašė priimti pateikiamus papildomus įrodymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, taip pat atsisakė priimti atsakovo pareiškimą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo prašymo ir įrodymų prijungimo.
Teismas, remdamasis CPK 365 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas, kaip asmuo, nebuvęs įtrauktas į bylos nagrinėjimą, negali prašyti atnaujinti proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, todėl su šiuo proceso atnaujinimo pagrindu susijusių apelianto argumentų nesvarstė. Remdamasis tuo, teismas taip pat atsisakė priimti atsakovo pareiškimą dėl prisijungimo prie pareiškėjo prašymo ir įrodymų priėmimo, taip pat nurodė, kad dėl proceso atnaujinimo tokiu pagrindu į teismą atsakovas gali kreiptis bendra tvarka.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog teismų sprendimais buvo nuspręsta dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš esmės, atsakovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, savo pareigos atsakyti pagal paskolos sutartį neginčijo tuo pagrindu, jog tikrasis skolininkas yra pareiškėjas. Pagrindinis atsakovas atsikirtimas buvo tas, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebuvo perduoti. Teismo nuomone, jei tikrasis paskolos gavėjas būtų buvęs pareiškėjas, atsakovas šiuo pagrindu ir būtų ginčijęs ieškinį. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovas tesiekia išvengti įsiteisėjusio sprendimo vykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylą nagrinėjusiems teismams buvo žinoma apie ieškovų, atsakovo ir pareiškėjo sudarytą įkeitimo sutartį, kuria užtikrinta aptariama paskolos sutartis, tačiau tokia aplinkybė nevertinta kaip patvirtinanti netinkamo atsakovo buvimą.
III. Atskirojo skundo ir prisidėjimo prie atskirojo skundo argumentai
Apeliantas S. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – apelianto pareiškimą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo ir įrodymų prijungimo priimti bei atnaujinti procesą pagal pareiškėjo prašymą ir apelianto prisidėjimą prie šio prašymo.
Apeliantas teigia, kad iš jo nepagrįstai reikalauta prisiminti visas aplinkybes, susijusias su paskolos gavimu, nors to iš ieškovų nagrinėjant bylą iš esmės nebuvo reikalaujama. Tokių aplinkybių dėl ilgo laiko tarpo, taip pat atitinkamų dokumentų neturėjimo apeliantas objektyviai negalėjo prisiminti. Nagrinėjant pagrindinę bylą, apeliantas nuosekliai teigė, kad pinigus skolinosi verslo reikalams, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. To nevertino ir prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs teismas. Šis teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į kitus apelianto pateiktus įrodymus, jų neprijungė, taip pat nepagrįstai sureikšmino tai, kad apelianto priešieškiniame pareiškime nebuvo nurodytas teisinis pagrindas dėl tikrosios sandorio šalies, sandorio apsimestinumo. Apeliantas pažymi, kad pareiškėjui nedalyvavus bylos nagrinėjime iš esmės, buvo apribotos pareiškėjo teisės įrodyti tikrąsias faktines aplinkybes. Apelianto teigimu, teismas, atsisakydamas priimti jo prisidėjimą prie pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo, paneigė apelianto teisę prašyti atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Pareiškėjas LUAB „Roda“ pareiškė prisidedantis prie apelianto atskirojo skundo. Pareiškime pakartoti apelianto skundo argumentai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti atnaujinti procesą užbaigtoje byloje teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 365 straipsnis, be kita ko, nustato, kad neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, t. y. jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl šio asmens materialiųjų teisių ar pareigų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė spręsti dėl pareiškėjo, kaip nedalyvavusio pagrindinėje byloje asmens, kito nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo – naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).
Prisidėjimas prie kito asmens paduodamo procesinio dokumento reiškia prisidedančio asmens sutikimą su tokio dokumento turiniu ir reikalavimais, todėl savarankiški reikalavimai pareiškime dėl prisidėjimo negali būti reiškiami. Pavyzdžiui, pagal CPK 309 ir 348 straipsnius pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio ar kasacinio skundo negalima reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto teismo procesinio sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Kadangi pareiškėjas neturėjo teisės prašyti atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tokios teisės apeliantas, pateikdamas pareiškimą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo prašymo, taip pat neturėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsisakymas priimti apelianto pareiškimą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo prašymo neužkerta kelio apeliantui savarankiškai inicijuoti bylą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagrindu. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos, apeliantas tokia teise pasinaudojo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-6278-232/2012), taip pat dar iki nagrinėjamos bylos buvo pareiškęs ieškinį dėl 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5265-340/2012), kurį iš esmės grindė tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir pareiškėjas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Nepaisant aukščiau išdėstyto, būtina pažymėti, kad pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas dėl nusprendimo dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų yra glaudžiai susijęs su ta pačia pareiškėjo ir apelianto nurodoma bei naujai paaiškėjusia įvardijama aplinkybe dėl tikrojo 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties skolininko. Spręsdama šį klausimą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, įvertina ir tuos apelianto įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (t. 1, b. l. 93-119) (CPK 7 str.).
Negalima sutikti su apeliantu, kad pagrindinės bylos nagrinėjimo metu jis objektyviai negalėjo prisiminti, jog sudaryti paskolos sutartį jį buvo įpareigojęs pareiškėjas ir ši sutartis turėjo būti sudaryta pareiškėjo vardu. Byloje nuo pat pradžių buvo žinoma, kad apeliantas pinigus skolinosi savo verslui, kad ši paskola užtikrinta pareiškėjo turto įkeitimu (pvz., c. b. 2-757-578/2010, t. 1, b. l. 1, 159). Tad šios aplinkybės neabejotinai turėjo priminti apeliantui apie pareiškėjo pavedimą pasiskolinti jo vardu. Priešingai nei teigiama skunde, tokios esminės aplinkybės neprisiminimas negali būti sutapatinamas su ieškovų negalėjimu atsiminti, kokiomis kupiūromis buvo perduoti pinigai, kokiu tiksliai būdu jie buvo perduoti (c. b. 2-757-578/2010, t. 2, b. l. 117). Visiškai neįtikinamai skamba apelianto teiginys, kad tik po teismų sprendimų priėmimo buvo imtasi ieškoti dokumentų, kurie „galėtų pagrįsti ar paneigti teismo konstatuotas aplinkybes“ (t. 1, b. l. 80). Nesuprantama, kodėl reikėjo laukti beveik 6 m. trukusio teismo proceso pabaigos, kad būtų imamasi veiksmų įrodyti tiesą byloje. Pažymėtina, kad viso bylos nagrinėjimo metu apeliantas buvo atstovaujamas advokato.
1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis buvo patvirtinta notariškai. Šios sutarties tekstas teužima pusę puslapio, joje aiškiai nurodyta, kad pinigus skolinasi apeliantas, o ne pareiškėjas, atstovaujamas apelianto (c. b. 2-757-578/2010, t. 1, b. l. 6). Apeliantas, būdamas pareiškėjo vadovu ir užsiimdamas verslu, negalėjo nesuprasti tokios sutarties sąlygų. Tai, kokiu tikslu apeliantas pasiskolino pinigus – asmeniniams poreikiams tenkinti, verslui vystyti ar kitkam – neturi jokios reikšmės nustatant šios sutarties skolininką, nes apeliantas buvo laisvas nuspręsti, kaip elgtis su gautais pinigais. Jei apeliantas iš tiesų turėjo pasiskolinti pareiškėjo vardu, tai akivaizdu, kad to nepadarė, tačiau tokio įgaliojimo neįvykdymas susijęs su pareiškėjo ir apelianto tarpusavio santykiais ir neturi jokios įtakos paskolos sutarties kreditoriaus teisėms. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei apeliantas gautus pinigus perskolino ar kitu pagrindu perleido pareiškėjui. Tai konstatavus, apelianto pateikti įrodymai, kad 1997 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties notarines išlaidas apmokėjo pareiškėjas, kad pareiškėjui reikėjo pinigų verslui vykdyti, kad į pareiškėjo banko sąskaitą buvo įnešami gryni pinigai, neleidžia spręsti, jog paskolos sutarties šalimi buvo pareiškėjas, o ne apeliantas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jo apskaitoje būtų užfiksuotas įsiskolinimas ieškovams pagal aptariamą paskolos sutartį. Be to, pareiškėjo visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir paskolos sutartis yra sudaryti 1997 m. gruodžio mėn., tuo tarpu pinigų suma, įrodinėjama kaip gauta paskolos pagrindu, į pareiškėjo sąskaita įnešta 1997 m. rugsėjo mėn. (t. 1, b. l. 94-95). Net jei būtų galima tikrais laikyti apelianto pagrindinės bylos nagrinėjimo metu pateiktus argumentus, kad paskola iš tiesų buvo gauta dar 1995 m. (c. b. 2-757-578/2010, t. 1, b. l. 84), neaišku, kodėl pinigai pareiškėją pasiekė tik po 2 m.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą, todėl atskirąjį skundą ir prisidėjimą prie jo atmeta. Įvertinus bylos aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su išvada, kad bandymas atnaujinti procesą tesusijęs su siekiu vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį nepakeistą.