Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko prašymą dėl Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo skolininko V. G. (V. G.) atžvilgiu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-883-232/2021 pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl antstolio Vitalio Milevičiaus veiksmų, suinteresuoti asmenys – O. G., I. G., išieškotojai UAB „Baltijos stiklas“, UAB „Boslita“ ir Ko, G. S., antstolis Vitalis Milevičius, UAB „Boslita Investment“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.4. tai, kad skolininkas iki šiol nesumokėjo teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, savaime neįrodo skolininko nesąžiningumo. Nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog skolininkas ketina paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą, sąmoningai slapstosi, siekdamas išvengti priteistų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo;

III. Atskirojo skundo argumentai

3.6. jeigu išdavus Europinio sąskaitos blokavimo įsakymą būtų konstatuota, kad skolininko gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, arba Vokietijos mokėjimo įstaigose nebūtų rasta skolininko banko sąskaita, tokia situacija nepažeistų skolininko teisių ir interesų. Teismas itin formaliai apribojo apeliantui galimybę sužinoti, ar skolininkas turi banko sąskaitą Vokietijos mokėjimo įstaigose ir nukreipti išieškojimą į šioje sąskaitoje galimai esančias lėšas;

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

5. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis, kuria atsisakyta išduoti Europinio sąskaitos blokavimo įsakymą, nenustačius, kad skolininko nesąžiningumo bei nepatvirtinus jo gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo sąlygų

10. Pareiškėjas UAB „Boslita“ ir Ko atskirajame skunde nurodo, kad į teismą kreipiasi ne pagal Reglamento 5 straipsnio a) punktą ir 7 straipsnio 2 dalį, bet pagal Reglamento 5 straipsnio b) punktą ir 7 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo sąlygas – neatsižvelgė į vykdomo dokumento prigimtį. Europinis sąskaitos blokavimo įsakymas yra lygiavertė ir alternatyvi priemonė nacionalinių blokavimo priemonių atžvilgiu. Vykdymo procese pirmenybė teikiama teismo sprendimo privalomumo principui, antstoliui taikant piniginių lėšų areštą teisės aktai nereikalautų skolininko nesąžiningumo vertinimo.

12. Reglamentas nustato procedūrą, kuria kreditoriui sudaromos galimybės siekti, kad būtų išduotas Europinis sąskaitos blokavimo įsakymas, kuriuo, neviršijant įsakyme nurodytos sumos, užkertamas kelias tam, kad kiltų pavojus vėlesniam kreditoriaus reikalavimo įvykdymui dėl lėšų, kurias turi skolininkas ar kurios turimos skolininko vardu valstybėje narėje esančioje banko sąskaitoje, pervedimo ar išėmimo. Kreditorius gali pasinaudoti blokavimo įsakymu kaip alternatyva pagal nacionalinę teisę galiojančioms blokavimo priemonėms (Reglamento 1 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Reglamento 5 straipsnis nustato du atvejus, kada išduodamas blokavimo įsakymas: a) prieš kreditoriui valstybėje narėje pradedant teismo procesą prieš skolininką dėl bylos esmės arba bet kuriuo tokio proceso etapu, kol nėra paskelbtas teismo sprendimas arba nėra patvirtinta ar sudaryta taikos sutartis arba b) po to, kai kreditoriui valstybėje narėje išduotas teismo sprendimas, sudaryta taikos sutartis arba išduotas autentiškas dokumentas, pagal kurį reikalaujama, kad skolininkas sumokėtų kreditoriaus reikalavimo sumą. Kadangi pareiškėjo atveju teismo nutartis yra įsiteisėjusi, tai jo prašymas teikiamas pagal Reglamento 5 straipsnio a) punktą. Šiuo procesiniu atveju taikoma Reglamento 7 straipsnio 1 dalis, kuri sako, kad teismas išduoda blokavimo įsakymą, jei kreditorius yra pateikęs pakankamai įrodymų, kad įtikintų teismą, jog reikia skubiai taikyti tokią apsaugos priemonę kaip blokavimo įsakymas, nes esama realios rizikos, kad be tokios priemonės bus trukdoma arba bus gerokai sunkiau vėliau įvykdyti kreditoriaus reikalavimą skolininko atžvilgiu.

14. Atskirdamas kreipimosi dėl blokavimo įsakymo išdavimo pagrindus, pareiškėjas siekia, jog kreipiantis pagal Reglamento 5 straipsnio a) punktą ir 7 straipsnio 2 dalį būtų taikomas žemesnis galimos grėsmės sprendimo vykdymui standartas. Apeliantas pažymi, jog teismui turint abejonių dėl grėsmės galimai palankaus sprendimo vykdymui standartų, turėtų būti kreipiamasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Reglamento nuostatas ir tuo atveju, kai kreipiamasi dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, turi būti vertinama rizika, ar skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę. Anksčiau cituota Reglamento 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja kreditorių pateikti pakankamus įrodymus realios rizikos, kad be tokios priemonės bus trukdoma arba bus gerokai sunkiau vėliau įvykdyti kreditoriaus reikalavimą. Taigi, įrodinėtinos aplinkybės yra nustatytos ne nacionalinėje teisėje, o Reglamento nuostatose. Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo prilyginimas kai kuriose Reglamento nuostatose lygiavertėms nacionalinėms priemonėms, nesuponuoja išvados, kad nustatant įsakymo taikymo pagrindus turi būti remiamasi ne Reglamento 7 straipsniu, o pagrindais, numatytais nacionaliniuose įstatymuose. Dėl to nesutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vykdomo dokumento prigimtį bei lygiaverčių nacionalinių priemonių taikymo sąlygas.

16. Reglamento atitikmuo Lietuvos nacionalinėje teisėje yra laikinosios apsaugos priemonės. Teismui vertinant Reglamento 7 straipsnio 1 dalies sąlygos įrodytumą, nėra kliūčių šiuos pagrindus vertinti ir pagal nacionalinėje teisėje suformuluotas taisykles, atsižvelgti į teismų vertinimą, kada gali būti taikomos analogiškos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, tačiau tai turi būti vykdoma, suderinant su Reglamento nuostatomis ir taikymo praktika. Iš esmės lygiaverčių priemonių taikymo pagrindai Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo ir turto arešto taikymo pagrindai nesiskiria. Tiek reali rizika, kad netaikant tokios priemonės gali iškilti grėsmė sprendimo vykdymui, kaip tai numatyta Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, tiek galimybė, kad pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas sprendimo vykdymas, kaip tai numatyta CPK 145 straipsnyje, įrodinėjimo prasme yra itin panašios aplinkybės.

17. Sprendžiant dėl blokavimo įsakymo priėmimo pagrindų buvimo, yra svarbi pati blokavimo įsakymo paskirtis. Reglamento preambulės 7 punkte yra nurodyta, kad kreditorius turi turėti galimybę siekti, kad būtų taikoma tokia apsaugos priemonė kaip Europinis sąskaitos blokavimo įsakymas, kuria jo skolininkui užkertamas kelias pervesti ar išimti valstybėje narėje turimoje banko sąskaitoje esančias lėšas, jei kyla rizika, kad netaikant tokios priemonės kreditoriui bus trukdoma arba bus gerokai sunkiau vėliau įvykdyti jo reikalavimą skolininko atžvilgiu. Tiek ši nuostata, tiek kitos Reglamento nuostatos nėra skirtos sprendimo vykdymui, Reglamente nėra numatyta galimybė, jog blokuotos lėšos būtų pervedamos kreditoriui.

18. Pastebėtina, kad Reglamento 8 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyta, kad prašyme dėl Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo turi būti nurodytas numeris, pagal kurį galima identifikuoti banką, pavyzdžiui IBAN ar BIC, ir (arba) banko, kuriame skolininkas turi vieną ar kelias blokuotinas sąskaitas, pavadinimas ir adresas. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų apie skolininko ar jos sutuoktinės sąskaitas Vokietijoje nepateikta. Reglamente nustatyta, kad jeigu kreditorius pagrįstai mano, kad skolininkas tam tikros valstybės narės banke turi vieną ar kelias sąskaitas, bet nežino nei banko pavadinimo ir (arba) adreso nei kitų duomenų, pagal kuriuos galima identifikuoti banką, kreditorius gali prašyti, kad teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo, paprašytų vykdymo valstybės narės informavimo institucijos gauti informacijos, kuri yra būtina, kad būtų galima nustatyti banką (-us) ir skolininko sąskaitą (-as) (Reglamento 14 straipsnio 1 dalis). Prašymo formos 7 dalimi suteikiama galimybė prašyti teismo, kad valstybės narės, kurioje, pareiškėjo pagrįstu manymu, yra skolininko sąskaita (-os), informavimo institucija pabandytų gauti būtiną informaciją. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas užpildė prašymo 7 dalį, joje nurodydamas, kad prašo gauti šią informaciją.

19. Kaip matyti iš Vokietijos antstolio 2021-09-25 rašto, Vokietijoje jau yra pradėtos priverstinio vykdymo procedūros. Šiuo atveju, nebūtų galima vertinti, jog Vokietijoje veikiantys antstoliai neturi galimybių imtis priverstinio vykdymo veiksmų ir išsiaiškinti skolininko banko sąskaitų buvimo. Reglamento preambulės 6 punktas nurodo, kad šiuo reglamentu nustatyta procedūra turėtų būti papildoma ir pasirinktinė priemonė, kuria kreditorius galėtų pasinaudoti; jis ir toliau gali pasinaudoti bet kuria kita procedūra siekdamas, kad būtų išduota lygiavertė priemonė pagal nacionalinę teisę. Taigi, turi būti įvertinta, ar blokavimo įsakymo išdavimas, esant priverstinio vykdymo veiksmams Vokietijoje ir Lietuvoje atitinka Reglamento prasmę.

Dėl prašymų tapatumo

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais ir įrodymais, kuriais grindė ir anksčiau teismui teiktą analogišką prašymą. Pareiškėja nenurodė naujų aplinkybių ir įrodymų, dėl kurių nebūtų pasisakyta įsiteisėjusiose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse. Byloje nepateikta objektyvių duomenų, kurie leistų tikėtinai spręsti apie skolininko ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais

21. Sprendžiant dėl šio prašymo ir ankstesnio teismų išnagrinėto prašymo tapatumo, turi būti įvertinti naujai teikti duomenys. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eE2-36463-1019/2021 pareiškėja pateikė tokius įrodymus: 2021-01-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-3297-1080/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021-03-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-3297-1080/2021; 2021-04-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2YT-3297-1080/2021; 2021-10-20 V. G. advokatės patvirtinimas apie asmens gyvenamąją vietą.

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė įrodymus: 2022-10-05 UAB „Boslita“ ir Ko paaiškinimus; 2021-01-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį byloje 2YT-3297-1080-2021; Vilniaus apygardos teismo 2021-03-25 nutartį byloje 2S-883-232-2021; 2021-04-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą civilinėje byloje 2YT-3297-1080-2021; 2021-09-25 Vokietijos antstolio raštą su vertimu; 2021-10-20 susirašinėjimą su V. G. atstove su vertimu; 2022-02-07 antstolės raginimą įvykdyti sprendimą; 2022-05-11 UAB „Boslita“ ir Ko prašymą antstolei; 2022-05-16 antstolės atsakymą; 2022-09-30 susirašinėjimą su antstole.

23. Nustatyta, kad teikdama prašymą nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė papildomus įrodymus, kurie nebuvo pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. eE2-36463-1019/2021, t. y. 2022-10-05 UAB „Boslita“ ir Ko paaiškinimus; 2021-09-25 Vokietijos antstolio raštą su vertimu; 2022-02-07 antstolės raginimą įvykdyti sprendimą; 2022-05-11 UAB „Boslita“ ir Ko prašymą antstolei; 2022-05-16 antstolės atsakymą; 2022-09-30 susirašinėjimą su antstole.

24. Taigi pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog pareiškėjas nenurodo naujų aplinkybių ir įrodymų, yra neteisingas.

25. Susipažinus su naujais įrodymais matyti, kad jais pareiškėjas įrodinėja, jog skolininkas, siekdamas apsunkinti jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą, nurodo savo gyvenamąją vietą Šveicarijoje, tačiau faktiškai gyvena Vokietijoje ir, tikėtina, šioje šalyje turi turto bei lėšų banko sąskaitose. Skolininkas nelaiko Lietuvoje jokio turto ir neteikia informacijos apie savo turtą užsienyje (Vokietijoje), iš kurio būtų galima įvykdyti 2 000 Eur skolos išieškojimą.

26. Nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjas prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais ir įrodymais, tačiau įvertino naujai pareiškėjo pateiktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl 2021-09-25 Vokietijos antstolio rašto su vertimu, nurodydamas, kad aplinkybę, jog skolininkas persikėlė į Šveicariją patvirtina ir pareiškėjo pateiktas Vokietijos antstolio raštas. Nors pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nepasisakė atskirai dėl 2022-10-05 UAB „Boslita“ ir Ko paaiškinimų, 2022-02-07 antstolės raginimo įvykdyti sprendimą, 2022-05-11 UAB „Boslita“ ir Ko prašymo antstolei, 2022-05-16 antstolės atsakymo, 2022-09-30 susirašinėjimo su antstole ir nepateikė įrodymų teisinio vertinimo, tačiau tai nereiškia, kad šie įrodymas apskritai nebuvo vertinti. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 ir kt.).

Dėl realios rizikos buvimo ir skolininko nesąžiningumo

27. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, spręstina, jog kreditoriui įrodinėjant realios rizikos buvimą, esmine aplinkybe yra skolininko sąžiningumo vertinimas. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino skolininko nesąžiningumą ir tuo pagrindu susidariusią esminę riziką apeliantui neatgauti skolos. Skolininko nesąžiningumą patvirtina tai, kad jis neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-25 nutarties, dalyvavo teisminiuose procesuose žinodamas apie galimas pasekmes dėl kitos šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, skolininkas sąmoningai slapstosi, slepia savo gyvenamosios vietos adresą, deklaravo išvykimą iš Lietuvos, tačiau dalį laiko leidžia Lietuvoje. Be to, skolininkas yra buvusio pagrindinio AB „Ūkio Bankas“ akcininko V. R. bičiulis ir buvo įsipainiojęs į istoriją dėl 3 mln. eurų piniginių lėšų „plovimo“ per Lietuvoje esančių mokėjimų įstaigų sąskaitas. Apeliantas pateikė naujų įrodymų dėl skolininko nesąžiningumo, prašymą grindė naujomis aplinkybėmis – kreipėsi į antstolę.

28. Reglamento preambulės 14 punkto 3 pastraipoje nurodyta, kad kreditorius bet kuriuo atveju, įskaitant atvejus, kai jam jau yra išduotas teismo sprendimas, turėtų įrodyti teismui, kad jo reikalavimui skubiai reikalinga teisminė apsauga ir kad be įsakymo gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes esama realios rizikos, kad iki to laiko, kai atsiras galimybė kreditoriaus atžvilgiu vykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu. To paties punkto 4 pastraipoje teigiama, kad teismas turėtų įvertinti kreditoriaus pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, kad esama tokios rizikos. Pavyzdžiui, tai galėtų būti įrodymai, susiję su skolininko elgesiu reaguojant į kreditoriaus reikalavimą ar ankstesnio šalių ginčo metu, skolininko kredito istorija, skolininko turto pobūdžiu ir skolininko pastarojo meto veiksmais, kurių jis ėmėsi savo turto atžvilgiu. Vertindamas įrodymus, teismas gali laikyti, kad skolininko iš sąskaitų išimamos sumos ir jo išlaidos, reikalingos normaliai jo verslo eigai užtikrinti, arba periodinės šeimos išlaidos pačios savaime nėra neįprastos. Vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų savaime būti laikoma pakankamu įrodymu įsakymo išdavimui pagrįsti. Be to, vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu įsakymui išduoti. Tačiau teismas gali atsižvelgti į šiuos veiksnius bendrai vertindamas, ar esama rizikos (Reglamento preambulės 14 punktas).

29. Teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Todėl svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu.

30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Reglamento nuostatas, vertinant riziką, kad skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, teismui gali būti pateikti įrodymai, susiję su skolininko elgesiu reaguojant į kreditoriaus reikalavimą ar ankstesnio šalių ginčo metu, skolininko kredito istorija, skolininko turto pobūdžiu ir skolininko pastarojo meto veiksmais, kurių jis ėmėsi savo turto atžvilgiu. Tačiau vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu įsakymui išduoti. Tačiau teismas gali atsižvelgti į šiuos veiksnius bendrai vertindamas, ar esama rizikos.

31. Nagrinėjamu atveju iš kreditoriaus pirmosios instancijos teismui pateikto 2022-09-30 susirašinėjimo su antstole ir jame nurodytų aplinkybių nustatyta, jog skolininko V. G. ir jo sutuoktinės vardu registruoto turto nerasta, piniginių lėšų Lietuvoje veikiančiuose bankuose nėra (sąskaitos areštuotos).

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kitų duomenų, kurie leistų labiau tikėtinai spręsti apie skolininko nesąžiningumą (t. y. jo ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau padarytų, kad skolos išieškojimas iš skolininko turto taptų nebeįmanomas) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai, kad atsakovas geranoriškai neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-25 nutarties, dalyvavo teisminiuose procesuose žinodamas apie galimas pasekmes dėl kitos šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, deklaravo išvykimą iš Lietuvos, yra buvusio pagrindinio AB „Ūkio Bankas“ akcininko V. R. bičiulis ir buvo įsipainiojęs į istoriją dėl 3 mln. eurų piniginių lėšų „plovimo“ savaime nepatvirtina skolininko nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie skolininko nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naujai pateikti įrodymai: 2022-10-05 UAB „Boslita“ ir Ko paaiškinimai; 2021-09-25 Vokietijos antstolio raštas su vertimu; 2022-02-07 antstolės raginimas įvykdyti sprendimą; 2022-05-11 UAB „Boslita“ ir Ko prašymas antstolei; 2022-05-16 antstolės atsakymas; 2022-09-30 susirašinėjimas su antstole, neįrodo atsakovo nesąžiningumo, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Todėl naujai pateikti įrodymai ir aplinkybė, kad buvo kreiptąsi į antstolę dėl skolos išieškojimo, neduoda pagrindo naujai vertinti bylai aktualias aplinkybes. Dėl anksčiau teiktų įrodymų jau pasisakyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nutartyse.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus, taip pat civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją, sprendžia, kad vien tai, jog skolininkas deklaravo gyvenamąją vietą Šveicarijoje, Lietuvoje turto ir pajamų neturi, neįrodo, kad jis vengia ar gali vengti vykdyti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė objektyvių duomenų apie skolininko nesąžiningumą. Antstolės pateiktame atsakyme ir susirašinėjime su antstole nėra informacijos apie tai, koks buvo skolininko ar jo sutuoktinės sąskaitos likutis, kokį turtą skolininkas ir jo sutuoktinės valdė ir kaip jis keitėsi iki išvykstant iš Lietuvos Respublikos, o vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios (t. y. Lietuvos Respublikoje jis neturi turto) savaime nėra pakankamas pagrindas europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimui (CPK 185 straipsnis). Nesant vienos iš sąlygų įsakymui išduoti, negali būti patenkintas ir prašymas gauti informaciją (Reglamento 14 straipsnio 3 dalis).

Dėl skolininko gyvenamosios vietos

35. Svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl Europinio blokavimo įsakymo išdavimo, yra skolininko gyvenamoji vieta. Reglamentas yra taikomas tik valstybių narių, kuriose yra banko sąskaita, atžvilgiu. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad skolininkas gyvena Vokietijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Skolininko gyvenamąją Vokietijoje nurodė skolininko atstovė 2021-10-20 elektroniniame laiške.

36. Byloje pateikti oficialūs dokumentai: Vokietijos antstolio pranešimas apie skolininko išvykimą į Šveicariją bei Gyventojų registro duomenys, kad skolininkas yra deklaravęs išvykimą į Šveicariją, vertinti, kaip didesnės svarbos dokumentai, nei skolininko atstovės elektroninis laiškas. Vien skolininko sutuoktinės deklaruota gyvenamoji vieta Vokietijoje bei skolininko naudojama vokiška elektroninio pašto dėžute negali paneigti oficialiuose dokumentuose esančios informacijos. Be to, byloje nėra duomenų apie skolininko sutuoktinės deklaruota gyvenamosios vietos adresą Vokietijoje.

37. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog skolininkas gyvena Vokietijoje. Esant oficialiems dokumentams dėl skolininko išvykimo į Šveicariją, spręstina, jog Reglamentas negali būti taikomas, nes Šveicarija nėra valstybė narė. Siekdamas paneigti oficialiuose dokumentuose esančius duomenis, pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus, jog Vokietija laikytina skolininko gyvenamąja vieta, kaip jo esminių interesų buvimo vieta. Šiuo atveju teismui pateikti duomenys nėra pakankami.

38. Reglamento 3 straipsnyje nurodyta, kad tarpvalstybinio pobūdžio byla yra byla, kurioje blokavimo įsakymu blokuotina banko sąskaita ar sąskaitos yra valstybėje narėje, kuri nėra: teismo, kuriam pagal 6 straipsnį pateiktas prašymas dėl blokavimo įsakymo, valstybė narė arba valstybė narė, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė). Taigi, nustačius, jog banko sąskaita yra kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, byla nelaikytina tarpvalstybinio pobūdžio byla, kuriai taikomas Reglamentas.

39. Apibendrinant išdėstytą, vertintina, jog pareiškėjo interesą labiau sudaro skolininko paieškos poreikis, o ne Reglamento taikymo poreikis. Kadangi pareiškėjui yra išduotas vykdomasis raštas, šis vykdomasis raštas gali būti vykdomas bendra tvarka tokiu būdu užtikrinant priteistų lėšų gavimą, o ne tik sąskaitos blokavimą.

40. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Boslita“ ir Ko atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą