Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. K. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. K. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

12. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, teismų praktiką bei pažymėjo, kad prašymo dėl duomenų iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas) išbraukimo arba draudimo atvykti termino sutrumpinimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato specialus teisės aktas – Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės).

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl šeimos santykių ir kitų aplinkybių, nurodė, kad Migracijos departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo situacija neatitinka nei vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų, kadangi jis Lietuvos Respublikoje yra tik 3 metus, jis nėra sudaręs santuokos su Lietuvos Respublikos piliete, o šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai pačiam užsieniečiui, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad gyvena kartu su savo vaiku ir jo motina, dirba, taip pat prie pareiškėjo prašymo nėra pridėta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) gimusio pareiškėjo vaiko interesai bus pažeisti įvykdžius Migracijos departamento Sprendimą 1, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti (ar vykti) su savo vaiku ir jo motina savo kilmės arba kitoje valstybėje. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad išlaiko savo nepilnametį vaiką.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis yra atskiriamas nuo savo vaiko. Pareiškėjas nėra sudaręs santuokos, o šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai jam pačiam ir jo vaiko motinai buvo žinoma, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo vaiko interesai realiai bus pažeisti, pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį. Pareiškėjas turi galimybę susitikti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės arba kitoje valstybėje, turi galimybę su jais bendrauti per nuotolį ir pan., ką patvirtino ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo Prašymo dalies peržiūrėti ir panaikinti atsakovo Sprendimo 1 dalį dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad Migracijos departamentas, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertino pareiškėjo Prašyme nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, jog visos nurodytos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (šeimos santykių sukūrimas, vaiko gimimas ir pan.) taip pat nesudaro pagrindo peržiūrėti arba panaikinti Sprendimo 1 dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo Prašyme nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, galinčiomis nusverti jo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, nes pareiškėjas savanoriškai neišvyko, pateikė du nepagrįstus prieglobsčio prašymus, neteisėtai atvykęs į Lietuvą neturėjo su savimi tapatybę patvirtinančio dokumento, prisistatė kitu vardu ir pan. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, o teismai įsiteisėjusiais sprendimais, atsižvelgdami į proporcingumo principą, sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo terminą iki 3 metų.

20. Teismas papildomai pažymėjo, kad teisės aktai apskritai nenumato, jog taip, kaip prašo pareiškėjas, galėtų būti peržiūrimas ir / ar panaikintas įsiteisėjęs Migracijos departamento sprendimas, jo dalis (šiuo atveju Migracijos departamento Sprendimo 1 dalis) dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

III.

26. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas prieštaringas, nes teismas, viena vertus, teigia, kad situacija neatitinka nei vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų, kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra tik 3 metus, nėra sudaręs santuokos su Lietuvos Respublikos piliete, o šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai pačiam užsieniečiui, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; pareiškėjas nepateikė duomenų, kad gyvena kartu su savo vaiku ir jo motina, dirba, taip pat prie pareiškėjo prašymo nėra pridėta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) gimusio pareiškėjo vaiko interesai bus pažeisti įvykdžius Sprendimą 1, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti (ar vykti) su savo vaiku ir jo motina savo kilmės arba kitoje valstybėje (tai visiškai nereikšminga). Kita vertus, teismas teigė, kad liudytoja I. M. parodė, jog pareiškėjas kartu gyveno su savo vaiku ir jo motina bei vaiku rūpinosi, ir daro priešingą išvadą, kad tai savaime nieko nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. 24SD23252, kuriuo netenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) 28 d. prašymas panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 28 d. prašymu kreipėsi Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti pastarojo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37563 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu atsiradusius socialinius šeiminius ryšius, t. y. pareiškėjo turimą sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) ir esantį Lietuvos Respublikos piliečiu pagal jo motinos turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiame prašyme pareiškėjas pažymėjo, be kita ko, EŽTT plėtojamą Konvencijos 8 straipsnio sampratą ir daugiau kaip dvejus metus nevykdomą jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

32. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 18 d. raštu „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 24SD23252 netenkino minėto pareiškėjo prašymo (žr. šios nutarties 39 punktą).

33. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jis, turėdamas ir išlaikydamas Lietuvos Respublikoje šeimą, kurią sudaro jis ir neįgalumo pensiją gaunanti lietuvė I. M. bei sūnus S., išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos atskiriamas nuo vaiko, nors turi teisę bendrauti su juo kaip savo vaiku, todėl Migracijos departamento priimtas Raštas pažeidžia jo teises ir vaiko interesus.

34. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, pažymėdamas teismo posėdžio metu pareiškėjo patvirtintą 2024 m. lapkričio 12 d. įvykusį jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), bei tuo nulemtą realių teisinių pasekmių pareiškėjui atsiradimo (sukėlimo) negalimumą panaikinant pareiškėjo skundžiamą Migracijos departamento Raštą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl situaciją iš esmės keičiančio iki išsiuntimo įvykusio jo šeimos su neįgalumą turinčia I. M. sukūrimo ir pareiškėjo atskyrimu nuo vaiko pažeidžiamų jo išlaikomos šeimos ir vaiko interesų. Teismas pabrėžė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo ir liudytojos I. M. nurodytos iki pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį susidariusios jų bendro gyvenimo bei rūpinimosi vaiku aplinkybės savaime nereiškia situacijos pasikeitimo iš esmės: 1) pareiškėjo vaiko motinai esant iš dalies darbingai ir gaunant šeimos išlaikymui skiriamas pajamas, kurias sudaro išmokos iš VSDFV už vaiko priežiūrą ir neįgalumo pensija; 2) pareiškėjui realiai nepateikus kokių nors pajamų gavimo ir skyrimo vaiko bei jo motinos išlaikymui dokumentų ir prie skundo pridėjus tik paskutiniu metu, t. y. 2024 m. liepos 18 d. sudarytą darbo sutartį; 3) pareiškėjui nesudarius santuokos su vaiko motina ir šeimos gyvenimą su ja sukūrus tuo metu, kai jam pačiam ir jo vaiko motinai buvo žinomas pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas ir priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo teismo posėdžio metu pareiškėjo patvirtintą jo nuotolinio bendravimo su savo vaiku ir jo motina galimybę bei jos įgyvendinimą. Teismas akcentavo pareiškėjo prašyme nurodomų aplinkybių nebuvimą išimtinėmis, galinčiomis nusverti atsakovo ankstesniais sprendimais nustatytą pareiškėjo sukeltos nelegalios migracijos grėsmę, susidariusią pareiškėjui atvykus į Lietuvos Respubliką neturint su savimi tapatybę patvirtinančio dokumento ir prisistačius kitu vardu, ir pateikus du nepagrįstus prieglobsčio prašymus bei savanoriškai neišvykus.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą nesuprantama ir nepateisinama, kodėl turėtų būti įrodytas ir kodėl esą nėra įrodytas pareiškėjo vaiko ir pastarojo motinos interesų pažeidimas bei šių dviejų Lietuvos valstybės piliečių neproporcingas solidarus nukentėjimas pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo 3 metus atvykti situacijoje, kai liudytoja I. M. parodė, jog pareiškėjas kartu gyveno su savo vaiku ir jo motina, taip pat rūpinosi vaiku. Tuo pažeidžiamas šeimos gyvenimo gerbimo reikalavimas, kylantis iš Konvencijos 8 straipsnio.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

37. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

38. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas, be kita ko, pirmosios instancijos teismo esą netinkamai atliktu liudytojos I. M. parodymų ir kitų byloje esą esančių įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu atsižvelgtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

39. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui skųstame atsakovo 2024 m. rugsėjo 18 d. rašte, kurį sudaro šeši puslapiai, nurodyta, be kita ko, tai, kad:

39.1. pareiškėjas informuojamas apie jo prašymo netenkinimą nesant pagrindui peržiūrėti minėtą 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir panaikinti jo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti tokioje situacijoje, kai: 1) atsakovas tuo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu nusprendė nesuteikti I. E. asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti šį asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 2) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu (administracinėje byloje Nr. eI3-2086- 596/2022) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeisdamas 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo 3 punktą ir išdėstydamas jį taip, kad būtų uždraudžiama (duomenys neskelbtini) piliečiui I. E. (I. E.) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. eA-1706-789/2022) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4) Migracijos departamentas 2024 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 24S87338 nusprendė pakeisti savo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37563 ir 2023 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 23S12400, pakeičiant juose nurodytus užsieniečio asmens duomenis: vardą iš „I.“ į „U. K. “, pavardę iš „E.“ į „U. “, gimimo datą iš „(duomenys neskelbtini) į „(duomenys neskelbtini) tačiau nekeičiant šių sprendimų rezoliucinių dalių turinio ir nestabdant šių sprendimų vykdymo;

39.2. pareiškėjas informuojamas apie Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, kuriuo įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos yra siejamas su privalomu atsižvelgimu į proporcingumą pagal vertinamąsias kiekvieno atvejo individualias aplinkybes, t. y. užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laiką ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) turėjimą, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą;

39.3. pareiškėjui paaiškinama, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės savaime nesudaro draudimo priimti išsiuntimo sprendimą, toks draudimas yra įtvirtintas Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių atveju, tačiau pastarosios: 1) nebuvo nustatytos priimant Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37563 ir teismo, nagrinėjusio užsieniečio skundą dėl 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo, sprendimą; 2) nėra nurodytos pareiškėjo prašyme;

39.4. pažymima, kad pareiškėjas pasinaudojo Įstatyme nustatyta galimybe skųsti sprendimą dėl jo išsiuntimo, tačiau teismas apskųsto sprendimo tokioje dalyje nepakeitė, todėl sprendimas dėl išsiuntimo yra įsiteisėjęs ir vykdytinas;

39.5. pažymima, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje vertintinas visų kitų aplinkybių visumoje, taigi ir pagal tai, kad pareiškėjas savanoriškai negrįžo į savo kilmės valstybę ir buvo sulaikytas bei teikė paskesnį prieglobsčio prašymą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. eA-1917-968/2023) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė;

39.6. pabrėžiamas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir MIGRIS esančių duomenų matomas pareiškėjo santuokos su savo nepilnamečio vaiko motina nesudarymas ir pareiškėjo gyvenimo kartu su savo nepilnamečiu vaiku ir jo motina duomenų, kaip ir darbinės veiklos vykdymo duomenų, nebuvimas;

39.7. vertinama, kad pareiškėjo nurodoma vienintelė vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) aplinkybė savaime nesudaro pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą, nes pareiškėjas „šeimos gyvenimą sukūrė tuo metu, kai pačiam užsieniečiui, tiek jo vaiko motinai buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. <...> pareiškėjas nepateikė duomenų, kad gyvena kartu su savo vaiku ir jo motina, dirba, taip pat prie pareiškėjo prašymo nėra pridėta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad <...> gimusio pareiškėjo vaiko interesai bus pažeisti, <...> o pareiškėjas neturės galimybių susijungti/vykti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės arba kitoje valstybėje. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad išlaiko savo nepilnametį vaiką“ (Rašto 4 puslapis); be to, vertinama, kad „pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš Baltarusijos Respublikos, neteisėtai kirtęs valstybės sieną ir neturėdamas tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, pateikė nepagrįstą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. <...> nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių pasilikti gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, o nurodytas pareiškėjo elgesys Migracijos departamento pagrįstai buvo įvertintas kaip keliantis nelegalios migracijos grėsmę ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tokiu elgesiu prisidėjo prie masinio užsieniečių antplūdžio į Lietuvos Respubliką, konstatuotina, kad pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip sudarantis pagrindą išsiuntimo sprendimo priėmimui, kurio teisėtumo prašyme nurodytos priežastys nepaneigia“;

39.8. argumentuojama remiantis, be kita ko, EŽTT išaiškinimais 2014 m. spalio 3 d. sprendime (Jeunesse prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 12738/10) tuo aspektu, kad valstybės sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato laukiančio užsieniečio atliekamas valdžios institucijų „pastatymas“ prieš įvykusį šeimos gyvenimo faktą (fait accompli) automatiškai nereiškia Konvencijos 8 straipsnyje esą numatytos valstybės pareigos leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje ir teisės tikėtis būsiančio apsigyvenimo teisės suteikimo, todėl šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis tais atvejais, kai šeima buvo sukurta susijusiems asmenims žinant vieno iš jų imigracinę padėtį ir šeimos gyvenimo tęsimo valstybėje rizikingumą nuo pradžių;

39.9. paaiškinama išsiųsto pareiškėjo galimybė teikti per MIGRIS prašymą dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo ar draudimo atvykti į Šengeno erdvę panaikinimo, taip pat Migracijos departamento, gavusio tokį pateiktą prašymą, galimybė įvertinti šio prašymo motyvus ir priimti atitinkamą sprendimą.

40. Bylos dalyko formaliai nesudaro, bet sistemiškai yra svarbūs ankstesni atsakovo sprendimai dėl pareiškėjo du kartus teikto prieglobsčio prašymo netenkinimo. Šių sprendimų pagrįstumas ir teisingumas įvertintas bei patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eA-1706-789/2022) ir 2023 m. birželio 21 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eA-1917-968/2023) atmetant pareiškėjo apeliacinius skundus tose bylose.

41. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo buvimo jo (duomenys neskelbtini) 28 d. prašyme nurodyto sūnaus, gimusio (duomenys neskelbtini) pradžioje, tėvu, nesudarytos santuokos su šio sūnaus motina, jos ir pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nesutapimo iki pareiškėjo išsiuntimo, pareiškėjo pirminio prisistatymo atsakovui metu nurodyto pareiškėjo vardo ir pavardės bei gimimo datos vėlesnio keitimo, kurį atliko atsakovas. Tačiau nesutariama, ar iki pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę jo sukurta šeima su Lietuvos Respublikos piliete, pagimdžiusia vaiką (duomenys neskelbtini), yra (nėra) situaciją pagal atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą iš esmės keičianti tokia nauja ir išskirtinė aplinkybė, kuri lemia neišvengiamą būtinumą atsakovui tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti.

42. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

43. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime išaiškinta, kad konstitucinė šeimos samprata – tai ir „santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, todėl „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga, be kita ko, ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus.

44. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-415/2023; 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1018-1188/2025), Konvencijos 8 straipsnis garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir reikalauja nustatyti bei įvertinti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai, šeimos gyvenimas, artimas ryšys, t. y. ar teisės į šeimos gyvenimą ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

45. Vadinasi, nagrinėjamu atveju svarbi minėtame Konstitucinio Teismo nutarime oficialiai išplėtota šeimos doktrininė samprata ne vien santuokos pagrindu (žr. šios nutarties 46, 49, 50 punktus). Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1713-1188/2023).

46. Viena vertus, teisėjų kolegija, kritiškai vertina atsakovo Rašto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kuriais pareiškėjo galimai sukurti šeiminiai santykiai vertinami: 1) pažymint pareiškėjo nesudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, pagimdžiusią vaiką; 2) nepažymint pakenkimo šeimos ir ypač vaiko interesams prezumpcijos galimybės (žr. šios nutarties 50 punktą).

47. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Rašto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais pareiškėjo galimai sukurti šeiminiai santykiai kritiškai vertinami, be kita ko, pažymint: 1) pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adreso ir I. M., su kuria jis galimai sukūrė šeimą, deklaruotos gyvenamosios vietos adreso nesutapimą; 2) pareiškėjo įtikinamai neįrodytą pajamų gavimą sukūrus šeimą ir pajamų dalies skyrimą jo sukurtai šeimai, ypač gimusiam sūnui, išlaikyti; 3) iš dalies darbingos I. M. gaunamas pajamas, kuriomis išlaikoma šeima (joje gimęs vaikas); 4) šeiminių santykių susidarymą tuomet, kai pareiškėjui ir I. M. turėjo būti žinomas pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas ir būsiantis jo išsiuntimas į kilmės valstybę bei terminuotas draudimas atvykti; 5) pareiškėjo išsiuntimo ir terminuoto draudimo atvykti pagrįstumo klausimo išsprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

48. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pakankamai atskleistas ir aptartas nagrinėjamu atveju taikytinas teisinis reguliavimas ir su juo susijusi EŽTT jurisprudencija lemia, kad pareiškėjo iki jo jau įvykusio išsiuntimo į kilmės valstybę sukurtos šeimos su Lietuvos Respublikos piliete, pagimdžiusia vaiką (duomenys neskelbtini), aplinkybės nėra atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, patvirtintą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, savaime paneigti galinčios tokios naujos išskirtinės aplinkybės, kurios savaime sudarytų objektyvų ir proporcingą pagrindą atsakovui 2024 m. rugsėjo 18 d. Raštu besąlygiškai tenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymą pakeisti atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti tokiame kontekste, kai išsiuntimas jau įvyko ir išsiųstas pareiškėjas, kuris nepateikė naujų ir pakankamų įrodymų dėl iki jo išsiuntimo susidariusių ir po jo išsiuntimo išliekančių šeimos santykių atitikties minėtai Konstitucinio Teismo išaiškintai nesantuokinės šeimos santykių požymių visumai, gali įgyvendinti atsakovo Rašte jam paaiškintą galimybę motyvuotai kreiptis į atsakovą per MIGRIS dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui skųstame atsakovo Rašte paaiškinta išsiųsto pareiškėjo galimybė teikti per MIGRIS motyvuotą prašymą dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo ar draudimo atvykti į Šengeno erdvę panaikinimo (taip pat Migracijos departamento, gavusio tokį pateiktą prašymą, galimybė įvertinti tokio prašymo motyvus ir priimti atitinkamą sprendimą) sukuria tinkamą teisinį aiškumą dėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, siejamų su minėtu vaiko gimimu nesantuokinėje šeimoje, įgyvendinimo bei užtikrinimo galimybių. Tikslas, kurio siekė pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne vien vaiko gimimo faktu ir I. M. paaiškinimais neigiant atsakovo bei pirmosios instancijos teismo sprendimų suprantamumą ir teisingumą, bet naujų ir įtikinamų įrodymų visetu patvirtinant neabejotiną jo iki išsiuntimo su I. M. esą sukurtų nesantuokinės šeimos santykių atitiktį: 1) minėtai Konstitucinio Teismo oficialioje doktrinoje išplėtotai tokių santykių neformaliajai sampratai, t. y. santuokos nesudariusių vyro ir moters bendram gyvenimui, be kita ko, iki pareiškėjo išsiuntimo buvusios jo ir I. M. bendro gyvenimo vietos (gyvenamosios vietos adreso) neabejotinos sutapties aspektu, taip pat pareiškėjo abstrakčiai nurodomo ir suponuojamo jo esą tiek iki išsiuntimo vykdyto, tiek po išsiuntimo vykdymo šeimos išlaikymo aspektu; 2) minėtai atsakovo Rašte nurodytai EŽTT jurisprudencijai, kad valstybės sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato laukiančio užsieniečio atliekamas valdžios institucijų „pastatymas“ prieš įvykusį šeimos gyvenimo faktą (fait accompli) automatiškai nereiškia Konvencijos 8 straipsnyje esą numatytos valstybės pareigos leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje ir teisės tikėtis būsiančio apsigyvenimo teisės suteikimo, todėl šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis tais atvejais, kai šeima buvo sukurta susijusiems asmenims žinant vieno iš jų imigracinę padėtį ir šeimos gyvenimo tęsimo valstybėje rizikingumą nuo pradžių. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuojamam pareiškėjo prašyme nurodomų aplinkybių nebuvimui išimtinėmis, galinčiomis nusverti atsakovo ankstesniais sprendimais individualizuotą ir tinkamai vertintą pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką neturint su savimi tapatybę patvirtinančio dokumento ir prisistačius kitu vardu bei pateikus du nepagrįstus prieglobsčio prašymus.

50. Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo Rašte ir pirmosios instancijos teismo sprendime pažeidžiamas pareiškėjo šeimos gyvenimo gerbimo reikalavimas, kylantis iš Konvencijos 8 straipsnio, pažymėtina, kad pareiškėjo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, kaip ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui skųstame atsakovo Rašte, nėra tinkamai pasisakyta ir įvertinta, jog: 1) šeimos realus sudarymas ne formaliu santuokos registravimo pagrindu konstituciškai gerbtinas ir vertintinas vienodai kaip ir šeimos sudarymas formaliu santuokos registravimo pagrindu (žr. minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą); 2) tėvų ir mažamečių vaikų, taigi, be kita ko, pareiškėjo bei jo prašyme atsakovui nurodyto jo sūnaus, priklausomumas yra preziumuojamas (žr. ir plg. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22). Vadinasi, pareiškėjo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir jo dalyku buvusiame atsakovo Rašte nepakankamai tinkamai pažymėta ir vertinta pareiškėjo nesudaryta santuoka su I. M., taip pat pareiškėjui tenkanti pareiga įrodyti jo išsiuntimu ir jam nustatytu 3 metų draudimu pasireiškiantį neatitikimą (pakenkimą) šeimos narių, t. y. motinos ir ypač vaiko interesams, nors toks neatitikimas (pakenkimas) preziumuojamas. Tačiau šie teismo argumentacijos trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą visų jo minėtų argumentų visumos kontekste. Nei atsakovo Rašte, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra tokio šeimos negerbimo, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis. Todėl minėti apelianto argumentai atmetami.

51. Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas atskiriamas nuo vaiko, nors turi teisę bendrauti su savo vaiku, todėl Migracijos departamento priimtas Raštas pažeidžia jo vaiko interesus, pažymėtina, kad iki vaiko gimimo įvykusį pareiškėjo išsiuntimą, kuris pasunkina bendravimo galimybes su vaiku, nulemia ne pareiškėjo skundžiamas ir šioje byloje nagrinėtinas atsakovo 2024 m. rugsėjo 18 d. Raštas, bet įvykusiu pareiškėjo išsiuntimu įvykdytas atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 21S37563, kurio pagrįstumo klausimas išnagrinėtas anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Kaip minėta, atsakovo Rašte paaiškinta pareiškėjo galimybė motyvuotai kreiptis į atsakovą per MIGRIS dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo. Tokiu motyvuotu kreipimusi turėtų būti pakankamai įtikinamai įrodytas, be kita ko, pareiškėjo nagrinėjamu atveju abstrakčiai nurodomas jo esą atliekamas šeimos (vaiko ir motinos) išlaikymas, vaiko motinai negaunant pajamų. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami ir pritariama minėtiems pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais tinkamai įvertintas pareiškėjo vaiko motinos dalinis darbingumas ir jos gaunamos pajamos (išmokos iš VSDFV už vaiko priežiūrą ir neįgalumo pensija), pareiškėjo argumentų abstraktumas ir jo įrodymų nepakankamumas.

52. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. 24SD23252 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

53. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nepasisakydamas dėl šeimos sukūrimo ne vien santuokos pagrindu galimybės, iš principo tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo U. K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.