Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti K. S. priteistą turtinę ir neturtinę žalą; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti L. A. priteistą neturtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies subendrintos ir E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti K. S. priteistą turtinę ir neturtinę žalą ir per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti L. A. priteistą neturtinę žalą.

Visiškai tenkintas K. S. civilinis ieškinys ir jam iš E. P. priteista 177,82 Eur turtinės žalos ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 3177,82 Eur.

Iš E. P. priteista K. S. 1400 Eur advokatės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Iš dalies tenkintas L. A. civilinis ieškinys ir iš E. P. jai priteista 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusi ieškinio dalis atmesta.

Visiškai tenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš E. P. jai priteista 712,40 Eur žalos atlyginimo.

Iš E. P. priteista 595,64 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. P. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas nesunkiai sužalojo žmogų: 2019-08-07, apie 16.30 val., jis, būdamas namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., kieme kaire ranka sugriebęs už K. S. rūbų ties krūtinės sritimi, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė į kairę ranką, po to nukentėjusiajam K. S. nugriuvus ant žemės ne mažiau kaip 5 kartus spyrė koja į nugarą ir abiejų kojų blauzdas bei vieną kartą rankos kumščiu sudavė į galvą, padarydamas jam poodines kraujosruvas kairėje rankoje, nugaros kairėje, odos nubrozdinimą krūtinkaulio akardinės ataugos projekcijoje, kliniškai nustatytą kairio dvigalvio raumens sausgyslės plyšimą, galvos, juosmens, blauzdų sumušimus, ir taip nesunkiai jį sužalojo.

Be to, E. P. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų: 2019-08-07, apie 16.35 val., jis, būdamas kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., tyčia vieną kartą rankos delnu sudavė L. A. į krūtinę sukeldamas jai fizinį skausmą, dėl to nukentėjusioji nuo suduoto smūgio pargriuvo ant žvyruotos kelio dangos, susižalojo dešinę ranką, kojas, galvą ir dėl padarytos muštinės-plėštinės paviršinės žaizdos dešinėje plaštakoje, kliniškai nustatytos galvos, dešinės plaštakos ir kairės blauzdos sumušimų nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl K. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo

Dėl L. A. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, ištyrusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam E. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai E. P. pripažino padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant E. P. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, o baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi samprotavimais apie nukentėjusiųjų elgesį prieš įvykį ir įvykio metu, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pateikiant savitą nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Todėl vien tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas E. P. išteisinti.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

12. Apeliaciniame skunde plačiai cituojant medicininę literatūrą svarstoma, jog K. S. nustatytas kairio dvigalvio raumens sausgyslės plyšimas galėjo kilti ne dėl nuteistojo prieš jį pavartoto smurto, o tik dėl to, kad jis laikė elektrinius vartus. Taip pat nurodyta, kad kiti nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti apeliantui bandant išstumti nukentėjusįjį iš teritorijos (jiems grumiantis). Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog K. S. ranka tarp vartų nebuvo įstrigusi, vartai jos nebuvo prispaudę, nes nebuvo tiek užsidarę, nukentėjusiajam kairio dvigalvio raumens sausgyslė plyšo ir kiti sužalojimai kilo dėl neteisėtų E. P. veiksmų – prieš nukentėjusįjį vartojamo fizinio smurto. Svarbu ir tai, jog objektyviai asmens patirtus sužalojimus atlikę tyrimą nustato reikiamą išsilavinimą (kvalifikaciją) turintys specialistai. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta surašant specialisto išvadą Nr. G 1411/2019 (03), kurioje yra preciziškai aptarti K. S. patirti sužalojimai, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šioje išvadoje, be kita ko, pažymėta, jog minėti sužalojimai yra padaryti dėl kietų bukų ir bukabriaunių daiktų trauminių smūginių poveikių ir nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti tokius apelianto samprotavimus. Dėl to konstatuotina, jog ši apelianto keliama versija dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų kilmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis E. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis – gindamas savo gyvenamąją teritoriją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

14. BK 28 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016, 2K-220-895/2017).

15. BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas nustato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-313/2012, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K- 1- 788/2015, 2K-13-507/2017). Taigi teismai, spręsdami klausimą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį.

16. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas išsamiai išanalizavo 2019-08-07 įvykio kilimo priežastis, jame dalyvavusių asmenų elgesį bei santykius ir pagrįstai E. P. veiksmų nevertino kaip atliktų būtinosios ginties sąlygomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog K. S. į (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. esančią teritoriją atvyko ir laikė šios teritorijos elektrinius vartus siekdamas sudaryti galimybę antstolio padėjėjai L. A. pateikti savo buvusiai sugyventinei ar jos sugyventiniui įsiteisėjusius teismo ir vykdomuosius dokumentus, kuriuose yra įtvirtinta jo teisė bendrauti su savo sūnumi J., gyvenančiu šioje sodyboje su motina R. K.. Nukentėjusysis turėjo teisę trečiadieniais nuo 16 val. pasiimti savo sūnų iš autobusų stotelės (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną nukentėjusysis į šią vietą atvyko būtent su antstolio padėjėja, turėjusia jam padėti užtikrinti šio sprendimo vykdymą, nes R. K. ir E. P. šią K. S. teisę ignoravo, nebendravo nei su juo, nei su antstolės padėjėja. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, įvykio dieną E. P. K. S. ir L. A. bei D. K. akivaizdoje pravežė nukentėjusiojo sūnų pro šalį ir parsivežė jį į sodybos kiemą, skubėdamas uždaryti vartus, kuriuos K. S. bandė sulaikyti tam, kad antstolio padėjėja galėtų įgyvendinti savo tarnybines pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog tokie K. S. veiksmai nepažeidė R. K. ir (ar) E. P. teisių ir juo labiau nesuteikė pagrindo nuteistajam vartoti smurto prieš nukentėjusiuosius.

17. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog E. P. nepažinojo K. S., L. A. ir D. K., o šie nežinomi asmenys įvykio dieną sudarydami avarines situacijas pradėjo jį persekioti automobiliu, tačiau pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje pats nuteistasis parodė, jog K. S. pažįsta kaip sugyventinės sūnaus tėvą, žino, kad jis turi teisę trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 16.30 val. iki 19 val. pasiimti vaiką iš ugdymo įstaigos, o vasarą turi teisę su R. K. suderintu metu pasiimti vaiką vienam mėnesiui atostogų. Prieš įvykį nukentėjusįjį matė autobusų stotelėje su nepažįstama moterimi (t. 3, b. l. 8). Pažymėtina ir tai, jog D. K. yra R. K. sesuo. Aplinkybė, kad nuteistajam niekas neišaiškino, jog L. A. yra antstolio padėjėja, taip pat nepateisina E. P. prieš nukentėjusiuosius vartoto smurto, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam staiga pradėjus smurtauti prieš K. S., o po to ir prieš L. A., ji objektyviai neturėjo galimybės jam prisistatyti ir paaiškinti savo vizito tikslo. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog K. S., L. A. ir D. K. jį persekiodami automobiliu ne kartą sudarė avarinę situaciją, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nuteistojo versija, jog nukentėjusysis E. P. priėjus prie vartų jam sudavė į veidą ir spyrė į koją, tada apeliantas jį bandė išstumti iš kiemo, o tai padaryti jam trukdė tiek D. K., tiek L. A., yra paneigta šio procesinio sprendimo 10 punkte aptartais įrodymais. Nuteistojo nurodomų aplinkybių, jog įvykio metu prieš jį buvo vartota jėga ir fizinis smurtas, taip pat nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, byloje nustatyta, jog būtent E. P. pirmas sudavė smūgius K. S. ir įtraukė jį į už vartų esančią teritoriją, iš kurios K. S. gindamasis nuo nuteistojo smūgių mėgino pasišalinti, o L. A. ir D. K. net nebuvo į šią teritoriją patekusios. Be to, nors apeliantas teigia neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiuosius atlikęs dėl to, kad, jo manymu, buvo neteisėtai veržiamasi į jo gyvenamąją vietą, tačiau šiuo atveju svarbu tai, jog Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Iš būtinosios ginties instituto sampratos išplaukia, kad būtinosios ginties atveju besiginančio asmens subjektyvus situacijos pavojingumo suvokimas negali būti vertinamas kaip neginčijama aplinkybė. Vien tai, kad asmuo tam tikroje socialinėje situacijoje mano, kad jo teisėms kyla pavojus, savaime nereiškia, kad tas pavojus realiai egzistuoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275-689/2019). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo E. P. neteisėtus veiksmus vertinti kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

18. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

19. Šioje byloje E. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų: 2019-08-07, apie 16.35 val., jis, būdamas kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., tyčia vieną kartą rankos delnu sudavė L. A. į krūtinę sukeldamas jai fizinį skausmą, dėl to nukentėjusioji nuo suduoto smūgio pargriuvo ant žvyruotos kelio dangos, susižalojo dešinę ranką, kojas, galvą ir dėl padarytos muštinės-plėštinės paviršinės žaizdos dešinėje plaštakoje, kliniškai nustatytų galvos, dešinės plaštakos ir kairės blauzdos sumušimų nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

20. Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su šios E. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Nurodoma, jog jis nesiekė sužaloti nukentėjusiosios ir sąmoningai jos nestūmė, sužalojimus ji patyrė todėl, kad pati kišosi į konfliktą ir praradusi pusiausvyrą pargriuvo, todėl jo veiksmai prieš nukentėjusiąją nebuvo tyčiniai. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. E. P. kaltė padarius šį nusikaltimą yra visiškai įrodyta bylos įrodymų visuma.

22. Atmestinas apelianto argumentas, jog apylinkės teismo išvada, kad apeliantas tyčia ranka sudavė L. A. į krūtinę, dėl to ji pargriuvo ant žvyruotos kelio dangos ir patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, neatitinka byloje esančių duomenų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamuose E. P. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, t. y. fizinio smurto prieš L. A. pavartojimas, padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp E. P. veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia. Nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis mušdamas nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl daroma išvada, kad, būdamas psichiškai sveikas bei subrendęs žmogus, E. P. suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali nežymiai sutrikdyti L. A. sveikatą ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl žalos atlyginimo

23. Byloje pagrįstai nustatyta, jog E. P. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, dėl kurių buvo nesunkiai sužalotas nukentėjusysis K. S. bei nežymiai sužalota nukentėjusioji L. A., dėl to išlaidų patyrė gydymo paslaugas suteikusi įstaiga. Dėl šių aplinkybių civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo visiškai tenkintas.

24. Dėl nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų jiems buvo suteiktos gydymo paslaugos. Todėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos patirtos išlaidos dėl nukentėjusiųjų apžiūros bei gydymo neabejotinai priežastiniu ryšiu yra susijusios su neteisėtais apelianto veiksmais ir turi būti atlygintos kalto asmens, t. y. E. P. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnis, 6.293 straipsnio 3 dalis). Civilinės ieškovės reikalavimai yra pagrįsti objektyviais rašytiniais duomenimis. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos patikslintame civiliniame ieškinyje yra pateiktos K. S. ir L. A. gydymo paslaugų išrašų kopijos, kuriose nurodyti jiems suteiktų medicinos paslaugų įkainiai ir kainos (t. 1, b. l. 57–60). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios civilinės ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš nuteistojo E. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 712,40 Eur.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų E. P. veiksmų K. S. ir L. A. patyrė žalą, o tarp neteisėtų nuteistojo E. P. veiksmų ir žalos K. S. ir L. A. yra priežastinis ryšys, kurio nebūtų atsiradę, jeigu E. P. nebūtų veikęs neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš E. P. priteisė K. S. ir L. A. neturtinės žalos atlyginimą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra nustatyta jokių K. S. ir (ar) L. A. neteisėtų veiksmų ar netinkamo elgesio, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog apylinkės teismas nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį šių aplinkybių nepagrįstai nevertino.

26. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

27. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino K. S. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 70–88) ir priteisė jam 3000 Eur. Apylinkės teismas iš dalies tenkino L. A. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 121) ir priteisė jai 1000 Eur. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta jokios nukentėjusiųjų kaltės dėl konflikto kilimo, o nuteistojo padarytos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra susijusios su smurtiniais veiksmais kitų asmenų akivaizdoje. Dėl šių veikų K. S. buvo padarytas nesunkus, o L. A. – nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Teismas neabejojo, kad visa tai nukentėjusiesiems sukėlė ir dvasinius civiliniuose ieškiniuose nurodytus išgyvenimus, kurie yra tiesiogiai susiję su tyčiniais nuteistojo veiksmais. Teismas akcentavo, jog nuteistasis ne tik tyčia sužalojo vyresnį savo sugyventinės vaiko tėvą K. S., kuris tik teisėtai siekė bendrauti su savo sūnumi, ir savo darbines pareigas atliekančią antstolio padėjėją L. A., tačiau tai padarė pažemindamas juos kito asmens akivaizdoje. Teismas taip pat įvertino tai, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme nieko nepaaiškino apie savo turtinę padėtį, yra vidutinio amžiaus ir darbingas asmuo, todėl padarė išvadą, kad jis yra pajėgus atlyginti nukentėjusiųjų prašomas sumas. Nustatydamas K. S. ir L. A. priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ir į tai, kad K. S. buvo padarytas ilgesnio ir sudėtingesnio gydymo reikalavęs bei ilgalaikes pasekmes sukėlęs nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiajai L. A. – nežymus, ilgesnio sveikatos sutrikimo nesukėlęs sužalojimas. Teismas pripažino, kad 3000 Eur suma K. S. ir 1000 Eur suma L. A. neturtinei žalai atlyginti atitinka protingumo, teisingumo principus ir visuomenės ekonominę situaciją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyto neturtinės žalos dydžio teisingumu, nukentėjusiesiems priteistos sumos atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo E. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.