Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-329-487/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-23
Bylos Nr.: 1A-329-487/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: V. B.
Advokatai: Sigitas Juodelis

Kategorijos

1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-329-487/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49277-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2;2.4.6.4.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Mariui Švanui,nuteistajam V. B. (V. B.), jo gynėjui advokatui Sigitui Juodeliui,vertėjai Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Į paskirtą bausmę įskaitytas V. B. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki 2020 m. gegužės 19 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 19 d., apie 07.40 val. automobiliu „Ford Mondeo“, v. n. (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste į namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 5490,47 g kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 14,2 %, ir 378,35 g kanapių dervos, kurias pernešė į tame pačiame kieme stovėjusį automobilį VW „Multivan“, v. n. (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė šias medžiagas iki 2019 m. lapkričio 19 d. 07.45 val., kai automobilio VW „Multivan“, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minimas narkotines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl skirtos bausmės pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, už padarytą nusikalstamą veiką paskirti mažesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali, bausmę.

2.1. Apelianto nuomone, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, nukrypo nuo aukštesniosios instancijos teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, bausmę.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo ir gailėjimasis). Šį sprendimą teismas motyvavo V. B. procesiniu elgesiu bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, t. y. tuo, kad jis išsamius parodymus dėl jam pareikšto kaltinimo davė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliaciniame skunde aptardamas kasacinio teismo praktiką dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos veikos teisminio bylos nagrinėjimo metu vertinimo, apeliantas nurodo, kad jis pripažino jam inkriminuotą nusikaltimą, gailėjosi dėl savo veiksmų ir tai padarė iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas minėtos atsakomybės jo atsakomybę lengvinančia, motyvuojant pripažinimo laiku, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Taip pat, anot apelianto, teismas jam paskyrė neteisingo dydžio bausmę. Pasak skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, kad įvykdytas nusikaltimas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimą kategorijai, yra susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, akcentavo bendrąsias šio nusikaltimo grėsmes visuomenės bei jos narių gerovei, atsižvelgė į tyčios formą, ankstesnį teistumą ir baustumą administracine tvarka, suteikdamas išskirtinę reikšmę neigiamai jį bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančioms aplinkybėms, dėl jų vertinimo išdėstė argumentus. Tuo tarpu ne tik nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bet ir jį (V. B.) teigiamai apibūdinančias aplinkybes tik formaliai nurodė, realiai jų neįvertindamas, didesnio dėmesio joms neskirdamas. Tiek iš paskirtos bausmės dydžio, tiek iš teismo motyvacijos dėl bausmės parinkimo, akivaizdu, jog visos aplinkybės, reikšmingos tinkamam bausmės individualizavimui ir teisingam bausmės paskyrimui, nebuvo tinkamai įvertintos. Dėl to teigiama, kad paskirta bausmė neatitinka nei apelianto įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, realaus pavojingumo, nei jo asmenybės pavojingumo.

2.4. Apeliantas skunde aptaria teismų praktiką, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir nurodo, kad šiuo atveju jo įvykdytą veiką bei asmenybę apibūdinančios aplinkybės leidžia spręsti apie tai, jog bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos tinkamai individualizuoti jam skirtiną bausmę bei užtikrinti teisingos bausmės paskyrimą.

2.5. Pasak apelianto, nors jo įvykdyta veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir yra priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, veikos aplinkybės, jos įvykdymo būdas rodo mažesnį jos pavojingumą, nei tipinės šiuo BK straipsniu uždraustos veikos. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką jis įvykdė vienas be jokių bendrininkų; įvykdytas nusikaltimas – elementarus, jam įvykdyti nebuvo imtasi kokių nors parengiamųjų veiksmų, apsunkinančių nusikaltimo išaiškinimą ir pan.; narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos tretiesiems asmenims. Skundžiamame nuosprendyje dėstant deklaratyvius teiginius apie visuomenės patiriamą žalą dėl narkotinių medžiagų vartojimo, tuo pačiu pripažįstama ir tai, kad jo (V. B.) atlikti veiksmai nesukėlė jokių akivaizdžių neigiamų padarinių, t. y. iš esmės teismas pripažino, jog jokia reali žala teisiniams gėriams, saugomiems BK 260 straipsniu, nebuvo padaryta. Narkotinės medžiagos ne tik nebuvo realizuotos tretiesiems asmenims, bet ir nepateko į nelegalią rinką – visos jos buvo surastos ir paimtos ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nelengvina jo teisinės padėties, nes teigiamai neapibūdina jo, V. B., tačiau teismas neįvertino, kad šios aplinkybės apibūdina realų konkrečios veikos pavojingumą ir rodo mažesnį jam (V. B.) inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą. Kilę nusikalstamos veikos padariniai (net ir esant formaliajai nusikalstamų veikų sudėčiai), reali žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams yra svarbios aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą, ir šios aplinkybės privalo būti įvertintos kaltininkui skiriant bausmę. Komentuojamu atveju vertinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šios aplinkybės svarbą.

2.6. Taip pat, pasak apelianto, skiriant jam bausmę, nepagrįstai svarbia nelaikyta aplinkybė, jog narkotinės medžiagos, kuriomis buvo disponuojama, yra augalinės kilmės ir priskiriamos prie narkotinių medžiagų, kurios kelią mažesnį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, o kanapės (antžeminės dalys) laikomos lengvuoju narkotiku, be to, dalyje išsivysčiusių pasaulio valstybių, tarp jų ir dalyje Europos Sąjungos valstybių narių apskritai nėra draudžiamos. Be kita ko, Lietuvoje taip pat aktyviai keliamas klausimas dėl šio narkotiko vartojimo dekriminalizavimo. Taigi, konkretaus veikos dalyko įvertinimas yra svarbus tinkamam veikos pavojingumo detalizavimui. Baudžiamasis įstatymas šiuo atveju tik formaliai numato baudžiamąją atsakomybę už disponavimą labai dideliu narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekiu, tačiau medžiagų nediferencijuoja nei pagal pavojingumą, nei pagal labai didelio kiekio ribos formalų viršijimą. LR Sveikatos apsaugos ministro rekomendacijose dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo apibrėžiami nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo kriterijai, tačiau šis aktas tik rekomendacinio pobūdžio ir būtent teismas privalo tinkamai įvertinti konkrečios veikos pobūdį, o ne vien formaliai remtis rekomendacijomis, konstatuojant disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, nevertinant pavojingumo ir kitų svarbių aplinkybių.

2.7. Visos šios aptartos aplinkybės, anot apelianto, rodo jo padarytos veikos mažesnį, nei tipinės BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos, pavojingumą. Pirmosios instancijos teismui šias aplinkybes vertinant tik formaliai arba nepagrįstai sumenkinant jų svarbą, tai turėjo esminės įtakos, paskirtos bausmės netinkamam individualizavimui, jos neteisingumui.

2.8. Kitą esminį vertinimo aspektą, apeliantas nurodo kaltininko asmenybę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pasisakant dėl negalimumo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, skundžiamame nuosprendyje, dominuojanti reikšmė suteikiama neigiamai jį, V. B. apibūdinančioms aplinkybėms. Vertindamas jo asmenybės pavojingumą, teismas vertino ankstesnį teistumą ir baustumą administracine tvarka.

2.9. Šiuo aspektu pažymima, kad ankstesnis teistumas nėra susijęs su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kaip ir administracinis nusižengimas. Nuo aptariamo teistumo praėjus daugiau nei trejiems metams iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, jis nėra padaręs jokių teisės pažeidimų. Todėl, skirtingai nei bandoma sudaryti regimybė skundžiamu nuosprendžiu, jo teisei priešingas elgesys – ankstesnis teistumas ir nagrinėjamo nusikaltimo įvykdymas – nerodo, jog jam, V. B., yra nepriimtinos visuomenės taisyklės, jog yra pasiryžęs jas laužyti, priešingai, rodo jo veiksmų atsitiktinumą, o ne nusikalstamą gyvenimo būdą. Šį nusikaltimą įvykdė dėl susiklosčiusios sudėtingos finansinės situacijos, siekdamas iš jos išeiti priėmė neapgalvotą sprendimą dėl kurio gailisi ir kritiškai vertina savo elgesį. Nepaisant jo gyvenimiškos brandos, kurią itin akcentuoja pirmosios instancijos teismas, jis vis dėlto yra žmogus – klystantis, kaip ir visi kiti. Tai, kad supranta savo elgesį, jį kritiškai vertina ir dėl jo gailisi, rodo ne tik jo procesinis elgesys – prisipažinimas ir gailėjimasis, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.10. Taip pat, pasak apelianto, teismas tik formaliai nurodydamas jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo socialinius, darbinius ryšius (santuokos sudarymas, darbo susiradimas, darbdavio charakterizuojamas teigiamai), jų neįvertino tinkamai, kaip ne tik teigiamai jį charakterizuojančių, bet ir rodančių siekį ir pastangas toliau kurti gyvenimą teigiama linkme, gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles, nes nusikalstamų veikų vykdymas nėra jo gyvenimo būdo dalis. Šie duomenys, apelianto manymu, rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą, taip pat patvirtina, kad šiuo metu jau yra pasiekti bausmės tikslai – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ateityje ir vėl nenusikalstų. Apelianto tvirtinimu, jis suvokia neigiamas savo nusikalstamo elgesio pasekmes, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi gyventi teisingai, tuo tarpu aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausmė gali lemti priešingą įstatyme įtvirtintiems bausmės tikslams rezultatą. Tokia bausmė paneigtų dedamas pastangas toliau gyventi tinkamai ir laikytis visuomenėje priimtų taisyklių bei itin neigimai paveiktų socialinius ryšius su šeima – seserimi, su kuria palaiko itin gaudžius ryšius, bei sutuoktine. Taip pat būtų paveikti ir ekonominiai ryšiai, itin apsunkinta galimybė vėliau iš naujo integruotis į darbo rinką bei į visuomenę.

2.11. Atsižvelgdamas į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su veikos pavojingumu (vienasmeniškai įvykdyta, elementari ir neorganizuota nusikalstama veika, nesukėlusi jokių realių pasekmių ar realios grėsmės įstatymo saugomiems gėriams), tiek su asmenybę (pilnai prisipažino dėl inkriminuotos veikos ir nuoširdžiai gailėjosi, kritiškai vertina savo elgesį, turi šeimą, tvirtus socialinius ryšius, legalų pajamų šaltinį), apeliantas tvirtina, kad itin griežtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas užtikrintų tik vienintelio bausmės tikslo – nubaudimo – įgyvendinimą ir nepadėtų pasiekti kitų bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, bei prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymu ir švelnesnės bausmės skyrimu būtų užtikrintas visų bausmės tikslų įgyvendinimas, visuomenės interesas būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų ir kartu nesukurtų nuteistajam neproporcingai neigiamų padarinių.

2.12. Apeliaciniame skunde apeliantas, aptardamas teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, paskirtų bausmių, pažymi, kad minėta įstatymo nuostata yra taikoma gan plačiai ir tokiose bylose, kuriose kur kas nepalankiau apibūdinamas tiek veikos pavojingumas, tiek kaltininko asmenybės pavojingumas, nei kad nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, aktualia teismų praktika nesivadovavo. Pasak apelianto, jo apeliaciniame skunde paminėtoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479-222/2015, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-312-222/2019, Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-179-693/2019, Nr. 2K-49-976/2020; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-482-483/2015, Nr.1A-382-1076/2018, Nr. 1A- 227-318/2019), gausu pavyzdžių, kuomet už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su kaltininko asmenybe ar veikos padarymo aplinkybėmis, tačiau tinkamai įvertinus veikos pavojingumą – ypatingai kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra paimamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nepatenka į rinką (kaip ir šiuo atveju), net ir tuo atveju, kai draudžiamų medžiagų kiekis yra iš tiesų labai didelis ir netgi šimtais kartų viršijantis formalią rekomendacijose nurodytą labai didelio kiekio ribą; taip pat įvertinus kaltininko pavojingumą, kuris dažnu atveju yra kur kas didesnis nei apelianto, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriama švelnesnė laisvės atėmimo bausmė nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos minimumas.

2.13. Apibendrinus išdėstytą, apeliantas nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka bausmės tikslų ir bausmės teisingumo principo, skirta tinkamai neįvertinus skunde aptartų aplinkybių. Palikus galioti tokią griežtą bausmę, ji itin neigiamai paveiktų socialinius ryšius bei apsunkintų sėkmingos nuteistojo resocializacijos perspektyvą. Todėl bausmės tikslai ir teisingumo principas būtų pasiekti, paskiriant mažesnę, nei sankcijoje numatyta minimali riba, laisvės atėmimo bausmę. Apelianto nuomone, jo skunde išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistasis V. B. neskundžia nustatytų bylos faktinių aplinkybių, t. y. įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, taip pat jų pagrindu nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau nesutinka su nuteistajam paskirta bausme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose analizuoja bausmės skyrimo nuteistajam klausimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistajam paskirtos bausmės rūšis iš esmės nelaikoma netinkama, tačiau nesutinkama su jos dydžiu. Prašydamas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės, apeliantas nurodo aplinkybes, kurių, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, taip pat nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – nevertino, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi. Apelianto manymu, visuma nurodytų aplinkybių leistų jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri užtikrintų realų bausmės įvykdymą bei bausmės tikslų įgyvendinimą o taip pat nepadarytų žalos jo socialiniam gyvenimui.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

6. Apeliantas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos išvadą nepripažinti nuteistojo V. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis pripažino savo kaltę, padaręs nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-231-495/2019).

7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo poziciją, akcentavęs jos nenuoseklumą, pažymėjęs, jog nuteistojo aiškinimas, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu neduodamas parodymų, siekė nekompromituoti su juo susijusių žmonių, neduoda pagrindo spręsti, kad V. B., teismo posėdžio metu pripažinęs kaltę, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi.

8. Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, vertindamas nuteistojo pozicijos dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo kaitą, nurodė, jog nėra pagrindo išvadai apie nuteistojo V. B. nuoširdų gailestį dėl savo nusikalstamų veiksmų, nes nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais ir nepadėjo nustatyti reikšmingas aplinkybes.

8.1. Nuosprendyje nurodyta, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keturis kartus, trijų pirmųjų apklausų metu jis atsisakė išreikšti savo poziciją dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis parodymų iš esmės nedavė. Pirmosios apklausos metu V. B. atsisakė duoti parodymus, nurodė, kad parodymus duos teisme (t. 7, b. l. 135). Antrosios apklausos metu V. B. davė parodymus apie santykius su I. K., apie savo gyvenamąją vietą, kratų metu rastus daiktus bei gaunamas pajamas (t. 7, b. l. 139-141). Trečios apklausos metu V. B. davė parodymus apie santykius su L. S. bei A. B., taip pat nurodė savo veiksmus, kuriuos atliko O. S. automobilyje (t. 7, b. l. 142-143). Ketvirtosios apklausos metu V. B. jau nurodė, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau teigė, jog parodymus apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką jis duos teisme (t. 7, b. l. 148). Apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes V. B. parodymus davė tik teisiamojo posėdžio metu bei nurodė, jog gailisi, kad pakliuvo į tokią situaciją.

Žemesnės instancijos teismas

8.2. Taip pat teismas nuosprendyje vertino V. B. teisiamojo posėdžio metu nurodytą sprendimo ikiteisminio tyrimo metu neduoti parodymų priežastį – kad dėl jo kaltės į susidariusią situaciją buvo įtraukta daug žmonių, kuriuos jis sukompromitavo, todėl nenorėjo tų žmonių dar labiau kompromituoti, buvo šoke. Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo paaiškinimą nelogišku, nes jis, būtent neduodamas parodymų apie jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sudarė prielaidas su šios veikos padarymu sieti ir kitus asmenis; taip pat teismas sprendė, jog atsisakymą duoti parodymus pirmosios apklausos metu galima pateisinti šoku ar pasimetimu (nors šioje apklausoje dalyvavo ir jo gynėjas), tačiau vėliau vykusios apklausos (antroji kaltinamojo apklausa vyko praėjus beveik dviem mėnesiams po jo sulaikymo, trečioji apklausa vyko praėjus daugiau nei pusei metų nuo jo sulaikymo, V. B. jau nebetaikant kardomosios priemonės – suėmimo, o ketvirtoji apklausa vyko praėjus beveik metams po jo sulaikymo), tokia priežastimi nebepateisinamos. Taip pat teismas pastebėjo ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu V. B. davė parodymus tik po liudytojų apklausos.

9. Teismų praktikoje aiškinama, jog kaltininkas gali pripažinti kaltę ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K- 307- 689/2019, Nr. 2K-81-895/2020 ir kt.). Todėl kaltininko kaltės pripažinimas, jau nagrinėjant bylą teisme iki nuosprendžio priėmimo, nesuponuoja vienareikšmės išvados, jog tokia asmens pozicija sąlygota byloje surinktų įrodymų visumos ir nesudaro pagrindo konstatuoti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę pripažino, tačiau teisme išsakytas visiškas kaltės pripažinimas dėl tokių veiksmų nesuponuoja išvados dėl jo nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką, kai nuteistasis savo pozicija viso baudžiamojo proceso metu nesiekė padėti ikiteisminiam tyrimui, o teisme nurodė, jog gailisi patekęs į tokią situaciją, akcentuojant ne savo nusikalstamų veiksmų kritinį vertinimą, o nepalankiai susiklosčiusias išorines aplinkybes. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nepripažino nuteistojo V. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės

10. Apeliantas, motyvuodamas tuo, kad yra pagrindas nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei iš naujo įvertinti šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių visumą, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta pernelyg griežta bausmė. Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistajam paskirtos bausmės rūšis iš esmės nelaikoma netinkama, tačiau nesutinkama su jos dydžiu. Apelianto manymu, visuma nurodytų aplinkybių leidžia jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri užtikrintų realų bausmės įvykdymą bei bausmės tikslų įgyvendinimą, o taip pat nepadarytų žalos jo socialiniam gyvenimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį paduoto apeliacinio skundo ribose, su tokiu apelianto argumentu nesutinka ir jį atmeta.

11. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K- 477-746/2015 ir kt.). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia tai, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

12. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padaryto nusikaltimo bei bausmės proporcingumą ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, tiek ir į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, visoms šioms aplinkybėms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. B. paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinka kaltininko padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bei yra per griežta.

13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad V. B. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas yra baigtas, susijęs su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, padarytas dėl savanaudiškų paskatų, siekiant gauti piniginį atlygį, nors duomenų apie sunkią materialinę nuteistojo padėtį nėra. Nuteistasis V. B. disponavo labai dideliu kanapių (antžeminių dalių) kiekiu, kuris daugiau nei dvigubai viršijo minimalią labai didelio šios medžiagos kiekio ribą, bei labai dideliu kanapių dervos kiekiu, kuris daugiau nei tris kartus viršijo minimalią labai didelio šios medžiagos kiekio ribą. Pirmosios instancijos teismas vertino ir gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, kad narkotinės medžiagos yra augalinės kilmės, kurios atskirose valstybėse nėra draudžiamos, kad jos nepateko į apyvartą (buvo sulaikytos pareigūnų), kad veika, kaip teigia nuteistasis, laikytina atsitiktine, yra padaryta dėl nuteistojo turtinės padėties, nuteistojo, kaip kurjerio, vaidmuo antraeilis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai draudžia disponavimą minėtomis medžiagomis, o diskusija dėl šios narkotinės medžiagos legalizavimo nesudaro prielaidų vertinti V. B. veiksmus kaip mažiau pavojingus. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė gali kilti ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kurių apyvarta nėra nelegali (yra ribota), o disponavimas šiomis medžiagomis yra susijęs su papildomų pareigų vykdymu (pavyzdžiui, neteisėtas disponavimas vaistiniais preparatais, kurių sudėtyje yra narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų bei pan.). Aplinkybė, kad narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko, yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo elgesio išdava.

14. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, individualizuodamas skirtiną bausmę, įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Byloje nustatyta, kad V. B. yra baustas administracine tvarka, taip pat jis yra teistas už apysunkio nusikaltimo, kuris nėra susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis padarymą. Tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžiu V. B. buvo nuteistas už kyšio policijos pareigūnams, siekiant jų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, davimą (t. 8, b. l. 1). Darytina išvada, kad nuteistojo požiūris į visiems privalomas visuomenėje galiojančias elgesio taisykles yra netinkamas, jis, siekdamas savo interesų tenkinimo, asmeninės naudos, gali imtis ir imasi neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, kaip nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, vertino ir tai, kad nuteistasis, kaip pats nurodė, siekė išvengti skolų išieškojimo, kaip nustatyta byloje, su juo buvo prevenciškai bendraujama apie jo galimą neteisėtą elgesį, priėjęs prie išvados, kad prevenciniai pokalbiai pageidaujamų rezultatų nedavė.

15. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, būdamas brandaus amžiaus asmuo, turėdamas gyvenimiškos patirties ir pakankamai laiko apmąstyti, kaip jis konkrečiu atveju turėtų elgtis, siekdamas turtinės naudos, pasirinko nusikalstamą veikimo būdą, nors suprato, kad jam siūlomi atlikti veiksmai yra nusikalstami ir už jų padarymą jis gali susilaukti neigiamų teisinių pasekmių.

16. Taigi, šių aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant kaltininkui straipsnio sankcijoje numatytą minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę paprastai pakeičia (sušvelnina ar pagriežtina) tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo įvertintos visos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės, joms skiriant vienodą dėmesį ir nei vienos iš jų nelaikant išskirtine individualizuojant bausmes, todėl pagrindo konstatuoti, kad paskirtos bausmės rūšies nustatyti dydžiai, o taip pat subendrinta galutinė bausmė yra per griežta, nėra.

17. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, akcentuotina, kad, remiantis šia norma, kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K- 361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

17.1. Baudžiamojoje byloje sąlygos, numatytos BK 62 straipsnyje, nėra nustatytos. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo V. B. padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirta mažesnė ar kitos rūšies, negu įstatymo numatyta, bausmė (švelnesnė) ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis.

17.2. Apeliaciniame skunde išsamiai cituojama Lietuvos Respublikos teismų praktika, susijusi su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu, kuri dar kartą patvirtina, kad teismai, skirdami nuteistiesiems bausmes, turi išsamiai išanalizuoti BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir, šios analizės pagrindu nustačius asmens padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę apibūdinančias išimtines aplinkybes, spręsti dėl straipsnio sankcijoje numatytos bausmės tinkamumo, atitikimo teisingumo principams. Skunde kaip BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindžiančios nurodomos aplinkybės, kurios, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų duomenų visumą (padarytos veikos pobūdį, nuteistojo vaidmenį jos padaryme, sukeltas pasekmes) nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje baudžiamojoje byloje minėto straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

17.3. Nors apeliaciniame skunde nurodoma priešingai, kaip jau minėta, teismas, parinkdamas nuteistajam bausmę ir nustatydamas jos dydį, įvertino visas aplinkybes, susijusias tiek su padarytas nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtam straipsniui taikyti reikšmingus duomenis, neįžvelgė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste nuteistajam V. B. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis negali būti pripažintos ir V. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo vaidmeniu nusikalstamos veikos padaryme, jo nusikalstamus veiksmus įtakojusia finansine padėtimi, galimybe dirbti, šeimine padėtimi.

17.4. Nuteistojo gynėjo skunde nurodyti argumentai dėl nuteistojo vaidmens nusikaltimų daryme vertinimo kaip antraeilio jam paskirtos bausmės kontekste paneigti skundžiamame teismo nuosprendyje pateikta įrodymų analize. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, perduotu nenustatytų asmenų, ir nors bendrininkavimu su kitais asmenimis, disponuojant labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, jis nebuvo kaltinamas, akivaizdu, kad nuteistojo, kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, vaidmuo buvo reikšmingas, siekiant nusikalstamų tikslų įgyvendinimo.

17.5. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad iš bylos duomenų negalima daryti išvados, jog nuteistojo nusikalstamus veiksmus galėjo įtakoti sunki finansinė padėtis. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie, patikrinti BPK nustatyta tvarka, galėtų patvirtinti sudėtingą nuteistojo finansinę padėtį. Priešingai, teismas įvertino, kad nuteistasis turėjo nemažą pinigų sumą (dalis pinigų buvo rasta nuteistojo naudotame automobilyje „Ford Mondeo“, o dalis pinigų buvo rasta jo gyvenamojoje vietoje). Apeliacinės instancijos teismui atitinkami duomenys apie sunkią nuteistojo finansinę padėtį nebuvo pateikti.

17.6. Nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl neigiamo paskirtosios bausmės poveikio jo socialiniams ryšiams, yra reikšmingos, tačiau, vertinant jas reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam bausmę. Kita vertus, šios aplinkybės yra vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste ir jų reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. vien tai negali atsverti ir būti prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumu. Pažymėtina, kad nuteistasis nuteistas už vieno labai sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl dėsningai kyla atitinkamos pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu suvaržančios nuteistojo teises ir laisves. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą nėra.

18. Remiantis išdėstytu, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo V. B. paskirta bausmė negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta, ji iš esmės atitinka teisingumo principus. Teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Byloje buvo tinkamai atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis ir kitų svarbių aplinkybių visumą. Teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo pripažinta lengvinanti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę aplinkybė kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo švelninti bausmę. Nuteistajam buvo paskirta teisinga ir bausmės paskirtį atitinkanti bausmė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės tikslų, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl darytina išvada, kad V. B. pritaikytas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jo įvykdytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.

19. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nuosprendyje išdėstytai teismo išvadai dėl nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo neatitinkant bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Keisti kitą nuosprendžio dalį, kaip to prašoma nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde, pagrindo nėra. BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo pritaikytos tinkamai. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės V. B. tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, tik nuteistajam atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis