Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai konfiskuotos 237,50 EUR lėšos, priklausančios T. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. 18.30 val., t. y. laikė 91,214 g. metadono, 70,60 g kanapių dervos, 0,348 g kanapių ir jų dalių, 1,645 g metamfetamino, 1,132 g MDMA, 4,088 g mCCP, 0,544 pCCP ir 0,015 g. PDPV name ir namo kieme, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po ko 2012 m. gegužės mėn., tyrimo nenustatytą dieną dalį psichotropinės medžiagos (ne mažiau kaip 0,054 g metamfetamino) prie parduotuvės „Jovarėlis“, esančios Vilniuje, L. Giros g. 15 į skolą po 14 Lt už gramą pardavė D. A. (D. A.), kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, po ko 2012 m. rugpjūčio 7 d. apie 15.00 val. dalį psichotropinės medžiagos (ne mažiau kaip 1,214 g metamfetamino) pardavė už 120 Lt R. K., kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, o dalį narkotinių medžiagų (ne mažiau kaip 0,029 g kanapių ir jų dalių, 2,939 g metadono, 70,60 g kanapių dervos) laikė name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o likusią dalį narkotinių medžiagų (0,319 g kanapių ir jų dalių, 88,275 g metadono) ir psichotropinių medžiagų (0,377 g metamfetamino, 1,132 g MDMA, 4,088 mCCP, 0,544 pCPP ir 0,015 g PDPV) laikė minėto namo kieme iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. 18.30 val., kai policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas kratos metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės, pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, ir paskyrė T. R. švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, kurio terminas (penkeri metai) yra žymiai mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (dešimt metų).

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl T. R. skirtinos bausmės, todėl neteisingai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimą. Nuteistojo nuomone, Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti, skiriant jam švelnesnę, nei laisvės atėmimas, bausmės rūšį.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Nuteistasis T. R. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų, baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių už nurodytos veikos padarymą. T. R. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikalstamų veikų kategorijai, veikė tiesiogine tyčia. Nuteistasis T. R. praeityje buvo teistas, tame tarpe ir už panašių nusikalstamų veikų padarymą (Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį). Nors T. R. turi nepilnametį vaiką, kurį išlaiko, su nuteistuoju gyvena jo neįgalus tėvas, kurį T. R. prižiūri, nėra duomenų, kad po šioje byloje nagrinėjamos veikos nuteistasis padarė naujų nusikalstamų veikų, tai nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas, švelnindamas nuteistajam paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kurių taikymas apeliacinio skundo ribose nekvestionuojamas), įvertino bei atsižvelgė į šias nuteistojo nurodomas aplinkybes.

Nuteistojo manymu, skundžiamu teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė turi būti sušvelninta labiau ir dėl to, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje trūko pakankamai ilgą laiką. Tačiau nuteistajam skiriama bausmė gali būti sušvelninta, remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, ne dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso trukmės. Šiuo atveju nuo įtarimų kaltinamajam pareiškimo (2012 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo nuosprendžio priėmimo (2015 m. kovo 23 d.) praėjo 2 metai 7 mėnesiai. Nurodytas terminas nėra ypatingai ilgas šios baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo terminas, įvertinus nuteistojo padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Todėl nuteistajam paskirta bausmė negali būti švelninama labiau dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, kaip išimtinės aplinkybės, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Bylos duomenimis, nuteistasis Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo lygtinai paleistas, neatlikus 11 mėn. 10 d. laisvės atėmimo bausmės (paskirtos 2008 m. gegužės 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.), remiantis Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 3 dalies 3, 5 punktais. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad nuteistąjį įmanoma toliau taisyti ir perauklėti neizoliavus nuo visuomenės, bet prižiūrint ir nustatant tam tikras pareigas (III b. t., 85 l.). Įvertinus tai, kad T. R. po jo lygtinio paleidimo nusikalto dar kartą, padarė labai sunkų nusikaltimą, kuriuo kėsinosi iš esmės į tas pačias vertybes kaip ankstesnių nusikalstamų veikų padarymo metu, galima daryti išvadą, kad T. R. nėra linkęs taisytis, būdamas neizoliuotas nuo visuomenės.

Kaip minėta, teismai, skirdami bausmę, turi laikytis visų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė. Teismas turi teisę, bet ne pareigą švelninti nuteistajam skirtiną bausmę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi. Be to, teismas, nusprendęs sušvelninti bausmę nurodytu teisiniu pagrindu, taip pat turi prerogatyvą spręsti dėl nuteistajam skiriamos bausmės švelninimo masto. Nagrinėjamu atveju nuteistasis T. R. nusikalto trečią kartą, dalis jo padarytų nusikalstamų veikų susijusi su narkotinių medžiagų disponavimu, ankstesniais teismo procesiniais sprendimais nuteistojo atžvilgiu taikytos priemonės (tarp jų – lygtinis paleidimas) nepasiekė jiems keliamų tikslų (tarp jų – sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo), kadangi T. R. padarė naują nusikaltimą. Įvertinus minėtas aplinkybes, byloje nėra pagrindo teigti, jog bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, sulaikys T. R. nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, atims ar apribos nuteistajam galimybę daryti naujas veikas, paveiks nuteistąjį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino nuteistojo asmenybės bei jo padarytos veikos pavojingumą, apeliacinio skundo ribose tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl nėra pagrindo švelninti T. R. paskirtą bausmę labiau nei tai padaryta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam laisvės atėmimo bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus, yra teisinga ir proporcinga.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.