- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-837-614/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15311-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Suinteresuotas asmuo
- Respublikinio priklausomybės ligų centro, Vilniaus miesto savivaldybės, valstybės įmonės „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“
- Pareiškėjas
- R. Š., V. A., E. B., S. D., D. N., G. S.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Respublikinio priklausomybės ligų centro ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus ir suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ prisidėjimą prie apeliacinių skundų dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š., V. A., E. B., S. D., D. N., G. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“, Respublikinis priklausomybės ligų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai R. Š., V. A., E. B., S. D., D. N., G. S. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Pareikštu patikslintu pareiškimu pareiškėjai prašė nustatyti, kad R. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 10, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); V. A. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 2, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); E. B. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 8, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); S. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 14, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); D. N. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 1, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); G. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą –sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 13, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 12, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad R. Š., V. A., E. B., S. D., D. N., G. S. yra daugiabučio gyvenamojo namo butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – namas), savininkai. Pirminiuose nuosavybės dokumentuose buvo nurodyta nuosavybės teisė – butas su ūkiniu pastatu bei butas su sandėliuku. 1963 m. žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas ūkinis mūrinis sandėliukų pastatas, unikalus numeris – (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksu 3H1/p (toliau – sandėliukų pastatas). Sandėliukų pastatas buvo paskirstytas namo butų savininkams, kadangi name esantys sandėliukai buvo privatizuoti. 1992 m. privatizuojant namo butus, kartu buvo priskirti ir žemės sklypai adresams (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Sandėliukų pastatas dėl neaiškių aplinkybių buvo priskirtas adresui (duomenys neskelbtini). 2015 m. birželio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aplinkos ir energetikos departamento būsto renovacijos skyrius kreipėsi į namo gyventojus dėl sandėliukų pastato avarinės būklės. 2016 m. kovo 24 d. bendru namo gyventojų sutarimu buvo sudaryta sutartis su UAB „Pilaitės statyba ir Co“ ir sandėliukų pastatas buvo suremontuotas.
3. Teigė, kad sandėliukų pastatą pareiškėjai valdė kaip savo, nes sandėliukų pastatu niekas daugiau nesinaudojo ir jis niekam nebuvo reikalingas. Siekdami įteisinti savo nuosavybės teisę į sandėliukų pastatą, pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statybos reglamentavimo skyrių, Valstybės įmonę Registrų centras, tačiau buvo atsisakyta įregistruoti sandėliukų pastatą ir jo nuosavybės teisę, nes pareiškėjai negalėjo pateikti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Daiktinės teisės į sandėliukų pastatą neįregistruotos, o jo naudotoju nenurodomas joks asmuo.
4. Paaiškino, kad sandėliukų pastatas yra tame pačiame kieme, kur ir pareiškėjų gyvenamieji butai. Pareiškėjai tvarko ir prižiūri sandėliukų pastatą, laiko juose savo daiktus. Pareiškėjai valdo sandėliukų pastatą atvirai, neslėpdami, taigi, sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai ir laiko save šių pastatų savininkais. Pažymėjo, jog per visą valdymo laikotarpį jokie tretieji asmenys nereiškė pretenzijų pareiškėjams dėl sandėliukų pastato valdymo.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimu prašė bylą spręsti, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
6. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pagal su pareiškimu pateiktus rašytinius įrodymus pareiškimo netenkinti.
7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareikšimą, kuriuo iš esmės prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
8. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
9. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepime yra keliami klausimai dėl sandėliukų pastatymo teisėtumo, galimo jų priklausimo valstybės (savivaldybės) nuosavybei, taip pat abejojama, ar pareiškime nurodyti sandėliukai yra tie patys sandėliukai, kurie yra nurodyti 1992 m. schemoje pavaizduoto statinio Nr. 2I1/p.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė prašė nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą pareiškėjų S. D. ir D. N. atžvilgiu.
11. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė prašė pareiškėjų R. Š., V. A., E. B. ir G. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį patenkinti.
Atsiliepimas
12. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas prašė pareiškimą spręsti atsižvelgiant į jo atsiliepime nurodytus motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovas vadovas prašė pareiškimo netenkinti.
14. Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. A. paaiškino, kad jis bute adresu (duomenys neskelbtini), gyveno nuo (duomenys neskelbtini). Į šį butą su tėvais įsikėlė, kai jam buvo (duomenys neskelbtini) metai. Butą adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjo tėvai gavo pagal orderį, jų seną butą sugriovė ir davė naują (duomenys neskelbtini). Šiame gyvenamajame name pirmame aukšte buvo parduotuvė, kuriai priklausė rūsys. Valstybė gyvenamojo namo butų savininkams 1963 m. pastatė šalia jų namo ginčo sandėliukus. Sandėliukai buvo padalinti tokiu būdu, kad kiekvienas butas turėtų po vieną sandėliuką. Teigė, kad butas turėjo būti privatizuotas su sandėliuku. Buto dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjui priklauso butas su rūsiu. 2015 m. savivaldybė kreipėsi į buto savininkus dėl sandėliukų remonto ir butų savininkai sandėliukus suremontavo.
15. Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. Š. paaiškino, kad jis butą (duomenys neskelbtini) įsigijo prieš 5 metus. Įsigijus butą gavo ir raktus nuo sandėliuko. Gyvenamojo namo gyventojai pamatė ant sandėliukų informaciją, kad savivaldybė ruošiasi pripažinti juos bešeimininkius, nes jie neprižiūrimi ir nenaudojami. Tai yra netiesa, nes pati savivaldybė anksčiau prašė butų savininkų sandėliukus remontuoti, tą jie ir padarė. Iš kitų namo gyventojų žino, kad namo rūsys buvo perduotas namo pirmame aukšte įsikūrusiai valgyklai, o namo gyventojams pastatyti sandėliukai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 2 d. sprendimu priėmė pareiškėjų S. D. ir D. N. atsisakymą nuo reikalavimo dėl nuosavybės teisės įgijimo į negyvenamąją patalpą – sandėliukus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties būdu. Civilinę bylą pagal pareiškėjų S. D. ir D. N. reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į negyvenamąją patalpą – sandėliukus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties būdu, nutraukė. Pareiškėjų R. Š., V. A., E. B. ir G. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį patenkino. Nustatė, kad R. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 10, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad V. A. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 2, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad E. B. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 8, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad G. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 13, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 12, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjai R. Š., V. A., E. B., S. D., D. N., G. S. nuosavybės teisė turi butus daugiabučiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat visi pareiškėjai naudojasi sandėliukais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Ir nors gyvenamojo namo ir sandėliukų adresai skiriasi, tačiau faktiškai sandėliukai yra šalia gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini).
18. Nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2022 m. sausio 11 d. rašte Nr. A51-3894/22(3.3.2.26-AD23) nurodyta, kad negyvenamasis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), galimai buvo pastatytas 1968 m. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovacijos skyriaus 2015 m. birelio 5 d. rašto Nr. A51-57817/15(3.3.10.2 – EM4) nustatė, kad savivaldybė nurodė, jog mūriniais sandėliukais, esančiais žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), naudojasi (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo gyventojai. Pažymėjo, kad byloje esanti 2015 m. spalio mėn. lokalinė sąmata patvirtina, kad sandėliukų remontas kainavo 6 683,64 Eur. Iš Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techninio paso nustatė, kad nuo 1992 metų buto adresu (duomenys neskelbtini), savininkui L. A. (pareiškėjo V. A. tėvui) priklausė ir sandėliukas Nr. 3 (patalpos Nr. 2 I 1/p). Iš Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techninio paso nustatė, kad nuo 1992 metų buto adresu (duomenys neskelbtini), savininkui Z. S. (pareiškėjo G. S. tėvui) priklausė kiemo sandėliukas (patalpos Nr. 2 I 1/p). Iš Garažo, buto, namo, techninės apskaitos bylos buto adresu (duomenys neskelbtini), nustatė, kad nuo 1992 metų buto Nr. 12 savininkui priklausė kiemo sandėliukas. Šiuo metu buto Nr. 12 savininku yra pareiškėjas R. Š.. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, pareiškėjų, pareiškėjų atstovų, bei suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjai R. Š., V. A., E. B. ir G. S. bei ankstesni nurodytų pareiškėjų butų savininkai nepertraukiamai, viešai valdė bei remontavo sandėliukus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), todėl sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjų pareikimą tenkinti.
19. Nurodė, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad byloje aptariamo nekilnojamojo turto pareiškėjai nėra įgiję nuosavybės teise, turto valdymas prasidėjo sąžiningai, valdytojai nekilnojamąjį turtą valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, daiktai visą laiką buvo valdomi kaip savi. Šio nekilnojamojo turto valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas nėra užginčytas.
20. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl įgyjamosios senaties nesprendžiamas klausimas dėl sandėliukų pastatymo teisėtumo. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad kas kitas, o ne pareiškėjai rūpinosi (remontavo) sandėliukus. Dėl sandėliukų kitokio išdėstymo pagal 1992 m. schemą, atkreipė dėmesį, kad byloje nenustatyta, kad sandėliukų vieta buvo kada nors pakeista.
21. Teismas sprendė, kad pareiškėjai įrodė, jog nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo teisėtai, sąžiningai ir atvirai bei tęsėsi pareiškėjų nurodytą laikotarpį. Konstatavo, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnyje ir 4.71 straipsnyje nurodytos sąlygos. Sprendė, kad pareiškėjų prašymas yra pagrįstas ir įrodytas, todėl ji tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjų R. Š., V. A., E. B. ir G. S. pareiškimas tenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti.
23. Nurodė, kad sprendimas dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė įrodymus, dėl ko neteisingai išsprendė civilinę bylą. Teismas tinkamai neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, jų neanalizavo, nesigilino į suinteresuotų asmenų pateiktus argumentus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra visos CK 4.68, 4.71 straipsniuose nurodytos sąlygas nuosavybės teisių įgijimui pagal įgyjamąją senatį ir nepagrįstai tenkino pareiškėjų pareiškimą.
Žemesnės instancijos teismas
24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teisė turi butus daugiabučiame gyvenamajame name, tačiau byloje nėra duomenų, kad su butais jie būtų įgiję ir ginčo sandėliukus. Pažymėjo, kad pareiškėjai nėra pateikę jokių jų naudojimosi teisę ginčo sandėliukais pagrindžiančių dokumentų. Nesant tokių duomenų, Vilniaus miesto savivaldybė 2022 m. balandžio 4 d. įtraukė negyvenamą pastatą, kuriame yra ginčo sandėliukai, į Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą, su tikslu, jog būtų pripažintas kaip bešeimininkis turtas. Kadangi pareiškėjai nepateikė į bylą įrodymų, kad ginčo sandėliukus naudoja teisėtai, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad ginčo sandėliukų valdymas prasidėjo teisėtai ir sąžiningai.
25. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo sandėliukų pastatas kada nors yra buvęs privačios nuosavybės objektu.
26. Pažymėjo, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
27. Teigė, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.
Šalies argumentai
28. Suinteresuotas asmuo Respublikinis priklausomybės ligų centras apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą dalyje, kuriuo nuspręsta pareiškėjų R. Š., V. A., E. B., G. S. pareiškimą tenkinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
29. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 5 d. raštu nebuvo deklaruojama, jog būtent pareiškėjai naudojasi sandėliukų pastate esančiais sandėliukais, priešingai, pareiškėjų buvo prašoma pateikti informaciją ir turimus dokumentus, įrodančius teisę naudotis sandėliukais. Šiuo atveju byloje jokių duomenų nėra, jog pareiškėjai butų teisę rašto pagrindu savivaldybės administracijai jų naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad 2022 m. balandžio 4 d. aktu savivaldybės administracija įtraukė sandėliukų pastatą į apskaitą, su tikslu jog būtų pripažintas kaip bešeimininkis turtas. Pareiškėjai nepateikė jokių jų naudojimo teisę pagrindžiančių dokumentų, kaip to buvo reikalaujama savivaldybės administracijos rašte.
30. Nurodė, kad pateikta 2015 m. lokalinė sąmata nepatvirtina to fakto, kad joje nurodyti sandėliukų pastato remonto darbai buvo atlikti būtent pareiškėjų. Be kita ko, pačioje lokalinėje sąmatoje yra nurodoma ne (duomenys neskelbtini) Sandėliukų pastato remontas, bet (duomenys neskelbtini) sandėliukų remontas.
31. Teigė, kad iš byloje pateiktų duomenų nėra aiškus ir sandėliukų pastato naudojimo faktas, t. y. sandėliukų pastato fotonuotraukos atliktos tik fiksuojant išorę, tačiau visiškai nėra aišku, ar tikrai viduje yra laikomi kažkokie pareiškėjų daiktai, ar būtent pareiškėjai turi raktus nuo konkrečių sandėliukų pastate esančių sandėliukų duris rakinančių spynų.
32. Nurodė, kad teismas nevertino, kad asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techniniai pasai savo esme yra kadastrinių matavimų bylos, kurios laikomos dokumentais, rodančiais tikslius bute esančių patalpų matmenis, bei patalpų išdėstymą. Tai nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą, sukomplektuotas rinkinys. Tačiau jokiais būdais tokie asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techniniai pasai nėra nuosavybės įgijimo faktą patvirtinantys dokumentai. Teismas priimdamas sprendimą turėjo vertinti į bylą pateiktas 1992 m sudarytas butų privatizavimo sutartis. Pateiktose butų privatizavimo sutartyse nėra nurodyta, kad kartu su butu yra įsigyjamas ir sandėlio pastatas.
33. Paaiškino, kad tam, kad sandėliukų pastatas būtų įgytas nuosavybės teise, jis butų privatizavimo procese turėjo būti įkainotas, nurodytas prašyme leisti privatizuoti sandėliukų pastatą. Tačiau iš bylos duomenų nėra matoma, kad sandėliukų pastatas būtų buvęs įkainojamas, nurodomas prašymuose privatizuoti (duomenys neskelbtini) butus ir ar nurodytas sudarytose ir teismui pateiktose (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo sutartyse. Teigė, kad daugiabučio gyvenamojo namo patalpos nepatenkančios į bendro naudojimo objektų sąvoką, nėra visų butų priklausinys, todėl nėra privatizuojamos ir išlieka savarankišku nuosavybės teisių objektu. Tad duomenų, jog sandėliukų pastatas būtų priskirtas namo bendro naudojimo objektams nėra, dėl ko jis privatizacijos metu netapo namo bendraturčių bendrąja daline nuosavybe ir nebuvo perduotas nuosavybės teises pasirašytose ir bylose pateiktose butų privatizavimo sutartyse. Atitinkamai ir teismas sprendime nepatvirtino fakto, kad sandėliukų pastatas butų privatizacijos metu buvo privatizuotas kartu su butais.
34. Nurodė, kad teismas nesprendė klausimo, iš kokių finansavimo šaltinių ir kieno lėšomis buvo pastatytas sandėliukų pastatas, kurio statybos metai yra preliminariais duomenimis apie 1963 m. Remiantis teismine praktika ir tuo faktu, kad iš pateiktų sutarčių, privatizuojant butus sandėliukų patalpos nebuvo perduodamos privačių asmenų (ankstesnių (duomenys neskelbtini), butų savininkams) nuosavybėn, reiškia, kad toks sandėliukų pastatas turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei ir negali būti įgyjamosios senaties objektu, nepriklausomai nuo to, kad savivaldybė ar valstybė ilgą laiką neįgyvendino savo nuosavybės teisių į sandėliukų pastatą.
35. Pažymėjo, kad spręsdamas nuosavybės teisės nustatymo faktą, teismas nepagrįstai vertino tik asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techninių pasų duomenis, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl butų privatizavimo dokumentų, kurie nepagrindžia to fakto, jog sandėliukų pastatas buvo privatizuotas kartu su butais (duomenys neskelbtini). Sandėliukų pastatas, jo neprivatizavus, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje ir toks pastatas negali būti įgyjamosios senaties objektu.
36. Nurodė, kad pagal MB „Matininko darbai“ pateiktą išaiškinimą matoma, kad 1992 m. sausio 8 d. statinių išdėstymo schemoje pažymėtas pastatas indeksu 2J1/p, nėra tapatus sandėliukų pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), ne tik dydžiu, bet ir vieta. Tad nėra aišku, kaip teismas nustatė, jog klausimas yra sprendžiamas dėl to paties sandėliukų pastato, kurie nuosavybės teisę pareiškėjai siekia pagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad sandėliukų pastatą, pažymėtą indeksu 2J1/p sudaro 17 sandėliukų patalpų. Tuo tarpu iš 2021 m. rugpjūčio 4 d. parengtos sandėliukų pastato, pažymėtų indeksu 3H1/p, kadastrinių matavimų bylos matoma, jog sandėliukų pastatą sudaro 15 sandėliukų patalpų. Taigi skundžiamu sprendimu liko neišspręstas sandėliuko tapatumo klausimas.
37. Pažymėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius butus įgijo mažiau nei prieš 10 metų. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kaip buvo nustatytas ir įvertintas sandėliukų pastato nepertraukiamo valdymo faktas pareiškėjų atžvilgiu daugiau nei 10 metų.
38. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad sandėliukų pastatas pastatytas teisėtai, laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. nėra jokių duomenų, kad sandėliukų pastatu būtų leista disponuoti.
39. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti pareiškėjų R. Š., V. A., E. B., G. S. prašymai dėl nuosavybės teisės nustatymo į sandėliukus, (duomenys neskelbtini), panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjų pareiškimą atmesti.
Atsiliepimas
40. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė dėl apeliantų apeliacinių skundų pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus.
41. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad nekilnojamasis daiktas – sandėliukų pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo teisėtai sukurtas statybos būdu kaip privačios (ne valstybės ar savivaldybės) nuosavybės objektas. Pareiškėjai nenurodė, kad jie ar ankstesni butų savininkai sukūrė daiktą statybos būdu, nenurodė, kad sukuriant šį nekilnojamąjį daiktą nebuvo įgytos valstybės (savivaldybės) nuosavybės teisės. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų pagrindu turi būti vertinama, ar ginčo sandėliukai buvo valstybės nuosavybė; ar valstybės nuosavybės teisė į ginčo sandėliukus pasibaigė. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta, ar pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčo sandėliukai nepriklauso valstybei. Kartu pažymėtina ir tai, kad jei sandėliukai buvo privatizuoti, tai sprendžiant dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo aktualu tai, ar ginčo sandėliukai netapo pačių pareiškėjų nuosavybe privatizavimo sutarčių ir vėlesnių sandorių pagrindu.
42. Pažymėjo, kad pareiškėjų pareiškime ir jo prieduose buvo pateikti prieštaringi duomenys apie ginčo sandėliukų komplekso išdėstymą, matmenis, sandėliukų skaičių. Pareiškėjai pareiškime teigė, jog ginčo sandėliukai minimi butų dokumentuose pareiškimo priede Nr. 3. Pareiškimo priede Nr. 3 pateiktuose namo bylos dokumentuose matyti, kad aprašant vieną iš butų nurodytas sandėliukas Nr. 3, esantis pastate Nr. 2I1/p. Pareiškimo priede Nr. 4 pateikta schema, kaip galima suprasti, iš namo (duomenys neskelbtini), kadastro bylos, su 1992 m. antspaudu. Schemoje nurodytas pastatas Nr. 2I1/p. Iš schemos matyti, kad pastatas Nr. 2I1/p sudarytas iš 17 patalpų, sienų matmenys 23 m ir 2,9 m, pastatas (jo ilgosios sienos) eina lygiagrečiai su (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu ginčo statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ilgosios kraštinės, remiantis byloje pateiktais matininkų duomenimis (matininkės M. J. 2021 m. rugpjūčio 4 d. nustatytais pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenimis ir MB „Matininko darbai“ parengta 2022 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamųjų daiktų (patalpų – sandėliukų) kadastrinių matavimų byla; pareiškimo priedas Nr. 11), eina lygiagrečiai (duomenys neskelbtini) gatvei, t. y. ginčo statinio išdėstymas neatitinka pareiškėjų pateiktoje 1992 m. schemoje pavaizduoto statinio Nr. 2I1/p. Be to, sandėliukų kompleksas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sudarytas iš 15 patalpų, sandėliukų komplekso sienų matmenys 2,82 m ir 23,85-23,94 m, be to, viena siena yra bendra su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kas nenurodoma minėtoje 1992 m. schemoje, vaizduojant statinį Nr. 2I1/p. Taigi iš pareiškimo ir pridėtų dokumentų buvo neaišku, ar ginčo sandėliukų kompleksas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjų pateiktuose namo ir butų dokumentuose minimas sandėliukų pastatas Nr. 2I1/p yra tas pats objektas.
43. Teigė, kad sprendime nebuvo motyvuotai įvertinti ginčo statinio teisėtumo, tapatumo klausimai.
44. Pareiškėjai R. Š., V. A., E. B., G. S. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
45. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, padare? logikos dėsniais ir teisės aktais paremtas nešališkas išvadas, kurios yra teisingos ir pagrįstos.
46. Pažymėjo, kad sandėliukų pastatas bei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti. Tai reiškia, jog faktiškai sandėliukų pastatas neturi savininko, t. y. nėra įregistruota viešame registre nei savivaldybės, nei valstybės, nei kito asmens (valdytojo) vardu. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų teismui nepateikė nei vieno įrodymo, taip pat nenurodė jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kad sandėliukų pastatas priklauso valstybei, kad jis buvo sukurtas valstybės nuosavybės lėšomis.
47. Pažymėjo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nėra nustačiusi jokių savavališkos statybos ar kitų neteisėtų veiksmų fakto. Byloje esant įrodymams, kad egzistuoja asmuo, atsakingas už daiktą, klausimas dėl statybos įteisinimo arba neteisėtos statybos padarinių šalinimo turi būti sprendžiamas ne paimant tokį daiktą, kaip bešeimininkį, CK 4.57, 4.58 straipsniuose nustatyta tvarka, o pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas.
48. Pabrėžė, kad pareiškėjai nėra ir nebuvo ginčo garažo bokso statytojais, todėl jie neturi prievolės įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė garažo bokso statybą gavę nustatyta tvarka statybos leidimą ir laikydamiesi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Nei vienas suinteresuotas asmuo, net ir kilus ginčui dėl ginčo turto, nepateikė jokiu duomenų, dokumentu, konkrečiu įrodymų, kad pareiškėjai, pradėdami naudoti ir valdyti ginčo pastato dalį galėjo žinoti, kad kiti asmenys turi daugiau teisiu už juos ar kad ta dalis gali priklausyti savivaldybei ar valstybei.
49. Nurodė, kad pareiškėjai ilgus metus valdo ir naudoja ginčo dalį, ją prižiūri, remontuoja, tam panaudojo nemažai lėšų.
50. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 yra nurodęs, jog jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Vadovaujantis 2022 m. balandžio 4 d. Savivaldybės administracija statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitos aktu Nr. A1017-1/22(2.14.1.55E-AD23), teismas negalėjo padaryti jokios kitos išvados, kaip tik tą, jog ginčo pastato dalis nėra savivaldybės ar valstybės nuosavybė.
Atsiliepimas
53. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į suinteresuoto asmens Respublikinio priklausomybės ligų centro apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
54. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
55. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
56. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėjams R. Š., V. A., E. B., G. S. (toliau – ir pareiškėjai) nuosavybės teise priklauso butai daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Šalia daugiabučio gyvenamojo namo, žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, yra pastatytas ūkinis mūrinis sandėliukų pastatas. Sandėliukų pastatas nėra įregistruotas VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre, taip pat nėra įregistruotos ir konkrečių asmenų nuosavybės teisės į sandėliukus.
57. Pareiškėjai teigė, kad sandėliukų pastatas buvo pastatytas 1963 m. bei paskirstytas daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkams, jie juo naudojasi, todėl prašė nustatyti, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – atitinkamus sandėliukus.
58. Taigi, nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).
59. CK 4.47 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad, nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi. Taigi įgyjamoji senatis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.
60. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.
61. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. CK 4.70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. CK 4.71 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.
62. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
63. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
64. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
65. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
66. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.
67. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).
68. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.).
69. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
70. Byloje nėra ginčo, kad nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą – sandėliukus, dėl kurių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre.
71. Byloje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo keliami klausimai dėl sandėliukų pastatymo teisėtumo, galimo jų priklausymo valstybės (savivaldybės) nuosavybėn. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ginčo turto kilmės, daikto sukūrimo aplinkybių ir jų nevertino.
72. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
73. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kada, kokiu teisiniu pagrindu ir iš kokių finansavimo šaltinių buvo pastatytas pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendime nebuvo nagrinėjamas sandėliukų statybos teisėtumo klausimas bei nepašalinti prieštaravimai dėl sandėliukų tapatumo - pareiškėjų pareiškime ir jo prieduose buvo pateikti duomenys apie ginčo sandėliukų pastato išdėstymą, matmenis, sandėliukų skaičių pastate, tačiau ginčo sandėliukų pastato faktinis išdėstymas neatitinka pareiškėjų pateiktoje 1992 m. schemoje pavaizduoto išdėstymo, skiriasi sandėlio pastato matmenys bei sandėliukų bendras skaičius. Nurodytų duomenų prieštaringumo pirmosios instancijos teismas nevertino, apsiribodamas pastaba, jog nėra nustatyta, kad sandėliukų vieta buvo kada nors pakeista.
74. Taip pat svarbu nustatyti, kaip formavosi ir istoriškai atsispindi šio turto teisinė padėtis namo arba sandėliuko pastato dokumentuose; dėl kokių priežasčių sandėliukų faktinis ir teisinis likimas nebuvo sprendžiamas laikotarpiu nuo butų privatizavimo iki pareiškimų dėl ginčo turto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi pateikimo teismui (pareiškėjas V. A. teismo posėdžio metu teigė, kad ginčo sandėliukai yra namo butų priklausiniai), pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Jei būtų padaryta išvada, kad sandėliukai yra butų priklausiniai, teismas turėtų nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą sudarant privatizavimo sandorius priklausinio neištiko pagrindinio daikto likimas, ar yra pagrindas išvadai, kad šio sandorių sudarymo metu pareiškėjai neįgijo nuosavybėn ginčo sandėliukų ir šie liko valstybės nuosavybe.
75. Tik nustačius visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes gali būti sprendžiama, ar ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės (viešosios) nuosavybės teisės objektas, ar kaip privačios nuosavybės objektas. Nustačius, kad duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, nėra, ir kad turtas gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, spręstina apie duomenų, patvirtinančių pareiškėjų ginčo sandėliukų valdymo ir jo trukmės faktų egzistavimą.
76. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, nes neišanalizavo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir nenustatė pareiškėjų prašymo pagrįstumui įvertinti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių viseto, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
77. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjų R. Š., V. A., E. B. ir G. S. pareiškimas ir nustatyta, kad R. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 10, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad V. A. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 2, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad E. B. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 8, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad G. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo teisę į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 13, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir į negyvenamąją patalpą – sandėliuką, kuris nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 12, indeksas 3H1/p, esantį pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.