- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1542-933/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Liuda Uckienė, Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- B. L.
- Ieškovas
- T. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-6677-675/2018 pagal ieškovo T. Š. ieškinį atsakovei B. L. dėl turto pripažinimo asmeninės nuosavybės teise. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, G. S. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. Š. patikslintame ieškinyje prašė pripažinti, kad 3,06 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), yra I. B. asmeninė nuosavybė. Ieškinį grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
1.1. Ieškovas T. Š. yra I. B. sūnus iš pirmos santuokos. Ieškovo motina I. B. (duomenys neskelbtini) susituokė su A. B. A. B. ieškovui nėra tėvas. A. B. yra atsakovės B. L. (S.) tėvas. Ieškovo motinai I. B. gyvenant santuokoje su A. B. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi 1993-07-07 I. B. įgijo Žemės sklypą. I. B. įgydama Žemės sklypą išreiškė valią Žemės sklypą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Žemės sklypas įregistruotas viešajame registre, dėl Žemės sklypo A. B. ginčų nekėlė. A. B. po I. B. mirties į notarų biurą nesikreipė dėl nuosavybės teisės išdavimo į dalį žemės sklypo ir nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, vaikams apie paliekamą turtą po jo mirties nepranešė. Registre Žemės sklypas yra įregistruotas I. B. vardu ir nenurodyta, kad aptartas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė.
1.2. Tai, kad Žemės sklypas įgytas už asmenines lėšas, siekiant įsigyti Žemės sklypą asmeninėn nuosavybėn, patvirtina faktas, jog A. B., nors praėjo jau daug laiko, pretenzijų į žemės sklypą nereiškė: mokesčių už žemės sklypą nemokėjo, nevaldė Žemės sklypo savo vardu, nesiekė Žemės sklypo įsiforminti, nesinaudojo Žemės sklypu, negavo iš Žemės sklypo pajamų, nenorėjo Žemės sklypo valdyti kaip savo ir juo disponuoti. I. B. sąžiningai turtą ilgą laiką naudojo atvirai, nepertraukiamai, viena rūpinosi Žemės sklypo išlaikymu.
1.3. I. B. mirus, jos palikimą faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, priėmė ieškovas. Ieškovas rūpinosi Žemės sklypu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, perdavė asmenims jį dirbti, prižiūrėjo riboženklius. Žemės sklypas I. B. suteiktas pagal Valstiečių ūkio įstatymą 1991-06-05. I. B. susirgus sunkia ir nepagydoma liga, sutuoktinis A. B. paliko I. B. be priežiūros, nesirūpino ir jos neslaugė, neprisidėjo prie laidotuvių išlaidų ir jose nedalyvavo, neprisidėjo ir prie kapų tvarkymo. Žemės sklypas, pamatuotas buvusioje grąžintinoje tėvo K. Š. žemėje, kurios dydis 52,79 ha. I. B. ir J. V. M. yra seserys. I. B. valstiečių ūkio žemę įsigijo asmeninėn nuosavybėn, nes tai buvo susiję su I. B. ir J. V. M. susitarimu. Dėl to J. V. M. paėmė 477,87 Eur (1 650 Lt) kreditą Žemės ūkio banke. Seserys 1993-02-26 susitarė, kad I. B. ilgalaikė paskola, skirta gyvenamojo namo su statiniais įsiginimui, bus perkelta J. V. M., kuri šią paskolą perima. Žemės sklypo pirkimo sąlygas derino I. B. ir J. V. M., kuri už Žemės sklypą sumokėjo. Tą patvirtina 1993-02-26 mokėjimo pranešimas, kuriame yra įrašas apie tai, kad sesuo J. V. M. sumokėjo neindeksuotomis vienkartinėmis išmokomis 20 710 rublių iš savo investicinės sąskaitos 1993-02-27. A. B. neprisidėjo piniginėmis lėšomis perkant Žemės sklypą, nes nebuvo išreiškęs valios įgyti žemės sklypą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su I. B..
Atsiliepimas
2. Atsakovė B. L. (S.) atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio reikalavimus atmesti. Atsiliepimą grindė žemiau nurodytais argumentais:
2.1. Pagal bendrąją šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tampa bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovas pažeidžia nustatytą prezumpciją. Ieškovo teiginiai prieštarauja vieni kitiems. Ieškovas nurodė, jog motina sunkiai sirgo apie pusę metų prieš savo mirtį, tačiau kyla klausimas, kaip ir kas rūpinosi ir prižiūrėjo Žemės sklypu, jeigu I. B. sunkiai sirgo. Kadangi I. B. ir A. B. gyveno santuokoje, visais žemės ūkio darbai rūpinosi A. B. I. B. ir A. B. turėjo planų Žemės sklype statytis gyvenamąjį namą: A. B. buvo išliejęs pamatus, taip pat buvo pradėjęs rūpintis ir elektros energijos įvedimu. Tai patvirtina, kad A. B. save laikė Žemės sklypo savininku, Žemės sklypą prižiūrėjo ir disponavo savo teisėmis. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo pagrindžiančio, jog Žemės sklypas buvo įsigytas išskirtinai tik iš I. B. lėšų. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai dėl I. B. veiksmų dėl savo senelio K. Š. atkurtos žemės savo sesers J. V. M. naudai neįrodo fakto, kurį turėtų teismas nagrinėti šioje byloje, t. y. dėl I. B. nusipirktos valstybinės žemės, kurią po įsigijimo prižiūrėjo abu sutuoktiniai bendromis pastangomis. Atsakovės močiutė (A. B. motina V. B.) tuo metu pardavė savo turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o gautas pinigines lėšas padalijo savo vaikams, tarp jų ir A. B. A. B. gautos ir turėtos piniginės lėšos iš motinos buvo panaudotos būtent Žemės sklypo įsigijimui. A. B. prisidėjo prie Žemės sklypo priežiūros netgi daugiau, kadangi I. B. sirgo ir pilnai savo, kaip savininkės, teisių negalėjo įgyvendinti.
2.2. Žemės savininkai moka valstybei žemės mokestį pagal tvarką, kuri nustatyta Žemės mokesčio įstatymo ir Vyriausybės 1993-08-03 nutarime Nr. 603 ,,Dėl žemės mokesčio”. Žemės sklypas nupirktas 1993-07-07, kai mokestis už Žemės sklypą ir įstatymai, nustatantys tvarką, buvo priimti vėliau. Žemės mokestis galėjo būti anksčiausiai pradėtas mokėti nuo 1994 m., o ieškovo pateiktas prie patikslinto ieškinio mokėjimo kvitas nepagrindžia, jog kvitu prievolė mokėti mokestį egzistavo būtent I. B. Prievolė mokėti mokesčius buvo J. V. M., kadangi kvitas yra jos vardu. Pagal pateiktus įrodymus J. V. M. žemės sklypas buvo 52,79 ha, o I. B. vardu registruotas žemės sklypas buvo 3,06 ha.
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašė šalių ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad svarus įrodymas, jog Žemės sklypas galimai įgytas asmeninėn nuosavybėn yra mokestinis pranešimas, kuriame nurodoma už kiek Žemės sklypas yra parduodamas, o taip pat banko įrašas, kuriame įrašyta, kad pinigai yra sumokėti I. B. sesers investiciniais čekais. Už I. B. žemę niekas nemokėjo, nes ji mirusi. I. B. pasinaudojo galimybe įsigyti papildomą 3 ha žemės plotą. Nors nurodyta, kad ant Žemės sklypo yra gyvenamasis namas, tačiau jo nebuvo.
Šalies argumentai
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. S. su patikslintu ieškiniu sutiko. Nurodė, kad I. B. susirgus ir likus keliems mėnesiams iki mirties A. B. kartu su I. B. nebegyveno. Bute kartu su I. B. liko gyventi G. S., jos močiutė (iš motinos pusės) L. Š. ir ieškovas T. Š. A. B. net 18 metų po motinos I. B. mirties nesugebėjo susitvarkyti nuosavybės ar bent jau pareikšti noro tai padaryti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018-12-27 sprendime ieškinį tenkino ir pripažino, kad Žemės sklypas yra I. B. asmeninė nuosavybė, priteisė iš atsakovės B. L. (S.) 423 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo T. Š. naudai, taip pat priteisė iš atsakovės B. L. (S.) 18,12 Eur bylinėjimosi išlaidų Lietuvos Respublikai (valstybei).
5.1. Apylinkės teismas nurodė, kad tiek turto įgijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001-07-01 įsigaliojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsniuose) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas. Nors ginčo butas buvo įgytas 1992-06-15, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.
5.2. Apylinkės teismas nustatė, kad A. B. ir I. B. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). I. B. mirė (duomenys neskelbtini). Iš prašymo ir Valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 49 bei eksplikacijos matyti, kad pagal Lietuvos Respublikos Ukmergės rajono 1991 m. potvarkį I. B. suteiktas Žemės sklypas valstiečių ūkiui steigti, žemė suteikta jos nuosavybėn ir nemokamai su paveldėjimo teise. Iš J. V. M. privataus ūkio žemės sklypo abriso matyti, kad I. B. žemės sklypas pamatuotas buvusio savininko K. Š. žemės plote, kurio žemės sklypas grąžintas J. V. M. Iš 1993-02-27 mokėjimo pranešimo matyti, kad už I. B. perkamą žemę 20 710 talonų sumokėjo I. B. sesuo J. V. M. Iš 1993-07-03 Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad I. B. pirko Žemės sklypą pagal Ukmergės rajono valdybos 1993-01-27 aktą Nr. 21 už 20 710 valstybinių vienkartinių išmokų. Žemės sklypas nuosavybės teise registruotas I. B. vardu nuo 1993-01-27. Iš Ukmergės žemės ūkio banko valdytojui pateikto I. B. ir J. V. M. 1993-02-26 pareiškimo matyti, kad I. B. atsisakė savo dalies 26,79 ha žemės ir perdavė aptartą žemę J. V. M. bei prašė perkelti jos turimą ilgalaikę paskolą, paimtą pastatų statybai seseriai J. V. M. J. V. M. sutiko perimti sesers I. B. paskolą ir ją mokėti numatytais terminais. Iš papildomo kreditinio susitarimo matyti, kad J. V. M. 1993-02-26 perėmė ilgalaikį kreditą, kurio mokėjimas dalimis buvo numatytas iki 1999-11-01. Iš 1998 m. kvitų matyti, kad J. V. M. mokėjo grąžinamos paskolos įmokas bei procentus už paskolą.
5.3. Apylinkės teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog A. B. būtų savo lėšomis, darbu ar kitu būdu prisidėjęs prie Žemės sklypo įsigijimo, priežiūros ar išlaikymo. I. B. Žemės sklypas buvo suteiktas valstiečio ūkiui 1991 m., už Žemės sklypą sumokėta I. B. sesers J. V. M. lėšomis. Valstybinės žemės sklypo 1993-07-07 pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su I. B., kuri pirko Žemės sklypą pagal Ukmergės rajono valdybos 1993-01-27 aktą Nr. 21 už 20 710 valstybines vienkartines išmokas. I. B. paėmė paskolą Žemės ūkio banke gyvenamojo namo statybai. Iš papildomo kreditinio susitarimo matyti, J. V. M. perėmė 1993-02-26 I. B. ilgalaikį kreditą. I. B. ūkininko ūkio nesukūrė, nes susirgo (duomenys neskelbtini) liga. I. B. mirė (duomenys neskelbtini). I. B. pergyvenęs sutuoktinis A. B. pretenzijų dėl žemės dalies priklausymo jam ar Žemės sklypo naudojimo nepareiškė. A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad po I. B. mirties A. B. likusiu turtu, t. y. Žemės sklypu nesirūpino. Žemės sklypo priežiūra ir nuoma rūpinosi ieškovas T. Š. bei J. V. M. Atsakovė B. L. (S.), kuri yra A. B. dukra iš pirmosios santuokos, apie Žemės sklypą sužinojo tik pradėjus nagrinėti bylą teisme. Atsakovė nuo 1995 m. iki 2012 m. su A. B. nebendravo. Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų atsiliepime nurodytiems faktams pagrįsti, t. y., kad A. B. motina V. B., pardavusi savo turėtą butą, davė A. B. pinigų, iš kurių sutuoktiniai pirko Žemės sklypą ir vykdė statybas. Teismas sprendė, kad Žemės sklypas buvo įsigytas už asmenines I. B. lėšas (už sesers J. V. M. valstybines vienkartines išmokas), kad I. B. santuokos su A. B. metu įsigijo Žemės sklypą už asmenines lėšas, turėdama tikslą įgyti Žemės sklypą asmeninėn nuosavybėn. I. B. Žemės sklypą viena prižiūrėjo ir išlaikė, nuo pat Žemės sklypo įsigijimo laikė save vienintele Žemės sklypo savininke, o A. B. pretenzijų ir teisių dėl Žemės sklypo nereiškė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovė B. L. (S.) apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-12-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
6.1. Ieškovas, teigdamas, jog santuokos metu nupirktas Žemės sklypas yra I. B. asmeninė nuosavybė, pažeidžia sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu (tiek prieš sandorį, tiek po sandorio) I. B. ir A. B. gyveno santuokoje. Žemės ūkio darbais rūpinosi A. B. Apylinkės teismas neteisingai konstatavo, jog nėra duomenų, kad A. B. prisidėjo prie Žemės sklypo priežiūros ar išlaikymo. Nuo I. B. mirties yra praėję daugiau nei 20 metų, todėl dokumentai ar kvitai neišsaugoti. Teismas nevertino liudytojos J. B. parodymų, kuri patvirtino, jog A. B. rūpinosi Žemės sklypu, taip pat ir A. B. motina V. B. yra davusi lėšų, jog Žemės sklypas būtų prižiūrimas.
6.2. I. B. ir A. B. gyvendami santuokoje bendrai valdė santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą ir jį prižiūrėjo. A. B. buvo išliejęs pamatus, taip pat buvo pradėjęs rūpintis ir elektros energijos atvedimu. Byloje nepateikta duomenų, kurie pagrįstų ieškovo argumentus, jog A. B. neprisidėtų prie Žemės sklypo valdymo. Pats ieškovas, duodamas paaiškinimus, nurodė, jog A. B. visur kartu važiuodavo, kartu važiuodavo ir kai I. B. tvarkėsi dokumentus dėl paskolos.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Teismas, pripažindamas, jog Žemės sklypas yra asmeninė I. B. nuosavybė, rėmėsi vieninteliu argumentu, jog J. V. M. yra sumokėjusi įmoką vienkartinėmis išmokomis, tačiau tai neįrodo, kad tai yra asmeninė I. B. nuosavybė. Teismo vertinimu, J. V. M. prisiėmė paskolos mokėjimą, todėl tai turėtų būti vertinama kaip asmeninė I. B. nuosavybė, tačiau nepateikta įrodymų, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių buvo suteikta paskola. Ieškovas nepateikė teismui paskolos sutarties, jog suteikta paskola dėl Žemės sklypo.
6.4. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atnaujinus procesą liudytoja J. V. pakeitė parodymus, atsižvelgiant į išsakytą atsakovės atstovės kalbą ir argumentus. Pirmą kartą apklausiant J. V. M. ji nurodė, „kad abu jie tuos pinigus ir pragėrė“, o atnaujinus procesą ir pasiteiravus, ar I. B. turėjo problemų dėl alkoholio, liudytoja tokią aplinkybę paneigė, tad paneigė ir anksčiau duotus parodymus. Liudytojai J. V. M. duodant parodymus ieškovo atstovė vis nurodydavo ir taisydavo liudytojos parodymus, tačiau teismas neužkirto tam kelio.
6.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įregistruotas vieno iš jų vardu. Santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ši prezumpcija negali būti paneigta formaliu Registrų centro išrašu. Tai, kad Registrų centre Žemės sklypas registruotas tik I. B. vardu, nekeičia turto teisinio režimo, kuris susiformuoja jo įgijimo metu. Teismas nevertino, jog Žemės sklypas įsigytas 1993-07-07, kai mokestis už Žemės sklypą ir įstatymai nustatantys jo tvarką buvo priimti vėliau, todėl žemės mokestis galėjo anksčiausiai būti pradėtas mokėti nuo 1994 m. Pati I. B. nemokėjo žemės mokesčio. NŽT atstovė patvirtino, jog I. B. buvo suformuotas atskiras žemės sklypas, todėl atskirai turėjo būti formuojami ir žemės mokesčio mokėjimo kvitai.
6.6. A. B. buvo išvarytas iš gyvenamosios vietos po žmonos mirties, taip pat buvo palaužtas, tačiau teismas nevertino šių aplinkybių. A. B. neturėjo galimybių po žmonos mirties prižiūrėti turtą, nes jautėsi išduotas ir pažemintas tokiu elgesiu, o vėliau santykiai su atsakove nutrūko.
Atsiliepimas
7. Ieškovas T. Š. atsiliepime į atsakovės B. L. (S.) apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus regiono apylinkė teismo 2018-12-27 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
7.1. I. B. , įgydama Žemės sklypą, išreiškė valią jį įgyti asmeninės nuosavybės teise. Žemės sklypas įregistruotas viešajame registre ir dėl Žemės sklypo A. B. ginčų nekėlė. A. B. į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nesikreipė, vaikams apie paliekamą turtą po jo mirties nepranešė.
Žemesnės instancijos teismas
7.2. Tik po 2001-07-01 įsigaliojus naujai CK redakcijai, teisinė daikto registracija atlieka išviešinimo funkciją, iki tol galiojęs kodeksas teisinę daikto registraciją siejo su nuosavybės teisės atsiradimu. Teismui nepateikti įrodymai, kad A. B. įgyvendino savininko teises į Žemės sklypą. Tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Registre Žemės sklypas įregistruotas I. B. vardu, nenurodyta, kad Žemės sklypas bendroji jungtinė nuosavybė.
7.3. Nors apeliantė nurodė, kad A. B., gyvendamas santuokoje su I. B., rūpinosi žemės ūkio darbais, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Liudytoja J. B. teikė teismui paaiškinimą, kad A. B. vyko, prižiūrėjo, rūpinosi Žemės sklypu, tačiau ji nepateikė įrodymų apie tai, iš kokių aplinkybių ji padarė tokią išvadą, kokiais įrodymais ji remiasi teigdama tokį paaiškinimą. Atsakovė įrodinėjo, kad V. B. skirtos piniginės lėšos buvo skirtos gyvenamojo namo statybai, o ne Žemės sklypo priežiūrai. Žemės sklypą dirbo J. V. M. ir jos sūnus.
7.4. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodyta, kad Žemės sklypas įregistruotas I. B. vardu. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami. A. B. turėjo įrodinėti, kad žemės sklypas įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau A. B. neginčijo žemės nuosavybės formos ir savo veiksmais parodė, kad jis pripažįsta, jog Žemės sklypas yra I. B. asmeninė nuosavybė.
7.5. Po I. B. mirties A. B. palikimo nepriėmė nei pateikdamas pareiškimą notarų biurui, nei pradėdamas faktiškai valdyti Žemės sklypą. Duomenų, jog A. B. būtų reiškęs pretenzijas į Žemės sklypą nėra. Po I. B. mirties (duomenys neskelbtini), jos palikimą priėmė ieškovas, pradėdamas faktiškai valdyti Žemės sklypą. Kitų asmenų, kurie priimtų palikimą, nebuvo. Ukmergės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-555-759/2016 nustatė, kad ieškovas priėmė palikimą po motinos I. B. mirties.
7.6. Tai, kad A. B. dėdamas pastangas buvo išliejęs pamatus gyvenamajam namui, pradėjęs rūpintis ir elektros atvedimu, įrodymų nėra. A. B. neprisidėjo perkant Žemės sklypą, nes nebuvo išreiškęs valios įgyti Žemės sklypą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su I. B.. J. V. M. parodymai neprieštaringi, liudytoja parodymų nekeitė. Apeliantės argumentas, kad ieškovo teiginiai prieštaraujantys, o liudytoja J. V. M. paneigė jo parodymus, nepagrįstas. I. B. susirgus sunkia liga, sutuoktinis A. B. I. B. nesirūpino. A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko maždaug prieš pusę metų iki I. B. mirties ir nuo to laiko nesilankė ir negrįžo. Nėra pagrindo vertinti, kad A. B. priėmė I. B. palikimą, pradėdamas valdyti jos turtą bute ir pasilikdamas po jos mirties gyventi bute. Atsakovė, pateikdama paaiškinimus, neteikė argumentų dėl buto nuosavybės. Byloje nėra ginčo dėl buto nuosavybės. Argumentai apie tai, kad A. B. nepretendavo į Žemės sklypą todėl, kad buvo išvarytas ir palaužtas, nesusiję su ginčo sklypu. Apeliantės argumentai, kad A. B. neturėjo galimybių po žmonos mirties prižiūrėti turtą, nes jautėsi išduotas ir pažemintas tokiu elgesiu, o vėliau santykiai su atsakove nutrūko tik patvirtina faktą, kad A. B. pripažino, kad Žemės sklypas yra I. B. asmeninė nuosavybė.
Atsiliepimas
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priimti sprendimą pagal byloje nustatytas aplinkybes. Nurodė, kad iš esmės naikinti ir keisti apylinkės teismo sprendimo teisinio pagrindo nėra.
9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. S. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-12-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantė nežino daugybės aplinkybių, kadangi su tėvu A. B. artimų santykių nepalaikė. A. B. indėlio į Žemės sklypo priežiūrą nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo apylinkės teismas pripažino, kad 3,06 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra I. B. asmeninė nuosavybė.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
13. Apylinkės teismas nustatė, kad ieškovas (T. Š.) yra velionės I. B., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus, o velionė I. B. – ieškovo T. Š. motina; kad I. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. B., gim. (duomenys neskelbtini); kad I. B. mirė (duomenys neskelbtini), o A. B. – (duomenys neskelbtini).
14. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016-04-28 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-555-759/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad T. Š. per 6 mėnesius priėmė palikimą po savo motinos I. B. mirties, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. B. L. (S.) Vilniaus regiono apylinkės teismui 2018-01-17 padavė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad po I. B. mirties ½ dalį palikimo priėmė jos sutuoktinis A. B., taip pat nustatyti, kad po A. B. mirties palikimo dalį priėmė B. S.; aptarto pareiškimo pagrindu buvo užvesta civilinė byla Nr. e2YT-2050-675/2018. Pareiškėja B. S. 2018-04-04 taip pat kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-555-729/2016, kuriame prašė: atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-555-729/2016 nagrinėjimą ir į civilinę bylą Nr. 2-555-729/2016 įtraukti B. S. kaip suinteresuotą asmenį; civilinei bylai suteiktas Nr. eA2-843-675/2018 (ankstesnis Nr. eA2-5321-675/2018).
15. Vilniaus regiono apylinkės teisme 2018-05-07 buvo gautas ieškovo T. Š. ieškinys, kuris vėliau patikslintas, atsakovei dėl turto (Žemės sklypo) pripažinimo asmenine I. B. nuosavybe (t. 1, b. l. 1).
16. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018-08-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-5321-675/2018 (dabartinis Nr. – eA2-843-675/2019) atnaujino išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-555-759/2016 nagrinėjimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu bei į civilinę bylą Nr. 2-555-759/2016 suinteresuotu asmeniu įtraukė B. S.. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkė 2018-09-07 nutartimi civilines bylas Nr. eA2-5321-675/2018 ir Nr. e2YT-2050-675/2018 sujungė į vieną bylą, paliekant civilinės bylos Nr. eA2-5321-675/2018 (dabartinis Nr. – eA2-843-675/2019). Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018-09-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-5321-675/2018 sustabdė civilinės bylos Nr. eA2-5321-675/2018 nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2YT-6677-675/2018 (dėl Žemės sklypo pripažinimo asmenine I. B. nuosavybe).
Dėl atsakovės B. L. (S.) apeliacinio skundo
17. Apeliantė B. L. (S.) nesutinka su apylinkės teismo sprendimu ir teigia, kad apylinkės teismas neteisingai vertino įrodymus, kas įtakojo neteisingo sprendimo priėmimą. Apeliantė iš esmės laikosi pozicijos, jog Žemės sklypas buvo įgytas ne asmeninėn velionės I. B. nuosavybėn, o bendrojon jungtinėn sutuoktinių I. B. ir A. B. nuosavybėn ir priešingą apylinkės teismo išvadą iš esmės apeliuoja netinkamai atliktu įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu pirmosios instancijos teisme.
18. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, nutarties 30 punktą).
19. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014-10-28 išrašo nustatyta, kad velionės I. B. nuosavybės teisė į Žemės sklypą įregistruota vadovaujantis Valdybos 1993-01-21 potvarkio Nr. 21 teisiniu pagrindu (t. 1, b. l. 135).
20. Analizuojant bylos duomenis matyti, kad velionė I. B. Ukmergės rajono Deltuvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą, kuriame prašė suteikti Žemės sklypą privačiam ūkiui steigti pagal Valstiečių ūkio įstatymą (t. 1, b. l. 69). Valstybinio žemės nuosavybės 1991-06-05 aktu Nr. 49 velionei I. B., valstiečio ūkiui steigti, buvo suteiktas Žemės sklypas (t. 1, b. l. 9, 70–71). Valstybės žemės sklypo pirkimo–pardavimo 1993-07-07 sutartimi, vadovaudamasi Ukmergės rajono valdybos 1993-01-27 aktu Nr. 21, velionė I. B. įsigijo (nusipirko) Žemės sklypą (t. 1, b. l. 61–62). Aptartuose dokumentuose expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) neužfiksuotos aplinkybės, susijusios su Žemės sklypo teisiniu režimu, t. y., ar jis įsigytas asmeninėn ar bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
21. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (toliau – Valstiečio ūkio įstatymas). Valstiečio ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis yra žemės produktų ir žaliavų gamintojas. Aptarto įstatymo 1 dalies 3 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkio interesams atstovauja tas ūkio narys (ūkininkas), kurio vardu išduotas valstybinis žemės nuosavybės aktas, o Valstiečio ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinio žemės nuosavybės akto išdavimo momento. Valstybinis žemės nuosavybės aktas buvo išduotas 1991-06-05 velionės I. B. vardu (t. 1, b. l. 9, 70). Tokia aplinkybė rodo, kad ieškovė Valstiečio ūkio įstatymo prasme nuo 1991-06-05 laikytina įsteigto valstiečio ūkio (I. B. ūkio) atstove.
22. Valstiečio ūkio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad ūkininkas turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja savarankiškai. Visgi, Valstiečio ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstiečio ūkio nariais laikomi sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, giminaičiai ir kiti bendrai ūkį tvarkantys asmenys. Valstiečio ūkio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad valstiečio ūkio narių turtiniai santykiai reguliuojami atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio bei Santuokos ir šeimos kodeksų (toliau – SŠK) normomis.
23. 1964 m. CK nuostatos (redakcija, galiojusi nuo 1992-11-01 iki 1994-02-01) nenumatė specialių taisyklių, kurios reguliuotų valstiečio ūkio narių tarpusavio teisinius santykius. Ginčui aktualiu laikotarpiu (kuomet buvo sudaryta Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis) galiojusio SŠK 21 straipsnyje buvo numatyta bendroji taisyklė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo motyvais, jog tais atvejais, kai nekilnojamas turtas įgytas iki 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto CK įsigaliojimo, ginčai dėl turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe nagrinėjami taikant CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio (CK 3.87–3.108 straipsniai) normas, susijusias su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019 10 punktą). Aptariamas kasacinio teismo išaiškinimas reiškia (CPK 4 straipsnis), jog sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą taikytinos 2001 m. įsigaliojusio CK nuostatos. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą negalima ignoruoti ir Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sudarymo metu egzistavusio teisinio reguliavimo ir visuomeninių teisinių santykių specifikos (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
25. Tarp šalių kyla ginčas ir dėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies taikymo bei aiškinimo. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), jog CK 3.88 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklė taikoma tik tuo atveju, kai turtas registruojamas jau įsigaliojus naujajam CK, o tais atvejais, kai turtas buvo įregistruotas iki naujojo CK įsigaliojimo 2001 m., tai įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019 12 punktą). Bylos kontekste matyti, jog Žemės sklypas tiek įsigytas, tiek įregistruotas dar iki naujojo CK įsigaliojimo 2001 m., todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos neaktualios. Pastebėtina ir tai, jog naujausioje kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą kilus ginčui tarp sutuoktinių, teismas turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis, t. y. kai turtas registruotas nedetalizuojant jo priklausymo (bendroji ar asmeninė nuosavybės teisė), kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje, CK 3.88 straipsnio 3 dalyje, tai vienareikšmiškai nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-11 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019 26–27 punktai).
26. Tiek SŠK 21 straipsnio 3 dalyje, tiek CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė (prezumpcija), jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ginčo byloje nėra, kad Žemės sklypas įgytas (1993-07-07) po I. B. ir A. B. santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)). Aptariama aplinkybė preziumuoja, jog Žemės sklypas buvo įgytas galiojant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisiniam režimui. Visgi, I. B. ir A. B. Žemės sklypo įsigijimo momentu galiojęs bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, gali būti paneigtas (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris vyko 1993 m., t. y. prieš daugiau nei 26 metus, būtina vertinti specifines (individualias) bylos aplinkybes, kurios leistų spręsti dėl Žemės sklypo įsigijimo metu egzistavusio ginčo turto (Žemės sklypo) teisinio režimo (bendroji sutuoktinių ar asmeninė nuosavybė).
27. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina vertinti tą faktinę aplinkybę, jog prašymą suteikti Žemės sklypą padavė būtent I. B. (t. 1, b. l. 69). Apskritai, vertinant Žemės sklypo pirminę dokumentaciją matyti, jog Žemės sklypo pirkimo sandoriu rūpinosi I. B. Byloje nėra rašytinės medžiagos ar kitos objektyvios informacijos apie tai, kad Žemės sklypo registracija, pirkimu ir teisiniais pirkimo–pardavimo sandorio įforminimo formalumais būtų domėjęsis I. B. sutuoktinis A. B. Pagal galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą Žemės sklypas buvo suteiktas ne A. B., o I. B., kuri pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo ūkininkė. Ūkininkės statusas ir leido I. B. inicijuoti Žemės sklypo įgijimo procesą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B., nors ir būdamas I. B. sutuoktinis, būtų aktyviai dalyvavęs ūkio vystyme. Byloje nenustatytas bei neįrodytas net minimalus A. B. indėlis į šeimos ūkio vystymą ir plėtojimą.
28. Antra, Žemės sklypas buvo įgytas už I. B. sesers J. V. M. lėšas. Liudytoja J. V. M. paliudijo, jog I. B. Žemės sklypo įsigijimo momentu neturėjo lėšų apmokėti už perkamą Žemės sklypą, todėl virš 20 000 investicinių čekių suma atsiskaitė už seserį I. B. (2018-10-10 teismo posėdis; b. t. 1, b. l. 95–96; trečio garso įrašo takelio 00:10:30 min.–00:14:03 min.). J. V. M. taip pat paaiškino, jog pradžioje buvo susitarimas dėl už Žemės sklypą sumokėtų investicinių čekių grąžinimo, tačiau susirgus seseriai „viskas taip ir liko“ (2018-10-10 teismo posėdis; b. t. 1, b. l. 95–96; trečio garso įrašo takelio 00:19:55 min.–00:21:30 min.). Vertinant aptartą faktinę aplinkybę svarbu pažymėti, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių, todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, nutarties 17 punktas). Viena vertus, teisiniai santykiai, susiklostę tarp I. B. ir J. V. M., J. V. M. sumokant Žemės sklypo kainą investiciniais čekiais už I. B., nėra šios bylos dalykas. Kita vertus, visuma aplinkybių rodo, kad J. V. M. vėliau taip ir nereikalavo sumos, sumokėtos už Žemės sklypą, grąžinti nei iš I. B., nei iš A. B. Taip pat įvertintina, kad I. B. atsisakė 26,79 ha ploto žemės sklypo J. V. M. naudai, kuris turėjo būti atkurtas I. B. pagal buvusias K. Š. (senelio) valdas (t. 1, b. l. 65–66, 75, 100). Tai rodo, jog teisiniai santykiai, buvę tarp seserų (I. B. ir J. V. M.) kilę labiau iš asmeninių, giminystės ryšiais susijusių individualių teisinių santykių (žemės sklypo grąžinimo (atkūrimo) procedūros labiau susijusios su konkrečiu asmeniu, nei su konkretaus asmens šeima), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad J. V. M. 20 710 sumą investiciniais čekiais sumokėjo už asmenines I. B. prievoles, t. y. už Žemės sklypo pirkimą asmenine nuosavybe I. B. naudai. Nei paskolos perkėlimo sutartyje, nei paskolos sutartyje, nei kituose susitarimuose tarp I. B. ir J. V. M. neminima I. B. šeima (ar sutuoktinis), o priešingai – akcentuojamas ūkininkavimo faktas ir individualūs teisiniai santykiai tarp seserų (t. 1, b. l. 62, 73, 75).
29. Tarp šalių kyla ginčas ir dėl mokesčio už Žemės sklypą mokėjimo reikšmės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog Žemės sklypas buvo įgytas 1993-07-07, o velionė I. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl de facto (liet. realiai) I. B. žemės mokesčio mokėti negalėjo. Visgi, kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė rodo, jog jei A. B. būtų laikęs save lygiaverčiu Žemės sklypo savininku, žemės nuomos mokestis būtų buvęs mokamas iš A. B. pusės (arba A. B. asmeniškai, arba A. B. pavedimu). Visgi, bylos faktinės aplinkybės rodo, jog A. B. Žemės sklypo teisiniu statusu apskritai nesidomėjo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) būtų apskritai rodęs kokį nors susirūpinimą dėl Žemės sklypo, pavyzdžiui, ar Žemės sklypas prižiūrėtas, ar sumokėti mokesčiai, ar tvarkinga dokumentacija, ar priimtas palikimas po sutuoktinės mirties ir t. t. Visiškas A. B. pasyvumas Žemės sklypo atžvilgiu labiau pagrindžia aplinkybę, kad visgi pats A. B., tikėtina, labiau Žemės sklypą laikė I. B. asmenine nuosavybe, nei sutuoktinių (bendrą su sutuoktine nuosavybe) ar šeimos turtu. Tai leidžia pritarti apylinkės teismo sprendimo išvadoms, jog labiau tikėtina, kad I. B. Žemės sklypą visgi įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
30. Atsakovė taip pat nurodė, kad, pavyzdžiui, liudytoja J. V. M. keitė savo parodymus po ir prieš bylos atnaujinimą, pavyzdžiui, pirmą kartą apklausiama J. V. M. nurodė, kad pagal paskolą gautus lėšas „abu jie tuos pinigus pragėrė“. Teisėjų kolegija, išklausiusi liudytojos J. V. M. parodymus pastebi, jog J. V. M., visų pirma, liudydama apie kainos už Žemės sklypą sumokėjimą ir paskolos suteikimą statiniams Žemės sklype statyti nurodė, kad sutuoktiniai pinigus „praleido“ (2018-10-10 teismo posėdis; b. t. 1, b. l. 95–96; trečio garso įrašo takelio 00:18:30 min.–00:19:00 min.). Teisėjų kolegijos vertinimu, perklausius J. V. M. parodymus duotus ir antrą kartą apylinkės teisme, kuomet buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas (t. 1, b. l. 121, garso įrašo takelio 00:07:00 min.–00:24:55 min.), J. V. M. parodymai nelaikytini prieštaringais. Tiek pirmą kartą, tiek antrą kartą apklausta liudytoja J. V. M. iš esmės laikėsi analogiškos pozicijos, jog reikalai, susiję su žemės sklypais, tarp jų ir Žemės sklypu (grąžinimu, konsolidavimu, pirkimu, nuoma bei ūkio vystymu), buvo asmeninis seserų šeimos reikalas, o A. B. sprendžiant kokius nors teisinius santykius dėl žemės sklypų įtakos neturėjo. Sutiktina su atsakove, jog teismo posėdžio metu ieškovės atstovė davė kelias pastabas liudytojai J. V. M., jog liudytoja parodymus duotų tik apie tas aplinkybes, apie kurias atsimena. Teisėjų kolegija sprendžia, jog proceso pažeidimų, apklausiant liudytoją J. V. M., nenustatyta. Teisėjų kolegija vertina aplinkybę, jog liudytoja J. V. M. ir velionė I. B. buvo seserys, tačiau atsakovė į bylą nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų suabejoti liudytojos J. V. M. parodymais.
31. Kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, pavyzdžiui, kad sutuoktinis A. B. buvo išvarytas iš namų, jam buvo neleidžiama prižiūrėti turtą, teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. būtų bandęs atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su sutuoktinės turto paveldėjimu, priežiūra, atgavimu ir t. t. po sutuoktinės mirties. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad A. B. po I. B. mirties likusio turto atžvilgiu buvo abejingas. Kolegijos vertinimu, toks abejingumas faktinių bylos aplinkybių kontekste rodo, kad A. B., labiau tikėtina, laikė, kad Žemės sklypas yra sutuoktinės ir jos giminių (seserų) asmeninis reikalas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
32. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas tinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybės ir tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu
33. Atsakovės apeliacinis skundas atmestas, todėl ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė duomenis apie tai, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 10–11).
34. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatą, teismas turi atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
35. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Bylos duomenimis, 300 Eur išlaidas ieškovas advokato pagalbai patyrė 2019-02-07 (t. 2, b. l. 10). Tai reiškia, kad maksimalus priteistinas išlaidų už advokato pagalbą dydis turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. III ketvirtyje galiojusio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Aptariamu atveju 300 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra pakankamai protingos išlaidos, kurių teisinio pagrindo mažinti nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės B. L. (S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovo T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.