Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7073-1000/2021 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui Panevėžio lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini) dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. S. prašė teismą panaikinti atsakovo Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) 2021-05-17 įsakymą Nr. P-123 „Dėl D. S. darbo sutarties nutraukimo“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir DK) 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kai įsiteisėja teismo sprendimas arba teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios negali dirbti darbo; grąžinti ją į buvusį darbą; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2021-05-18 buvo supažindinta su 2021-05-17 įsakymu (toliau ir Įsakymas), kuriuo buvo nutraukta 2018-12-31 su ja sudaryta darbo sutartis Nr. DS-33 (tęstinė 2014-08-22 Nr. 275), nustatant, kad 2021-05-18 (paskutinę darbo dieną), būtų išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis ir 29,15 darbo dienų piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas. Įsakyme nurodyta, kad 2021-05-12 iš Pedagogų registro buvo gauta informacija apie tai, kad Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) pedagogė D. S. neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų dėl teistumo, t. y. kad ji buvo teista už sunkų nusikaltimą. Įsakyme nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau ir Švietimo įstatymas) 48 straipsnio 8 dalies 2 punktą, mokytoju negali dirbti asmuo, kuris pagal šio įstatymo 5¹ straipsnį negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Be to, Įsakyme nurodyta, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta, asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, draudžiama dirbti švietimo paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose.

3. Nurodė, kad Įsakymą skundė Lietuvos Respublikos Darbo inspekcijos Panevėžio darbo ginčų komisijai, tačiau 2021-07-14 sprendimu skundas buvo atmestas.

4. Teigė, kad joks apkaltinamasis nuosprendis po 2018-01-01 jos atžvilgiu nėra priimtas ir nėra įsigaliojęs, Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto norma taikyta nepagrįstai, nes ji įsigaliojo nuo 2018-01-01. Tvirtino, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi po 2019-04-20, kurioje išplėstas asmenų ratas, išbraukiant žodžius „prieš vaikus“, jos atžvilgiu negalėjo būti taikomas, nes naujai priimtų teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka. Nurodė, kad Pedagogų registras veikia nuo 2010-09-01, todėl neaišku kokiu pagrindu tik 2021-05-12 šiame registre atsirado įrašas apie jos teistumą, sukeliantį neigiamas pasekmes atgaline tvarka, nors apie baudžiamosios bylos baigtį dar 2014 metais buvo pateikta informacija žiniasklaidoje. Be to, 2018 metais jos teistumas išnyko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021-11-08 sprendimu ieškinį atmetė; nustatė, kad 2018-12-31 darbo sutartis Nr. DS-33 (tęstinė 2014-08-22 Nr. 275), sudaryta tarp ieškovės D. S. ir atsakovo Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) nutraukta 2021-05-17 pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 800,92 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 800,92 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių), o iš ieškovės atsakovo Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) naudai - 600,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

6. Teismas sprendė, kad Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata taikoma tais atvejais, kai apkaltinamasis teismo nuosprendis priimamas įsigaliojus 2017-06-30 įstatymui Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2018-01-01). Darė išvadą, kad ieškovė Panevėžio apygardos teismo 2013-03-21 nuosprendžiu pripažinta kalta padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką ir jos atžvilgiu nuosprendis įsiteisėjo iki 2018-01-01, todėl ieškovė pagrįstai nurodė, kad ši įstatymo nuostata jai negalėjo būti taikoma.

7. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės motyvais, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas jai negalėjo būti taikomas. Nurodė, kad skirtingai nei Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio taikymo reglamentavime, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatyme nėra numatyta, kad kuri nors pakeista Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata būtų taikoma po šio įstatymo priimtiems ir įsiteisėjusiems teismo nuosprendžiams, todėl, atleidžiant ieškovę iš darbo pagrįstai vadovautasi minėto įstatymo nuostata.

8. Nurodė, kad Švietimo įstatymo (akto redakcija galiojusi nuo 2011-07-01 iki 2018-01-01) 48 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokytoju negali dirbti asmuo, nuteistas už tyčinę nusikalstamą veiką. Konstatavo, kad reikalavimas būti neteistam už tyčinius nusikaltimus egzistavo ir darbo sutarties nutraukimo momentu. Be to, teismas nurodė, kad ieškovė neįvykdė pareigos informuoti darbdavį apie aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą.

9. Sprendė, kad įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiui ieškovė negali būti laikoma asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga, todėl, atsakovui 2021-05-12 sužinojus apie 2013-03-21 nuosprendį, atsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove, vadovaujantis DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Pažymėjo, jog, nors nuosprendžiu nebuvo apribota ieškovės teisė eiti kokias nors pareigas, atlikti darbo funkcijas ar kita speciali teisė, įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis turėjo lemiamos įtakos ieškovės reputacijai, kuri svarbi dirbant mokytoja. Teismas konstatavo, kad ieškovė nuo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio priėmimo dienos (2013-03-21) neatitinka mokytojui keliamų reikalavimų, todėl 2014-08-22 darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti.

10. Teismas darė išvadą, kad darbo sutartis su ieškove negalėjo būti nutraukta vadovaujantis DK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau, 2021-05-12 sužinojus apie ieškovės nuteisimą už tyčinį sunkų nusikaltimą, atsakovui kilo pareiga nutraukti minėtą darbo sutartį vadovaujantis DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Darė išvadą, kad ieškovės darbo sutarties nutraukimo pagrindas keistinas.

11. Nurodė, kad DK 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatytu atveju atleidus darbuotoją iš darbo, jam išmokama vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika bei atsižvelgdamas į tai, kad darbo santykiai su ieškove nutraukti pagrįstai, tačiau parinktas netinkamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, atsakovas pagal nurodytą atleidimo iš darbo pagrindą tinkamai atsiskaitė su ieškove, darė išvadą esant pagrindui priteisti ieškovei iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas – 800,92 Eur (neatskaičius mokesčių). Konstatavo, kad tokios netesybos yra pakankamos nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat proporcingumo, kaip bendrąjį teisės principą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė D. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-11-08 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Nurodo, kad teismas netinkamai vertinio byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nes ginčijamo Įsakymo pagrindas yra aiškiai nurodytas Įsakyme – DK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kai įsiteisėja teismo sprendimas arba teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios negali dirbti darbo.

14. Teigia, kad teismas teisingai vertino ir aiškino aplinkybę, jog atsižvelgiant į tai, kad joks apkaltinamasis nuosprendis po 2018-01-01 jos atžvilgiu nėra priimtas ir nėra įsigaliojęs, todėl Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto norma negalėjo būti taikoma jos atžvilgiu, tačiau nepagrįst ai sprendimą grindė ir Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto norma.

15. Nurodo, kad teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nes joks apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų prieš vaikus jos atžvilgiu nėra priimtas ir nėra įsiteisėjęs, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi po 2019-04-20, kurioje praplėstas asmenų ratas, išbraukiant žodžius „prieš vaikus“, jos atžvilgiu negalėjo būti taikoma, nes naujai priimtų teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis.

16. Nurodo, kad niekada neneigė savo teistumo, tačiau teistumas yra išnykęs, ji laikoma neteista, todėl Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto reikalavimai bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies apribojimai pažeidžia pagrindines asmens laisves ir negali būti taikomi jos atžvilgiu. Teigia, kad atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą iš esmės teismas grindė galiojančiomis įstatymų redakcijomis, tačiau nepateikė jokių motyvų, nepasisakė dėl naujai suformuotų Konstitucinio Teismo doktrinų.

17. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas 2021-05-17 veikė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija, įsigaliojusia 2018-07-01, kuri nebegaliojo nuo 2019-04-20, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas reikalavo pateikti pažymas, ar priėmė įsakymą nutraukti darbo sutartį, be to, ji niekada nebuvo nuteista už nusikalstamas veikas prieš vaikus. Nurodo, kad jos teistumas išnykęs 2018-07-22 ir ji pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalies nuostatas laikoma neteista, todėl nemanė, kad jai kyla pareiga informuoti darbdavį apie tai, kad yra teista.

18. Nurodo, kad ieškinys iš dalies buvo patenkintas, todėl nepagrįstai priimtas sprendimas priteisti iš jos atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Be to, nurodo, kad teismas pagrįstai taikė DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes, tačiau nepagrįstai priteisė tik vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas – 800,92 Eur, nors turėjo būti priteista 4 805,52 Eur (6 mėn. x 800,92 Eur).

19. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ar Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto nuostata „yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata „taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus...neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas“, tiek kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir dėl to visam laikui netenka teisės dirbti mokytoju ar paslaugas vaikams teikiančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms.

20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, netenkinti apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Nurodo, kad teismo išvados yra aiškios ir pagrįstos, o įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Teigia, kad teismas išanalizavo teisės normose įtvirtintus reputacinius reikalavimus mokytojams nuo nuosprendžio ieškovės atžvilgiu įsiteisėjimo datos, t.y. nuo 2013 metų iki darbo sutarties nutraukimo 2021-05-18 ir darė pagrįstą išvadą, kad, išanalizavus Švietimo įstatymo redakcijas, matyti, jog įstatymo reikalavimas „būti nenuteistam už tyčinį nusikaltimą“ buvo visą minėtą laikotarpį. Nurodo, kad ieškovei galiojo ir įstaigos Etikos kodekse įtvirtintas reputacinis reikalavimas „būti nepriekaištingos reputacijos“. Teigia, kad, nutraukdamas darbo santykius, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis.

22. Sutinka su teismo 2021-09-28 nutarties argumentais, atsisakant kreiptis į Konstitucinį teismą. Nurodo, kad atsakovui nekelia abejonių taikytų įstatymų nuostatų, nurodytų apeliaciniame skunde, atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija tikrina tik dėl apskųstos sprendimo dalies (CPK 329 straipsnis).

24. Nagrinėjamoje byloje keliamas pedagogės, nuteistos už sunkų nusikaltimą, atleidimo iš darbo pagrįstumo klausimas.

25. Byloje nustatyta, kad apeliantė D. S. pagal 2014-08-22 darbo sutartį Nr. 275 (kuri pakeista 2018-12-31 darbo sutartimi Nr. DS-33) buvo priimta dirbti Panevėžio lopšelyje – darželyje (duomenys neskelbtini) meninio ugdymo pedagoge. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013-03-21 nuosprendžiu D. S. buvo pripažinta kalta, padariusi nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta subendrinta 200 MGL (26 000 Lt) bauda. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė, paduodant pareiškimą dėl priėmimo į darbą, neinformavo darbdavio apie jos atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, o gavus informaciją apie D. S. teistumą, 2021-05-17 įsakymu Nr. P-123 darbo sutartis su apeliante buvo nutraukta DK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

26. Pirmosios instancijos teismui ieškovė D. S. nurodė, kad iš darbo atleista neteisėtai, nes jos teistumas yra išnykęs ir prašė panaikinti Panevėžio lopšelio – darželio(duomenys neskelbtini) direktorės 2021-05-17 Įsakymą, grąžinti ją į buvusį darbą, priteisti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad teismas D. S. ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė, būdama teista už tyčinį sunkų nusikaltimą, pagal Švietimo įstatymo, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas ir išnykus teistumui, negali dirbti mokytoja, nes negali būti laikoma nepriekaištingos reputacijos.

27. Kadangi D. S. Panevėžio apygardos teismo 2013-03-21 nuosprendžiu buvo nuteista už sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl, įvertinus, kad Švietimo įstatymo nuostatos nuo 2003-06-28 įtvirtino imperatyvų draudimą asmeniui, teistam už tyčinę nusikalstamą veiką, dirbti pedagogu, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, įsiteisėjus nuosprendžiui, apeliantė prarado galimybę dirbti mokytoja (48 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Nuo 2018-01-01 įsigaliojusios minėto Įstatymo 48 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos nustatė, kad mokytoju negali dirbti asmuo, kuris pagal šio Įstatymo 5¹ straipsnį negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Švietimo įstatymo 5¹ straipsnis, be kitų kriterijų, numato, kad asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, ar teistas už kitą tyčinį nusikaltimą, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas (5¹ straipsnio 1 punktas).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino Švietimo įstatyme keliamų reikalavimų mokytojo reputacijai tikslus ir paskirtį bei imperatyvųjį draudimą, Įstatyme įtvirtintus mokytojui keliamos nepriekaištingos reputacijos kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar asmuo dėl savo moralės gali eiti mokytojo pareigas. Tuo atveju jeigu asmuo, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jis negali dirbti mokytoju, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė D. S. neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, įtvirtinto Švietimo įstatyme, nes yra teista už tyčinį sunkų nusikaltimą. Atmestini apeliantės teiginiai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio nustatomis, nes reikalavimas nebūti teistam už sunkius nusikaltimus egzistavo ir apeliantės D. S. darbo sutarties nutraukimo metu, todėl darbdavys, gavęs informaciją apie apeliantės teistumą už sunkų nusikaltimą, turėjo pareigą nutraukti darbo sutartį su darbuotoja, nes privalo vykdyti imperatyvius įstatymų reikalavimus, apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, kokybiškai vykdyti įstaigai pavestas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo funkcijas.

29. Kritiškai vertintini ir apeliantės teiginiai, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes joks apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų prieš vaikus jos atžvilgiu nėra priimtas, be to, tai reikštų atgalinį teisės akto taikymą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, jog asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, draudžiama dirbti švietimo paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose. Minėta nuostata įtvirtinta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymu (toliau ir Pakeitimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, kad asmenys, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, dirbantys minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus darbus ar užsiimantys savanoriška veikla, privalo nedelsdami nutraukti darbo sutartį ar vykdomą savanorišką veiklą.

30. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną (2018-07-01) darbdavys turi pareigą pareikalauti iš asmenų, dirbančių Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytus darbus ar užsiimančių savanoriška veikla, pristatyti darbdaviui ar savanoriškos veiklos organizatoriui pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį. Darbdaviui buvo aktuali informacija būtent apie buvusius teistumus, atsiradusius iki 2018-07-01, todėl pritartina teismo išvadai, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę, pagrįstai vadovavosi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Įvertintina aplinkybė, kad nepriekaištinga mokytojo reputacija itin svarbi dirbant su nepilnamečiais vaikais, nes mokytojas vaikui turi būti autoritetas, todėl įstatymų laikymasis mokymo ir auklėjimo įstaigų veikloje bei nepilnamečių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga laikytina viešuoju interesu. Ta aplinkybė, kad apeliantė nėra padariusi jokio nusikaltimo prieš vaikus, joks apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų prieš vaikus jos atžvilgiu nėra priimtas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantė nepagrįstai atleista iš darbo taikant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio nuostatas, nes Pakeitimo įstatymas nenumatė, kad ši nuostata yra taikoma tik asmenims, kurių atžvilgiu nuosprendis priimtas ir įsiteisėjo po įstatymo priėmimo.

31. Nors apeliantė nurodo, kad jos teistumas yra išnykęs, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, kad išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarimas). Kadangi apeliantė buvo nuteista už sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl, nepriklausomai, kad jos teistumas yra išnykęs, nuo nuosprendžio priėmimo dienos jai buvo draudžiama dirbti pedagoge, ji laikytina neatitinkančia mokytojams keliamų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir todėl negali dirbti mokytoja su vaikais, nes vaikų interesų gynyba yra svarbesnė už apeliantės teisę pasirinkti darbą. Be to, konstatuotina, kad nutraukiant darbo sutartį su apeliante nėra pažeidžiamos pagrindinės jos laisvės, nes apeliantė D. S. turi teisę dirbti pagal turimą išsilavinimą su kitais asmenimis ar kitą darbą.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė iš darbo pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą negalėjo būti atleista, nes priėmimo į darbą metu (2014-08-22) jos atžvilgiu nuosprendis, dėl kurio ji negali dirbti mokytoja su vaikais, jau buvo įsiteisėjęs, todėl darė pagrįstą išvadą, kad sudaryta darbo sutartis prieštarauja įstatymams, jų pašalinti negalima ir atleidimo iš darbo pagrindą patikslino, konstatavęs, kad D. S. iš darbo laikytina atleista DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ta aplinkybė, kad teismas patikslino atleidimo pagrindą nereiškia, kad D. S. iš darbo atsakovo buvo atleista neteisėtai, o jos ieškinys iš dalies yra patenkintas.

33. Apeliantė teigia, kad teismas, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, turėjo priteisti jai 6 mėnesių dydžio netesybas. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

34. Bylos duomenys patvirtina, kad atleidus ieškovę iš darbo, Panevėžio lopšelis-darželis (duomenys neskelbtini) savalaikiai D. S. išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir visą jai priklausantį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta darbdavio (atsakovo) tyčios ar siekio neatsiskaityti su apeliante, nes darbo santykiai su ja nutraukti pagrįstai, tačiau parinktas netinkamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Konstatuotina, kad atsakovas, pagal nurodytą atleidimo iš darbo pagrindą, tinkamai atsiskaitė su ieškove, todėl teismas pagrįstai taikė DK 147 straipsnio 2 dalį ir ieškovei priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas, kurios atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė pagrįstai buvo atleista iš darbo, o pirmosios instancijos teismas tik patikslino atleidimo pagrindą, todėl atmetus ieškinį, vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis teismas turėjo pagrindą tenkinti atsakovo prašymą ir iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

35. Apeliantė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto nuostata „yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ ir Vaiko teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata „taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus...neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas“, tiek kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir dėl to visam laikui netenka teisės dirbti mokytoju ar paslaugas vaikams teikiančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms.

36. Vykdydamas teisingumą teismas turi vadovautis tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16, 2006-03-028 nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei Civilinio proceso kodekse, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas, nuo 2018-01-01 Švietimo įstatymo 5¹ straipsniu nustatydamas nepriekaištingos reputacijos principus, nesilaikė Konstitucijos nuostatų, Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Priešingai, nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sušvelninta asmenų, pripažintų kaltais dėl tyčinės nusikalstamos veikos padarymo, padėtis, be to, nėra pažeisti ir tokių asmenų teisėti lūkesčiai. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neterminuotą draudimą dirbti mokytoju asmenims, teistiems už sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus, nesilaikė Konstitucijos nuostatų, nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui apribojo asmens, pripažinto kaltu dėl sunkaus ir labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo, teisę laisvai pasirinkti darbą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto ir Vaiko teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies neatitikimo Konstitucijai, nes minėtos įstatymo normos yra atitinkančios Konstitucijos ginamas vertybes, prioritetiškai gina vaikų teisėtus interesus, o teisė dirbti su vaikais, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, atimta tik asmenims (mokytojams), kurie padarė sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus. Kadangi nekyla abejonių dėl apeliantės nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo ir jo galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas (CPK 3, 185 straipsniai).

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

40. CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą civilinėse bylose.

41. Byloje nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, nėra užaukštintos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistinos iš apeliantės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeisą.

Priteisti iš ieškovės D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Panevėžio lopšeliui - darželiui (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.