- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-177-316/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33855-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- T. S.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo T. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 64,43 Eur turtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtais.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės 2021 m. vasario 15 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. S. pinigines lėšas – 64,43 eurų sumai, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. apie 23.30 val., namo kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, vieną kartą smūgiavo į kairę veido pusę nukentėjusiajam T. S., vieną kartą sudavė ranka į kairį petį ir suėmęs nukentėjusiajam T. S. už marškinėlių smūgiavo tiksliai tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į dešinį šoną, dėl ko nukentėjusysis T. S. nugriuvo ant žemės, smūgiuodamas kojomis nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip 13 kartų, nukentėjusiajam T. S. į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam T. S. padarė – poodines kraujosruvas kairio užausio srityje, kairio peties sąnario srityje, kairiame žaste, kairėje šlaunyje, krūtinės ląstoje abipus, nugaros dešinėje; odos nubrozdinimus dešinio žando srityje, viršutinės lūpos raudonio kairėje, kakle, dešinės alkūnės sąnario srityje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje, muštinę žaizdelę dešinio žando gleivinėje, muštinę žaizdą kairės alkūnės srityje, taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Kaučikienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 5 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2021 m. gegužės 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, bausmes visiškai sudedant ir į bausmės laiką įskaityti visiškai atliktą pagal ankstesnį nuosprendį bausmės laiką. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti jį: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) pradėti dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Nukentėjusiojo T. S. civilinį ieškinį dėl 1000 Eur turtinės žalos ir dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir šias sumas priteisti nukentėjusiajam iš A. S.. Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 64,43 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir šią sumą priteisti iš A. S..
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis A. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik išimtinai kaltinamojo A. S., liudytojų D. D. ir G. Č. parodymais ir visiškai be pagrindo atmetė nukentėjusiojo T. S. parodymus.
2.2. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, nesiblaškė ir parodymų viso proceso metu nekeitė. Nukentėjusysis parodė, kad kaltinamasis A. S., sugriebęs už striukės ar megztinio ir laikydamas, dešine ranka trankė jam į šoną, inkstus. Nežino kiek smūgių buvo, gal 10, o gal ir daugiau. Po visų tų smūgių krušos jis užkliuvo už dviračio rėmo ir pargriuvo. Tada išėjo grupelė „baliavojusių“ žmonių. S. J. puolė jį spardyti. Be to, dar ant jo metė dviratį ar jo rėmą. Po to dar prisijungė D.. Jie visi trys jį spardė. Po suduoto pirmojo smūgio jis liko stovėti. Tiksliai neprisimena, ar buvo nugriuvęs po pirmojo smūgio, ar nebuvo. Tiksliai žino, kad po antros smūgio krušos nukrito ant žemės. Po suduoto smūgio galėjo būti smūgis ir į kairį petį, ir į veidą. Tuo metu lauke jau buvo ir kiti asmenys. D. ir moterys turėjo matyti, kaip jam buvo suduotas smūgis. Į šoną jam buvo suduota apie 30 kartų ir daugiau. O kiek buvo suduota smūgių gulint ant žemės, nežino, nes jie visi trys jį spardė. Traukdamasis atbulas, jis užkliuvo už jam iš dešinės buvusio dviračio ir nugriuvo ant jo. Nugriuvęs dalinai gulėjo ant žemės ir ant dviračio. Lietė gal tik ratą. Krisdamas ant dviračio dėl to fizinio skausmo nepajuto. Nuo nugriuvimo ant dviračio jam negalėjo atsirasti sužalojimų. Mėlynės atsirado nuo spardymų ir rankų smūgių.
2.3. Pažymi, jog šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtinta atlikta teismo medicininio tyrimo specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad T. S. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairio užausio srityje, kairio peties sąnario srityje, kairiame žaste, kairėje šlaunyje, krūtinės ląstoje abipus, nugaros dešinėje; odos nubrozdinimai dešinio žando srityje, viršutinės lūpos raudonio kairėje, kakle, dešinės alkūnės sąnario srityje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje, muštinė žaizdelė dešinio žando gleivinėje, muštinė žaizda kairės alkūnės srityje; nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku; sužalojimai padaryti mažiausiai 13 trauminių poveikių metu; nustatyti sužalojimai, tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialistės K. Š. parodymai, kuri patvirtino, jog pateikta išvada yra teisinga ir nurodė, kad tiesioginės traumos metu nukentėjusiajam T. S. padaryti sužalojimai poodinės kraujosruvos kairio užausio srityje, kairio peties sąnario srityje, kairiame žaste, krūtinės ląstoje abipus, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, muštinė žaizdelė dešinio žando gleivinėje, kietais bukais daiktais atitiktų rankos ir kojos smūgį. Pagal lokalizaciją, išsidėstymą padaryti sužalojimai - poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, nugaros dešinėje, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės sąnario srityje, muštinė žaizda kairės alkūnės srityje galėjo būti padaryti paviršiumi į plokštumą arba su kažkokiu daiktu, galimai griuviminės traumos metu.
2.4. Pažymi ir tai, kad kiti byloje surinkti įrodymai taip pat iš dalies patvirtina nukentėjusiojo T. S. parodymus, t. y. liudytojų Š. Ž., A. L., J. M., S. J., parodymai, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. būnant A. S. namuose, atvyko nukentėjusysis T. S.. Tarp A. S. ir T. S. įvyko žodinis konfliktas, perėjęs į fizinį judviejų konfliktą – susistumdymą, grumtynes ant žemės. Kaip parodė S. J., kad bandydamas išskirti besigrumiančius A. S. ir T. S., buvo sužalotas jis pats (dėl to pretenzijų neturėjo). Apklausta liudytoja J. M. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. savo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ ji vežė neblaivų T. S. pas A. S.. Kaip ji suprato, T. S. norėjo išsiaiškinti, kodėl A. S. sumušė jo sūnų Arną. Ji nežino kaip T. S. parvyko atgal į namus, nes parsivežti jos neprašė.
2.5. Teigia, kad šie aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, jog A. S. pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo T. S. atžvilgiu. Vertinant nurodytus bylos duomenis, nėra pagrindo abejoti nekentėjusiojo T. S. parodymų patikimumu.
2.6. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas savo išteisinamajame nurodė, jog kaltinamasis A. S. teisme kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino. Su tokia teismo nuosprendyje padaryta išvada nesutiktina, kadangi iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies, todėl skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, kad susipažinus su teismo posėdžio protokolu matyti, kad kaltinamasis A. S. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. savo namuose su pažįstamais ir draugais gėrė alkoholinius kokteilius. Tą vakarą nekviestas atvažiavo neblaivus T. S., kuris buvo agresyviai nusiteikęs, jį čiupo už drabužių ir tempė į lauką. Tada jis pasakęs, kad T. S. važiuotų į namus, kad pasikalbės, kai išsiblaivys, bet jis norėjo aiškintis čia pat. Tada tuo tikslu išėjo į kiemą, kur T. S. paklausė, kodėl sumušė jo sūnų ir puolė ant jo, įsikibo į drabužius, o jis nuo savęs atstūmė T. S. po ko jis nukrito ant dviračių ir taip gal 2 ar 3 kartus, nes atsikėlęs T. S. vis puolė A. S., o jis gindamasis galėjo nagais nubrėžti jam veidą. Jokių smūgių jis nesudavė, o jam T. S. sudavė į krūtinę. Parodė, kad juos bandyti išskirti galėjo D. ar J., tačiau niekas jo atžvilgiu nesudavė smūgių kojomis, nes T. S. buvo tiek girtas, kad pats kraičiojo ant žemės. Pasak prokurorės, tokie kaltinamojo A. S. parodymai vertintini kritiškai, kadangi juos paneigia byloje esantys kiti duomenys, o konkrečiai – atlikta teismo medicininio tyrimo specialisto išvada. Prokurorės nuomone, A. S. duoti parodymai turėtų būti vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.7. Pažymi ir tai, kad A. S. taip pat kreipėsi su pareiškimu dėl smurto jo atžvilgiu, todėl 2021 m. sausio 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-00789-21, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2020 m. rugpjūčio 23 d. apie 01.00 val., (duomenys neskelbtini), T. S. vieną kartą kumščiu sudavė A. S. į krūtinės sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu, nesurinkus objektyvių duomenų pagrindžiančių T. S. kaltę, buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad minėtoje byloje nustatyta reikšminga aplinkybė, kad A. S. kaltinamas dėl T. S. sužalojimo, tokiu būdu siekė švelninti savo padėtį.
2.8. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neanalizuodamas konkrečių bylos aplinkybių, nustatydamas nusikalstamos veikos požymius (kaltės formą) pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, toks teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik dalimi bylos duomenų, nepagrįstai išskyrė ir sureikšmino kai kurias bylos aplinkybes, į kai kurias aplinkybes iš viso neatsižvelgė ir jų neįvertino, padarytos teismo išvados nėra aiškios, prieštaringos, padarytos remiantis bylos duomenų dalimi, bet ne visa bylos medžiaga ir įrodymų analize, neįsigilinus į tiriamą situaciją, ir tai rodo, kad teismas įrodymus byloje įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, šie padaryti pažeidimai buvo esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. S. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Prokurorė apeliacinis skundas atmestinas
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl A. S. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo jį pripažinti kaltu, paskirti bausmę bei priteisti civilinius ieškinius. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vienpusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, pranašumą suteikė išimtinai kaltinamojo A. S., liudytojų D. D. ir G. Č. parodymams ir visiškai be pagrindo atmetė nukentėjusiojo T. S. parodymus, dėl to padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorės nuomone, nukentėjusiojo T. S. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina specialisto išvada, specialistės paaiškinimai, iš dalies liudytojų Š. Ž., A. L., J. M., S. J. parodymai, ir jais netikėti nėra pagrindo.
5. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).
6. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
7. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
9. Nagrinėjamoje byloje A. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam T. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi prokurorės apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, t. y. išteisintojo A. S., nukentėjusiojo T. S. bei liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, byloje pateiktu skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašu, policijos pareigūno, kuris pagal gautą iškvietimą vyko nurodytu adresu, bendravo su nukentėjusiuoju, tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija, tyrė bei analizavo tiek A. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino tarp nukentėjusiojo T. S. ir A. S. kilusio konflikto priežastį, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad A. S. būtų smūgiavęs rankomis ar kojomis smūgius T. S., t. y. neįrodyta, kad kaltinamasis A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
11. Remiantis bylos duomenimis, nekyla abejonių, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. apie 23.30 val., namo kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp T. S. ir A. S.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad T. S. jis jokių smūgių nesudavė, fizinių veiksmų neatliko, tik atstūmė nuo savęs, o šis nugriuvo ant kieme buvusių dviračių. Paaiškino, kad išėjus į lauką, T. S. puolė ant jo, įsikibo į jo drabužius, sudavė į krūtinę. Jis T. S. nuo savęs atstūmė delnais į krūtinę ir šis nukrito ant kieme buvusių dviračių. Atsikėlęs T. S. vėl puolė ant jo. Jis dar kartą T. S. nuo savęs nustūmė, šis prarado pusiausvyrą ir dar kartą griuvo ant kieme buvusių dviračių. Nuo savęs T. S. jis stūmė 2–3 kartus, stengdamasis šį atitraukti nuo savęs, nepiktybiškais veiksmais. T. S. įvykio metu iš viso virto tris kartus, visus kartus nevienodai. Kai pastūmė, T. S. nukrito ant nugaros, paskui šonu. Vieną kartą virto nugara ant dviračio pedalų. Taip pat A. S. tvirtino, kad gindamasis, tai yra atsistumdamas nuo T. S., jis galėjo su laikrodžiu jam įbrėžti veidą. Nurodė ir tai, kad kiti buvę asmenys T. S. taip pat jokių smūgių nesudavė. Vertinant tokius išteisintojo parodymus, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde prokurorė, A. S. savo kaltės dėl jam kaltinime inkriminuojamų tyčinių veiksmų nepripažino, todėl pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. S. kaltės nepripažino.
12. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, nesiblaškė ir parodymų viso proceso metu nekeitė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis T. S. parodė, kad jis nuvažiavo pas A. S. į namus vakaro metu, apie 23.00–23.30 val. Atvyko, nes jam pasakė, kad A. nuskriaudė jo sūnų, norėjo sužinoti visas aplinkybes. A. S. kieme matė jo žmoną su vaiku, D. draugę su mažu vaiku, A. S. įdukrą, kuriai galėjo būti (duomenys neskelbtini). A. žmonos paklausė, kur yra A.. Ši atsakė, kad kambaryje. Jis įėjo į vidų. A. sėdėjo gyvenamajame kambaryje prie stalo, kambaryje buvo ir kitų žmonių: J., D., Ž., L.. Jis pasisveikino, pasikvietė A. S. išeiti į lauką. A. S. į lauką jis kvietėsi išeiti dėl kambaryje buvusio triukšmo. Vyrai liko kambaryje, o moterys buvo lauke su vaikais. Vyrai, sėdėję prie stalo, iš karto nėjo į lauką. Kadangi A. S. būdamas neblaivus garsiai šūkavo, galbūt išgirdę šio šūksnius, vyrai išėjo į lauką. Kiemas buvo apšviestas, jame stovėjo du automobiliai, dviračiai, vežimėliai. Išėję pasikalbėti kieme sustojo prie automobilio. Lauke A. S. jo paklausė, kas jis toks yra, ko nori. Tada jis netikėtai gavo smūgį į kairę veido pusę, smūgis buvo suduotas dešinės rankos kumščiu. Jis nugriuvo prie automobilio. Jis atsistojo ir paklausė „Ką čia dirbi?“, šis atsakė – „Kas tu man toks esi?“. Tada A. S. sugriebęs jam už striukės ar megztinio ir laikydamas, dešine ranka trankė jam į šoną, inkstus. Nežino kiek smūgių buvo – 10, o gal ir daugiau. Po visų tų smūgių krušos jis užkliuvo už dviračio rėmo ir pargriuvo. Tada išėjo grupelė „baliavojusių“ žmonių. S. J. puolė jį spardyti. Be to, dar ant jo metė dviratį ar jo rėmą. Po to dar prisijungė D.. Jie visi trys jį spardė. Po suduoto pirmojo smūgio jis liko stovėti. Tiksliai neprisimena, ar buvo nugriuvęs po pirmojo smūgio, ar nebuvo. Tiksliai žino, kad po antros smūgio krušos nukrito ant žemės. Po suduoto smūgio galėjo būti smūgis ir į kairį petį, ir į veidą. Tuo metu lauke jau buvo ir kiti asmenys. Į šoną jam buvo suduota apie 30 kartų ir daugiau. O kiek buvo suduota smūgių gulint ant žemės, nežino, nes jie visi trys jį spardė. Traukdamasis atbulas, jis užkliuvo už jam iš dešinės buvusio dviračio ir nugriuvo ant jo. Nugriuvęs dalinai gulėjo ant žemės ir ant dviračio. Lietė gal tik ratą. Krisdamas ant dviračio dėl to fizinio skausmo nepajuto.
13. Pažymima, kad analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys. 2020 m. rugpjūčio 23 d. 00.34 val. skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusysis T. S. nurodė, kad jis yra sumuštas ir jam reikalinga pagalba, kad jis buvo pas draugą ir jį sumušė iš matymo pažįstamas vyras, bet jis nežino kas jis toks (1 t., b l. 17, 102–105). Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis T. S. nurodė, kad tarp jo ir A. S. kilo žodinis konfliktas, tačiau pastarasis į fizinį smurtą neperaugo. Į konfliktą įsitraukė A. S. draugas, kurį jis pažinojo tik iš matymo, kuris sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 21–22). 2020 m. rugpjūčio 23 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusysis jau tvirtino, kad žodinio konflikto metu jį sumušė neblaivūs, iš matymo pažįstami A. S., D. D. ir S. J., suduodami rankomis ir spirdami kojomis ne mažiau 30 kartų į įvairias kūno vietas, taip sukeldami jam fizinį skausmą. Apklaustas liudytoju pareiškimo pateikimo metu T. S. parodė, kad jis su A. išėjo į kiemą, kur jis paklausė, kas nutiko tarp šio ir jo sūnaus A. S. ir dėl ko šis sumušė A.. Tuo metu į kiemą išėjo ir D. D., ir S. J., kurie priėjo prie jų. A. S. jam paaiškino, kad jo sūnus įžeidė jo šeimą, t. y. jo žmoną. Jam paklausus, kokiu būdu jo sūnus įžeidė jo žmoną, A. S. konkrečiai nieko negalėjo paaiškinti ir jam nusisukus, jis pajuto smūgį į kairę veido pusę, dėl ko jis nugriuvo ant žemės. Kas tuo metu jam sudavė jis nepastebėjo, bet mano, jog tai buvo arba A. S. arba D. D., nes abu jie stovėjo jam iš kairės pusės. Jam atsistojus ir paklausus, kas yra ir kodėl jis yra mušamas, A. S. sudavė jam ranka vieną kartą į kairį petį, o jam nusisukus nuo A. S., šis suėmė jam kaire ranka už marškinėlių ir sudavė dešine ranka ne mažiau 10 kartų į dešinį šoną. Jis traukdamasis nuo A. S. užkliuvo už dviračio ir pargriuvo ant žemės. Tada jį minėti asmenys pradėjo spardyti kojomis, spirdami apie 20 kartų į įvairias kūno vietas. Gulint ant žemės A. S. buvo jam iš kairės, o S. J. buvo iš dešinės. Ir iš kairės ir iš dešinės juto spyrius į įvairias kūno vietas. Mano, kad D. D. taip pat jį spardė, nes vienu metu buvo pajutęs tris smūgius iškart. Kas konkrečiai kiek kartų jam spyrė jis nepamena. Tuo metu jis dengėsi galvą rankomis. Baigus minėtiems asmenims jį spardyti jis pamatė, kaip S. J. pakėlė nuo žemės dviratį, už kurio jis buvo užkliuvęs ir metė į jį (1 t., b. l. 7–8). 2021 m. vasario 3 d. apklausos metu T. S. jau tvirtino, kad jis su A. dviese išėjo į kiemą pasikalbėti. Kieme su A. S. susižodžiavo ir jiems besiginčijant A. S. sudavė iš kumščio. Kur jam tiksliai sudavė, jis neprisimena, nes jau yra praėję daug laiko, į kairę veido pusę turbūt. Jis nuo suduoto smūgio nugriuvo ant žemės. Tačiau atsistojo ir toliau vėl aiškinosi. Tuomet vėl sulaukė smūgio. A. S. sudavė jam ranka vieną kartą į kairį petį. Jam nusisukus nuo A. S., šis suėmė jam kaire ranka už marškinėlių ir sudavė į dešinį šoną. Kiek kartų sudavė, jis tiksliai neprisimena. Jis traukdamasis nuo A. S. užkliuvo už dviračio ir pargriuvo ant žemės. Kažkuriuo momentu prie jų priėjo D. D. ir S. J., ir jį nugriuvusį ant žemės spardė A. S. ir S. J.. Dar prisimena, kad į jį gulintį S. J. metė dviratį (1 t., b. l. 32–33). Akistatos su S. J. metu, nukentėjusysis T. S. nurodė, kad besiginčijant A. S. jam sudavė jam sudavė iš rankos ar kumščio į šoną, jis tada susvyravo (1 t., b. l. 188). Akistatos su A. S. metu T. S. jau tvirtino, kad jiems besiginčijant A. S. jam sudavė iš kumščio, tik neprisimena kur, jis nugriuvo ant žemės, po to atsistojo ir toliau aiškinosi, tada sulaukė virtinės smūgių iš A. S. į kairį šoną, iš D. ir J. taip pat sulaukė smūgių ir po jų suduotų smūgių jis nugriuvo ant žemės šalia automobilio. Jam nugriuvus jį spardė A. S., J., į jį gulintį J. metė dviratį. (2 t., b. l. 91–92).
14. Teisėjų kolegija, įvertinus nukentėjusiojo T. S. parodymus duotus skirtingose proceso stadijose, sprendžia, kad jo parodymai dėl esminių įvykio faktinių aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusysis T. S. skirtingai nurodė tiek jį mušusių asmenų skaičių, tiek ir patirtų sužalojimų atsiradimo aplinkybes, o skambindamas Bendrajam pagalbos centrui tvirtino, kad jį sumušė iš matymo pažįstamas vyras, bet jis nežino kas jis toks, atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, kad tarp jo ir A. S. kilo žodinis konfliktas, tačiau tai į fizinį smurtą neperaugo, o į konfliktą įsitraukė tik iš matymo pažįstamas asmuo, kuris jam sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju negalima neatsižvelgti ir į tai, jog nukentėjusysis T. S. pas A. S. vyko išsiaiškinti dėl jo sūnaus sumušimo, akivaizdu, jog jis buvo nusiteikęs agresyviai, ką nurodė ir apklausti liudytojai S. J., D. D., G. Č., J. M., todėl visiškai nelogiška, kad pranešdamas apie įvykį bei nurodydamas atvykusiems policijos pareigūnams, jog jį sumušė tik iš matymo pažįstamas vyras, o ne įvardindamas A. S., verčia abejoti nukentėjusiojo T. S. duotų parodymų teisingumu ir patikimumu. Be to, nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių, kad A. S. jam sudavė ne vieną smūgį, jog jį spardė, nepatvirtino nei vienas įvykį mačiusių liudytojų.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoja J. M. parodė, kad ji matė kaip T. S. su A. S. grūmėsi kieme, tačiau nematė, kas kam į kurias kūno vietas sudavė. Jie vienas kitą stumdė. Šalia jų nestovėjo ir nežiūrėjo, kaip jie mušasi. Nematė, ar A. S. su T. S. buvo nugriuvę ant žemės. S. J. sugalvojo nueiti išskirti T. S. ir A. S. ir jam einant link jų, kad juos išskirtų, dar nepriėjus besigrumiančių T. S. ir A. S., A. L. sudavė S. J. į galvos sritį ir jie abu parkrito ant žemės ir pradėjo vienas kitą mušti. Ji pati tuo momentu buvo susikoncentravusi į savo sugyventinį S. J. ir nestebėjo, kaip grumiasi T. S. su A. S.. Ji pati tikrai nematė, kad kažkas būtų spardęs T. S. ar stipriai jį mušęs.
16. Liudytojas S. J. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis matė, kad žodiškai konfliktuoja T. S. su A. S., po to abu susirėmė, nesimušė, tačiau abu buvo susikabinę, susiėmę. Liudytojas taip pat nurodė, kad jam priėjus prie jų, kad juos išskirti, tuo metu jis pajuto smūgį į galvą ir nugriuvo ant žemės. Jam smūgį į galvą sudavė A. L.. Ką tuo metu darė A. S. ir T. S. jis nebematė.
17. Teisme apklaustas liudytojas Š. Ž. parodė, kad jis išėjęs į kiemą pamatė, kad A. S. su T. S. vartosi, grumiasi ant žemės. Liudytojas taip pat patvirtino, jog jis nematė, kad T. S. ar A. S. būtų sudavęs vienas kitam smūgių. S. J. bandė išskirti A. S. ir T. S., tačiau šiam bandant juos išskirti, A. L. sudavė S. J. iš kumščio į galvos sritį, jis tada išskyrė A. L. ir S. J.. Liudytojas taip pat tvirtino, jog jis tik matė, kad T. S. grūmėsi su A. S., tačiau jis jų visų grumtynių nematė, nes kai išėjo į kiemą, grumtynės ėjo į pabaigą, o kas vyko grumtynių pradžioje, jis nežino.
18. Liudytojas D. D. teismo posėdžio metu parodė, kad pro koridoriaus langą matė, kad atvyko T. S., kuris įėjęs į namą čiupo A. už megztinio ir jį išsitempė į lauką. Tuo metu A. nesipriešino, tačiau jiems išėjus į lauką pradėjo stumdytis. Jis taip pat išėjo į lauką ir bandė juos išskirti. Norėjo, kad nesistumdytų, bandė lįsti į tarpą. T. S. pastūmė A. S. abejomis rankomis už krūtinės, tačiau A. S. nepargriuvo. A. S. liepė T. važiuoti į namus išsiblaivyti. Nematė, kad A. S. būtų sudavęs smūgius T.. T. S. ir A. S. nepavyko išskirti, nes tuo metu kai bandė juos išskirti, jam bandė suduoti T.. Tada jis ir pasitraukė į šoną ir daugiau nieko nebedarė. Jie toliau abu stumdėsi, tiksliau labiau stumdė T., nes A. bandė gintis. Taip pat liudytojas tvirtino, jog jis matė kaip T. buvo nuvirtęs ant jo ir vaikų dviračių, stovėjusių prie namo kampo. T. nuvirto tuo metu kai jie stumdėsi, t. y. po to, kai jis bandė juos skirti.
19. Liudytojas A. L. apklaustas tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jokių muštynių nematė. Girdėjo, kad kieme A. buvo su kažkokiu žmogumi, kurio A. gražiuoju prašė išeiti iš kiemo. Jiems pradėjus konfliktuoti, jis išėjo į namus. Kad kažkas būtų mušęsis, jis nieko nematė.
20. Liudytojas G. Č., kuris apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nurodė, kad kilusį konfliktą tarp nukentėjusiojo T. S. ir A. S. stebėjo nuo pat pradžių. Matė, kai atvažiavo T., A. su juo buvo kambaryje. Kaip atvyko T. S., jis pamatė per langą. T. S. nepasibeldęs užėjo į namo vidų, buvo labai girtas ir iš karto priėjęs prie A. S. suėmė jam už megztinio, pradėjo sakyti, kas čia buvo su juo sūnumi A. S. ir išsitempė jį suėmęs už megztinio į lauką. Kai jis išėjo į kiemą, jis matė tik dalį konflikto, tai yra, konflikto pradžią. A. S. su T. S. nebuvo nugriuvę ant grindinio. Jiems susistumdžius kieme buvo jis, A., A. ir T.. Daugiau kieme nieko nebuvo. Jis matė, kad T. S. nuvirto ant kieme, prie šulinio, stovėjusių dviračių. T. nukritus, dviračiai taip pat nuvirto ant žemės. Nežino, ar T. S. buvo nugriuvęs daugiau kartų. Kad T. S. su A. S. būtų mušęsi, jis nematė, nebuvo tarp jų jokių muštynių, į jų konfliktą niekas daugiau nesikišo. A. L., D. D. ir kiti buvę jam nepažįstami asmenys nemušė T. S. tikrai, T. S. buvo labai girtas, sunkiai pastovėjo ant kojų.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus parodymus bei rašytinius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju visgi nebuvo paneigta išteisintojo versija, jog tarp T. S. ir A. S. vyko grumtynės, susistumdymas, tačiau A. S. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, jo nespardė. Be to, liudytojai G. Č. ir D. D. patvirtino matę kaip T. S. griuvo ant dviračių. Abejoti minėtų liudytojų parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, visi liudytojai parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pats nukentėjusysis T. S. nurodė, kad A. L., S. J., Š. Ž., D. D. pažįsta, su šiais asmenimis nėra susipykęs, o kitų pas A. S. buvusių asmenų nepažįsta. Kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad liudytojai būtų suinteresuoti duoti nukentėjusiajam T. S. nepalankius parodymus, byloje nebuvo pateikta, jų nenurodė ir pats nukentėjusysis. Taigi byloje esančių duomenų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. S. stumdamas nuo savęs puolantį T. S., kuris galėjo būti paveikti ne tik išorinės jėgos poveikio, bet ir dėl girtumo, ne kartą griuvo ant dviračių ir tokiu būdu patirti sužalojimus, o dėl nukentėjusiajam neatsargiai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo baudžiamoji atsakomybė nekyla.
22. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo T. S. parodymus patvirtina ir liudytoja J. M., tačiau ši liudytoja paties įvykio nematė. Liudytoja tik patvirtino, jog ji atvežė T. S. iki A. S. namų. Liudytoja parodė, kad matėsi, jog T. S. yra neblaivus jai aiškino, kad A. S. sumušė jo sūnų, todėl jam reikia pasiaiškinti, kodėl sumušė. Taip pat liudytoja nurodė, kad T. S. nebuvo sumuštas, ant jo kūno jokių sužalojimų nematė.
23. Vien tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, jog T. S. nustatytos poodinės kraujosruvos kairio užausio srityje, kairio peties sąnario srityje, kairiame žaste, krūtinės ląstoje abipus, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, muštinė žaizdelė dešinio žando gleivinėje galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, odos nubrozdinimai dešinio žando srityje, viršutinės lūpos raudonio kairėje, kakle, dešiniame dilbyje galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, nugaros dešinėje, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės sąnario srityje, muštinė žaizda kairės alkūnės srityje galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar, galimai, paviršiais, kad nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 13 trauminių poveikių metu (1 t., b. l. 49–50), taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad A. S. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu.
24. Teisme apklausta ekspertė K. Š. paaiškino, kad sužalojimai poodinės kraujosruvos kairio užausio srityje, kairio peties sąnario srityje, kairiame žaste, krūtinės ląstoje abipus, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, muštinė žaizdelė dešinio žando gleivinėje buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Odos nubrozdinimai dešinio žando srityje, viršutinės lūpos raudonio kairėje, kakle, dešiniame dilbyje buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais. Poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, nugaros dešinėje, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės sąnario srityje, muštinė žaizda kairės alkūnės srityje padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar, galimai, paviršiais. T. S. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 13 trauminių poveikių metu. Taip pat ekspertė neatmetė galimybės, kad sužalojimai galėjo kilti nukentėjusiajam ir krentant ant dviračių.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje T. S. konstatuoti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, kilo būtent dėl A. S. tyčinių smurtinių veiksmų. Įvertinus byloje surinktus duomenis, neatmetama tikimybė, kad nežymiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuojami T. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, t. y. nukentėjusiajam krentant ant dviračių. Taigi, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo T. S. pateiktą įvykių versiją, negalima daryti neabejotinos išvados, kad A. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
26. Kaip jau minėta, išteisintasis A. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu pas jį dėl sūnaus sumušimo aiškintis atvyko nukentėjusysis T. S., kuris buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, jog jis fizinio smurto T. S. atžvilgiu nenaudojo, o tik siekė atsistumti nuo savęs jį puolantį T. S., kuris du ar tris kartus griuvo ant dviračių. Nors apklausti liudytojai nurodė, kad matė besigrumiančius A. S. ir T. S., tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino nukentėjusiojo T. S. parodymų, kad A. S. jam sudavė ne vieną smūgį bei jį spardė. Taip pat iš pirminių T. S. nurodytų aplinkybių matyti, kad jis neįvardino jį sumušusio asmens, tvirtino, kad su A. S. konfliktavo dėl jo sūnaus sumušimo, tačiau konfliktas į fizinį smurtą neperaugo. Nors vėlesnėse apklausose tvirtino, kad jį sumušė A. S., tačiau nurodydamas kur ir kaip buvo suduoti smūgiai, nukentėjusysis vėl buvo nenuoseklus. Taigi nukentėjusiojo nurodyta įvykio versijai, kaip jau ir buvo nurodyta, nebuvo patvirtinta objektyviais bylos duomenimis (išskyrus specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, dėl kurios teisėjų kolegija pasisakė). Nors nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra objektyvu, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau analogiškos įrodymų vertinimo taisyklės yra taikomos sprendžiant ir nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą. Nesant jokių nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, pasikliauti vien tik jo, neabejotinai suinteresuoto bylos baigtimi, parodymais ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo.
27. Esant visumai nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog R. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir padarė I. S. nustatytus sužalojimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų A. S. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį T. S., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
28. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir, vadovaujantis prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu bei nuteisti A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą.