Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

– pagal BK 263 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

– pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 15 (penkiolikai) parų;

– pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu bei D. R. paskirta subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiu D. R. paskirta 3 (trejų) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos dalį pridedant prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir D. R. paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, kurį D. R. atliko pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitytas D. R. kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2020 m. vasario 27 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai iš D. R., kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 495,36 Eur.

Nuosprendžiu paliktas galioti prokuroro 2020 m. kovo 25 d. nutarimu paskirtas ir vėliau teismo nutartimis pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 495,36 Eur, kurie rasti ir paimti D. R. bei jo gyvenamosios vietos kratų metu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir T. S. (T. S.), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo D. R. padarytas veikas ir už tai jam paskyrė teisingas ir proporcingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę. Visgi teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo pozicija dėl jam pritaikyto turto konfiskavimo – pirmosios instancijos teismo išvados sprendžiant dėl D. R. ir jo gyvenamosios vietos kratų metu rastų pinigų, t. y. viso 495,36 Eur, pripažinimo nusikalstomos veikos rezultatu yra prieštaringos ir neteisingos, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas – iš nuteistojo konfiskuojant pagrobto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 260 Eur.

7. Apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės ir nuteistojo kaltės klausimai, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių su tuo susijusių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl D. R. padarytų veikų kvalifikavimo

8. Nuteistasis teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jam nepagrįstai inkriminuotas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas, nes šią veiką apima jo veiksmai, teismo kvalifikuoti pagal BK 263 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.

9. Pažymėtina, jog pagal BK 263 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pavogė, užvaldė apgaule, pasisavino, prievartavo ar pagrobė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba šias medžiagas užvaldė dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Byloje nustatyta, jog D. R. su kitu asmeniu iš nukentėjusiojo S. K. kabineto pagrobė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, o šios pagrobtos medžiagos dalimi neteisėtai disponavo turėdamas tikslą ją parduoti. Šios teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrįstos ir yra teisingos, be to, jos nėra ginčijamos.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustačius, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos BK 263 straipsnyje nurodytais būdais buvo įgytos platinimo tikslais, tokia veika kvalifikuotina kaip ideali sutaptis pagal BK 260 ir 263 straipsnių atitinkamas dalis. Jei narkotinės ar psichotropinės medžiagos minėtais būdais įgytos ne platinimo tikslais, tokia veika kvalifikuotina tik pagal BK 263 straipsnio atitinkamą dalį (LAT 2014 m. gruodžio 2 d. teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai) apžvalga, Nr. AB-40-1).

11. Atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. R. veiksmai pagrobiant labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir disponuojant ja turint tikslą platinti pagrįstai kvalifikuoti kaip BK 260 straipsnio 3 dalies ir BK 263 straipsnio 3 dalies sutaptis – D. R. savo veiksmais realizavo ne tik BK 263 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo, tačiau ir BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl D. R. paskirtos bausmės ir recidyvisto statuso

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam D. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nes teismas šią bausmę paskyrė nepagrįstai jį pripažinęs recidyvistu, tinkamai neįvertinęs jo teigiamo elgesio po paleidimo iš suėmimo, taip pat aplinkybės, jog jis visiškai pripažino savo kaltę ir dėl padaryto gailisi, jog panašaus dydžio bausmės kitose bylose skiriamos asmenims, kurie neteisėtai disponavo daug didesniu uždraustų medžiagų kiekiu nei jis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis ir kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas D. R. paskyrė pakankamai švelnias bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, kurių dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

13. D. R. šioje byloje nuteistas už dviejų labai sunkių, vieno sunkaus, vieno apysunkio tyčinių nusikaltimų ir vieno tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą, už kuriuos jam skirta galutinė subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmė (ją subendrinus su kitu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, nuteistajam nustatyta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė). Pastebėtina, jog iš esmės visos D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo susijusios su siekiu gauti neteisėtos turtinės naudos, t. y. vagystė įsibrovus į patalpą, narkotinių medžiagų pagrobimas, disponavimas jomis turint tikslą jas platinti. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad D. R. asmenybės ir jo daromų veikų pavojingumas išlieka pastovus, o tam tikrais aspektais net didėja. Iš bylos duomenų matyti, kad nepaisant pakankamai jauno amžiaus D. R. praeityje teistas net 14 kartų. Tarp jo padarytų nusikalstamų veikų dominuoja turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos (jis teistas už vagystes, plėšimą, sukčiavimus), taip pat jis ne kartą teistas už turto sunaikinimą ir viešosios tvarkos pažeidimus. Be to, paskutiniai jo teistumai susiję ir su neteisėtu disponavimu narkotinėmis/psichotropinėmis medžiagomis tiek turint tikslą jas platinti, tiek tokio tikslo neturint. Pažymėtina, jog už tai D. R., be kitų bausmių, buvo ne kartą skirtos ir laisvės atėmimo bausmės (taip pat ir žymios trukmės), o tam tikrais atvejais jų vykdymas buvo atidedamas (t. 4, b. l. 103–114). D. R. keturiskart baustas ir administracine tvarka už smulkias vagystes iš parduotuvių (t. 4, b. l. 115–119). Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės rodo tipinį bei susiformavusį D. R. elgesio modelį darant teisės pažeidimus ir jais siekiant neteisėtos turtinės naudos. Be to, visa tai rodo, kad ankstesnės D. R. taikytos teisinio poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme – nuteistasis nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai. Tokioje situacijoje, net ir įvertinus apygardos teismo įžvelgtą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltės dėl padarytų veikų pripažinimą ir nuoširdų gailestį, nuteistojo pavojingumas visuomenei yra akivaizdus, o baudžiamojo įstatymo siekis sulaikyti asmenį nuo tolesnio nusikalstamo elgesio gali būti realizuotas tik izoliuojant jį nuo visuomenės ir skiriant pakankamai griežtą laisvės atėmimo bausmę.

14. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo pripažinimo recidyvistu, tačiau toks jo pavojingumo vertinimas yra pagrįstas ir konstatuotas remiantis įstatymu. BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas.

15. Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu D. R. buvo nuteistas terminuoto laisvės atėmimo bausme už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, t. y. už sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 7 d.; 2019 m. gegužės 22 d. D. R. paleistas iš pataisos įstaigos kaip atlikęs bausmę). Nepaisydamas neišnykusio ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinto teistumo už šio tyčinio nusikaltimo padarymą, D. R. jau 2019 m. liepos 17 d. padarė BK 284 straipsnyje numatytą tyčinį nusikaltimą (nuteistas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu), o laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. sausio 31 d. padarė ir šioje byloje jam inkriminuojamas tyčines nusikalstamas veikas (t. 4, b. l. 108–113). Atsižvelgiant į visa tai, nuteistasis D. R. recidyvistu pripažintas visiškai pagrįstai, o ši aplinkybė, kaip ir veikimas bendrininkų grupe, pagrįstai pripažintos kaip jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas jau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tiek už atskiras nusikalstamas veikas D. R. paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės, tiek jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežtos. Pažymėtina, jog už BK 260 straipsnio 2 dalyje, BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 263 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą apygardos teismas D. R. paskyrė sankcijose numatytas minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmes – atitinkamai aštuonerius, dešimt ir penkerius metus laisvės atėmimo, o už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – minimalaus dydžio arešto bausmę (tik už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą teismas paskyrė nuteistajam artimą minimumui vienerių metų laisvės atėmimo bausmę). Pirmosios instancijos teismas taipogi pasirinko ir D. R. itin palankų bausmių bendrinimo būdą. Antai, prie griežčiausios 10 metų laisvės atėmimo bausmės paskirtos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kuri apėmė bausmes paskirtas pagal BK 263 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, teismas pridėjo pakankamai mažą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtos 8 metų laisvės atėmimo bausmės dalį – 1 metus laisvės atėmimo. Turint omenyje, jog D. R. asmenybė ir jo daromos veikos tampa vis pavojingesnės, kad jo atžvilgiu taikomos poveikio priemonės neturi jokios teigiamos įtakos ir tai, kad siekdamas pragyventi nuteistasis nuosekliai veikia neteisėtu būdu, tokios bausmės, kaip ir galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė laikytinos pakankamai švelniomis, todėl dar labiau jų švelninti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

17. Tokiai teisėjų kolegijos išvadai įtakos neturi ir apelianto skunde nurodomi argumentai apie kitiems nuteistiesiems už panašias veikas skiriamus bausmių dydžius. Šių argumentų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad skirtingose bylose kiekvieno asmens atžvilgiu bausmės klausimas sprendžiamas atskirai, individualiai įvertinant kiekvieno konkretaus asmens asmenybę, jam anksčiau taikytų poveikio priemonių efektyvumą ir kt., taigi kiekviena situacija yra savita ir išskirtinė. Teisėjų kolegija jau pasisakė apie nuteistojo D. R. asmenybę, pavojingumą ir anksčiau jam taikytų poveikio priemonių neefektyvumą, todėl apeliacinio skundo argumentai apie kitiems nuteistiesiems skiriamas bausmes yra atmestini.

18. Nuteistojo gynėjas teisiamajame posėdyje teigė, kad nuosprendyje prieštaringai nurodytas D. R. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydis (nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, t. y. 26 puslapyje – 10, o rezoliucinėje dalyje – 11 metų). Su tokiais gynėjo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes iš nuosprendžio aiškiai matyti, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistajam D. R. paskirta bausmė yra teisinga ir atitinka teismo argumentus nurodytus nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teismo nuosprendžio dalyje, pavadintoje „3.1. D. R. skiriamos bausmės pagrindimas“ nurodytos subendrintos bausmės dydis (nuosprendžio 24–25 puslapiai)), atitinka skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą D. R. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydį (nuosprendžio 28 puslapis), o iš pirmosios instancijos teismo argumentų aiškiai matyti, kad teismas prie 10 metų bausmės, kuri paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis paskirtomis pagal BK 263 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, buvo pridėta 1 metų bausmės dalis, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (nuosprendžio 25 puslapyje nurodyta: „<...> Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, atitinkamos bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, prie dešimties metų laisvės bausmės pridedant dalį bausmės už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtos bausmės, – vienerius metus laisvės atėmimo bausmės, tokiu būdu paskiriant D. R. galutinę subendrintą bausmę – 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę“). Nuteistojo D. R. gynėjo teismo posėdyje minėta nuosprendžio vieta ir subendrinta 10 metų laisvės atėmimo bausmė yra nurodyta skiriant bausmę kitam nuteistajam, t. y. T. S. (nuosprendžio dalis pavadinta „3.2. T. S. skiriamos bausmės pagrindimas“). Taigi akivaizdu, kad teismo sprendimas dėl D. R. paskirtos bausmės yra teisingas, o teismo nuosprendžio 26 puslapyje yra padarytas rašymo apsirikimas, nes nurodant teismo argumentus dėl subendrintos bausmės nuteistajam T. S., klaidingai nurodyta D. R. pavardė.

Dėl turto konfiskavimo

19. BK 72 straipsnyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

20. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „Teismui, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nustatyta, kad 2020 m. sausio 30 d. atliktos kratos D. R. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), metu rasti ir paimti pinigai 495,36 Eur yra gauti padarius šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, susijusias su įsibrovimu į neužrakintą S. K. priklausantį kabinetą, todėl minėti pinigai, kaip nusikalstamų veikų rezultatas, konfiskuotini valstybės naudai“ (t. 5, b. l. 119). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl rastų pinigų kilmės ir jų vertinimo kaip nusikalstamos veikos rezultato prieštarauja teismo nuosprendžiu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nes nuosprendyje išdėstytos ir šioje byloje neginčijamos įrodytomis pripažintos aplinkybės dėl pagrobto turto vertės yra kitokios.

21. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad D. R. ir T. S. 2020 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. veikdami kartu įsibrovė į neužrakintą S. K. priklausantį kabinetą ir pagrobė jam priklausantį turtą: 150 Eur vertės planšetinį kompiuterį, 30 Eur vertės metalinę dėžę su 340 Eur grynųjų pinigų, t. y. viso pagrobė 520 Eur vertės turto, kurį neteisėtai nugabeno į tiksliai tyrimo nenustatytą vietą, kur D. R. ir T. S. jį pasidalijo – jiems abiem atiteko po 170 Eur, o T. S. atiteko dar ir 150 Eur vertės planšetinis kompiuteris. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, jog nuteistieji veikdami bendrai neteisėtai pagrobė 520 Eur vertės turtą ir kad pagrobtus pinigus, t. y. 340 Eur, pasidalijo per pusę, todėl po įsibrovimo į nukentėjusiojo S. K. patalpas, D. R. grynaisiais pinigais atiteko 170 Eur. Šios faktinės aplinkybės niekaip neleidžia teigti, kad pas D. R. 2020 m. sausio 30 d. rasti 495,36 Eur yra būtent tie pinigai, kurie buvo įgyti 2020 m. sausio 22 d. įvykdytos vagystės metu. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismo sprendimas pas D. R. rastą beveik triskart didesnę piniginę sumą laikyti vagystės rezultatu yra negalimas ir neteisingas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje teismas galėjo spręsti klausimą dėl rastų pinigų konfiskavimo, nes šie pinigai ar jų dalis galėjo būti konfiskuoti ne kaip nusikalstamos veikos rezultatas, o kaip konfiskuotino turto vertę atitinkantis turtas, numatytas BK 72 straipsnio 5 dalyje (asmuo negali gauti naudos iš nusikalstamos veikos, todėl tais atvejais, kai pagrobtas turtas yra paslėptas, suvartotas ar jo negalima paimti, įstatymų leidėjas numato galimybę konfiskuoti kitą turtą, kuris atitinka konfiskuotino turto vertę). Visgi net ir svarstant šį klausimą, teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką įvykdė du asmenys.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys atsako solidariai, tačiau sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, solidarus išieškojimas negalimas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį, turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bausme. Atskirais atvejais, kai nusikaltimą padaro ne vienas, o keli asmenys, veikdami bendrininkų grupe, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotinas turtas turi būti išieškotas iš visų bendrininkų grupe veikusių asmenų, tačiau toks turtas turi būti išieškomas ne solidariai, o dalimis. Kokia dalis išieškotinos pinigų sumos turi būti išieškoma iš kiekvieno bendrininkų grupės nario, nustatoma atsižvelgiant į kaltininko vaidmenį padarant nusikaltimą ir kitas nustatytas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-292-449/2021).

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje spręsdamas turto konfiskavimą klausimą pirmosios instancijos teismas minėtų taisyklių nesilaikė ir nenurodė kokiomis dalimis iš bendrininkų grupe veikusių D. R. ir T. S. turi būti išieškotas jų pagrobtas ir konfiskuotinu pripažintinas turtas. Kaip jau minėta, apygardos teismas iš D. R., kaip nusikalstamų veikų rezultatą, konfiskavo 495,36 Eur, o T. S. atžvilgiu turto konfiskavimo apskritai netaikė (apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už apeliacinių skundų ribų ir kaip nors pabloginti nuteistojo T. S. teisinę padėtį nesant prokuroro skundo). Šiame kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistųjų indėlis bendroje nusikalstamoje veikoje buvo vienodai aktyvus ir svarbus – jie abu iš anksto susitarė įsibrauti į patalpas, kartu iš šių patalpų pagrobė turtą, o vėliau, nuvykę į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, susitarė kaip šį turtą pasidalinti ir jį pasidalijo. Byloje nustatyta, kad iš S. K. pagrobto turto vertė sudaro 520 Eur, todėl šią turto vertę atitinkanti suma turėtų būti konfiskuojama iš abiejų nuteistųjų ją išieškant lygiomis dalimis – po 260 Eur, nesvarbu kaip nuteistieji vėliau nusprendė šį turtą pasidalinti ir kam kokie pagrobti daiktai atiteko, be to, iš bylos matyti, jog nuteistieji viską siekė pasidalinti perpus (nesant galimybes pasidalinti kompiuterio, T. S. atiteko šiek tiek mažau pagrobtos narkotinės medžiagos). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl T. S. turto konfiskavimo, o nesant prokuroro skundo, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties labiau nei to prašoma apeliaciniu skundu (pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, „Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.“). Atsižvelgdama į tai ir įvertindama nuteistojo D. R. apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto jo turto konfiskavimo, teisėjų kolegija peržiūri tik nuteistojo D. R. turto konfiskavimo klausimą.

25. Iš bylos duomenų ir jau aptartų aplinkybių matyti, kad D. R. ir jo gyvenamosios vietos kratų metu buvo rasta daugiau pinigų nei jis užvaldė įsibrovimo į S. K. patalpas metu. Iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti išvados, kad tarp šių pinigų buvo ir pinigai gauti iš nusikalstamos veikos, tačiau iš paties nuteistojo paaiškinimų matyti, kad tai buvo jo pinigai, kuriuos jis gavo iš savo motinos. Taigi šie pinigai yra nuteistajam priklausantis turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Teismas jau pasisakė, kad nagrinėjamoje situacijoje atsižvelgiant į bendrą pagrobto turto vertę ir vienodą abiejų bendrininkų vaidmenį padarant nusikaltimą iš nuteistojo D. R. turi būti išieškota 260 Eur, todėl ši pinigų suma, išieškotina iš nuteistojo ne kaip nusikalstamos veikos rezultatas, o kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma (BK 72 straipsnio 5 dalis).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

26. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugsėjo 7 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma Nr. (12.32Mr) PT–5855 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-342-1020/2021. Šioje pažymoje nurodoma, kad, teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. R. buvo patirtos 66,06 Eur dydžio išlaidos, kurios iš nuteistojo priteistinos valstybės naudai. 2021 m. rugsėjo 29 d. teisme buvo gauta patikslinta VGTPT pažyma Nr. (12.32 Mr) PT-6603 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų minėtoje byloje. Joje nurodoma, kad, teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. R., buvo patirtos 46,44 Eur dydžio išlaidos, kurios iš nuteistojo priteistinos valstybės naudai.

27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reguliavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 06 26 įstatymo Nr. XIII-3180 red.), tačiau kasacinio teismo teismų praktikoje nurodomas teisinis reguliavimas aiškinamas atsižvelgiant ir kitas sąlygas, kurios svarbios priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

28. Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. 2A-2-458/2021 konstatuota, kad „pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali šių aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės.“. Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021, taip pat kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021 ir kt.).

29. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad apeliacinį skundą šioje byloje padavė įkalinimo įstaigoje laikomas nuteistasis, kuriam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, t. y. ne jo gynėjas. Taigi apeliacinis procesas vyko nelaisvėje esančio nuteistojo iniciatyva. Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu neginčijo faktinių bylos aplinkybių ir savo kaltės dėl padarytų veikų – pasisakė tik dėl jam paskirtos bausmės dydžio ir su jos skyrimu susijusių aspektų, o taip pat nesutiko su turto konfiskavimu. D. R. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto turto konfiskavimo iš dalies pasitvirtino, taigi procesas apeliacinės instancijos teisme nuteistojo buvo inicijuotas pagrįstai. Atsižvelgdama į tai, o taip pat įvertindama aplinkybę, jog nuteistasis apeliacinio proceso metu nebuvo laisvėje ir jo gynyba dėl to buvo būtina, kad nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė, o nuteistojo gynybai apeliacinės instancijos teisme užtikrinti nebuvo būtini dideli laiko ir materialiniai kaštai (D. R. gynė tas pats gynėjas, kuris jį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, jokios rimtos bylos analizės ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme nereikėjo, byla išnagrinėta per vieną posėdį, vykusį nuotoliniu būdu ir pan.), teisėjų kolegija laiko, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo, kuriam gynėjas buvo paskirtas ne paties nuteistojo, o valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

30. Atsižvelgdama į visus anksčiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo D. R., kaip nusikalstamos veikos rezultatas, buvo konfiskuoti 495,36 Eur, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas ir minėtą piniginę sumą konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą, nors ji tokiu rezultatu negalėjo būti pripažinta. Minėta nuosprendžio dalis keistina – vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, iš D. R. konfiskuotina jo pagrobto turto vertę atitinkanti – 260 Eur piniginė suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo D. R., kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 495,36 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo D. R. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 260 Eur.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais bei BPK 151 straipsniu, laikiną nuosavybės teisės apribojimą į D. R. ir jo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), kratų metu rastus ir paimtus 495,36 Eur, palikti galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo, o turtą konfiskavus, panaikinti ir likusią pinigų sumą – 235,36 Eur grąžinti D. R..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.