Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, R. A. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta solidariai iš R. A., V. H. (V. H.) ir K. Ž. konfiskuoti automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 1 230 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. H. ir K. Ž. nuteisti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su V. H. ir K. Ž., pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2020 m. spalio 19 d., apie 20.00 val., Vilniuje, Miškiniuose, šalia Vaidotų geležinkelio stoties teritorijos, R. A. kažkiek panešus dėžes su cigaretėmis, o vėliau stebint aplinką, turint tikslą informuoti bendrininkus apie tarnybą vykdančių teisėsaugos pareigūnų buvimo vietą ir siekiant išvengti sulaikymo, V. H. kartu su K. Ž. į automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudėjo akcizais apmokestinamas prekes – 2 000 pakelių cigarečių „NZ Black“ ir 2 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital QS“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir buvo 14 036 Eur, bei šias akcizais apmokestinamas prekes neteisėtai laikė minėtame automobilyje, kol buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Šiais savo veiksmais R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendį, pakeičiant jam paskirtos bausmės rūšį į baudą ir nustatant 12 (dvylikos) mėnesių jos mokėjimo terminą.

3. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jam yra paskirta per griežta bausmė, todėl ši Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis yra neteisinga ir turi būti pakeista. Pasisakydamas dėl savo ankstesnio teistumo, R. A. pripažįsta padaręs labai sunkų nusikaltimą, tačiau pažymi, kad tai buvo beveik prieš dvidešimt metų, jam paskirtą bausmę apeliantas visiškai atliko, todėl nemano, kad turėtų antrą kartą būti baudžiamas už šią savo jaunystės klaidą. Skunde nurodoma, kad vertindamas paskutinį jo įvykdytą nusikaltimą, padarytą 2019 m., teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad tai buvo nesunki nusikalstama veika. Už šį nusikaltimą R. A. buvo paskirta nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą visiškai atitinkanti bausmė – bauda. Todėl šios bausmės negalima vertinti kaip teismo parodyto „pasitikėjimo“, kurio jis neva nepateisino.

4. Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) yra pirmas tokio pobūdžio jo įvykdytas nusikaltimas, anksčiau jokių nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius) jis nėra padaręs. R. A. pažymi, kad jo vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Jis pasitikėjo senu draugu iš Baltarusijos Vadimu, į nusikalstamą veiką įsitraukė jo paprašytas, per savo naivumą ir geranoriškumą sutiko jam padėti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad jam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl nedidelio cigarečių dėžių panešimo (vėlgi, teikiant pagalbą), jo veika turi būti vertinama kaip vykdytojo.

5. Apeliantas mano, kad remiantis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, jam galima buvo skirti netgi švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, davė išsamius parodymus, nuoširdžiai gailisi. Tai teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Turtinė žala nebuvo padaryta. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas), be to, jis išlaiko savo sugyventinę, kuri dėl ligos negali dirbti. Apeliantas įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas pažymi, kad kitiems bendrininkams skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (nors jų vaidmuo veikos padaryme buvo svarbesnis nei jo), o tai parodo, kad padarytoji veika teismo nėra laikoma labai sunkia, nusikaltimo pavojingumas atitinka rūšinį tokių nusikalstamą veikų pavojingumą ir iš esmės tokios bausmės (baudos) skyrimas yra galimas.

6. Apeliantas pažymi, kad tikrai nemažą dalį savo brandaus gyvenimo praleido laisvės atėmimo įstaigoje, jam trūksta išsilavinimo, socializacijos įgūdžių, per daug pasitiki kitais žmonėmis, yra lengvai įtikinamas. Todėl kartais neįvertina savo veiksmų pavojingumo, baudžiamumo, įsivelia į įvairias istorijas. Šiuo atveju taip pat buvo įtrauktas į nusikaltimo padarymą kito asmens, neįvertino pasekmių. Tačiau nėra linkęs nusikalsti, stengiasi gyventi normalų gyvenimą – dirba įmonėje, turi šeimą. Darbovietėje yra vertinamas, gerbiamas už darbinius įgūdžius, pareigingumą. Tai patvirtina darbovietės išduota charakteristika, kurią prašo prijungti prie bylos, kaip įrodymą. Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo jam skirti kitą bausmės rūšį – baudą, kurią pasižada sumokėti. Neturi pagrindo ir reikalo daryti naujų nusikaltimų, tai teismui gali tvirtai pažadėti. R. A. nurodo, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam reikštų darbo, o galbūt ir šeimos praradimą, atlikęs šią bausmę liktų visuomenės užribyje, iš kurio išlipti yra labai sunku.

7. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo R. A. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK ) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė tik nuteistasis R. A.. Apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija savo kaltės dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, neginčija ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei veikos kvalifikavimo pagal BK 199² straipsnio 2 dalį. R. A. prašo tik paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę – baudą – nustatant ilgesnį (dvylikos mėnesių) jos savanoriško sumokėjimo terminą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad paskutinis nuteistojo įvykdytas nusikaltimas buvo nesunkus, jo vaidmuo nagrinėjamoje byloje inkriminuoto nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, jis išlaiko sergančią sugyventinę. R. A. taip pat nurodo, kad jam galėtų būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos, paskiriant švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Teisėjų kolegija bylą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde.

10. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. A., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam už įvykdytą nusikaltimą teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis padarė nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, kuris pagal savo pobūdį, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 199² straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis). BK 199² straipsnio 2 dalies sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis – baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Atsižvelgęs į byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. A. griežtesnę – laisvės atėmimo – bausmę, kurios dydis yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo neteisėtai disponuotų akcizais apmokestinamų prekių vertę, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Skiriant bausmę R. A. taip pat buvo įvertintos jo asmenybė, byloje nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir sunkinančios aplinkybės. Apelianto atsakomybę lengvina tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). R. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir esant neišnykusiam ankstesniam teistumui, t. y. būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant pastarąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę neturi reikšmės anksčiau kaltininko padarytų tyčinių nusikaltimų pobūdis – jų tapatumas, sunkumo laipsnis (BK 11 straipsnis), padarymo aplinkybės ir kt. Šiuo atveju vertinama tai, kad asmuo, būdamas praeityje teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, nepaisant jam anksčiau paskirtos bausmės, vėl sąmoningai pažeidė įstatymo reikalavimus ir padarė naują tyčinį nusikaltimą, o tai neabejotinai sunkina jo baudžiamąją atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, R. A. argumentas apie tai, kad paskutinis jo 2019 metais įvykdytas tyčinis nusikaltimas buvo priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai ir anksčiau jis nebuvo padaręs nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai, atmetamas kaip nepagrįstas.

12. Nuteistasis taip pat nepagrįstai nurodo, kad jis yra antrą kartą baudžiamas už savo jaunystės klaidą – beveik prieš dvidešimt metų įvykdytą labai sunkų nusikaltimą, už kurį visiškai atliko jam paskirtą bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad į šią aplinkybę, kaip ir į kitus R. A. teistumus, buvo atsižvelgta tik kaip į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo tai, kad nepaisant jam paskirtų bausmių, tarp jų ir ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės dėl labai sunkaus nusikaltimo žmogaus gyvybei padarymo, R. A. tęsė savo neteisėtą elgesį, iš viso buvo septynis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus. Šios aplinkybės charakterizuoja apeliantą kaip asmenį, linkusį pažeidinėti visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles. Teisėjų kolegija taip pat pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad paskutiniuoju nuteistajam priimtu teismo nuosprendžiu paskyrus R. A. baudą, jam buvo parodytas pasitikėjimas, tačiau jis jo nepateisino. Praėjus metams, įvykdė naują, sunkesnį nusikaltimą.

13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti R. A. BK 62 straipsnio nuostatas. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-650/2012 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. savo noru nebuvo atvykęs ir pranešęs teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat byloje yra nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, todėl taikyti šios teisės normos nuostatas nuteistajam nėra teisinio pagrindo.

14. Grįsdamas savo prašymą dėl BK 62 straipsnio taikymo, R. A. nurodo, kad jo įvykdytu nusikaltimu nebuvo padaryta turtinė žala, be to, jis išlaiko sergančią sugyventinę, tačiau šie apelianto argumentai sprendžiamam klausimui neturi reikšmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl baudžiamoji atsakomybė kaltininkui iškyla už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingas pasekmes. Nuteistojo teiginiai apie tai, kad jis išlaiko sunkiai sergančią sugyventinę, laikytini deklaratyviais, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kita vertus, siekdamas pagrįsti BK 62 straipsnio 2 dalyje 1 punkte numatytos sąlygos buvimą, nuteistasis turėtų įrodyti ne tik, kad išlaiko sunkiai sergančią sugyventinę, bet ir tai, kad jai yra būtina nuolatinė priežiūra ir be jo tuo nėra kam pasirūpinti.

15. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo asmenybės ir (ar) jo padaryto nusikaltimo pavojingumą bei patvirtintų, kad BK 199² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės jam paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

16. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 ir 62 straipsnių nuostatos suteikia teismui teisę, bet ne pareigą skirti asmeniui švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. Taigi, net ir nustačius minėtose teisės normose numatytų sąlygų visumą, teismas ne taikytų šias teisės normas automatiškai, bet spręstų dėl švelnesnės bausmės asmeniui konkrečioje byloje paskyrimo būtinumo ir pagrįstumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatas apskritai nėra jokio pagrindo. BK 199² straipsnio 2 dalies sankcijoje įstatymo leidėjas jau numatė galimybę teismui skirti asmeniui už šio nusikaltimo padarymą ne tik laisvės atėmimą, bet ir švelnesnės rūšies bausmę – baudą. Vadovaudamasis BK 54 straipsniu, atsižvelgęs į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. A. netikslinga skirti šią švelnesnės rūšies bausmę, nes tokiu atveju nebūtų pasiekti bausmės tikslai (žr. 11–12 p.). Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

17. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (švelninti ar griežtinti) tik tada, kai nustato, kad atskiros reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo skirti R. A. baudą, nes šios rūšies bausmės buvo paskirtos kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims, yra nepagrįstas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas net už tas pačias veikas negali skirti vienodų bausmių skirtingiems asmenims. Asmeniui paskirta bausmė turi būti tinkamai individualizuota. Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendžio matyti, kad tiek K. Ž., tiek V. H. buvo skirtingai charakterizuojami nei nuteistasis R. A.. V. H. anksčiau neteistas, o K. Ž., nors ir teistas, tačiau paskutinis apkaltinamasis teismo nuosprendis jam buvo priimtas 2017 m. Byloje nėra duomenų apie jo vėliau galbūt įvykdytas nusikalstamas veikas. Skirdamas minėtiems nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šias aplinkybes. Tuo tarpu apie R. A. ankstesnius teistumus jau buvo pasisakyta.

18. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. A. vaidmuo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Nuteistojo teigimu, tą patvirtina ir jam surašytas kaltinamasis aktas, kuriame jo veiksmai buvo kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį. Su tokiais R. A. argumentais negalima sutikti. Apeliantas teisingai pažymi, kad prokuroras jo veiksmus kvalifikavo kaip padėjimą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, tačiau įrodymais, tarp jų ir paties R. A. parodymais, pirmosios instancijos teisme nustačius, kad savo veiksmais nuteistasis ne tik padėjo, bet ir realizavo jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviuosius požymius (kurį laiką nešė cigaretes), tokie jo veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti kaip nusikaltimo vykdytojo. Pažymėtina, kad vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas įspėjo R. A. apie tokią jo veiksmų kvalifikavimo galimybę (t. 4, b. l. 6), tad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. To savo skunde neginčija ir pats apeliantas.

19. Byloje taip pat nustatyta, kad R. A. vaidmuo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme nebuvo antraeilis. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. H., K. Ž. ir paties R. A. duotais parodymais nustatyta, kad būtent pastarasis senai pažinojo V. H.; siekdamas padėti V. H., R. A. kreipėsi į K. Ž. pasiūlydamas jam prisidėti prie nusikalstamos veikos padarymo; būtent nuteistasis nuolat telefonu palaikė ryšį su V. H., o atvažiavęs su didesne transporto priemone, nuėjo pas V. H., padėjo jam nešti cigaretes, vėliau nurodydamas K. Ž. privažiuoti prie jo laukusio V. H. (t. 3, b. l. 37, 84–85, 179–180, 181–182, 183–184). 2020 m. gruodžio 15 d. daiktų apžiūros protokolas patvirtina, kad 2020 m. spalio 19 d., t. y. nusikaltimo padarymo dieną, R. A. skambino V. H. aštuonis kartus (9.29 val., 10.55 val., 18.22 val., 18.24 val., 20.10 val., 20.12 val., 20.15 val., 20.17 val. (t. 2, b. l. 45–46).

20. Esant šioms aplinkybėms, taip pat atmetamas R. A. argumentas apie tai, kad jis buvo įtrauktas į nusikaltimo padarymą dėl naivumo, nes neįvertino savo elgesio pasekmių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą. R. A. aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme ir, turėdamas pakankamą gyvenimišką patirtį bei būdamas net septynis kartus teistas, gerai suvokė, kad daro nusikaltimą ir kas jam dėl to gresia.

21. Įvertinęs šių byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė R. A. už nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymą artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant R. A. galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. A. skiriamą bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, o pirmiausia – R. A. asmenybę, jo ankstesnius neišnykusius teistumus, teismas pagrįstai paskyrė jam griežtesnės rūšies laisvės atėmimo bausmę, tačiau šią bausmę skyrė visai artimą minimaliai. Dar labiau šią bausmę švelninti nėra pagrindo.

22. Išnagrinėjus nuteistojo R. A. apeliacinio skundo argumentus ir pripažinus juos nepagrįstais, šis skundas atmetamas. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kai kuriuos kitus skundžiamo nuosprendžio trūkumus, kurie negali būti ištaisyti apeliacine tvarka dėl jau minėtų BPK 320 straipsnio nuostatų ir, konkrečiai, šio straipsnio 4 dalies, draudžiančios pabloginti nuteistojo padėtį, kai dėl to nėra paduoti prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Skundžiamame nuosprendyje teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą solidariai iš visų nuteistųjų. Šioje dalyje teismas padarė baudžiamojo įstatymo, t. y. 72 straipsnio, taikymo klaidą, nes solidariai nuteistieji yra atsakingi tik už nusikaltimu padarytą žalą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys atsako solidariai. Tuo tarpu BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bausme. Galima sutikti su tuo, kad atskirais atvejais, kai nusikaltimą padaro ne vienas, o keli asmenys, veikdami bendrininkų grupe, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma turi būti išieškota iš visų bendrininkų grupe veikusių asmenų. Tačiau ta pinigų suma turi būti išieškoma ne solidariai, o dalimis. Kokia dalis išieškotinos pinigų sumos turi būti išieškoma iš kiekvieno bendrininkų grupės nario, nustatoma atsižvelgiant į kaltininko vaidmenį nusikaltimo padaryme ir kitas nustatytas bylos aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad dėl BK 72 straipsnio taikymo šioje byloje apeliaciniai skundai nepaduoti. Sprendimas išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš nuteistųjų ne solidariai, o dalimis galėtų pabloginti apelianto padėtį, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje teisėjų kolegija neturi pagrindo ir galimybės.

23. Tas pats pasakytina ir dėl skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria teismas, į bausmę nuteistajam R. A. nusprendęs įskaityti laikino sulaikymo laiką (2 dienas), vieną sulaikymo dieną prilygino dviem parom laisvės atėmimo. Tai akivaizdi teismo klaida ar netgi rašymo apsirikimas, tačiau jis negali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes tai blogintų nuteistojo padėtį, o skundas dėl to irgi nepaduotas. Tačiau šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas nuosprendžio trūkumas gali būti ištaisytas nuosprendžio vykdymo metu BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka.

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. birželio 23 d. pažymą Nr. (12.32Mr) PT-4575, kurioje prašoma priteisti valstybei iš R. A. 136,44 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo V. Muravskio suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam nuteistajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą. Šis apeliacinis skundas atmetamas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis turi teisėtą pragyvenimo šaltinį (dirba). Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašomos priteisti pinigų sumos dydį, išlaidos, susidariusios dėl teisinės pagalbos R. A. suteikimo, išieškotinos iš nuteistojo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo R. A. 136,44 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus 44 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.