- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-04
- Bylos Nr.
- e2-220-826/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00895-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,SCT Lubricants“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Anni Clair“
- Kategorijos
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.11.18Kitos pirkimo–pardavimo sutartys
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
sekretoriaujant S. M., dalyvaujant (prisijungus nuotoliniu būdu) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SCT Lubricants“ atstovei advokatei E. A., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Anni Clair“ atstovui advokatui A. G., išvadą teikiančios institucijos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SCT Lubricants“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Anni Clair“ dėl piniginio reikalavimo, atsiradusio iš sutarties, išvadą teikianti institucija Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,SCT Lubricants“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Anni Clair“ 110 858,54 Eur skolą, 12,50 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo pagrindu nurodė šias aplinkybes:
1.1. Visi sutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovės klostėsi dar nuo 2019 m. Ieškovė parduodavo prekes atsakovei. Šalys 2023 m. gruodžio 19 d. sudarė atnaujintą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SCT(P)/2023.104-ANN (toliau – 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartis), kuria, be kita ko, atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti iš anksčiau buvusių pirkimo–pardavimo sutartinių santykių likusią nesumokėtą 115 108,54 Eur skolą (2023 m. gruodžio 19 d. Sutarties 3.2.2 punktas) pagal sutartyje nurodytą mokėjimo grafiką.
1.2. Atsakovė 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartyje numatytos skolos tinkamai nesumokėjo, pervedė ieškovei tik 6 400 Eur. Ieškovė su pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl tinkamo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, tačiau atsakovė ir toliau skolos pagal sutartą mokėjimo grafiką nemokėjo. Atsakovė, tinkamai nevykdžiusi prievolės, liko skolinga ieškovei 110 858,54 Eur.
1.3. 2023 m. gruodžio 19 d. Sutarties 3.3 punktu šalys sutarė, jog, atsakovei (pirkėjai) pažeidus sutarties 3.2.1–3.2.3 punktus, numatytą atsiskaitymo su pardavėja (ieškove) tvarką, pardavėja įgyja teisę be atskiro įspėjimo kreiptis į teismą dėl susidariusios skolos išieškojimo. Kadangi atsakovė tinkamai ir laiku nemoka ieškovei skolos pagal šalių suderintą grafiką, laikoma, kad atsakovė pažeidė 2023 m. gruodžio 19 d. Sutarties 3.2.2 punktą, todėl ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu išieškoti visą skolos sumą – 110 858,54 Eur.
1.4. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas numato, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Atsižvelgiant į tai, jog paskutinė fiksuotoji palūkanų norma yra 4,50 proc., darytina išvada, kad atsakovė privalo mokėti ieškovei 12,50 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Anni Clair“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškovės UAB „SCT Lubricant“ ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai:
Šalies argumentai
2.1. Ieškovės nurodoma skola susidarė ne dėl prekių pirkimo, o dėl ieškovės klaidos, susijusios su mokesčių deklaravimu. 2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis, ieškovė ir atsakovė tarpusavio skolų viena kitai neturėjo. Ieškovė siekė dėl mokesčių apskaičiavimo susidariusias problemas spręsti atsakovės sąskaita, teikdama atsakovei įvairius susitarimus.
Atsiliepimas
2.2. Atsakovei nesutikus prisiimti atsakomybės už dėl ieškovės kaltės iškilusias problemas, atsakovė sulaukė 2022 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės laiško, juo pranešama, kad ieškovė vienašališkai į savo apskaitą įtraukė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo PVM sąskaitą faktūrą (kreditinę) Nr. PAS0035669.
2.3. Atsakovė su ieškove jų tarpusavio santykiuose elgėsi nuosekliai ir sąžiningai, stengėsi išsiaiškinti ir išspręsti ieškovės iškeltas problemas. Tačiau padėties sudėtingumas ir reikalingos informacijos trūkumas dėl atsakovės vadovo pasikeitimo (dabartinis atsakovės vadovas pareigas pradėjo eiti nuo 2020 m. lapkričio 6 d.) sutrukdė atsakovei teisingai suprasti ieškovės reikalaujamos sumos susidarymo priežastis.
Motyvuojamoji dalis
4. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 6 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Pagrindiniai rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai:
5.1. Tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SCT(P)/2019.23-ANN, ja atsakovė, kaip pirkėja, įsipareigojo perkamas prekes – alyvą išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos nedelsiant po prekių disponavimo teisės perdavimo pirkėjai (atsakovei) (Sutarties Nr. CT(P)/2019.23-ANN 6.5 punktas). Kadangi prekės turėjo būti išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos, ieškovė, kaip pardavėja, išrašydama PVM sąskaitas faktūras atsakovei, vadovaudamasi PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, visada taikydavo 0 proc. PVM tarifą.
5.2. Atsakovė 2022 m. gegužės 31 d. gavo VMI išaiškinimą Nr. RM-20326 (toliau – Išaiškinimas), kuriame nurodyta, kad 0 proc. PVM tarifas pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį gali būti taikomas tik tais atvejais, kai prekių išgabenimą iš ES teritorijos organizuoja pardavėja. Kai prekių išgabenimą iš Lietuvos į trečiąją šalį organizuoja pirkėja, tokiu atveju sandoris negali būti apmokestintas taikant 0 proc. PVM tarifą, atitinkamai PVMĮ 41 straipsnio nuostatos (t. y. 0 proc. PVM tarifas) gali būti taikomos antrajam pardavimo sandoriui.
5.3. Ieškovei patikrinus faktinę situaciją dėl parduotų prekių atsakovei, nustatyta, jog ne visais atvejais prekių išgabenimą iš Lietuvos organizavo pati ieškovė kaip pardavėja. Būta atvejų, kai prekių išgabenimą iš Lietuvos organizavo pati atsakovė kaip pirkėja, tačiau visais atvejais PVM sąskaitos faktūros už parduotas prekes buvo išrašomos pritaikius 0 proc. PVM tarifą PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors tokiais atvejais turėjo būti taikomas 21 proc. Ieškovė nustatė, kad iš viso 21 proc. PVM tarifo nepritaikė dėl 117 258,54 Eur sumos.
5.4. Siekdama ištaisyti neteisingus duomenis pardavimams, kurių metu prekių išgabenimas iš Lietuvos buvo organizuojamas atsakovės, pritaikant teisingą 21 proc. PVM tarifą, ieškovė kreipėsi į atsakovę su įvairiais siūlymais išspręsti situaciją. Ieškovė atsakovei dėl nepritaikyto 21 proc. PVM tarifo išrašė ir kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0035669 (2022 m. liepos 20 d.), joje detalizuota, kurioms PVM sąskaitoms faktūros buvo pritaikytas netinkamas PVM tarifas ir kokia pagal kiekvieną konkrečią sąskaitą yra PVM suma. Išrašyta kreditinė PVM sąskaita faktūra buvo deklaruota VMI registre. Ieškovė apskaičiuotą 117 258,54 Eur PVM sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo. Tai patvirtina pridedama 2022 m. liepos 1 d.–2022 m. liepos 31 d. mokestinio laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio deklaracija ir ieškovės 2022 m. liepos 1 d.–2022 m. liepos 31 d. laikotarpiu išrašytų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenys.
5.5. Ieškovė ir atsakovė ne tik žodžiu, tačiau ir raštu naujai sudaromoje 2023 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartyje sutarė, kad atsakovė sumokės ieškovei 115 108,54 Eur skolą, t. y. skolą, kuri susidarė dėl nepritaikyto 21 proc. PVM tarifo. Šalys sutarė, kad atsakovė sutartą skolos sumą ieškovei sumokės dalimis pagal 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartyje sutartą mokėjimo grafiką. Atsakovė ne tik raštu patvirtino 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartyje savo įsipareigojimą sumokėti ieškovei sutartą skolą, tačiau taip pat ir šį susitarimą vykdė – sumokėjo ieškovei 6 400 Eur, t. y. pirmąją mokėjimo grafike sutartą skolos dalį.
5.6. Atsakovės atsiliepime nurodyti teiginiai, neva mokesčių deklaravimo klaida susidarė dėl ieškovės kaltės, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, nes kaltės buvimas / nebuvimas nepanaikina ieškovės ir atsakovės 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Šalys dėl skolos, kuri susidarė dėl nepritaikyto 21 proc. PVM tarifo, derėjosi ir būtent susitarus, kad atsakovė ieškovei dėl netinkamai nepritaikyto PVM tarifo sumokės 115 108,54 Eur, atsakovė 2023 m. gruodžio 19 d. Sutartyje prisiėmė įsipareigojimą ieškovei sumokėti minimą skolos sumą ir šį įsipareigojimą buvo pradėjusi vykdyti.
5.7. Ieškovės manymu, jeigu pirkėja (atsakovė) pateiks duomenis, kad ji prekes eksportavo, tai ji deklaruotą PVM mokestį už prekes galės susigrąžinti iš biudžeto. Tokiu atveju susiklosto situacija, kad ieškovė už parduotas prekes atsakovei PVM mokestį deklaruoja ir sumoka biudžetui, atsakovė apmoka ieškovės sąskaitas už prekes su 21 proc. dydžio PVM, o pateikus duomenis, kad prekes eksportavo, sumokėtą ieškovei PVM sumą atsakovė susigrąžina. Atsakovei tinkamai deklaravus mokestines prievoles, ji finansiškai nenukentėtų, nes ieškovei sumokamą PVM mokestį ji gali susigrąžinti.
5. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą pridėti papildomus įrodymus ir papildomai paaiškino:
6.1. Ieškovė, norėdama paneigti atsakovės atstovo (duomenys neskelbtini) teiginius apie tai, neva situacija jam nėra aiški, nėra aiškiai žinoma, todėl atsakovė neturi mokėti ieškovei skolos, akcentuoja, kad atsakovei buvo siųstas 2023 m. liepos 28 d. reikalavimas dėl skolos sumokėjimo. Atsakovė, atstovaujama (duomenys neskelbtini), pateikė atsakymą į reikalavimą sumokėti skolą, nurodė, kad aptariamą skolą pripažįsta, taip pat pateikė siūlymus apsvarstyti galimybes: peržiūrėti sutartį, parduoti skolą ar peržiūrėti skolos grąžinimo planą, skolą išdėstant priimtinomis mėnesinėmis įmokomis pagal naujai parengtą susitarimą.
6.2. Ieškovė į atsakovės pateiktą 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakymą pateikė 2023 m. rugpjūčio 25 d. atsakymą dėl skolos sumokėjimo. Ieškovė nurodė, kad sutiktų su skolos grąžinimu dalimis.
Teismas konstatuoja:
6. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2019 m. vasario 19 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SCT(P)/2019.23-ANN, ja atsakovė, kaip pirkėja, įsipareigojo perkamas prekes – alyvą išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos nedelsiant po prekių disponavimo teisės perdavimo pirkėjai (atsakovei) (Sutarties Nr. CT(P)/2019.23-ANN 6.5 punktas).
7. Atsakovė 2022 m. gegužės 31 d. gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išaiškinimą Nr. RM-20326, jame nurodyta, kad 0 proc. PVM tarifas pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį gali būti taikomas tik tais atvejais, kai prekių išgabenimą iš ES teritorijos organizuoja pardavėjas.
8. Ieškovė 2022 m. liepos 20 d. atsakovei dėl nepritaikyto 21 proc. PVM tarifo išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0035669, joje detalizuota, kurioms PVM sąskaitoms faktūros buvo pritaikytas netinkamas PVM tarifas ir kokia pagal kiekvieną konkrečią sąskaitą yra PVM suma.
9. Iš 2022 m. liepos 1 d.–2022 m. liepos 31 d. mokestinio laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir ieškovės 2022 m. liepos 1 d.–2022 m. liepos 31 d. laikotarpiu išrašytų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenų matyti, kad ieškovė VMI sumokėjo apskaičiuotą 117 258,54 Eur PVM sumą.
10. Ieškovė atsakovei 2022 m. liepos 25 d. išsiuntė siūlymą sudaryti susitarimą dėl klaidingai pritaikyto PVM dydžio, nurodant susitarimo sąlygas. Į siūlymą sudaryti susitarimą dėl klaidingai pritaikyto PVM dydžio UAB „Anni Clair“ jokio atsakymo nepateikė.
11. Ieškovė 2023 m. liepos 28 d. reikalavimu prašė atsakovės sumokėti 117 258,54 Eur skolą.
12. Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 23 d. pateikė atsakymą į reikalavimą sumokėti skolą, nurodė, kad pripažįsta, jog skolą privalo sumokėti, ir pateikė siūlymus: apsvarstyti galimybę iš naujo sudaryti trišalę sutartį; įvertinti galimybę skolą perduoti trečiosios šalies įmonei; tęsti bendradarbiavimą naujomis sąlygomis, kurios taip pat apimtų skolos grąžinimą priimtinomis mėnesinėmis įmokomis.
13. Ieškovė į atsakovės pateiktą 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakymą pateikė 2023 m. rugpjūčio 25 d. atsakymą dėl skolos sumokėjimo, nurodė, kad sutiktų su skolos grąžinimu dalimis.
14. Šalys, 2023 m. gruodžio 19 d. sudarydamos naują pirkimo–pardavimo sutartį dėl prekių pardavimo, į sudaromą sutartį įtraukė ir nuostatą, kad atsakovė įsipareigoja ieškovei sumokėti 115 108,54 Eur skolą, nusimatė skolos mokėjimo grafiką.
15. Iš šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, kurio laikotarpis nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d., matyti, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 6 400 Eur.
16. Ieškovė 2024 m. kovo 25 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl tinkamo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo.
17. Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
18. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.
19. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).
20. Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, teismas, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, turi remtis CK 6.314 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dispozityvia teisės norma, nurodančia, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis).
21. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).
22. Tarp šalių 2019 m. vasario 19 d. ir 2019 m. gruodžio 19 d. pasirašytų sutarčių pagrindu susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė pardavė atsakovei prekes – alyvą išgabenti iš Europos Sąjungos, o atsakovė įsipareigojo už parduodamas prekes atsiskaityti. 2023 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartyje atsakovė pagal sudarytą grafiką įsipareigojo grąžinti įsiskolinimą, kuris susidarė dėl pagal 2019 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį šalis siejusių sutartinių santykių.
23. Sutiktina su ieškove, kad nors 2019 m. gruodžio 19 d. šalių pasirašyta sutartis yra mišri sutartis, kurioje šalys susitarė ne tik dėl prekių pirkimo–pardavimo, tačiau šalims nedraudžiama susitarti ir dėl kitokio šalių ginčo išsprendimo, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju. Atsakovė 2019 m. gruodžio 19 d. pasirašyta sutartimi įsipareigojo grąžinti ieškovei 115 108,54 Eur skolą, kuri susidarė dėl nepritaikymo pridėtinės vertės mokesčio už atsakovei parduotą alyvą, ir šią savo prievolę vykdė – atliko vieną mokėjimą pagal 2019 m. gruodžio 19 d. sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
24. Atsakovė, susipažinusi su 2019 m. gruodžio 19 d. parengta pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje buvo numatytas jos įsipareigojimas grąžinti 115 108,54 Eur skolą, nesutikdama su tuo, galėjo atsisakyti pasirašyti šią sutartį, o pasirašiusi patvirtino, kad sutartis atitinka jos interesus ir susitarimo esmę ir, kol sutartis nėra nuginčyta teisme, privalo sutartį vykdyti – sumokėti ieškovei įsiskolinimą.
25. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė yra stipresnioji sandorio šalis ir veikia iš jėgos pozicijos, tačiau teismas šiuos atsakovės argumentus atmeta kaip deklaratyvius. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimą, kad ji buvo priversta pasirašyti 2019 m. gruodžio 19 d. sutartį su atsakove, kad jai buvo daromas ieškovės kaip stipresniosios pusės spaudimas tokią sutartį pasirašyti. Priešingai, teismui pateikti rašytiniai įrodymai – šalių susirašinėjimas patvirtina, kad pati atsakovė 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakydama ieškovei į pretenziją dėl skolos pripažino skolą, sutiko ją grąžinti dalimis, siūlė tęsti sutartinius santykius.
26. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė patvirtino, kad visos iš ieškovės pagal ginčo sutartis įsigytos prekės buvo išvežtos iš Europos Sąjungos, todėl atsakovė turi teisę susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikusi būtinus dokumentus. Rašytinė bylos medžiaga (atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai) ir išvadą teikiančios institucijos paaiškinimas patvirtina, kad atsakovė tą ir bandė (bando) padaryti.
Dėl palūkanų priteisimo
27. Ieškovė prašomų priteisti 12,50 proc. metinių palūkanų dydį grindžia Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir MAKSVPĮ) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. MAKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų – ūkio subjektų. Sudarytos sutarties tikslas – prekių pirkimas ir pardavimas. Taigi tarp šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis patenka į komercinių sutarčių pagal MAKSVPĮ apibrėžimą, nes ieškovė pardavė atsakovei prekes.
28. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovės reikalavimas dėl 12,50 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra tenkintinas ir 12,50 proc. dydžio metinės palūkanos priteistinos nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2024 m. gegužės 24 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir 3 straipsnis).
29. Teismo vertinimu, šioje byloje apie pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus pasisakyta, kiti ieškovės ir atsakovės bei kitų proceso dalyvių nurodomi teiginiai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad atsakovė netinkamai vykdė šalių 2019 m. gruodžio 19 d. pasirašytą sutartį – negrąžino ieškovei skolos, atsiradusios dėl 2019 m. vasario 19 d. šalis siejusių sutartinių santykių, todėl ieškovės reikalavimas dėl 110 858,54 Eur skolos ir 12,50 proc. metinių palūkanų priteisimo iš atsakovės tenkintinas visiškai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies.
32. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 4 557,84 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2 750,84 Eur išlaidos už teisinę pagalbą dėl teismo įsakymo išdavimo, už ieškinio ir kitų į bylą teiktų procesinių dokumentų parengimą, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose, ir 1 807,00 Eur byloje sumokėtas žyminis mokestis, šios išlaidos, ieškinį tenkinus visiškai, priteistinos iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,SCT Lubricants“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Anni Clair“ 110 858,54 Eur skolą, 12,50 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 557,84 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.