Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-811-671/2017 pagal pareiškėjo M. N. skundą dėl antstolio V. D. veiksmų, suinteresuotas asmuo Valstybinis studijų fondas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas M. N. skundu kreipėsi į antstolį V. D., kuriuo prašė perskaičiuoti vykdymo išlaidas, skirti antstoliui baudą už akivaizdžiai nepagrįstas vykdymo išlaidas ir panaikinti antstolio patvarkymą dalyje, kuria yra apribojama skolininko teisė į asmenines lėšas įsigyti mokymuisi būtinas priemones ir daiktus bei maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems (2–4 b. l.). Nurodė, kad vykdymo išlaidos sudaro daugiau kaip pusę skolos dydžio, jos yra akivaizdžiai nepagrįstos, ir tai yra neteisėtas siekis pasipelnyti. Taip pat nurodė, kad mokosi profesinėje mokykloje, todėl skundžiamas patvarkymas apriboja galimybę įsigyti būtiniausias prekes ir reikmenis mokymuisi. Nuteistiesiems patiems tenka už savo pinigus susimokėti už elektrą bei telefoninius pokalbius. Nuteistieji neturi galimybės įsigyti būtiniausių maisto produktų ir reikmenų laisvoje rinkoje ir nenumatytos kitokios galimybės įsigyti tokius reikmenis kaip tik nuteistojo artimiesiems pervedus pinigines lėšas į laisvės atėmimo įstaigos sąskaitą, iš kurios ir yra atsiskaitoma už būtiniausius reikmenis. Pagal antstolio patvarkymą dėl skolos išieškojimo, iš skolininko yra išieškomos visos lėšos, esančios asmeninėje sąskaitoje, nepaisant to, viršija šios lėšos ar ne MMA, todėl nelieka jokių pajamų, kurias galima būtų naudoti savo reikmėms, nedraudžiamiems asmeninio naudojimo daiktams įsigyti. Antstolis V. D. 2017 m. vasario 20 d. patvarkymu pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė kaip nepagrįstą, vykdomąją bylą su skundu perdavė Telšių rajono apylinkės teismui. Nurodė, kad nors pareiškėjas nesutinka su paskaičiuotomis vykdymo išlaidomis, tačiau nenurodė konkrečių Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų pažeidimo. Pareiškėjo motyvas, jog vykdymo išlaidos yra jam per didelės, nėra teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat pažymėjo, kad įstatymas numato, jog išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. Nustatęs, kad skolininkas atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, antstolis siunčia patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Tokie antstolio veiksmai bei taikyta priverstinio vykdymo priemonė yra leistina ir teisiškai reglamentuota. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 668 straipsnio nuostatos aktualios tik išieškant iš skolininko turto, pinigų sumų, iš kurių išieškojimo nereglamentuoja CPK LI skyriaus normos, t. y. lėšų, likusių iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų, po CPK 736 straipsnyje nurodytų išskaitų išieškojimo. Būtent tokių lėšų bendrai sumai gali būti taikomas CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas išieškoti iš jos, jei ji neviršija MMA (5 b. l.).Suinteresuotas asmuo Valstybinis studijų fondas atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė (12–14 b. l.).Teismas nurodė, kad vadovaujantis išieškojimą iš pajamų reglamentuojančiomis CPK 733–743 straipsnio normomis, antstolis pagrįstai areštavo skolininkui priklausančias lėšas, esančias laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, priverstinį išieškojimą nukreipdamas į skolininko pinigų sumą, esančią Vilniaus pataisos namų sąskaitoje. Antstolis patvarkyme nurodė, kad reikalauja iš skolininko gaunamų pajamų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo pajamų dalies, viršijančios vieną MMA, ir 50 procentų nuo pajamų, neviršijančių vienos MMA.Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su 273,25 Eur vykdymo išlaidomis (pareiškėjas skunde netiksliai nurodė 475,46 Eur), tačiau nepateikė jokių argumentų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog vykdymo išlaidos yra neprotingai didelės bei nepagrįstos. Antstolis vykdymo išlaidas paskaičiavo pagal dydžius, nustatytus Sprendimų vykdymo instrukcijoje, todėl vykdymo išlaidas teismas laikė teisėtomis ir pagrįstomis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas M. N. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti, o jo skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti (20–21 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas visiškai nepasisakė dėl LR Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio nuostatų, kurios nustato didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Įstatymu yra nustatytas limituotas leidimas apsipirkti parduotuvėje ir tai reiškia, kad tokia teisė negali būti ribojama labiau, nei tai įtvirtinta įstatymu. Teismas dėl šio argumento nepasisakė, vadinasi pareiškėjo skundo nenagrinėjo, ir tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Teismas nepasisakė ir dėl artimųjų siunčiamos labdaros bei socialinės paramos, iš kurių negali būti vykdomi išskaitymai.Piniginės lėšos, esančios pataisos įstaigos sąskaitoje ar siunčiamos kitų asmenų, yra pareiškėjo turtas, kuris yra būtinas ir skirtas mokymuisi, todėl išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią 1 MMA, už kurią savo nuožiūra pareiškėjas turi teisę įsigyti reikalingas priemones. Dėl antstolio arešto iš pareiškėjo yra atimama galimybė mokytis ir tai yra konstitucinių teisių pažeidimas.Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinis studijų fondas prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį. Atsiliepime nurodė, kad teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą nutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškinant CPK nuostatas ne kartą pažymėta, kad teismas nutartyje neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno skundo argumento. Fondas pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad į pareiškėjo sąskaitą pervestos lėšos kvalifikuotinos kaip gaunamos kitos pajamos, todėl antstolio veiksmai buvo vertinami pagal CPK nuostatas, reglamentuojančias išieškojimą iš skolininko pajamų (CPK 733-743 straipsniai). Tiek teisinis reglamentavimas, tiek kasacinio teismo praktika paneigia pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamu atveju išieškojimas iš pareiškėjui priklausančių lėšų, neviršijančių Vyriausybės nustatyto 1 MMA, negalimas, kadangi CPK 736 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato antstolio teisę, kai vykdomas išieškojimas pagal kelis vykdomuosius dokumentus, išieškoti iš skolininko 50 procentų nuo lėšų dalies, neviršijančios MMA (23-25 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo M. N. skundas dėl antstolio V. D. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolis V. D., vykdydamas išieškojimą Valstybiniam studijų fondui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo, 2017-01-27 Patvarkymu (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 688 straipsniu, areštavo pinigines lėšas 1313,63 Eur sumai ir pareikalavo iš skolininko M. N. gaunamų pajamų kiekvieną mėnesį išskaityti 70 procentų nuo skolininko gaunamų lėšų, viršijančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą (toliau – ir MMA), ir 50 procentų nuo pajamų dalies, neviršijančios vieno MMA (v. b. l. 47). Pareiškėjas prašė panaikinti antstolio V. D. patvarkymą dalyje, kurioje yra apribojama jo teisė įsigyti mokymuisi būtinas priemones ir daiktus bei maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje.

13. Civilinio proceso kodekso 733–743 straipsniuose (LI skyrius) reglamentuojamas išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio bei kitų vienkartinai ar periodiškai nuo tam tikro atskaitos momento naujai gaunamų lėšų. Pagal CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA, išskaitoma 20 procentų (jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas). Išieškant iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 procentų, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta aukščiau, priimdamas skundžiamą patvarkymą, antstolis V. D. skolininko bausmės atlikimo vietos administracijai nurodė išskaitų iš skolininko gaunamų lėšų dydžius, todėl konstatuotina, jog ginčijamų patvarkymų turinys atitinka CPK 736 straipsnyje numatytus apribojimus, taikomus išlaikymui iš darbo užmokesčio ir iš jam prilyginamų išmokų bei davinių dalies.

14. CPK 668 straipsnio 1 dalis numato, kad, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 93.6 punktą, išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus iš fizinių asmenų negali būti nukreiptas į grynųjų pinigų sumą, neviršijančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, nes šios normos turi užtikrinti galimybę įsigyti asmens higienos priemonių, kanceliarinių prekių, vokų ir pašto ženklų. Nuteistieji šias prekes įsigyti turi už savo lėšas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje nustatyta tvarka.

15. Civilinio proceso kodekso 688 straipsnio 1 dalies nuostatos numato galimybę nukreipti išieškojimą į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnis numato nuteistųjų teisę gauti pinigines perlaidas, taip pat numato teisę atnešti grynus pinigus nuteistiesiems į pataisos įstaigą. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, perlaidomis gauti ir atnešti pinigai įrašomi į nuteistojo asmeninę sąskaitą, o nuteistiesiems, turintiems teisę turėti pinigų, jie perduodami. Piniginės lėšos, įrašytos į nuteistojo asmeninę sąskaitą, yra nuteistojo asmeninė nuosavybė, šias pinigines lėšas nuteistasis gali naudoti Bausmių vykdymo kodekso ir kitų bausmės vykdymą reglamentuojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, įskaitant ir savo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Kadangi iš kitų asmenų gautos lėšos nepriskirtinos CPK 739 straipsnyje numatytoms piniginėms lėšoms, iš kurių negalima išieškoti, todėl antstolis V. D. turėjo teisę areštuoti ir nukreipti išieškojimą į skolininko M. N., atliekančio bausmę, asmeninėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas.

16. Apeliantas nurodo, kad antstolio pritaikytas areštas atėmė iš jo galimybę disponuoti piniginėmis sumomis, kurios reikalingos mokymosi reikmenų įsigijimui, nes jis mokosi Vilniaus pataisos namuose veikiančioje Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje. Tačiau pastebėtina tai, kad antstolis 2017-01-27 Patvarkymu (duomenys neskelbtini)skolininko bausmės atlikimo vietos administracijai nurodė išskaityti būtent procentinio dydžio skolą iš skolininko gaunamų pajamų dalies, o ne iš visų lėšų, esančių jo sąskaitoje. Kadangi iš M. N. neišskaitoma 100 procentų jo pajamų, likusią dalį jis turi teisę naudoti savo reikmėms, mokslo reikmenims ir panašiems daiktams įsigyti, todėl nepagrįstai skunde tvirtina, jog antstolio patvarkymo pagrindu jam yra atimama galimybė mokytis ir tai yra konstitucinių teisių pažeidimas.

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog antstolis V. D. tinkamai vadovavosi vykdymo veiksmus reglamentuojančiais teisės aktais, veikė teisėtai, todėl turėjo teisę areštuoti ir nukreipti išieškojimą į apelianto įkalinimo įstaigos - Vilniaus pataisos namų - sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Dėl paminėto naikinti ar keisti pagrįstą teismo nutartį nėra pagrindo.

18. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas visiškai nepasisakė dėl Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio nuostatų, kurios nustato didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Apelianto teigimu, teismas dėl šio argumento nepasisakė, vadinasi, pareiškėjo skundo nenagrinėjo, ir tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka.

19. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo neteisingai būti išspręsta byla. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie yra pagrindas panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (nepasisakyta dėl vieno iš skundo argumentų) nereglamentuoja CPK 329 straipsnio norma. Vien todėl, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė ir dėl šio argumento nepasisakė, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad teismas visų įrodymų kontekste jo nevertino. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, apelianto argumentas, kad teismas nepasisakė dėl Bausmių vykdymo kodekso normų taikymo, vadinasi pareiškėjo skundo nenagrinėjo, kas yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, atmestinas kaip nepagrįstas.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias vykdymo procesą, bei pagrįstai sprendė, kad antstolis tinkamai taikė Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias išieškojimo tvarką. Taigi, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.