Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-121-273/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-03
Bylos Nr.: 2A-121-273/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-14927-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Edita Šliumpienė
Atsakovas: O. F., Ž. P.
Ieškovas: I. P.
Trečiasis asmuo: Kauno

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-121-273/2022(Proceso Nr. 2-69-3-14927-2016-2)Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.6.; 2.6.1.6.1.; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Editos Šliumpienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. F. atstovės advokatės D. I. V. ir atsakovo Ž. P. atstovo advokato L. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10260-950/2021 pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams O. F. ir Ž. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Kauno m. 11-ojo notarų biuro notarė I. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. P. ieškiniu prašė: 1) actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. IJ-6144), sudarytą tarp atsakovų Ž. P. ir O. F. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2) taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti atsakovo Ž. P. asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas Ž. P. yra buvęs ieškovės sutuoktinis. Santuokos nutraukimo byloje ieškovei ginčijant dovanojimo sandorį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovo ir jo motinos A. P., atsakovas asmeninės nuosavybės teise paveldėjimo pagrindu, po motinos A. P. mirties įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vos po 7 dienų, t. y. 2015 m. spalio 15 d. pardavė atsakovei O. F.. Abu atsakovai turi bendrą vaiką, palaiko intymius ryšius ir yra pažįstami nuo 2009 m. Ieškovės nuomone, atsakovas perleisdamas jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), siekė sumažinti turimo turto kiekį ir išvengti kompensacijos ieškovei mokėjimo. Šiuo metu atsakovas savo vardu jokio registruotino turto neturi, slepia darbines pajamas, realiai yra nemokus. Kadangi abu atsakovai yra nesąžiningi ir sąmoningai sudarė fiktyvią buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, siekiant išvengti piniginės kompensacijos mokėjimo ieškovei pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą santuokos nutraukimo byloje, todėl minėtas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Ž. P. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė ieškinio pareiškimo metu neturėjo reikalavimo teisės atsakovui, nes nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas šalių santuokos nutraukimo byloje. Kai buvo išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo bei įsiteisėjo teismo sprendimas, jau buvo praėję daugiau kaip vieneri metai nuo ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. jau buvo išnykęs pagrindas reikšti actio Pauliana ieškinį. Buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo metu atsakovas ieškovei neturėjo jokių kreditorinių įsipareigojimų, todėl parduodamas butą ieškovės atžvilgiu elgėsi sąžiningai. Nesant bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, negalima sandorio naikinti ieškovės nurodomu pagrindu.

4. Atsakovė O. F. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad įsigyti ginčo butą jokių kliūčių nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. IJ-6144), sudarytą tarp atsakovų dėl buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo; taikė vienašalę restituciją – grąžino atsakovo asmeninėn nuosavybėn butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovų po 2 425,30 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, priteisė valstybei iš atsakovų po 270,50 Eur žyminiam mokesčiui ir po 65,70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. IJ-6144) atsakovas Ž. P. perleido atsakovei O. F. po motinos mirties paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 24 700 Eur (toliau – ginčo sutartis). 2016 m. liepos 19 d. ieškovė, Kauno apylinkės teismui vis dar nagrinėjant ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo bylą (c. b. Nr. e2-225-717/2017) pareiškė ieškinį, kuriuo prašė actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia ginčo sutartį nuo jos sudarymo momento.

7. Dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga (kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę) privalo egzistuoti ginčijamo sandorio sudarymo metu (nagrinėjamu atveju – 2015 m. spalio 15 d.), o ne tokio ieškinio pateikimo metu (nagrinėjamu atveju – 2016 m. liepos 19 d.). Teismas nustatė, kad atsakovas butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė tuo metu, kai jo vardu vis dar buvo registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo tiesioginis ginčo objektas ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje (t. y. ieškovės reikalavimu jis buvo įtrauktas į sutuoktinių dalytino bendro turto masę) ir tuo metu (2015 m. spalio 15 d.) į jį jokių pretenzijų nebuvo pareiškę kiti asmenys. Kadangi santuokos nutraukimo byloje vyko ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) (kuris galėjo ieškovei baigtis tiek palankiai, tiek ir nepalankiai), teismas padarė išvadą, kad ieškovė ginčo sutarties sudarymo metu 2015 m. spalio 15 d. neturėjo neabejotinos (neginčijamos teisme) ir galiojančios (patvirtintos susitarimu, sutartimi, teismo sprendimu, vekseliu, vykdomuoju įrašu ar kitu teises sukuriančiu dokumentu) reikalavimo teisės į atsakovą. Teismas nurodė, kad ginčo sutartis jos sudarymo metu niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės teisių, nes tuo metu sutuoktinių bendro turto masėje realiai vis dar buvo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Į minėtą butą pretenzijas R. P. pareiškė tik 2015 m. lapkričio 26 d., o iš sutuoktinių bendro turto masės butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo eliminuotas tik 2016 m. sausio 18 d. Teismo vertinimu, ieškovės teisių pažeidimą iš esmės tiesiogiai nulėmė vėliau įvykęs galimai nesąžiningas buto, esančio (duomenys neskelbtini) eliminavimas iš sutuoktinių bendro turto masės. Teismas konstatavo, kad nenustačius pirmosios (kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę) ir antrosios (ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises) sąlygų egzistavimo ginčo sutarties sudarymo metu, ginčo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu.

8. Dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu. Teismas, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014) nurodė, kad teismas gali savo iniciatyva ir nesant šalių prašymo nuspręsti dėl sandorio pripažinimo niekiniu tada, kai nagrinėjant bylą sandorio pripažinimas niekiniu tampa akivaizdus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu be kita ko, įrodinėjo, kad ginčijama sutartis yra fiktyvi, nes atsiskaitymas pagal ją tarp atsakovų niekada nebuvo vykdomas, kadangi minėti asmenys buvo nesąžiningi, palaikantys ilgus ir artimus ryšius, turintys bendrą vaiką. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu į šiuos ieškovės teiginius atsikirtinėjo, teikė juos galimai paneigiančius įrodymus. Teismo vertinimu, iš to seka, kad ginčijamos sutarties faktinis vykdymas buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovė turi teisę reikalauti ginčo sutartį pripažinti niekiniu sandoriu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad byloje surinktų faktinių duomenų visetas leidžia konstatuoti, jog ginčo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių ir realiai nebuvo jos šalių vykdoma, šiuo sandoriu realiai nebuvo atsakovei perduota nuosavybės teisė į ginčo butą, nes ginčo sandorio tikslas buvo visai kitas, t. y. tokiu būdu atsakovas, vykstant santuokos nutraukimo procesui su ieškove, siekė sumažinti asmeninio turto masę, turėdamas tikslą išvengti bet kokios kompensacijos mokėjimo. Teismas nurodė tokią jo išvadą patvirtinančias faktines aplinkybes. Pirma, atsakovas ginčijamą sandorį sudarė praėjus vos septynioms dienoms nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo. Nuosavybės teisę į ginčo butą atsakovas įregistravo 2015 m. spalio 8 d., o atsakovei jį perleido 2015 m. spalio 15 d. Atsakovas negalėjo pagrįsti tokios skubos būtinumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis nuosavybės teise jokios kitos gyvenamosios patalpos (išskyrus ginčo objektą santuokos nutraukimo byloje - butą, esantį (duomenys neskelbtini)) neturėjo. Antra, atsakovas ginčo butą perleido savo ilgametei draugei ir vaiko motinai, su kuria artimus ryšius palaikė itin ilgai. Atsakovė Lietuvos Respublikoje artimus ryšius palaikė tik su atsakovu ir jo giminaičiais. Tai leido teismui konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta ginčijamą sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo prezumpcija. Trečia, atsakovė neturėjo sukaupusi ir nebuvo į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarką įvežusi 24 700 Eur sumos, kurią būtų galėjusi perduoti atsakovui pagal ginčo sutartį. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė. Ketvirta, byloje nėra duomenų apie ginčo sutarties išvertimą į atsakovei suprantamą rusų kalbą. Todėl atsakovė pasirašydama ginčo sutartį parengtą tik lietuvių kalba, nesidomėjo nei sutarties turiniu, nei sutarties sąlygomis, ją pasirašė išimtinai formaliai. Penkta, atsakovas po ginčo sutarties sudarymo, negavęs 24 700 Eur, tapo nemokus. Iš antstolės R. G. 2020 m. gruodžio 30 d. rašto matyti, kad atsakovas yra skolingas ieškovei 25 923,18 Eur. Jeigu atsakovas realiai pagal ginčo sutartį būtų gavęs iš atsakovės 24 700 Eur sumą, jis būtų finansiškai pajėgus atsiskaityti su ieškove. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nėra gavęs iš atsakovės 24 700 Eur sumos. Šešta, ginčijamos sutarties fiktyvumą ir tariamumą liudija nenuoseklus, prieštaringas ir jokių logikos dėsnių neatitinkantis abiejų atsakovų elgesys bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nieko neminėjo apie tai, kokiu būdu ir kaip ji atsiskaitė už ginčo butą. Pinigų sumokėjimą abu atsakovai aiškino skirtingai - jų parodymai prieštaravo vienas kitam. Atsakovas nurodė, kad atsakovė jam sandorio sudarymo metu sumokėjo visą 24 700 Eur sumą už ginčo butą. Atsakovė nurodė, kad ginčo buto kainą atsakovui sumokėjo dalimis. Nustatytas atsakovės nenuoseklumas, kuri teigė, kad pinigus perdavė atsakovui, tačiau pateikė pakvitavimus neva jau pasirašytus A. P.. Ginčo sutartyje numatyta sąlyga (4.2.1 p.), kad 24 700 Eur pardavėjas gavo iš pirkėjo iki šios sutarties pasirašymo, leido teismui netikėti abiejų atsakovų paaiškinimais, o pateiktus pakvitavimus laikyti fiktyviais ir niekiniais, neturinčiais jokios įrodomosios galios teisingam ginčo išnagrinėjimui. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartis buvo sudaryta fiktyviai, tik dėl akių, nesiekiant tokio sandorio tikrųjų pasekmių (nuosavybės teisės perdavimo), o tik sudarant sąlygas atsakovui tapti faktiškai nemokiam ir išvengti bet kokių atsiskaitymų su ieškove, todėl CK 1.86 straipsnio pagrindu ginčo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.78 str.).

9. Dėl restitucijos taikymo. Teismas nurodė, kad pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, CK 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu taikytina vienašalė restitucija - ginčo butas grąžintinas atsakovo asmeninėn nuosavybėn.

10. Dėl procesinės bylos baigties. Teismas konstatavo, kad nors ieškovės nurodytas ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindas (actio Pauliana) ir nepasitvirtino, tačiau teismo iniciatyva (ex officio) ginčo sutartį pripažinus negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu, ieškovė pasiekė savo ieškiniu siektą materialinį teisinį rezultatą - ginčijama sutartis panaikinta ir taikyta vienašalė restitucija, todėl laikytina, kad ieškinys patenkintas visiškai.

11. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė iš viso 4 850,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškinį patenkinus, lygiomis dalimis (po 2 425,30 Eur) ieškovei turi atlyginti atsakovai (CK 93 str. 1 d.). Ieškovė buvo atleista nuo 541 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo. Byloje susidarė 131,40 Eur dydžio teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Teismas sprendė, kad valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis turi būti priteistas žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė atleista (po 270,50 Eur) ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (po 65,70 Eur) (CK 93 str. 1 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

12. Apeliaciniame skunde atsakovės O. F. atstovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti; prašė priteisti iš ieškovės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:

12.1. Teismas be jokio pagrindo pats pakeitė ieškinio pagrindą ir ieškinį patenkino. Teismas šio tipo bylose nėra aktyvus, todėl negali rinkti įrodymų vienos šalies naudai, neturi teisės keisti ieškinio pagrindo vienos šalies naudai tam, kad toji šalis laimėtų bylą;

12.2. Ginčo sutarties teisėtumas negali priklausyti nuo teismo sprendimo kitoje byloje pobūdžio. Jeigu ieškovė, jos ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje nebūtų pareiškusi reikalavimo atsakovui dėl 13 500 Eur kompensacijos už ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) priteisimo, o būtų prašiusi ir teismas būtų priteisęs ieškovei ne piniginę kompensaciją, o ½ dalį minėto buto, šiandien nereikėtų kelti klausimo dėl ginčo sutarties teisėtumo;

12.3. Ginčo sutartis buvo realiai įvykdyta, atsakovė atvykusi į Lietuvą gyvena nusipirktame ginčo bute, todėl ginčo sutartis negali būti laikoma tariamu sandoriu;

12.4. Teismas be jokio pagrindo įrodinėjimo naštą dėl neva neįvykusio atsiskaitymo pagal ginčo sandorį perkėlė atsakovams ir nevertino visos eilės atsakovų byloje pateiktų įrodymų. Atsakovė nusprendė pirkti butą Lietuvoje, sandorį dėl ginčo buto pirkimo planavo sudaryti ne su atsakovu, o su jo motina, tuometine šio buto savininke A. P. , kuri, gavusi iš atsakovės avansines įmokas už parduodamą butą, nespėjo sudaryti šio buto perleidimo sandorio, nes mirė. Atsakovė ir A. P. pasirašė pinigų gavimo dokumentus, kurie buvo pateikti teismui ir byloje nėra ginčijami. Sandorio sudarymą tęsė A. P. turto paveldėtojas atsakovas, kuris iš atsakovės gavo likusius pinigus už parduodamą butą ir pas notarą pasirašė minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ne atsakovai, turėdami rašytinius pinigų sumokėjimo dokumentus, turi įrodinėti, kad pinigai už perkamą butą buvo realiai sumokėti, bet ieškovė, ginčydama šią aplinkybę, privalo ją paneigti įrodymais. Aplinkybė, kad atsakovas, mirus jo motinai, paveldėjo pinigų sumą, labai panašią į atsakovės sumokėtų jo motinai įmokų sumą, papildomai įrodo, kad atsakovė pinigus atsakovo motinai mokėjo. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Nurodytų aplinkybių pagrindu paneigiama teismo išvada, kad ginčo sutartis yra akivaizdžiai fiktyvus sandoris;

12.5. Teismo motyvai dėl ginčo sutarties sudarymo skubotumo, paneigti argumentais: atsakovas tęsė savo motinos pradėtą sandorį ir neturėjo ketinimo slėpti turtą, nes tuo metu dar jokios piniginės kompensacijos mokėti iš atsakovo nebuvo priteista;

12.6. Teismo sprendimo motyvas, kad byloje nustatyta ginčo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 p.), prieštarauja kitai sprendime padarytai teismo išvadai – kad ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 str. nėra pagrindo;

12.7. Aplinkybė apie ginčo sandorio sudarymą lietuvių kalba galimai jo neišverčiant į rusų kalbą teismo posėdyje nenagrinėta. Atsakovė į bylą yra pateikusi sutarties vertimą į rusų kalbą, kuris buvo atliktas prieš pasirašant ginčo sutartį, todėl pasirašomo sandorio turinį atsakovė suprato. Teismas sprendime pasisakė dėl byloje netirtų aplinkybių, padarydamas visiškai priešingas realybei išvadas (CPK 263 str. 2 d.);

12.8. Teismo argumentai, kad pinigų pagal ginčo sandorį negavimo faktą įrodo ir tokia aplinkybė, kad jei pinigus atsakovas būtų gavęs, tai būtų sumokėjęs ieškovei kompensaciją, ieškinio nei įrodo, nei paneigia. Atsakovas paveldėjo atitinkamą pinigų sumą iš motinos, t. y. pinigus gavo, tačiau dėl eilės priežasčių ieškovei kompensacijos dar nėra sumokėjęs;

12.9. Teismui padarius nepagrįstą išvadą, kad pinigai pagal ginčo sandorį nebuvo sumokėti ir dėl to pritaikius vienašalę restituciją, atsakovei padaryta didelė nepagrįsta žala: ji neteko ir buto, ir už jį sumokėtų pinigų. Teismų procesiniai sprendimai neturi sukelti asmenims nepagrįstos žalos.

13. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti visiškai ir iš ieškovės atsakovui priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:

13.1. Teismas pažeidė atsakovo teisę į teisingą teismą, šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungtyniškumo bei teismo nešališkumo principus. Teismas apribojo atsakovo galimybę pateikti argumentus apsiginant nuo ginčo sutarties pripažinimo fiktyvia ir niekine CK 1.86 straipsnio pagrindu, todėl priėmė siurprizinį spendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teismas nepagrįstai sudarė palankesnes gynybos galimybes ieškovei, vienašališkai už ieškovę, parinko jos teisių gynybos būdą. Ieškovė teiktuose procesiniuose dokumentuose nėra nurodžiusi, kad ji savo reikalavimą grindžia CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu tariamo sandorio institutu;

13.2. Teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi patenkino ieškinį tokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, dėl kurio ieškovė nebuvo išreiškusi savo aiškios valios. Ši byla nėra šeimos, darbo ar viešųjų pirkimų byla, kurioje teismas turėtų pagrindą išeiti už bylos nagrinėjimo ribų;

13.3. Ginčo sandorio fiktyvumas nebuvo akivaizdus. Teismų praktikoje teismo teisė pripažinti sandorį negaliojančiu ex officio yra aiškinama siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45- 706/2017; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019). Teismas neįvykdė pareigos sudaryti galimybę šalims pasisakyti dėl ginčo sutarties tariamumo. Vien tai, kad ieškovė galimai užsiminė dėl ginčo sutarties realaus neįvykdymo, negali būti prielaida teigti, kad ieškovė prašė taikyti CK 1.86 straipsnį;

13.4. Teismas aiškiai nenurodė, ar ginčo sutartis buvo įvykdyta, ar ne. Teismas iš esmės koncentravosi ne į paties sandorio įvykdymo faktinių aplinkybių vertinimą, o į atsakovės atsiskaitymo už butą realumą ir atsakovų nesąžiningumo vertinimą. Teismas skirtingus pagrindus suplakė į vieną išvadą dėl ginčo sutarties fiktyvumo, nes actio Pauliana sąlygų - nesąžiningumą - vertino ir tariamo sandorio kontekste. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoriu realiai nebuvo atsakovei perduota nuosavybės teisė į butą, kadangi ginčo bute faktiškai gyvena atsakovė su savo nepilnamečiu vaiku. Byloje pateikta notarinė sutartis ir pakvitavimai įrodo, kad atsakovė atsiskaitė su atsakovu. Teismui nepagrįstai pritaikius restituciją, atsakovė su nepilnamečiu vaiku ne tik prarastų gyvenamąją vietą, bet ir už butą sumokėtus pinigus;

13.5. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Teismas neteisėtai konstatavo atsakovų nesąžiningumą. Atsakovų nesieja CK 6.67 straipsnio 1 punkte nurodyti ryšiai: atsakovai nėra ir nebuvo sutuoktiniai, artimi giminaičiai. Vien tai, kad atsakovai palaiko glaudžius ryšius, negali paneigti jų sąžiningumo CK 6.67 straipsnyje 1 punkte įtvirtintais pagrindais. Atsakovų sąžiningumas turėjo būti įrodytas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Teismas nepagrįstai išplėtė CK 6.67 straipsnio 1 punkto taikymą ir neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.

Atsiliepimas

14. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė prašė apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą; prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

14.1. Teismas turėjo teisę savo iniciatyva teisiškai kvalifikuoti ginčo sutarties sudarymo aplinkybes ir ją pripažinti negaliojančia ne tik dėl to, jog CK 1.78 str. 5 d. numato tokią galimybę, bet ir dėl to, jog jam nebuvo privaloma vadovautis ieškovės ieškinyje nurodytu teisiniu aplinkybių vertinimu ir tik teismas galėjo nuspręsti, koks įstatymas turėjo būti taikomas. Teismas turėjo teisę sandorį pripažinti tariamu nepaisant to, jog ieškovės ieškinio reikalavimas buvo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu;

14.2. Teismas neviršijo savo įgaliojimų ir nerinko įrodymų ieškovės naudai, o vadovavosi byloje esančiais duomenimis. Ieškovė įrodinėjo ginčo sutarties fiktyvumą, teigdama, kad atsakovė atsakovui realiai nesumokėjo 24 700 Eur už butą, o atsakovas buto atsakovei neperdavė. Atsakovai įrodinėjo ginčo sutarties tikrumą ir realų vykdymą. Ginčo sutarties faktinis vykdymas buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas byloje. Todėl atsakovai nepagrįstai teigia, jog teismas nesudarė sąlygų jiems gintis nuo pareikštų reikalavimų. Atsakovai tai galėjo daryti ir darė visą bylos nagrinėjimo laiką. Dėl to teismo sprendimas nėra siurprizinis ir netikėtas atsakovams;

14.3. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės siekis įrodyti atsakovų nesąžiningumą negali būti pripažįstamas kaip pareikštas reikalavimas taikyti tariamo sandorio pasekmes, nes iš esmės tai reikštų, kad visada prašant taikyti actio Pauliana kartu turi būti taikomas CK 1.86 straipsnis, yra nelogiškas ir neatitinkantis nei bylos faktinių aplinkybių, nei teismo sprendimo. Tokios išvados nepadarė nei ieškovė, nei teismas;

14.4. Teismas pagrįstai ginčo sandorį pripažino fiktyviu, skirtu atsakovo asmeninio turto masei sumažinti. Atsakovė sąmoningai sudarė ginčo sandorį ir taip siekė padėti atsakovui sumažinti jo turimą turtą, kadangi jai buvo žinomos tiek ieškovės ir atsakovo skyrybų bylos aplinkybės. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovai neįrodė realaus apmokėjimo pagal ginčijamą sandorį. Apeliaciniuose skunduose atsakovai laikosi skirtingų pozicijų dėl apmokėjimo už butą. Atsakovai bet kokiais būdais siekia įrodyti ginčijamo sandorio realų vykdymą, tačiau tokią jų poziciją paneigia tiek bylos faktinės aplinkybės, tiek pačių atsakovų pozicijų nesuderinamumas ir prieštaringumas;

14.5. Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris pripažintas tariamu ir prieštaraujančiu įstatymui. Atsakovų sutarties laisvės principas nėra pažeistas, nes šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, jeigu jos neprieštarauja įstatymams. Atsakovei žala nepadaryta, kadangi ji nepraranda nei pinigų, kurių nesumokėjo, nei buto, kuris jai realiai nebuvo perleistas;

14.6. Byloje yra pakankamai duomenų atsakovų nesąžiningumui pagrįsti. Be jau nurodytų aplinkybių (liko neįrodytas sandorio atlygintinumas, atsakovų elgesys neatitiko protingų, atidžių ir rūpestingų žmonių elgesio standartų, šalys davė prieštaringus paaiškinimus dėl esminių sandorių sudarymo aplinkybių), ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp artimų asmenų, turinčių bendrą vaiką, kas leidžia konstatuoti sandorio šalių nesąžiningumą remiantis CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostata pagal analogiją. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčijamu sandoriu nebuvo sukurtos teisinės pasekmės, o sandoris buvo sudarytas tik dėl akių siekiant išvengti kreditorinių įsipareigojimų ieškovei bei kitiems kreditoriams vykdymo.

15. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą atsakovas prašė atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime iš esmės pritarė atsakovės apeliacinio skundo motyvams ir pakartojo savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

16. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą atsakovė prašė atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime pritarė atsakovo apeliacinio skundo argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pirkimo pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu kaip tariamas CK 1.86 straipsnio pagrindu – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės ir apeliacinių skundų ribų

19. Byloje nustatyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 20 d. Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl ieškovės I. P. ir atsakovo Ž. P. santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių (civilinė byla Nr. e2-225-717/2017). Ieškovė I. P. santuokos nutraukimo byloje 2015 m. spalio 12 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl šalies (pirkėjo) bei pakeisti sandorio šalį (pirkėją) ir nustatyti, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkėjai yra I. P. ir Ž. P., taip pat pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2002 m. gruodžio 14 d. dovanojimo sutartį ir 2002 m. gruodžio 14 d. šio buto priėmimo–perdavimo aktą, kuria A. P. ginčo butą padovanojo ir perdavė sūnui Ž. P. , taip pat prašė pripažinti, kad nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), yra I. P. ir Ž. P. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu I. P. ieškinį šioje dalyje patenkino ir sandorius pripažino negaliojančiais, o kadangi atsakovas santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2016 m. sausio 8 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini) pardavė, ieškovei I. P. iš atsakovo Ž. P. priteisė 13 500 Eur kompensaciją. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 23 d. Kauno apygardos teismui palikus sprendimą šioje dalyje nepakeistą. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas UAB „Kraftus“ priverstinio vykdymo tvarka, atsakovo broliui R. P. pateikus vykdyti 2015 m. lapkričio 26 d. vykdomąjį įrašą, išduotą pagal 2013 m. lapkričio 24 d. Ž. P. vekselį R. P. . UAB „Kraftus“ 2016 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą perleido T. A. ir A. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

20. Atsakovui Ž. P. po motinos A. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) 2015 spalio 8 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovei O. F. už 24 700 Eur. O. F. yra atsakovo Ž. P. dukros A., gimusios (duomenys neskelbtini)motina.

21. Ieškovė I. P. , gindama savo, kaip atsakovo kreditorės santuokos nutraukimo byloje teises, 2016 m. liepos 19 d. pateikė šioje byloje nagrinėjamą ieškinį, pareikštą actio Pauliana pagrindu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. P. ir O. F. ir grąžinti atsakovo Ž. P. asmeninėn nuosavybėn trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini).

22. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. IJ-6144), sudarytą tarp atsakovų Ž. P. ir O. F. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) perleidimo netenkino, nenustačius, kad kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę ir kad sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai. Tačiau ginčo sandorį teismas pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes nustatė, kad sutartis buvo sudaryta tik dėl akių ir realiai nebuvo jos šalių vykdoma, sandoriu realiai nebuvo atsakovei perduota nuosavybės teisė į ginčo butą, nes ginčo sandorio tikslas buvo visai kitas, t. y. tokiu būdu atsakovas, vykstant santuokos nutraukimo procesui su ieškove, siekė sumažinti asmeninio turto masę, turėdamas tikslą išvengti bet kokios kompensacijos mokėjimo.

23. Su teismo sprendimu nesutinka atsakovai Ž. P. ir O.F.. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi patenkino ieškinį tokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, dėl kurio ieškovė nebuvo išreiškusi savo aiškios valios. Teismas be jokio pagrindo įrodinėjimo naštą dėl neva neįvykusio atsiskaitymo pagal ginčo sandorį perkėlė atsakovams ir nevertino visos eilės atsakovų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pinigai pagal ginčo sandorį nebuvo sumokėti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoriu realiai nebuvo atsakovei perduota nuosavybės teisė į butą ir nepagrįstai padarė išvadą apie atsakovų nesąžiningumą. Be to, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungtyniškumo bei teismo nešališkumo principus.

Dėl tariamo sandorio negaliojimo

24. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 24 punktas).

25. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41, 43 punktai).

27. Teismas ex officio, kai nėra pareikšto bylos šalies reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, gali pripažinti sandorį niekiniu, kai jo negaliojimas yra akivaizdus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kai sandorio šalis išreiškia poziciją ne ieškinio forma reikšdama reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo, o rašytiniu paaiškinimu, teigdama, kad sandoris buvo fiktyvus, tai neturi tapti teismui kliūtis įvertinti, ar jis nėra akivaizdžiai negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017, 37, 38 punktai).

28. Nors apeliantai teigia, kad teismas panaikindamas ginčo sandorį išėjo iš ginčo reikalavimo ribų, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė I. P. , nors ir pareiškė ieškinį CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana), tačiau bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo ir teikė tai liudijančius įrodymus, kad ginčijama 2015-10-15 pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvi, nes atsiskaitymas pagal ją tarp atsakovų – Ž. P. ir O. F. niekada nebuvo vykdomas, minėti asmenys buvo nesąžiningi, palaikantys ilgus ir artimus ryšius, turintys bendrą vaiką. Atsakovai į šiuos ieškovės I. P. teiginius atsikirtinėjo, teikė juos galimai paneigiančius įrodymus. Iš to seka, kad ginčijamos 2015-10-15 pirkimo-pardavimo sutarties faktinis vykdymas buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kadangi CK 1.78 str. 5 d. numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, todėl vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė I. P. turi teisę reikalauti pripažinti niekiniu sandorį ir CK 1.86 str. pagrindu nesant atskirai suformuluoto ieškinio reikalavimo.

29. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingi, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, išnagrinėjęs ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, turėjo teisę ex officio įvertinti nustatytas bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus bei nuspręsti, koks įstatymas turėjo būti taikomas.

30. Niekuo nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad byloje nebuvo užtikrintas šalių rungtyniškumo principas, nesudarytos galimybės pateikti įrodymus dėl ginčo sutarties (ne)fiktyvumo, ir kad teismas nesudarė sąlygų atsakovams gintis nuo pareikštų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matosi, kad ieškovė nuo ieškinio pateikimo įrodinėjo, kad ginčo pirkimo pardavimo sutartis yra fiktyvi, kadangi pagal ją atsakovė O. F. realiai nesumokėjo 24 700 eurų už buto pirkimą atsakovui Ž. P. , o jis O. F. realiai neperdavė šio buto. Atsakovai teikė į bylą paaiškinimus ir įrodymus apie ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Be to, atsakovė O. F. teikė į bylą ir rašytinius įrodymus, jos nuomone, patvirtinančius pinigų sumokėjimą už buto pirkimą. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovams buvo sudaryta galimybė naudotis jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovams nebuvo užtikrinta procesinė teisė būti išklausytam, teikti argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ar kitaip būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo ar rungtyniškumo principai.

31. Vertinant į bylą pateiktus įrodymus dėl pinigų sumokėjimo už ginčo butą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abu atsakovai skirtingai aiškino šias aplinkybės. Atsakovas Ž. P. 2016-08-25 atsiliepime į ieškinį nurodė, kad O. F. sandorio sudarymo metu jam sumokėjo visą 24 700,00 Eur sumą už perkamą butą. Iš 2019-03-26 pateiktų į bylą 2019-03-22 O. F. rašytinių paaiškinimų (T. 5, b. l. 114-115) matosi, kad atsakovė nurodė, kad 8 500,00 Eur perdavė 2015 m. vasario mėn., o likusią dalį pinigų - 7 700,00 Eur atsivežė pas notarą, tačiau juose nėra informacijos apie likusios 8 500,00 sumos perdavimą. 2019-11-26 į bylą buvo pateikti dar vieni atsakovės O. F. 2019-03-22 rašytiniai paaiškinimai (T. 6, b. l. 51-60) su įrašu apie trūkstamos 8 500,00 Eur sumos perdavimą 2015 m. gegužės mėn. ir prie jų pridėtais dviem pakvitavimais (2015-02-21 ir 2015-05-09), kuriuose nurodomas ir po 8500 Eur perdavimas A. P. . Nors ginčo sutarties 4.2.1 punkte nurodyta, kad „24 700,00 Eur pardavėjas gavo iš pirkėjo iki šios sutarties pasirašymo“, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad O. F. turėjo 24700 Eur atsiskaitymui pagal sutartį. Esant šiems duomenims bei prieštaravimams tarp atsakovų paaiškinimų bei jų teiktų rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog byloje neįrodyta aplinkybė apie pinigų sumokėjimą pagal ginčo sutartį, kurios atsakovai jokiais apeliacinių skundų argumentais nepaneigė.

32. Be to, kvalifikuojant ginčo sandorį kaip tariamą, pirmosios instancijos teismas kompleksiškai įvertino ir kitus bylos duomenis bei įrodymus, t.y.: 1) atsakovas Ž. P. ginčijamą sandorį sudarė praėjus vos septynioms dienoms nuo buto, esančio S.(duomenys neskelbtini) įgijimo; 2) atsakovas Ž. P. ginčo butą perleido savo ilgametei draugei ir vaiko motinai, su kuria artimus ryšius palaikė itin ilgai; 3) atsakovė O. F. neturėjo sukaupusi ir nebuvo į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarką įvežusi 24 700,00 Eur sumos, kurią būtų galėjusi perduoti atsakovui Ž. P. pagal ginčo sutartį 4) atsakovas Ž. P., perleidęs atsakovei O. F. savo vienintelį vertingą nekilnojamąjį turtą – butą ir iš jos negavęs 24 700,00 Eur sumos, tapo nemokus, nes ieškovei I. P. liko skolingas 25 923,18 Eur.

33. Nors apeliantai nurodo, kad sandorio realų vykdymą ir buto nuosavybės perleidimą įrodo faktas, kad atsakovė O.F. gyvena ginčo bute su jos ir atsakovo vaiku, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė niekaip nepagrindžia ginčo sandorio realumo. Nagrinėjamu atveju neįrodžius aplinkybės, kad pirkėja pagal ginčo sandorį neperdavė pirkėjui piniginių lėšų, nėra pagrindo išvadai apie realaus pirkimo pardavimo sutarties įvykdymą.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad teismas be jokio pagrindo įrodinėjimo naštą dėl neva neįvykusio atsiskaitymo pagal ginčo sandorį perkėlė atsakovams. Bylose dėl tariamo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė realaus sandorio apmokėjimo fakto. Į bylą nebuvo pateikta nei bankinių pavedimų kopijų, nei preliminariosios buto pirkimo pardavimo sutarties, nei rašytinių įrodymų apie pinigų perdavimą ir priėmimą. Po trijų metų bylos nagrinėjimo atsakovės O.F. ranka surašyti 2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. gegužės 9 d. pakvitavimai, pagal kuriuos tariamai atsakovė O.F. perdavė A.P. po 8 500 Eur už ginčo butą, nepatvirtina realų piniginių lėšų perdavimą pagal ginčo sutartį.

35. Niekuo nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas ir subjektyviai nusistatęs atsakovo Ž. P. atžvilgiu. Aplinkybę dėl teismo šališkumo apeliantas grindžia tuo, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po to apeliacinės instancijos teisme, ieškovės ieškinio reikalavimas buvo patenkintas, o kasacinis teismas, panaikindamas žemesnių teismų procesinius sprendimus, konstatavo teismų šališkumą. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme jam susidarė įspūdis, kad teismas stengiasi palaikyti ieškovės poziciją, nes, jo nuomone, neteisėtai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad kasaciniam teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo, ją nagrinėjo kitos sudėties teismas – teisėjas T.R., dėl kurio šališkumo pirmosios instancijos teisme atsakovams jokių abejonių nekilo. Apeliaciniame skunde taip pat jokių konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl šališko teismo nepateikiama, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo atmetamas.

37. Iš visumos pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertinų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nustatęs, jog byloje neįrodyta aplinkybė apie pinigų sumokėjimą pagal ginčo sutartį, teisingai kvalifikavo sandorį ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2015-10-15 pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. IJ-6144) buvo sudaryta fiktyviai, tik dėl akių, nesiekiant tokio sandorio tikrųjų pasekmių (nuosavybės teisės perdavimo), o tik sudarant sąlygas atsakovui Ž. P. tapti faktiškai nemokiam ir išvengti bet kokių atsiskaitymų su ieškove I. P., todėl vadovaujantis CK 1.86 str. nuostatomis, 2015-10-15 pirkimo-pardavimo sutartis teisėtai pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.78 str.).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, dėl kitų apeliacinio skundų argumentų nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tariamo sandorio negaliojimą bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliaciniai skundai netenkinami (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

41. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 800 Eur išlaidų (t. 10, b. l. 71-72). Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai netenkinami, todėl yra pagrindas iš atsakovų priteisti ieškovei jos turėtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų Ž. P. a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. F. a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. P. a. k. (duomenys neskelbtini) po 400 Eur (keturis šimtus eurų) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Virginija GudynienėIzolda NėnienėEdita Šliumpienė