Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams A. G. ir K. K. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių (duomenys neskelbtini) buvo pasirašyta Preliminarioji sutartis dėl Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (toliau - Sutartis), pagal kurią šalys susitarė dėl pardavėjui nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 51,43 m², pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagal šioje Sutartyje numatytas sąlygas ir joje numatytais terminais (Sutarties 1 punktas).

Šalys įsipareigojo pasirašyti notaro tvirtinamą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisė į turtą bus perduota pirkėjui, vėliausiai iki (duomenys neskelbtini) Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) notaro biure ((duomenys neskelbtini)) (Sutarties 5 punktas).

Šalys Sutarties 7 punktu susitarė, kad turto pardavimo kaina yra 60500 Eur bei minėtos sutarties 8 punktu šalys susitarė, kad pirkėja (ieškovė), pasirašydama Sutartį perduoda pardavėjui (atsakovui) A. G. 2000 Eur. Likusią 58500 Eur sumą pirkėja (ieškovė) įsipareigoja sumokėti pardavėjams (atsakovams) sąlygomis, numatytomis notaro tvirtinamoje pirkimo-pardavimo sutartyje, t. y. iki (duomenys neskelbtini).

Sutarties 9.4 punktu pardavėjai (atsakovai) įsipareigojo atlaisvinti turtą nuo visų asmenų ir jiems priklausančio bei kito materialaus turto ir pateikti jį pirkėjui (ieškovei) vėliausiai iki (duomenys neskelbtini)., t. y. kai pirkėjas (ieškovė) pilnai atsiskaitys už perkamą turtą.

Iš 2020 m. vasario 24 d. pateikto susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad tarpininkas A. P. kreipėsi į atsakovą K. K., kuriuo informavo, jog turi pirkėją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), bei apie planuojamą pasirašyti preliminarią pirkimo sutartį ir 2000 Eur rankpinigių gavimą. Pažymėjo, kad rankpinigius pirkėjai perves į A. (atsakovo A. G.) sąskaitą. Nurodė, kad pirkėjas sutinka pirkti už 60500 Eur, klausė, ar sutiktų nuleisti kainą iki 60000 Eur. Tą pačią dieną gautas atsakovo K. K. atsakymas, kuriame atsakovas patvirtino buto pardavimo kainą bei pažymėjo, jog šiuo metu išvyksta į komandiruotes, todėl atvykti galės po dviejų savaičių.

2020 m. vasario 25 d. tarpininkas A. P. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui K. K. pasirašyti preliminarią sutartį. 2020 m. kovo 3 d. preliminari sutartis atsakovui išsiųsta pakartotinai. 2020 m. kovo 3 d. elektroniniu paštu atsakovas pasiteiravo dėl sutarties pasirašymo pas notarą, nurodė, kad turi galimybė atskristi 2020 m. kovo 12-14 d. 2020 m. kovo 4 d. atsakovas elektroniniu paštu pateikė pasirašytą preliminarią sutartį, tuo pačiu dar kartą pasiteiravo, ar reikės atvykti į Lietuvą 2020 m. kovo 12-14 dienomis. 2020 m. kovo 4 d. elektroniniu paštu tarpininkas išsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, kad nėra žinoma, kada atsakovas bus reikalingas, bet kokiu atveju bus derinamasi prie atsakovo galimybių.

2020 m. kovo 10 d. tarpininkas A. P. elektroniniu paštu informavo atsakovą, jog pirkėja (ieškovė) gavo banko sprendimą, kad gaus paskolą. Per savaitę pasirašys kredito sutartį, todėl nuo 2020 m. kovo 18 d. laukia atvykstant, prašė informuoti, kada atsakovas atvyks, kad galėtų rezervuoti laiką pas notarą.

2020 m. kovo 23 d. atsakovas K. K. informavo, kad dėl susidariusios padėties atvykti negalės, tačiau yra galimybė parašyti įgaliojimą draugui, kuris galėtų atvykti ir pasirašyti už atsakovą dėl buto pardavimo. 2020 m. kovo 23 d. elektroniniu paštu tarpininko išsiųstas atsakymas, jog, jei yra galimybė, išduoti įgaliojimą bei jo kopiją atsiųsti elektroniniu paštu.

2020 m. balandžio 1 d. elektroniniu paštu tarpininkas pasiteiravo, ar yra išduotas įgaliojimas, taip pat pažymėjo, kad pirkėja labai laukia, kad butas būtų kuo greičiau parduotas, kadangi pirkėja nori daryti remontą.

2020 m. balandžio 3 d. atsakovas elektroniniu paštu informavo tarpininką, jog Norvegijoje niekas nedirba, net ir gavę įgaliojimą iš norvego notaro reikėtų pasidaryti apostilę Lietuvos ambasadoje, ji galbūt dirbs po Šv. Velykų. Pažymėjo, kad atsakovas yra pats suinteresuotas parduoti, o apie susiklosčiusią situaciją praneš po Šv. Velykų. 2020 m. balandžio 3 d. tarpininkas elektroniniu paštu pasiūlė atsakovui išduoti įgaliojimą per ambasadą.

2020 m. balandžio 14 d. tarpininkas elektroniniu paštu informavo, kad buto pirkėja (ieškovė) nori nutraukti preliminarią sutartį 13 punkto force majeure pagrindu arba sumažinti suderėtą buto kainą, motyvuodama patiriamais nuostoliais ir mažėjančiomis kainomis. Paaiškino, kad atsakovas A. G. nesutinka mažinti kainos. Nurodė, kad tuo atveju, jei kaina nebus mažinama, sutarties 13 punkto pagrindu reikėtų tik grąžinti gautus rankpinigius. Prašė susisiekti su kitu atsakovu ir apie priimtą sprendimą informuoti.

Iš ieškovės atstovo pateikto 2020 m. balandžio 20 d. susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad ieškovės atstovas advokatas V. Ž. 2020 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą atsakovams, kuriame nurodė, kad pasibaigus terminui, kuomet 2020 m. balandžio 10 d. turėjo būti sudaryta pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis, atsakovui A. G. atsisakius grąžinti avansą, siekiant išvengti teisminio bylinėjimosi ir su tuo susijusiomis išlaidomis, pasiūlė spręsti ginčą taikiai ir grąžinti ieškovei 2000 Eur ir sumokėti jos, dėl atsakovų katės, patirtas 600 Eur atstovavimo išlaidas bei 120 Eur už turto vertės nustatymo ataskaitą.

2020 m. balandžio 20 d. atsakovo A. G. atstovas A. J. elektroniniu paštu kreipėsi į ieškovės atstovą advokatą V. Ž. ir nurodė, kad iškilusį ginčą norėtų baigti taikiai. Paaiškino, kad atsakovas A. G. (su kitu pardavėju, kuris šiuo metu yra Norvegijoje ir dėl karantino negali grįžti, taip pat būtų suderinama) yra linkęs arba toliau tęsti sutarties vykdymą, arba susitarti dėl sutarties pabaigos sąlygų. Pažymėjo, kad preliminari sutartis negalėjo būti įvykdoma dėl objektyvių priežasčių – vienas iš pardavėjų K. K. yra Norvegijoje ir dėl karantino negali grįžti į Lietuvą. Nurodė, kad atsakovas A. G. pirkėjo (ieškovės) pageidavimu yra iškraustęs iš buto visus baldus, dėl to yra patyręs tam tikrų išlaidų (apie 315 eurų), bei patyręs kitų išlaidų.

Ieškovės atstovas 2020 m. balandžio 20 d. pateikė atsakymą atsakovo A. G. atstovui, jog G. K. prašė grąžinti jai 2000 Eur avanso, tačiau A. G. atsisakė. Pažymėjo, kad iki šios dienos jokios informacijos apie negalėjimą atvykti arba sutarties pratęsimo G. K. neturėjo, todėl kreipėsi dėl teisinės paslaugos ir sumokėjo 600 Eur už jos interesų atstovavimą. Mano, kad 2000 Eur + 600 Eur yra protinga suma.

Atsakovo A. G. atstovas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad atsakovo atstovo duomenimis yra priešingai, A. G. yra daug kartų bendravęs su pirkėju (jo atstovu) tiek dėl sutarties pratęsimo, tiek ir dėl sutarties pabaigos sąlygų. Paaiškino, kad norėtų sužinoti G. K. poziciją dėl preliminarios sutarties vykdymo tolimesnio pratęsimo arba pozicijos dėl A. G. patirtų kaštų kompensavimo. Pardavėjai (atsakovai) pažymėjo, kad sutinka toliau vykdyti preliminarią sutartį.

Ieškovės atstovas savo elektroniniame susirašinėjime nurodė, kad jokio bendravimo nebuvo, 2020 m. balandžio 14 d. arba 2020 m. balandžio 16 d. (bus patikslinta) jo klientė (ieškovė) susisiekė su A. G. ir paprašė grąžinti avansą, tačiau atsakovas A. G. atsisakė avansą grąžinti. Pažymėjo, kad G. K. nenori pratęsti sutarties ir prašo skubos tvarka grąžinti avansą bei padengti teisinių paslaugų išlaidas, priešingu atveju ketina kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo sutartyje nustatyta tvarka.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant šalių sutartiniams santykiams, sprendžiant iš jų kylančius ginčus, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271-415/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog šalių sudaryta Sutartis ar atskiros jos dalys prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ar bendriesiems teisės principams, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi šalių sudarytos Sutarties nuostatomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ikisutartinių santykių. Ieškovė nurodo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės ir prašo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę bei priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų Sutartyje numatytą baudą (nuostolius). Atsakovai su ieškovės reikalavimais nesutinka, nurodo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jų kaltės, o dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure) dėl Covid-19 pandemijos.

Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog nagrinėjant preliminariosios sutarties šalies kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo klausimą aktualūs ir teismo turi būti vertinami šalių veiksmai (neveikimas) laikotarpiu iki termino, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Po šio termino atlikti veiksmai nekeičia sandorio šalių kaltės kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-701/2015).

Siekiant nustatyti, dėl kokių priežasčių nebuvo įvykdyta preliminarioji sutartis ir nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, būtina įvertinti visų sutarties šalių elgesį vykdant preliminariosios sutarties sąlygas.

Kaip matyti iš ieškovės pateiktos (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties, ieškovės mama V. K. padovanojo ieškovei 5000 Eur, 2020 m. kovo 1 d. dovanojimo sutartimi padovanojo - 7000 Eur. Iš ieškovės pateiktos 2020 m. kovo 4 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ standartinės informacijos apie kreditą formos, matyti, kad ieškovei suteikiamo kredito suma sudaro 40000 Eur, buto, esančio (duomenys neskelbtini) (turto vertė 61000 Eur), įsigijimui, kredito terminas iki 2032 m. vasario 6 d. (susirašinėjimas elektroniniu paštu su AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl būsto paskolos 2020 m. kovo 4, 2020 m. kovo 10 d.). 2020 m. vasario 27 d. ieškovė pervedė 120 Eur UAB „Ober-Haus“, mokėjimo paskirtis nurodyta „pirkinys (duomenys neskelbtini) 2020.02.26 120,00 Eur ((duomenys neskelbtini)) Ober-Haus nekilnojamas TU Klaipėda 00000“. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad 2020 m. kovo 10 d. tarpininkas A. P. elektroniniu paštu informavo atsakovą K. K., jog pirkėja (ieškovė) gavo banko sprendimą, kad gaus paskolą, per savaitę pasirašys kredito sutartį, todėl nuo 2020 m. kovo 18 d. laukia atvykstant, prašė informuoti, kada atsakovas atvyks, kad galėtų rezervuoti laiką pas notarą. Šiuo atveju, ieškovė užsakė ir apmokėjo perkamo turto vertinimą, gavusi turto vertės ataskaitą, ieškovė kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl būsto paskolos bei gavo banko pranešimą apie priimtą sprendimą suteikti ieškovei būsto paskolą, taip pat informavo tarpininką, jog nėra jokių kliūčių pasirašyti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kaip nurodė pati ieškovė teismo posėdžiu metu, jog ne kartą skambino tarpininkui ir teiravosi kokia yra situacija dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė vykdė savo įsipareigojimus, numatytus preliminariojoje sutartyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. G., ieškovės prašymu, gavo pažymą dėl renovacijos, 2020 m. vasario 28 d. UAB „Ober-Haus“ gyvenamojo nekilnojamojo turto eksperto A. P. ieškovei išsiųsta skenuota bendrijos pažyma apie renovaciją, pažymint, jog originalas pas savininką. Tą pačią dieną siųstas ieškovės atsakymas elektroniniu paštu UAB „Ober-Haus“ gyvenamojo nekilnojamojo turto ekspertui A. P., nurodant, jog pažymoje nurodytas tik vienas savininkas. Atsakovas A. G. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2020 m. kovo 9 d. atlaisvino butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. iškraustė daiktus ir baldus, tarpininkui pranešė, jog gali perduoti buto raktus ieškovei. Kaip matyti iš atsakovo A. G. atstovo 2020 m. balandžio 20 d. susirašinėjimo su ieškovės atstovu, atsakovo atstovas nurodo, kad pirkėjos (ieškovės) pageidavimu atsakovas yra iškraustęs iš buto visus baldus, dėl to yra patyręs tam tikrų išlaidų (apie 315 eurų), bei patyręs kitų išlaidų, taip pat pažymėta, kad pardavėjai (atsakovai) sutinka toliau vykdyti preliminarią sutartį. Aplinkybes, jog bendravimas su atsakovu A. G. vyko be problemų, taip pat, jog atsakovas siūlė raktus, kad ieškovė galėtų įsikraustyti į butą, patvirtino liudytojas UAB „Ober-Haus“ nekilnojamas turtas nekilnojamojo turto brokeris A. P. teismo posėdžio metu. Jis taip pat nurodė, jog nebuvo tyčinio vengimo sudaryti sutartį nei iš vienos šalies. Tokie atsakovo A. G. veiksmai rodė, jog atsakovas nevengė pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, priešingai, savo aktyviais veiksmais siekė, jog sutartis būtų sudaryta.

VĮ Registrų centro duomenimis atsakovai yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, kuriems pagal (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. vasario 15 d. ½ buto dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui A. G., ½ buto dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui K. K.. Iš pateiktos buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) turto rinkos vertė nustatyta 61000 Eur. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis (CK 4.78 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovas K. K. įgaliojimo disponuoti jam priklausančią turto dalimi atsakovui A. G. nebuvo išdavęs, o atsakovas A. G. neturėjo teisinio pagrindo atlikti su sandorio pasirašymu susijusius veiksmus, taip pat neturėjo pareigos pasirūpinti įgaliojimo išdavimu už atsakovą K. K.. Taigi ieškovės argumentai, jo atsakovai elgėsi nesąžiningai, žinant, jog kitas atsakovas gyvena užsienyje ir nebuvo pasinaudota įgaliojimo institutu, laikytini nepagrįstais.

Atsakovo K. K. atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovo K. K. gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, dėl paskelbto karantino atsakovas nuo 2020 m. kovo 13 d. neturėjo jokių galimybių fiziškai grįžti į Lietuvą ir nustatytu terminu atvykti sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat atsakovas neturėjo jokių galimybių patvirtinti įgaliojimą turto bendrasavininkiui veikti atsakovo vardu, nes nuo 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos ambasada nevykdė jokių konsulinių funkcijų Norvegijos Karalystėje. Taigi atsakovas K. K. dėl netinkamo preliminariosios sutarties vykdymo iš esmės remiasi force majeure aplinkybėmis.

Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimui, t. y. kad sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.

Teismų praktikoje išaiškinta, jog tam, kad pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure aplinkybe besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014).

CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. LR Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarime Nr. 840 dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo pateiktas pavyzdinis sąrašas įvykių, laikomų nenugalima jėga: karas (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas; stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai; sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas; boikotai, streikai, lokautai, nespartus darbas kaip streiko forma, gamybinių ar administracinių pastatų užėmimas bei darbo sustabdymas šalies, prašančios atleisti nuo įsipareigojimų, įmonėje; teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai.

Įvertinus bylos medžiagą bei visuotinai žinomas aplinkybes, darytina išvada, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. (duomenys neskelbtini), apie Covid-19 pandemijos galimą grėsmę ir jo išplitimą nebuvo žinoma. Akivaizdu, jog Sutarties pasirašymo metu nei atsakovas, nei kitos Sutarties šalys neturėjo jokių galimybių įvertinti būtent šią galimą grėsmę Sutarties vykdymui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. V-368 “Dėl sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. V-347 „dėl koronaviruso (Covid-19) valdymo priemonių“ pakeitimo” pakeistas Sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. V-347 „Dėl koronaviruso (COVID-19) valdymo priemonių“, kurio 1 punkte nustatyta, kad nuo 2020 m. kovo 14 d. uždraustas Lietuvos Respublikos piliečių, deklaravusių savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje (išskyrus transporto priemonių vairuotojus ir įgulų narius, kai vykdoma tarptautinė komercinė veikla), kelionės į sprendime išvardintas valstybes, į kurių sąrašą sprendimo 1.16 punkte taip pat įtraukta Norvegijos Karalystė. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. kovo 16 sprendimu Nr. V-375 „Dėl sveikatos apsaugos ministro - valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. v-345 „Dėl koronaviruso (Covid-19) valdymo priemonių“ pakeitimo nuspręsta įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją pasirūpinti Lietuvos Respublikos piliečių, deklaravusių savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, pargabenimu iš užsienio valstybių, jeigu jie neturi galimybės grįžti į Lietuvos Respubliką savarankiškai. Pateikta Lietuvos ambasados Norvegijoje internetinė informacija, jog dėl prevencinių priemonių, susijusių su koronaviruso Covid-19 plitimu, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. Lietuvos ambasada nevykdė jokių konsulinių funkcijų Norvegijos Karalystėje, taip pat nuo 2020 m. kovo 14 d. pateikta informacija dėl Lietuvos piliečių, neturinčių gyvenamojo ploto ir negalinčių savarankiškai grįžti į Lietuvą, organizavimo. Pažymėtina, jog atsakovas K. K. nuolat gyveno Norvegijos Karalystėje ir nepateko į asmenų, kurių grąžinimas į Lietuvą buvo vykdomas, sąrašą, o kitų galimybių pačiam fiziškai grįžti iš Lietuvą tuo metu objektyviai nebuvo.

Kaip matyti iš byloje esančio susirašinėjimo, 2020 m. kovo 23 d. atsakovas informavo nekilnojamojo turto tarpininką A. P., kad dėl susidariusios padėties atvykti negalės, tačiau yra galimybė parašyti įgaliojimą draugui, kuris galėtų atvykti ir pasirašyti už atsakovą dėl buto pardavimo. Atsakovas 2020 m. balandžio 3 d. elektroniniu paštu informavo tarpininką, jog Norvegijoje niekas nedirba, net ir gavę įgaliojimą iš norvego notaro reikėtų pasidaryti apostilę Lietuvos ambasadoje, kuri galbūt dirbs po Šv. Velykų. Taigi akivaizdu, jog atsakovas K. K. asmeniškai domėjosi institucijų darbo laiku bei galimybėmis atlikti reikiamus veiksmus, susijusius su įgaliojimo suteikimu kitam asmeniui, nuotoliniu būdu. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai nelaikytini nesąžiningais. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas nevengė pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, priešingai, atsakovas dėjo visas įmanomas pastangas, jog jo vardu būtų išduotas įgaliojimas pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 22 d. susirašinėjimo elektroniniu paštu atsakovas informavo nekilnojamojo turto tarpininką A. P., nors ir pavėluotai, tačiau įgaliojimas yra išduotas bei prašė pranešti ar pardavimas dar galioja. Teismas pažymi, kad atsakovas neturėjo galimybės kontroliuoti aplinkybių, susijusių su karantino paskelbimu tiek Lietuvoje, tiek Norvegijos Karalystėje, ar šių aplinkybių išvengti. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovei visa informacija, jog vienas iš atsakovų gyvena Norvegijos Karalystėje, buvo žinoma jau sudarant preliminariąją sutartį, vėliau susiklosčiusi situacija dėl pasaulinės pandemijos bei dėl jos atsiradusių judėjimo, institucijų darbo apribojimų, ieškovei taip pat buvo žinoma. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad pati ieškovė pirmiausia pageidavo arba nutraukti preliminariąją sutartį dėl nenugalimos jėgos aplinkybės (force majeure) (Sutarties 13 punktas), arba pirkti butą už mažesnę kainą. Atsakovams atsisakius mažinti buto kainą, ieškovė atsisakė pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Iš tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygų matyti, jog šalys 10 punktu susitarė, kad pirkėjas (ieškovė) įsipareigoja atvykti į Sutarties 5 straipsnyje nurodytą notarų biurą, t. y. Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), su pardavėjais (atsakovais) sutartu laiku ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį šioje Sutartyje nurodytomis sąlygomis. Būtina įvertinti tai, kad pagal minėtą Sutarties sąlygą konkrečiai nebuvo numatyta, kad būtent ieškovė ar būtent atsakovai turi nustatyti sandorio sudarymo laiką ir informuoti kitą Sutarties šalį – dėl konkretaus sandorio sudarymo laiko visos šalys turėjo nuspręsti bendru sutarimu. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, šiuo atveju konkretų sandorio sudarymo laiką faktiškai turėjo suderinti tarpininkas A. P.. Šias aplinkybes jis patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytoju. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės D. R. rašte nurodyta, jog į Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notaro biurą 2020 m. balandžio 1-15 d. niekas nesikreipė dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Taip pat pateiktas Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro 2020 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. atsakovai į notarų biurą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nesikreipė, VĮ Registrų centro duomenų tikslinimas nebuvo atliktas, jokių dokumentų sandoriui nebuvo gauta, patikra valstybės registruose nebuvo atlikta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog iki Sutartyje nurodyto termino pagrindinei Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti pabaigos, t. y. iki (duomenys neskelbtini), šalys (ar viena iš jų) nesikreipė į notarą dėl sandorio parengimo ir tvirtinimo. Iš ieškovės pateiktų UAB “Ignitis” 2020 m. rugsėjo 9 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), AB “Klaipėdos energija” 2020 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 balandžio 30 d. atsakovai dėl pažymos apie įsiskolinimus už suteiktas paslaugas į minėtas institucijas nesikreipė. Pažymėtina, kad teismo posėdyje A. P. patvirtino, kad visi sandorio sudarymui reikalingi dokumentai gaunami per keletą dienų, paprastai jau susitarus konkretų laiką atvykti pas notarą. Kadangi šiuo atveju nebuvo susitartas konkretus laikas atvykti pas notarą, sandorio sudarymui reikiami dokumentai nebuvo pradėti rinkti. Patvirtino, kad už šių dokumentų gavimą ir pateikimą notarui buvo atsakingas tarpininkas, t. y. jis pats.

Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė reiškė atsakovams pretenziją dėl preliminarios sutarties vykdymo, ar jos netinkamo vykdymo, raštiškai kreipėsi į atsakovus su įspėjimu per pirkėjo (ieškovės) papildomai nustatytą protingą terminą ištaisyti pažeidimus, o atsakovai jų neištaisė (Sutarties 15.2 punktas), šalys siūlė vienai kitai (arba vienam iš jų) atvykti į notaro biurą iki Sutartyje nustatyto termino pabaigos sudaryti pagrindinę sutartį ir viena iš šalių atsisakė tai padaryti, ieškovė teikė savo poziciją dėl preliminarios sutarties vykdymo tolimesnio pratęsimo ar Sutarties pabaigos sąlygų, atsakovai teikė ieškovei duomenis apie Sutarties vykdymą ir kt. (CPK 178 straipsnis).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai siekė, kad šalių (duomenys neskelbtini) pasirašyta Sutartis būtų įvykdyta ir pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo būtų sudaryta, tačiau preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl objektyvių priežasčių ir aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju neabejotinai vertintinos kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės.

Kaip jau buvo paminėta, preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo. Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

Sutarties nevykdymo teisiniai padariniai – sutartinė civilinė atsakomybė – kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Viena iš sąlygų, suteikiančių pagrindą konstatuoti sutarties šalies pareigą atsakyti už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą sutartį, yra sandorio šalies kaltė (CK 6.248 straipsnio 1dalis). Taigi sutartyje nustatyti jos pažeidimo (neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo) padariniai kyla dėl tokio pažeidimo kalta pripažintai sandorio šaliai (atskirais atvejais – ir abiem sandorio šalims). Sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną teisinį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.), laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės. Įstatymas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida.

Pažymėtina, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog dėl atsakovų kaltės, ji patyrė 2000 Eur nuostolį, nes reikėjo mokėti nuomojamo buto nuomos mokestį ir patirtos išlaidos dokumentų ruošimui (išskyrus išlaidos advokatui), nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais ir laikytini deklaratyviais (CPK 178 straipsnis). Be to, terminas, iki kurio ieškovė turėjo teisę įsikelti į perkamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Sutarties 9.4 punkte buvo numatytas iki (duomenys neskelbtini), šis terminas nebuvo suėjęs. Kita vertus 2020 m. vasario 24 d. Sutartimi šalys susitarė dėl baudos, kaip netesybų formos ir dydžio, t. y. 2000 Eur minimalių nuostolių sumos, kurios nukentėjusiajai šaliai įrodinėti nereikia. Pagal Sutarties 16 punktą nutraukus Sutartį dėl pardavėjų (atsakovų) kaltės (pagal 11, 12, 14, 15 straipsnius), pardavėjai (atsakovai) už savo įsipareigojimų nevykdymą privalo grąžinti visą pirkėjo (ieškovės) jiems perduotą pinigų sumą šios sutarties 8 straipsnio pagrindu ir už savo įsipareigojimų nevykdymą privalo sumokėti Pirkėjui 2000 Eur baudą bei atlyginti visus kitus nuostolius (įskaitant negautas pajamas), patirtus dėl Sutarties neįvykdymo, tiek, kiek jų nepadengia bauda. Sutarties 17 punkte numatyta, kad nutraukus sutartį dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės (pagal 12 ir 14 straipsnius), pardavėjai (atsakovai) privalo gražinti visą pirkėjo (ieškovės) jiems perduotą pinigų sumą šios Sutarties 8 straipsnio pagrindu, o pirkėjas (ieškovė) už savo įsipareigojimų nevykdymą privalo sumokėti pardavėjui (atsakovams) 2000 Eur baudą bei atlyginti visus kitus pardavėjų (atsakovų) nuostolius (įskaitant negautas pajamas), patirtus dėl Sutarties neįvykdymo, tiek, kiek jų nepadengia bauda. Sutarties 16 ir 17 punktuose nurodytos baudos yra laikomos minimaliais nuostoliais ir jų sumokėjimas neatleidžia kaltosios šalies nuo pareigos atlyginti kitos šalies nuostolius tiek, kiek jų nepadengia bauda (Sutarties 18 punktas).

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl netesybas galima taikyti tik jeigu skolininkui galima taikyti civilinę atsakomybę, o būtent yra civilinės atsakomybės sąlygos, kai galima skolininko civilinė atsakomybė netesybų forma (prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, o įstatymų numatytais atvejais – ir skolininko kaltė dėl prievolės neįvykdymo). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovų pareiga sumokėti ieškovei Sutarties 16 ir 17 punktuose įtvirtintą baudą atsiranda tik esant visoms civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygoms, kaip tam tikrų juridinių faktų visumai, t. y. turėtų būti įrodyti ir nustatyti neteisėti atsakovų veiksmai bei aplinkybės, numatytos Sutarties 11, 12, 14, 15 punktuose. Bylos medžiaga patvirtina, kad nei ieškovė, nei atsakovai Sutarties 11, 12, 14, 15 punktuose nustatyta tvarka Sutarties nenutraukė, pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino (duomenys neskelbtini) sudaryta nebuvo. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 ir kt.). Bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. balandžio 21 d. atsakovas A. G. ieškovei G. K. grąžino 2000 Eur avansą, mokėjimo paskirtyje nurodant – „užstato gražinimas“. Teismo posėdžiu metu ieškovė patvirtino aplinkybę, jog atsakovas A. G. ieškovei avansą grąžino.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nenustačius, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, darytina išvada, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo atsakovams taikyti sutartinę civilinę atsakomybę bei preliminariosios sutarties 16 punkte įtvirtintas teisines pasekmes ir priteisti ieškovei iš atsakovų Sutartyje numatytą baudą (CK 1.5 straipsnis, 6.165 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnis, CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis). Netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo, taip pat netenkintinas išvestinis ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų, liudytojo paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys atsakovams nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas A. G. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 1331 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovas K. K. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Netenkinus ieškinio, iš ieškovės atsakovams priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 268, 269, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės G. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. K. 1331 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų trisdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. G..

Priteisti iš ieškovės G. K. 1600 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui K. K..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.