Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 250 MGL dydžio (9 415 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bauda dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. (nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant 19 d.) baudžiamuoju įsakymu paskirta 166 MGL dydžio (6 251,56 Eur) bauda ir A. J. skirta galutinė subendrinta bausmė – 332 MGL dydžio (12 503,12 Eur) bauda. Nustatytas 1 metų baudos sumokėjimo terminas, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepime prokurorė nurodė, kad skundžiamas teismo nuosprendis A. J. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl jo nei naikinti, nei keisti nėra pagrindo. Prokurorė atsiliepime išsamiai pasisakė dėl skunde nurodytų argumentų (faktinių bylos aplinkybių nustatymo, kaltės formos, įrodymų vertinimo, pažeistų teisės aktų, priimant sprendimus pažeidimo, liudytojų parodymų, pavojingų padarinių ir priežastinio ryšio, teisėjo šališkumo ir pažeistų teisių į teisingą bylos išnagrinėjimą bei bausmės), ir nurodė, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia bylos duomenų viseto vertinimu pagrįstų apylinkės teismo išvadų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

4. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti – nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

6. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo

7. Išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį, apeliacinio skundo argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal BPK normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y., kodėl vienais įrodymais teismas rėmėsi, o kitus atmetė. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiais apie teismo atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius minėtą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas grindė VTPSI 2015 m. gegužės 19 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu, 2015 m. birželio 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, 2018 m. birželio 28 d., 2015 m. rugsėjo 28 d. / 2015 m. lapkričio 2 d. apžiūros protokolais, 2015 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos raštu, A. 2016 m. kovo 23 d., 2016 m. lapkričio 17 d. raštais, 2016 m. sausio 5 d. A. (duomenys neskelbtini) skyriaus raštu, 2016 m. kovo 1 d. VTPSI pateikta „Komisijos tyrimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2016 m. sausio 14 d. užduoties Nr. 4-01-242 atlikti objektų tyrimą“ išvada Nr. 4D-523, 2016 m. rugpjūčio 4 d. VTPSI raštu Nr. 2D-11230 dėl galimai esančių ar buvusių pastato (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)) pamatų sklype (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 2016 m. birželio 28 d. A. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu ir kitais rašytiniais bylos duomenimis, liudytojų M. T. (matininko-geodezininko), I. Z. (Ž.), P. B. (vyriausių specialistų), Ž. S. (vedėjo pavaduotojos), A. S. (specialisto), V. P. (A. direktorės pavaduotojo) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamuosiuose posėdžiuose duotais parodymais ir paaiškinimais. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino kaip sudarančius loginę įrodymų grandinę, patvirtinančią įrodinėtinų faktinių nusikaltimo aplinkybių visumą. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. J. kaltės klausimą pagal BK 228 straipsnio1 dalį, BPK pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, nepadarė.

10. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia atskleisti tiriamo įvykio eigą, nuteistojo atliktus veiksmus bei pagrįstai spręsti dėl jam pareikšto kaltinimo pagrįstumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo

14. Vertinant šių liudytojų parodymus bei bylos rašytinę medžiagą, pirmiausia UAB „B.“ prašymą dėl Žemės sklypo nuomos kartu su dokumentais gavo A. J., po to vyko konsultacijos su A. direktore, po kurių A. J. uždėjo vizą ir pavedė P. B. rengti įsakymą ir jo pagrindu nuomos sutartį, o pastarajam nurodžius, kad iš pradžių šiuos dokumentus turi patikrinti kitas specialistas, t. y. geodezininkas, A. J. uždėjo vizą ir pavedė tai padaryti I. Z., o pastarajai įvykdžius A. J. nurodymą, jis pats asmeniškai suderino kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus. Liudytojų parodymai patvirtina inkriminuotos veikos faktines aplinkybes, kad A. J. šiems specialistams pavedė atlikti veiksmus, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, susijusius su valstybinės žemės nuoma ne aukciono būdu, nesilaikant kaltinime nurodytų teisės aktų nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos šiuo atveju valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) negalėjo būti išnuomotas ne aukciono būdu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pakankamai sudėtinga nustatyti įvykių chronologiją, gavus prašymą išnuomoti Žemės sklypą bei vertinant nuteistojo veiksmus, tačiau sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad svarbiausia yra tai, ką A. J. pasakė specialistai, kuriems A. J. davė minėtus nurodymus, t. y. kad A. J. savo veiksmais, susijusiais su nurodymų davimu, pažeidžiant kaltinime nurodytų teisės aktų nuostatas, jam pavaldiems asmenims bei neteisėtų sprendimų priėmimu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

15. Teisėjų kolegija nesutinka ir su A. J. teiginiu, kad apylinkės teismas netyrė ir motyvuotai neatmetė jo argumentų dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Pažymėtina, kad A. J. teismui teikė daugybę teisinės praktikos ir dokumentų, susijusių su valstybinės žemės nuomos sutartimis, kad valstybinė žemė nuomojama ne aukciono būdu net esant tik pamatams arba statiniui, kurie nėra naudojami, taip bandė įrodyti, kad jie pagrindžia jo veiksmų teisėtumą, tačiau teismas, įvertinęs, kad minėti dokumentai nėra susiję su šia baudžiamąja byla ir nepateisina A. J. elgesio ir nesudarė pagrindo veikti neteisėtai, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, pagrįstai juos atmetė. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai, įvertinęs tiek liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl teigti, kad jos nustatytos netinkamai nėra pagrindo.

Dėl liudytojų parodymų

17. Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija vertina A. J. teiginius, kad byloje nėra jokių duomenų, kad I. Z. nustatė kokius nors kadastro bylos trūkumus, juos surašė į patikrinimo aktą, o A. J. liepė, nustačius trūkumus, derinti kadastro bylą; kad I. Z. kilo abejonės dėl miško, tačiau ji gavo miškų tarnybos raštą ir padarė išvadą, kad viskas gerai; byloje nėra jokių duomenų, kad būtent jis perdavė I. Z. kadastrinių matavimų bylą; apylinkės teismas iš esmės iškraipė I. Z. parodymus, užfiksuotus apklausų protokoluose, kadangi jie neatitinka teismo posėdžių metu darytų garso įrašų.

18. Liudytoja I. Z. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius, iš esmės analogiškus parodymus apie esmines bylos aplinkybes, kad, kai gavo bylą, pamena, kad kažkas buvo su būdu, ar jis kitoks; jai kliuvo būdas, kliuvo, kad patenka į valstybinės reikšmės miškus; ten buvo raštai iš miškų tarnybos; po to pamatai, pažiūrėjo, kad pagal „Ortofoto“ nuotrauką nieko nesimatė; dėl miškų ji išsiaiškino, pasigilino, gavo informaciją, kad viskas tvarkoje; dėl būdo ji negali tiksliai pasakyti, ar negerą nustatė, ar be pagrindo nustatė; trūkumų ji nesurašė; ji buvo nuėjusi pas A. J., pas jį ėjo dėl bylų, kad yra trūkumų; nepasakys, ką pasakė; ji turėjo nurodyti, kas jai užkliuvo; sakė daryk, ką nori, byla turi būti suderinta, turi būti teigiamai patikrinta, kad byloje nėra trūkumų (13 t., b. l. 88-92). Šie parodymai paneigia A. J. teiginius, kad byloje nėra duomenų, jog A. Z. nustatė kadastro bylos trūkumus. Kodėl šie trūkumai nebuvo surašyti į patikrinimo aktą taip pat aišku – toks buvo A. J. nurodymas, kurį I. Z., būdama jam pavaldi, turėjo vykdyti. Nors A. J. akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog būtent jis perdavė I. Z. kadastrinių matavimų bylą, tačiau pažymėtina, kad tai nėra esminė aplinkybė sprendžiant apie neteisėtus A. J. veiksmus. Svarbu, kaip minėta anksčiau, kokius nurodymus A. J. davė I. Z., žinodamas apie kadastrinių matavimų bylos trūkumus. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo, kad apylinkės teismas iš esmės iškraipė I. Z. parodymus. Jokių esminių neatitikimų tarp teismo nuosprendyje nurodytų liudytojos parodymų ir jos parodymų, įrašytų teismo posėdžio metu darytame garso įraše, nėra. Liudytoja nurodė esmines aplinkybes (apie jos nustatytus kadastrinių matavimų bylos trūkumus, A. J. informavimą apie juos bei apie tai, kad A. J. vis tiek liepė jai bylą patikrinti teigiamai), kuriomis apylinkės teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu, kadangi jos tiesiogiai pagrindžia A. J. veiksmų atitikimą BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiui – piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi.

19. Taip pat kaip nepagrįstus teisėjų kolegija vertina A. J. teiginius, kad liudytojas P. B. nekonkretizavo, kokias (kokio turinio) abejones ir dvejones vedėjui A. J. išsakė, tačiau apylinkės teismas savarankiškai jas konkretizavo; kad nuosprendyje nėra paaiškinta, kuriais liudytojo P. B. parodymais kokios bylai reikšmingos aplinkybės yra pagrindžiamos. Liudytojas P. B. tiek apklaustas teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kad sklypo plotas buvo neadekvačiai didelis statinio plotui. Šias savo abejones jis išsakė A. J., kuris jam atsakė, kad yra pateikti suinteresuotų asmenų dokumentai, yra Registrų centro pažymos, šie dokumentai nenuginčyti, todėl turi išnuomoti žemės sklypą vadovaudamiesi jais, t. y. nurodė jam viską vertinti visiškai formaliai (1 t., b. l. 132-135; 13 t., b. l. 93-95, 115-118). Šiais liudytojo parodymais apylinkės teismas ir rėmėsi nustatydamas A. J. veiksmų neteisėtumą.

20. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog P. B. parodymai, susiję su kadastro duomenų pakeitimo parengimo aplinkybėmis, yra prieštaringi. P. B. nurodė, kad po plano suderinimo ir patvirtinimo prašymas su dokumentais grįžo pas jį ir jis tą pačią dieną parengė sprendimą dėl kadastro duomenų pakeitimo. Po to pastebėjo, kad matininko parengtoje kadastrinių matavimų byloje žemės sklypo būdas buvo nurodytas kaip komercinės paskirties, o galėjo būti tik sandėliavimo, atsižvelgiant į pastato pobūdį. Dėl to su byla nuėjo pas A. J., nurodė, kad tokia paskirtis negali būti ir pirmajame jų sprendime padaryta klaida dėl žemės paskirties. Nemano, kad matininkas padarė šią klaidą nesąmoningai. Jis dokumentus paliko A. J., kuris šią pastabą priėmė. Berods kitą dieną, jis jau gavo pataisytą bylą, kurioje kadastro duomenyse žemės paskirtis buvo nurodyta gerai – pramonės ir sandėliavimo paskirties, o ne komercinės. Tada, 2015 m. kovo 3 d. parengė sprendimą, kuriuo buvo panaikintas 2015 m. vasario 25 d. sprendimas dėl sklypo kadastro duomenų pakeitimo ir buvo priduoti dokumentai Registrų centrui, kad būtų pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas registruose. Įregistruota Registrų centre viskas buvo per parą, t. y. 2015 m. kovo 4 d. jau buvo pažyma apie registro duomenis ir dokumentai. Pamena, kad grįžusius dokumentus gavo tiesiai iš A. J., kuris nurodė, kad būtinai šiandien turi būti surašytas įsakymas dėl nuomos ir sudaryta nuomos sutartis. Taigi, P. B. davė nuoseklius parodymus apie kadastro duomenų pakeitimo parengimo aplinkybes, todėl teigti, kad jie prieštaringi nėra pagrindo.

21. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šių liudytojų parodymai yra nepatikimi ir prieštaringi. Priešingai, kaip minėta, šie parodymai yra nuoseklūs ir labai svarbūs byloje pagrindžiant A. J. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojų I. Z. ir P. B. parodymus dėl esminių aplinkybių patvirtina ir liudytojos Z. S. duoti parodymai, taigi nėra pagrindo teigti, kad A. J. kaltė įrodyta remiantis vien liudytojų I. Z. ir P. B. parodymais.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

22. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais, t. y. vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje, arba neveikimu (past. – neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini). Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-1073/2020).

23. Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. J. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad A. J., kaip laikinai einantis A. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, pavedė I. Z. ir P. B. atlikti veiksmus, pažeidžiant kaltinime nurodytų teisės aktų nustatytus reikalavimus, susijusius su valstybinės žemės nuoma ne aukciono būdu, o būtent: 2015 m. vasario 25 d. savo darbovietėje (duomenys neskelbtini), vyriausiajai specialistei I. Z. perdavė M. T. (geodezininko-matininko) sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą ir nurodė ją patikrinti teigiamai; I. Z. įvykdžius A. J. nurodymą, jis pats asmeniškai suderino kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus: 2015 m. vasario 11 d. sudarytą žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 8 ir 2015 m. vasario 13 d. sudarytą žemės sklypo planą. Po to A. J. 2015 m. kovo 4 d. pavedė P. B. (vyriausiajam specialistui) parengti įsakymą dėl valstybinės žemės išnuomojimo ir valstybinės žemės nuomos sutartį; P. B. įvykdžius A. J. nurodymą, jis 2015 m. kovo 5 d. pasirašė įsakymą Nr. 49VĮ-266-(14.49,2) dėl valstybinės žemės išnuomojimo UAB „B.“ ir šio įsakymo pagrindu tą pačią dieną pasirašė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-60-(14.49.57), kurios pagrindu UAB „B.“ 54 metams įgijo turtinę teisę į valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi A. J., būdamas valstybės tarnautoju, laikinai eidamas A. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, pažeidė jo, kaip valstybės tarnautojo, veiklą reglamentuojančius teisės aktus, duodamas nurodymus pavaldiems asmenims, skatino nesilaikyti teisės aktų reikalavimų bei priimdamas neteisėtus sprendimus, padarė veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėjo daryti. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais ir argumentais, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie A. J. veiksmai atlikti nesilaikant kaltinime nurodytų teisės aktų nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos šiuo atveju valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) negalėjo būti išnuomotas ne aukciono būdu.

24. Apeliantas ginčija, kad jis savo neteisėtais veiksmais, susijusias su valstybinės žemės nuoma ne aukciono būdu pažeidė A. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1018 „Dėl darbo organizavimo“, CK 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių 28 punkto reikalavimus. Nors apeliantas teigia, kad minėtas įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1018 „Dėl darbo organizavimo“ jam nebuvo teisiškai privalomas, nes šį įsakymą priėmusi skyriaus vedėja buvo atleista iš darbo, o A. J. pareigybės aprašyme jam buvo priskirta funkcija organizuoti A. (duomenys neskelbtini) skyriaus darbą, tačiau vertinant šiuos nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, pažymėtina, kad institucijų vidaus teisės aktai galioja tol, kol jie nėra pakeičiami ar panaikinami. A. J. laikinai einant A. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, A. (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1018 „Dėl darbo organizavimo“ galiojo, nebuvo panaikintas ar pakeistas, taigi eidamas savo pareigas A. J. turėjo juo vadovautis. Pagal šį įsakymą derinti kadastro duomenų bylas įgaliojama (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pavaduotoja, tačiau A. J., nesilaikydamas vidinės institucijos darbo organizavimo tvarkos, pats suderino kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad A. J. privalėjo laikytis vidaus teisės aktų, jais vadovautis organizuojant darbą ir priimant sprendimus. Kiekvienas bet kurios institucijos darbuotojas, atlikdamas savo darbą, vadovaujasi tam tikrais teisės aktais, jų darbas negali būti atliekamas nesilaikant jokių taisyklių.

26. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto (1994 m. balandžio 26 d. Nr. 1-446) nuostata, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad valstybinės žemės nuomos sutarčiai ne aukciono tvarka būtina sąlyga yra ta, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį. Sprendžiant dėl sutarties sudarymo, esminę reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas. Dėl to kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su jame esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą.

28. Aptartų duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad A. J. pasirašė įsakymą Nr. 49 VĮ-266-(l 4.49.2.) dėl valstybinės žemės išnuomojimo UAB „B.“ ir šio įsakymo pagrindu 2015 m. kovo 5 d. pasirašė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-60-(14.49.57), kurios pagrindu UAB „B.“ įgijo turtinę teisę į valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 54 metų laikotarpiui, neatsižvelgdamas į tai, kad I. Z. bei P. B. informavo A. J., kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų byloje yra trūkumų, dėl kurių šis sklypas negali būti išnuomotas UAB „B.“ ne aukciono būdu. Trūkumai buvo susiję su pamatais, esančiais minėtame sklype, žemės sklypo naudojimo būdu bei išnuomojamos žemės dydžiu, kuris buvo neadekvačiai didelis statinio plotui. Taigi, A. J. žinojo apie negalimumą išnuomoti minėtą žemės sklypą, kadangi tai prieštarauja nurodytiems teisės aktams. Todėl šioje byloje yra nustatyti A. J. neteisėti veiksmai, kurie atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymį – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

29. BK 228 straipsnio sudėtyje įtvirtintas būtinasis sudėties požymis – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Didelė žala – vertinamasis požymis, kurio supratimas priklauso nuo normos taikytojo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuluodamas teismų praktiką, nurodė, kad žalos požymis yra lemiamas kriterijus, leidžiantis šį nusikaltimą atriboti nuo drausminio nusižengimo valstybės tarnyboje. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, todėl kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičius, jų pateikiamą pareigūnų padarytos veikos vertinimą, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, visuomenėje kilusį atgarsį dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetu ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esminiai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ir asmeniui, bet ir valstybei.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, didelės žalos požymis nuteistojo veikoje nustatytas tinkamai – tiek aprašyti padariniai, tiek kitos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. J. neteisėtais veiksmais, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padarė didelę neturtinę žalą valstybei. A. J. buvo neeilinis valstybės tarnautojas, o valstybės institucijos struktūrinio padalinio vedėjas, turintis įgaliojimus pavesti skyriaus darbuotojus atlikti tam tikras tarnybines funkcijas. Veikdamas valstybės vardu, A. J. ne tik pažeidė jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų (nurodytų kaltinime) normas, t. y. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir veikė priešingai tarnybos interesams, ne tik pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, būti teisingu sprendžiant prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia, deramai atlikti savo pareigas principus, bet ir diskreditavo valstybės instituciją – A., šis atvejis turėjo rezonansą visuomenėje, sumenkino valstybės tarnautojo ir valstybinės institucijos skyriaus vadovo vardą pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, skatino pavaldžius darbuotojus nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.

31. Papildomai pastebėtina, kad kai valstybės tarnautojas, kuris eina vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, priklausančiame valstybei, daro nusikalstamas veikas pasinaudodamas savo pareigomis, itin diskredituojamas ne tik tokios įmonės vardas, bet ir tokio juridinio asmens, kaip valstybės įstaigos, įvaizdis visuomenėje apskritai, nes jų veikla turi būti grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principais. Todėl aptariama veika padaryta didelė žala ne tik A., bet plačiąja prasme ir valstybei. Taigi piktnaudžiaujant tarnyba buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei. Ši žala susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su padaryta pavojinga veika.

32. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad skundžiamame nuosprendyje nieko nėra pasisakyta apie priežastinį ryšį tarp A. J. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių, tačiau šiuo atveju tai nėra esminis proceso pažeidimas, kadangi apylinkės teismo nuosprendyje labai aiškiai ir išsamiai yra pasisakyta dėl A. J. veiksmų neteisėtumo, kurių pagrindu ir kilo padariniai. Akivaizdu, kad žala valstybei buvo padaryta būtent dėl A. J. veiksmų, taigi priežastinis ryšys tarp A. J. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių yra nustatytas.

33. Skunde teigiama, kad teismas neanalizavo ir neatskleidė aplinkybių, žyminčių kaltės požymį, ir nepateikė jų vertinimo, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, tačiau tokie teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. Apeliantas nesutinka, jog veikė tiesiogine tyčia, teigia, kad gali būti, jog pasirašydamas nuomos sutartį suklydo ar netinkamai atliko pareigas. A. J., kaip argumentus nurodo, kad nežinojo, kokie dokumentai buvo suklastoti, kas juos suklastojo ir jam nebuvo žinoma, kad darbuotojai kartu su nuomos sutarties projektu jam perdavė suklastotus dokumentus. Pažymi, kad nelogiška yra teigti, jog jis atlieka neteisėtus veiksmus, kadangi dėl iškilusių problemų, susijusių su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuoma, jis konsultavosi su A. vadove.

34. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Teismas, spręsdamas apie A. J. kaltės formą, rėmėsi tiek paties A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. J. ikiteisminio tyrimo metu užimta pozicija dėl jam pareikšto įtarimo ir jo duoti parodymai yra labai svarbūs sprendžiant šio asmens kaltės klausimą ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Be to, šie parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl turi tokią pačią įrodomąją galią, kaip ir bylą nagrinėjant teisme duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. pripažino piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi, davė parodymus apie tai, kad suvokė savo veiksmų, susijusių su valstybinės žemės sklypo nuoma, neteisėtumą; pasirašydamas aptariamo žemės sklypo nuomos sutartį suvokė, jog elgėsi neteisėtai, piktnaudžiavo ir klastojo dokumentus, tačiau nesigilino, nei kokių asmenų interesais tai daroma, nei kokiu tikslu; įtarimai buvo dėl sklypo dydžio, matė, kad yra problematinis sklypas; vienas užkliuvo, kad labai mažas statinys nupieštas plane, o sklypas labai didelis (12 t., b. l. 41-44); vizą uždėjo, kai leido D. G., kadangi jam buvo kilę neaiškumų, turėjo išsiaiškinti tą klausimą prieš pasirašydamas; po pokalbio su D. G. neaiškumų nesumažėjo; blogai atliko pareigas; pats faktas, kad kreipėsi į D. G., rodo, kad buvo neaiškumų, nes tokiems mažiems pamatams nuomoti didelį sklypą nėra gerai (12 t., b. l. 47-50); nurodė, kad pasirašydamas Žemės sklypo nuomos sutartį suvokė, jog elgėsi neteisėtai, pagal pateiktus dokumentus sklypo nuomoti negalėjo (12 t., b. l. 56-57). Vertinant šiuos A. J. parodymus, akivaizdu, kad jam tikrai buvo kilę įtarimai dėl Žemės sklypo nuomos. Šias aplinkybes patvirtina, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, A. J. išankstinis kreipimasis (el. laišku ir tiesiogiai bendraujant) dėl šio klausimo į A. direktorę. Be to, tuos pačius įtarimus dėl valstybinės žemės nuomos A. J. išsakė ir liudytojai I. Z. bei P. B.. A. J. veiksmai (el. laiško trynimas ir vėl tiesioginis bendravimas su A. direktore) po prokuroro apsilankymo taip pat patvirtina, kad A. J. dar UAB „B.“ prašymo sprendimo metu žinojo, kad atlieka neteisėtus veiksmus, piktnaudžiaudamas tarnyba, nes, esant tuo metu buvusiai faktinei situacijai, Žemės sklypas negalėjo būti išnuomotas ne aukciono būdu.

35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad jis nežinojo, jog dokumentai, susiję su žemės sklypo nuoma, buvo suklastoti, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, tai nereiškia, kad A. J. nekilo įtarimų, kuriuos jis privalėjo pašalinti, tačiau to nepadarė ir liepė specialistams patikrinti ir paruošti valstybinės žemės nuomai būtinus dokumentus. Byloje nustatyta, kad A. J. buvo panaikinti įtarimai dėl padėjimo sukčiauti ir dokumentų klastojimo, todėl nežinojimas apie minėtas aplinkybes neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

36. Nustatydamas kaltės formą apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. J. visais būdais stengėsi apeiti savo pavaduotoją Ž. S., kuri pagal kaltinime nurodytą įsakymą turėjo teisę derinti (tvirtinti) skyriaus geodezininkų patikrintas kadastro bylas ir, tik jai nesant darbe, tai turėjo daryti pats vedėjas. Bylai aktualiu laikotarpiu Ž. S. buvo darbe, todėl aplinkybė, kad A. J. pats suderino (patvirtino) kadastro matavimų bylą, patvirtina, kad jis suvokė, jog elgiasi neteisėtai. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad A. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, žinojo ir suvokė, kad veikia neteisėtai, to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

37. Atskleidžiant A. J. kaltės formą ir jos turinį, visos šios nustatytos ir teismo aptartos aplinkybės turi būti vertinamos kompleksiškai ir neleidžia pateisinti A. J. veiksmų, netgi įvertinant tai, kad nuteistasis dėl jam kilusių minėtų įtarimų konsultavosi su A. vadove D. G.. D. G. nurodymas netrukdyti verslui, nesuteikė pagrindo A. J. veikti neteisėtai, duoti neteisėtus nurodymus jam pavaldiems asmenims bei priimti teisės aktams prieštaraujančius sprendimus.

38. Pažymėtina, kad tik bylą perdavus nagrinėti į teismą A. J. kardinaliai pakeitė savo poziciją, išsakytą ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad prisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas išgavo iš A. J., darydamas jam spaudimą, taip pat A. J. tikėjosi, kad bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo bei šios apklausos metu davė parodymus, analogiškus parodymams duotiems tyrėjui. Apklausos vyko dalyvaujant advokatui. Jokių pastabų po apklausų pareikšta nebuvo. Apylinkės teismas pagrįstai teisminio nagrinėjimo metu A. J. iš esmės pakeistus parodymus vertino kritiškai ir juos atmetė, kadangi jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma, o nuteistojo nurodyti deklaratyvūs teiginiai, nepatvirtinti jokiais kitais duomenimis, negali būti pripažinti jį teisinančiais įrodymais.

Dėl teisėjo šališkumo ir pažeistų teisių į teisingą bylos išnagrinėjimą

39. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog šią bylą nagrinėjantis teismas buvo susaistytas to paties teisėjo 2019 m. birželio 18 d. priimto baudžiamojo įsakymo, kurio faktinės ir teisinės aplinkybės buvo identiškos.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2009, 2K-195/2010, 2K-489-303/2015). Taigi teismo nešališkumo principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, t. y. teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548-699/2015).

41. Pagal BPK 425 straipsnio 3 dalį, jei bylos nagrinėjimas teisme buvo surengtas kaltinamojo reikalavimu, nagrinėjant bylą negali dalyvauti teismo baudžiamąjį įsakymą surašęs teisėjas. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 18 d. baudžiamasis įsakymas A. J. atžvilgiu teisėjo V. L. buvo priimtas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2026-1035/2019, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės buvo skirtingos. Šioje byloje, prieš perduodant bylą nagrinėti teisme kaltinamojo reikalavimu, buvo priimtas 2019 m. balandžio 19 d. baudžiamasis įsakymas, kurį priėmė teisėja G. N.. Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmė teisėjas V. L., taigi, vadovaujantis minėta BPK 425 straipsnio 3 dalimi, V. L. galėjo nagrinėti šią baudžiamąją bylą teisme. Jeigu A. J. nagrinėjant bylą teisme turėjo abejonių dėl teisėjo V. L. nešališkumo, jis galėjo reikšti jam nušalinimą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

42. A. J. taip pat nurodo, kad teismo šališkumą, pasireiškusį išankstinės nuomonės turėjimu ir vienos proceso šalies – prokuroro, palaikymu, įrodo visuma teisėjo V. L. pasisakymų dėl A. J. veikos viso proceso metu bei liudytojų spaudimu duoti kaltinimui palankius parodymus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto teiginiu. Byloje nėra duomenų, kad teisėjas V. L. palaikė prokurorę ir buvo priešiškai nusiteikęs A. J. atžvilgiu. Tam tikrus teisėjo pasisakymus, kuriuos nurodė A. J. („Man jūsų kalbos primena situaciją, kai sakykime asmuo kažką tai pavogęs kažkokį nedidelės vertės daiktą teisinasi, žiūrėkit aplinkui yra kokių vagių ir didesnių“), A. J. interpretuoja savaip, priima asmeniškai. Nėra pagrindo teigti, kad teisėjas V. L. turėjo išankstinį nusistatymą A. J. atžvilgiu, o vien tai, kad A. J. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, neleidžia teigti, kad teisėjas V. L. buvo šališkas.

43. Taip pat nuteistasis A. J. skunde teigia, kad atliekant ikiteisminį tyrimą padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. A. J. nurodo, kad neturėjo visos bylos dokumentų kopijų, tai jam labai apsunkino gynybą teisme. Mano, kad STT tyčia vilkindama atlikti ikiteisminį tyrimą ir neapklausdama jo, kaip vieno iš pagrindinių įtariamųjų, bei nepareikšdama įtarimų, neleisdama susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga grubiai pažeidė A. J. teisę į teisingą ikiteisminį tyrimą. Taip pat buvo pažeisti BPK 2 straipsnio reikalavimai, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

44. Šie A. J. teiginiai taip pat atmetami kaip nepagrįsti. A. J. sutiko, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas būtų pabaigtas ne surašant kaltinamąjį aktą, o pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. A. J. duodamas sutikimą puikiai suprato, kad byla nebus nutraukta pagal laidavimą (kaip, jo teigimu, jam buvo pažadėta), žinojo, kokią bausmę siūlo skirti prokurorė, išreiškė dėl jos savo nuomonę. Be to, ne tik sutiko su bylos užbaigimu priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą, tačiau ir prašė išskirti bylą jo atžvilgiu, ir tik dėl to, kad būtent ji būtų baigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Nėra pagrindo teigti, ir kad ikiteisminis tyrimas A. J. atžvilgiu buvo vilkinamas. Jeigu A. J. manė, kad ikiteisminis tyrimas vyko per ilgai, jis galėjo BPK 215 straipsnyje suteikta teise kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl per ne lyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau ir šia teise nuteistasis nesinaudojo. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas A. J. atžvilgiu buvo atskirtas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-15, kuris yra pakankamai didelės apimties ir kuriame įtarimai pareikšti keliems asmenims (taip pat ir dėl sunkių nusikaltimų padarymo), ir kuriame reikėjo atlikti daug įvairių procesinių veiksmų, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas A. J. atžvilgiu vyko per ilgai.

Dėl paskirtos bausmės

45. Skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

46. A. J. nuteistas už vieno nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, priskiriamo apysunkio nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padarymą. Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tokias apeliantą charakterizuojančias aplinkybes – iš dalies darbingas, nedirbantis, turintis sveikatos problemų, neteistas (veikos padarymo metu). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę ir kitas nurodytas aplinkybes bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikaltimą paskyrus būtent piniginę bausmę – baudą.

47. Pažymėtina, kad baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę (BK 47 straipsnio 5 dalis), atsižvelgęs į BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodytus minimalius ir maksimalius baudų dydžius pagal nusikalstamų veikų rūšis ir nusikaltimų kategorijas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas už apysunkio nusikaltimo padarymą numatė baudą iki 1 000 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už padarytą apysunkį nusikaltimą paskyrė A. J. baudą, kurios dydis mažesnis nei įstatymo nustatytas baudos vidurkis (250 MGL). Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, atsižvelgus į kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju yra tinkamai motyvuota ir ne per griežta. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, A. J. skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 332 MGL (12 503,12 Eur) dydžio bauda, nustatant 1 metų baudos sumokėjimo terminą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio baudos paskyrimas padės įgyvendinti (pasiekti) BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, o pagrindų švelninti nuteistajam A. J. paskirtos baudos dydį nėra.

48. Išanalizavęs nuteistojo A. J. apeliacinio skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paremtas visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu. Teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuosprendis motyvuotas, išsamiai ir detaliai išdėstyti teismo argumentai dėl nuteistojo kaltės. Nors nuteistasis neigia savo kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai laiko jo pasirinkta gynybine pozicija, kadangi apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai neatitinka teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti ar keisti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai ir padarė pagrįstas bei teisėtas išvadas.

49. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šiuo nuosprendžiu paskirtą baudą dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinant su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, nors akivaizdu, kad turėtas omenyje subendrinimas su 2019 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (šis baudžiamasis įsakymas nurodytas įžanginėje dalyje ir motyvuose skiriant bausmę) (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi ši nuosprendžio dalis tikslintina, kaip neturinti įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui (BPK 308¹ straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pastraipoje esantį rašymo apsirikimą: „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą baudą dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 166 MGL dydžio, t. y. 6 251,56 Eur, bauda ir A. J. skirti galutinę subendrintą bausmę – 332 MGL dydžio, t. y. 12 503,12 Eur (dvylikos tūkstančių penkių šimtų trijų eurų ir 12 ct) baudą.“.