Vilniaus apygardos teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas Viliaus Četrausko individuali įmonė atsliepimu į ieškovo UAB „Elmonta“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas yra atsiskaitęs su ieškovu. Iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui 45 640,7 Lt (nors sutarties kaina buvo 12 183,47 Lt), o atsakovo įsiskolinimas 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui sudarė 18 546,43 Lt sumą, kuri iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos buvo padengta ir atsakovas nėra skolingas ieškovui. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas peržengė faktinį atsakovo gynybos pagrindą. Pirma, nei CPK, nei teismų praktikoje teismams nėra nustatomas įpareigojimas nevertinti byloje esančių įrodymų, neįvardintų atsakovo procesiniuose dokumentuose. Antra, teismas sprendžia, ar ieškinyje nurodyti reikalavimai pagrįsti, ar nėra pagrindo juos tenkinti. Tam teismas vertina aplinkybių visumą, kad teismo sprendimu nebūtų patekinti nepagrįsti reikalavimai. Ieškovas, siekdamas sprendimo panaikinimo, nurodo, kad atsakovas neneigė, jog vėluodavo atsiskaityti su ieškovu. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovas iš tiesų neneigė apmokėjimų vėlavimo fakto, tačiau ieškovo kreipimosi su ieškiniu į teismą metu atsakovas neturėjo nepadengtų įsipareigojimu ieškovo atžvilgiu. Taigi nėra svarbu, jog atsakovas vėlavo apmokėti darbus, nes ieškovas nesinaudojo teise reikalauti delspinigių, o kreipimosi į teismą dieną atsakovas neturėjo skolos ieškovui. Atsakovas pažymi, jog ieškovas negalėjo reikalauti skolos priteisimo pagal sąskaitą serija ELM Nr. 05337, nes dar 2014 m. rugsėjo 4 d. ieškovas gavo ir priėmė atsakovo mokėjimą pagal šią sąskaitą visai sąskaitos 3 526,86 Lt sumai. Teismas pagrįstai byloje vertino, ar ieškovas įrodė, kad atliko darbus, juos perdavė ir pan. Šie faktai tiesiogiai susiję su ieškovo reikalavimu, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas išėjo už ginčo ribų. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su CPK 182 str. 5 d. pažeidimu, atsakovas nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose priimtomis nutartimis, kurių ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla ir tokiu būdu bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Ieškovas klaidina teismą, nurodydamas, kad atsakovas pripažino skolą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu bei procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas atsakovui atliko darbus už didesnė sumą, nei buvo numatyta šalių sutartyje, tarp šalių buvo įprasta, kad vėluoja atsiskaitymas už darbus ir ieškovas niekada nereikalavo delspinigių ar tuo labiau palūkanų dėl atsiskaitymų vėlavimo. Taigi atsakovas byloje pripažino tik faktą, kad vėluodavo atsiskaitysi su ieškovu. Tačiau atsakovas nagrinėjamoje byloje nė karto nepripažino, kad būtų skolingas ieškovui. Be to, teise reikalauti įstatyme numatytų palūkanų gali pasinaudoti kreditorius, nesant susitarimo dėl kitokių prievolės neįvykdymo padarinių, šiuo atveju - netesybų (delspinigių). Esant konkrečiam susitarimui dėl civilinės atsakomybės formos, negali būti taikoma kita forma, kuri atsakovui sukelia teisinį neapibrėžtumą, pastato jį į blogesnę padėtį. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo gautas įmokas jis paskirstė pirmiausia palūkanoms dengti, antra eile - pagrindinei prievolei įvykdyti. Nors ieškovas nurodo, kaip jis paskirstė įmokas, tačiau įmokos turi būti skirstomos pagal skolininko nurodomą įmokos paskirtį, o jei kreditorius (ieškovas) su nurodoma paskirtimi nesutinka, jis turi teisę atsisakyti priimti įmoką. 2014 m. rugpjūčio 14 d. atsakovas atliko mokėjimą ieškovui, nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitas faktūras serija ELM Nr. 004925 ir 005073 (priedas Nr. 1, byloje buvo pateiktas su papildomais paaiškinimais). Taigi atsakovas atliko mokėjimo pagal skolą, ieškovas šį mokėjimą priėmė, jo neatsisakė, taigi sutiko su atsakovo nurodyta mokėjimo paskirtimi - už pagrindinę prievolę. Taip pat mokėjimą už pagrindinę prievolę atsakovas atliko 2014 m. rugsėjo 4 d. ieškovo patalpose. 2014 m. rugsėjo 4 d. Kasos pajamų orderyje nurodyta, kad mokėjimo pagrindas pagal sąskaitas faktūras ELM-005010, ELM-005015, ELM-005244, ELM-005337. Pažymėtina, jog mokėjimą pagal šias sąskaitas ieškovas priėmė, pats šias sąskaitas nurodė kasos pajamų orderyje, atsakovo įmokos neatsisakė, taigi sutiko, kad dengiama pagrindinė skola. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teisę reikalauti patirtų ikiteisminio išieškojimų išlaidų ieškovui numato CK 6.57 str., 6.54 str. 1 d., 6.62 str. 2 d., 6.249 str. 4 d. 3 p., tačiau CK 6.57 str. įtvirtinta nuostata kalba apie prievolės įvykdymo, o ne prievolės išieškojimo išlaidas. Prievolės įvykdymo išlaidoms priskiriamos prekių gabenimo, transportavimo, saugojimo, įpakavimo, piniginių lėšų pervedimo ir pan. išlaidos, todėl ikiteisminio išieškojimo išlaidos negali būti priteisiamos iš atsakovo. Be to, UAB „Kreditų valdymo grupė“ ikiteisminiame raginime atsiskaityti nurodė, kad ieškovas gavo atsakovo 11 991,61 Lt mokėjimą, kuris „kreditoriaus buhalterinėje apskaitoje buvo paskirstytas sekančia tvarka: pirmiausia 524,39 Lt skirta atlyginti kreditorius turėtoms ikiteisminėms išieškojimo išlaidoms (LR CK 6.54 str. 1 d.), likusi dalis – 11 467,22 Lt, pagrindinei prievolei įvykdyti (LR CK 6.54 str. 4 d.)“. Šiuo patvirtinta, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo palūkanų, kadangi atsakovo įmoka nebuvo paskirstyta palūkanų padengimui. CK 6.62 str. 2 d. šiuo atveju taip pat nėra taikytina, nes šalių nebuvo kilusi minėtoje normoje nurodyta situacija, kad šalys nebegali vykdyti prievolės. CK 6.249 str. 4 d. 3 p. numato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nuostolių, jei būtų reiškęs, išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka būtų turėjusios būti įskaitytos į nuostolius. Taigi ir ši norma negali būti taikoma ieškovui siekiant iš atsakovo prisiteisti pinigines sumas, ieškovo sumokėtas UAB „Kreditų valdymo grupė“, su kuria atsakovas teisiniuose santykiuose nedalyvavo. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad išieškojimo išlaidų gali reikalauti remdamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 2 d. atsakovas pažymi, kad remtis šio įstatymo 7 str. 2 d. ir pagal ją reikalauti ikiteisminio išieškojimo išlaidų galima tik tuo atveju, jei buvo pasinaudota 7 str. 1 d. įtvirtinta teise gauti 40 eurų sumą. Ieškovas niekada nereikalavo tokios sumos iš atsakovo, taigi ieškovas nesivadovavo šio įstatymo normomis ir todėl iš atsakovo negalėjo ir negali būti priteisiamos ikiteisminio išieškojimo išlaidos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 2 d. Ieškovas nėra patyręs realių ikiteisminio išieškojimo išlaidų. Ieškovas su UAB „Kreditų valdymo grupė“ yra susitaręs, kad UAB „Kreditų valdymo grupė“ teikia paslaugas ieškovui už 8 proc. sėkmės mokestį. Taigi ieškovas realių išlaidų siekdamas išieškoti skolą nepatiria, o UAB „Kreditų valdymo grupė“ teikdamas pavedimus dėl skolų išieškojimo pagal UAB „Kreditų valdymo grupė“ ir ieškovo sudarytą sutartį, ieškovas pats sutinka, kad sėkmės atveju UAB „Kreditų valdymo grupė“ gautų 8 proc. nuo išieškotos sumos.