Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-467/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-08
Bylos Nr.: 2A-467/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Dekbera“

Kategorijos

36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-467/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 44.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-3076-656/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dekbera“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Dekbera“ pateikė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriuo prašė iš jo priteisti 134 262,49 Lt skolos, 213,20 Lt palūkanų, 8,28 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2006-12-11 sudarė Duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugos pirkimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugas, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl kurių kokybės atsakovas nereiškė pretenzijų. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir liko skolingas 614 124,02 Lt skolos bei 10 866,46 Lt palūkanų (minimalių nuostolių kompensacija), paskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo dalį skolos, t. y. 517 129,27 Lt sumą, kurią ieškovas pirmiausia įskaitė kaip palūkanų sumokėjimą, remdamasis CK 6.54 straipsniu, o likusią sumą įskaitė pagrindinei skolai padengti (iš viso liko 134 262,49 Lt dydžio skola ir nuo paskutinio ieškovo atlikto mokėjimo susikaupė 213,20 Lt palūkanų). Taip pat ieškovas prašė teismo priteisti 8,28 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 134 262,49 Lt skolos, 213,20 Lt palūkanų bei 10 250 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas 2011 m. balandžio 5 d. papildomu teismo sprendimu priteisė iš atsakovo ieškovui 8,28 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos ir netenkino atsakovo prašymo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą trejiems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 9 d. nutartimi minėtus teismo sprendimus panaikino bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, be pagrindo nesivadovaudamas šalių sudarytos sutarties nuostatomis, nenustatęs ieškovo pozicijos dėl sutartinių netesybų bei jų dydžio, neištyrė ir nenustatė esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių ieškinio reikalavimo pagrįstumu, jo dydžiu, dėl ko padarė neteisingą išvadą bei netinkamai taikė įstatymą, neatsižvelgdamas ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kolegija pirmosios instancijos teismui nurodė ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, nustatyti ieškovo poziciją dėl atsakovo atsikirtimų, susijusių su Sutarties 19 punkte nustatytų netesybų (delspinigių) taikymu, jų pagrindimą, sutartinių netesybų dydžio bei likusios atsakovo skolos ieškovui apskaičiavimą, taip pat kitas kolegijos nutartyje nurodytas aplinkybes.

Nagrinėjant bylą iš naujo, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas papildomai sumokėjo ieškovui dalį skolos, ieškovas patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo 94 021,98 Lt palūkanų už laikotarpį iki ieškinio padavimo ir 8,28 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui UAB „Dekbera“ 94 021,98 Lt palūkanų už laikotarpį iki ieškinio padavimo, 8,28 proc. metinių procesinių palūkanų ir 14 424,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje šalys nebuvo konkrečiai susitarę, jog palūkanos už prievolės vykdymo termino praleidimą neskaičiuojamos, todėl padarė išvadą, kad kreditorius galėjo rinktis savo pažeistų teisių gynimo būdą – reikalauti priteisti įstatymo nustatytas palūkanas arba reikalauti priteisti sutartyje numatytas netesybas, tačiau negalėjo reikalauti tuo pačiu metu priteisti ir palūkanas, ir delspinigius. Šiame kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog esant kreditoriaus reikalavimui taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymo nustatytas palūkanas, šis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 str. nustatytas palūkanas, nors šalys sutartyje susitarė ir dėl delspinigių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011).

Be to, pažymėjo, kad šalių santykiams gali būti taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymas, kadangi teismų praktikoje iš viešųjų juridinių asmenų už vėlavimą vykdyti viešojo pirkimo sutartyje numatytus įsipareigojimus priteisiamos šiame įstatyme numatytos palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2013-01-01 įsigaliojusioje naujoje minėto įstatymo redakcijoje konkrečiai numatyta, jog įstatymo nustatytos palūkanos taikomos prekes ir paslaugas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą perkančių viešųjų asmenų atsiskaitymams.

Teismas atmetė atsakovo prašymą išdėstyti teismo sprendimą, nes nėra įrodymų, kad 94 021,98 Lt skolos priteisimas iš esmės apsunkintų atsakovo finansinę padėtį.

Sprendė, kad atsižvelgiant į atsakovo ruoštų procesinių dokumentų skaičių bei penkių teismo posėdžių trukmę, prašomos priteisti 4 174,50 Lt atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamo dydžio, todėl prašymą dėl šių išlaidų priteisimo patenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties išaiškinimus, kad kilus ginčui dėl teisinio pagrindo, pagal kurį ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo netesybų, ir, nenustačius, kad Paslaugos pirkimo sutarties 19 punkto nuostatos (numatančios atsakovo prievolę, mokėti ieškovu 0,02 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos paslaugų kainos už kiekvieną pradelstą dieną) prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d., 6.157 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), arba įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus nurodytos sąlygos, nėra pagrindo ignoruoti šalių valią, išreikštą Paslaugos pirkimo sutartyje, ir nesivadovauti sutartinėmis nuostatomis dėl netesybų (CK 6.258 str.), o taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą ieškovo nurodytu būdu. Tokiu būdu, ieškovui nepareiškus reikalavimo priteisti delspinigius, o pasirinkus netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą reikalaujant priteisti palūkanas, ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo turėtų būti atmesta.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas apmoka skolą pagal pateikiamas PVM sąskaitas-faktūras, tuo tarpu ieškovas nė karto nebuvo pateikęs atskiros palūkanas pagrindžiančios sąskaitos, todėl nepagrįstai vienašališkai nustatė įmokų paskirstymo eilę bei skaičiavo palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymą.

3. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis dar ir dėl to, kad tarp šalių nesusiklostė civiliniai – komerciniai teisiniai santykiai. Atsakovas Sutartimi vykdė įstatyme nustatytą funkciją – dalyvauti užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį. Be to, pagal teismų praktiką, net ir nustatęs, kad sandoris atitinka minėtame įstatyme numatytus komercinių sandorių požymius, teismas neprivalo taikyti šio įstatymo nuostatų. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkas CK 6.210 straipsnio 1 dalies prasme.

4. Teismas priteisė per dideles atstovavimo išlaidas ieškovui, nes antrą kartą nagrinėjant bylą faktinės aplinkybės buvo žinomos, posėdžių trukmė nebuvo ilga, todėl abejotinos ieškovo nurodomos aplinkybės, kad pasirengimas ir atstovavimas byloje truko 11,5 val. Be to, rašytinių paaiškinimų teikimo išlaidos, kai nėra teismo imperatyvaus reikalavimo juos pateikti, neturėtų būti priteisiamos iš kitos proceso šalies.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dekbera“ prašo šį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama:

1. Atsakovas neteisingai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį, nes apeliacinės instancijos teismas nepateikė galutinės išvados dėl to, ar nagrinėjamu atveju taikytini sutartyje nurodyti delspinigiai, ar įstatyme nustatytos palūkanos, o pavedė tai nustatyti Vilniaus apygardos teismui. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes palūkanos ir delspinigiai yra įskaitomi vienas į kitą, priklausomai nuo to, kuri suma yra didesnė. Tuo tarpu ieškovas nereikalavo sutartyje nustatytų delspinigių, o tik prašė priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas. Todėl tam, kad būtų galima reikalauti palūkanų, nebūtina nuginčyti sutarties sąlygos dėl delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

2. Priešingai nei nurodo apeliantas, tiek pirmosios (pirmąjį ir antrąjį kartą nagrinėjant bylą), tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įrodymus, teisingai konstatavo, kad ieškovas pagrįstai taikė CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką.

3. Priešingai nei teigia apeliantas, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad viešojo pirkimo sutartis po jos sudarymo yra įprastas komercinis sandoris, todėl teismas palūkanoms apskaičiuoti pagrįstai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Tuo tarpu atsakovas nepateikė argumentų, kodėl šio įstatymo normų teismas turėtų darydamas išimtį netaikyti.

4. Teismas pagrįstai priteisė 4 174,50 Lt dydžio atstovavimo išlaidas, nes pakartotinai nagrinėjant bylą buvo pateiktas skolos ir palūkanų perskaičiavimas, detalizuoti skaičiavimų paaiškinimai, pateikti didelės apimties rašytiniai paaiškinimai. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, minėti paaiškinimai pateikti ne paties ieškovo iniciatyva, o teismo pavedimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šalių sutartyje numatytų delspinigių ir įstatyme nustatytų minimalių kreditoriaus nuostolių – palūkanų santykio, aiškino sutartį kaip komercinį sandorį ir ginčui spręsti taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą bei ieškovui iš atsakovo priteisė 4 174,50 Lt dydžio atstovavimo išlaidas.

Dėl teisės reikalauti įstatyme nustatytų palūkanų sutartimi susitarus tik dėl netesybų

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl ieškovo suteiktų paslaugų kiekio ir kainų. Be to, apeliaciniu skundu atsakovas taip pat neginčija bylos medžiaga nustatytų faktinių aplinkybių, kad prievolę sumokėti už suteiktas paslaugas yra praleidęs, neteigia, kad teismas neteisingai rėmėsi ieškinio sumos paskaičiavimu. Todėl kolegija, neperžengdama skundo ribų, nagrinėja, ar turi pagrindo apelianto argumentai, kad ieškovui civilinėje byloje nepareiškus reikalavimo priteisti šalių Sutarties 19 punkte nurodytų delspinigių, teismas neturėjo pagrindo priteisti įstatymo nustatytas palūkanas kaip ieškovo minimalius nuostolius.

Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad pasisakydamas dėl teisės reikalauti įstatyme nustatytų palūkanų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. jos gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisių turėtojas pats pasirenka savo teisių gynimo būdą: sutartinį arba sutartinį ir įstatyme nustatytą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; etc.).

Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl teisės reikalauti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra ginčo dėl to, kad atsakovas gana ilgą laiką nevykdė piniginės prievolės, kurios neginčijo, ir kurios įvykdymo terminas buvo praleistas. Taigi, akivaizdu, kad dėl tokio atsakovo elgesio ieškovas faktiškai patyrė nuostolius. Be to, priešingai nei nustatyta minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014, kur šalys buvo aiškiai susitariusios dėl palūkanų netaikymo, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 9 d. nurodymus ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, susijusias su Sutarties aiškinimu, – šalys Sutartyje, o taip pat ir jos 19 punkte įstatyme nustatytų minimalių nuostolių skaičiavimo galimybės nepaneigė. Tokią teismo išvadą patvirtina Sutarties nuostatų analizė, kuri rodo, kad šalys nesusitarė, jog palūkanos yra nemokamos: kaip jau minėta, Sutarties 19 punkte jos nesulygo, jog už prievolių neįvykdymą/netinkamą įvykdymą skaičiuojami tik delspinigiai (CK 6.37 str. 1 d., 6.156 str. 1 d., 6.210 str., 6.260 str. 2 d., 6.261 str., 6.256 str. 1 d.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei teigia apeliantas, kolegija, atsižvelgdama į atsakovo poziciją byloje neginčyti ieškovo paskaičiuotų minimalių nuostolių dydžio, taip pat į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), prievolės įvykdymo praleidimo trukmę, sprendžia, kad teismas teisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę į kompensacines palūkanas, jų santykį su netesybomis ir tuo pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, remdamasis šalių sutartimi, turėjo galimybę rinktis savo teisių gynimo būdą ir reikalauti jam priteisti arba įstatymo nustatytas palūkanas kaip minimalius kreditoriaus nuostolius, arba sutartyje nustatytas netesybas (CPK 185 str.).

Kartu kolegija pažymi, kad tokios ieškovo teisės, priešingai nei nurodo apeliantas, nebuvo paneigusi ir anksčiau šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, kadangi pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, susijusias su Sutarties 19 punkto taikymu, etc. (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-42/2013), ką skundžiamu sprendimu iš esmės teisingai atliko pirmosios instancijos teismas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas kitoje byloje, kurioje ieškovas buvo Vilniaus miesto savivaldybė, prašydama teismo priteisti tiek netesybas, tiek palūkanas, yra išaiškinęs, kad netesybų įskaitymo esmė ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013). Todėl apeliantui neginčijant nuostolių, kuriuos kompensuoja minimalios specialiame įstatyme nustatytos palūkanos, dydžio ir skaičiavimo pagrįstumo, ieškovui nebuvo būtina skaičiuoti delspinigių, jų dydį lyginti su įstatyme nustatytomis palūkanomis, kadangi, kaip minėta, turėtų būti priteisiama didesnioji minimalių nuostolių suma (CK 6.73 str. 1 d.).

Išnagrinėjusi minėtas aplinkybes, kolegija, plačiau nepasisakydama atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad teismas neįvertino fakto, jog ieškovas nepagrįstai vienašališkai nustatė įmokų paskirstymo eilę, kadangi dar bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs (sprendimo motyvų apeliantas kasacine tvarka neskundė), jog apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad ieškovas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo CK 6.54 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-42/2013). Tuo tarpu naujų aplinkybių, paneigiančių bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad ieškovas pagrįstai laikėsi įstatyme nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str., 314 str.).

Dėl Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų taikymo

Apeliantas atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tiek kompensavimo funkciją atliekančias, tiek metines procesines palūkanas, be pagrindo vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Teigia, jog yra viešojo administravimo institucija, Sutartis buvo sudaryta siekiant įgyvendinti įstatymu pavestas viešojo administravimo funkcijas (dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį), todėl negali būti lyginama privačiam juridiniam asmeniui, o tarp šalių nebuvo susiklostę civiliniai – komerciniai santykiai.

Kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais (CK 2.36 str. 1 d.). Be to, kaip žinia, nustatant palūkanas už pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (Įstatymo (2004-07-15 IX-2403 redakcija) 1 str. 2 d., 2 str. 1 d.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir ieškovo UAB „Dekbera“ sudaryta sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už jas atsiskaityti. Taigi kolegija pritaria teismo išvadai, kad teismų praktikoje iš viešųjų juridinių asmenų už vėlavimą vykdyti viešojo pirkimo sutartyje numatytus įsipareigojimus priteisiamos Įstatyme nustatytos palūkanos, kad atsakovas veikė kaip lygiavertis ieškovui ūkio subjektas, kurio užsakymu buvo suteiktos Sutartyje numatytos paslaugos, todėl tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai (Įstatymo 2 str. 7 d.). Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įvardintų taikymo išimčių teisėjų kolegija nenustatė, teismas teisingai apskaičiavo mokėtinų palūkanų dydį (Įstatymo 3 str. 4 d.), todėl darytina išvada, kad pagrįstai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisė palūkanas, skaičiuojamas pagal šį įstatymą. Tokiu būdu netenka teisinės reikšmės jo argumentai, kad teismas, net ir nustatęs Įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, neprivalo taikyti Įstatymo nuostatų, kadangi, kaip teisingai nurodo ieškovas, atsiliepdamas į skundą, atsakovas nepateikė faktinių duomenų, kodėl šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo nukrypti nuo Įstatyme nustatytos taisyklės (CPK 185 str., 178 str., 314 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas, teigdamas, kad antrą kartą nagrinėjant bylą faktinės aplinkybės buvo žinomos, kad posėdžių trukmė nebuvo ilga, kad rašytinių paaiškinimų teikimo išlaidos, kai nėra teismo imperatyvaus reikalavimo juos pateikti, neturėtų būti priteisiamos iš kitos proceso šalies, taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo ieškovui priteista 4 174,50 Lt advokato pagalbos išlaidų ir prašo šias išlaidas ženkliai sumažinti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minimų motyvų, pažymi, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės skundo argumentas, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, be kita ko, rekomenduojama atsižvelgti į ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje (Rekomendacijų 2.3 p.). Priešingai nei teigia apeliantas, 4 174,50 Lt advokato pagalbos išlaidas ieškovas grindė teisinėmis paslaugomis, suteiktomis nuo 2012-11-01 iki 2012-11-30, t. y. konkrečiu laikotarpiu, kai byla pirmą kartą buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme (t. 1, b. l. 258). Nors apeliacinės instancijos teismui pirmą kartą nagrinėjant bylą šių išlaidų sumokėjimą patvirtinantys dokumentai pateikti nebuvo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas jam atstovaujančiam advokatui 4 174,50 Lt pervedė dar 2012-12-20 (t. 1., b. l. 259). Todėl, kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus nagrinėti iš naujo ir nesprendus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovo teisė reikalauti šių išlaidų nagrinėjant bylą iš naujo nėra paneigta (CPK 88 str. 1 d. 6 p.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas minėtu laikotarpiu pasinaudojo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje išdėstytu pasiūlymu ieškovui pateikti įrodymus, susijusius su atsakovo skolos dydžio paskaičiavimu ir pateikė rašytinius paaiškinimus su tokiais skaičiavimais (t. 1, b. l. 199-204). Įvertinusi minėtų procesinių dokumentų turinį, specialių teisinių žinių reikalingumą jiems parengti, atsižvelgdama į Rekomendacijų 2.1, 2.2, 8.16 punktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas be pagrindo šias išlaidas siejo su ruoštų procesinių dokumentų skaičiumi, posėdžių trukme ir suklydo spręsdamas, jog prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Todėl šios išlaidos mažintinos iki 500 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės bei civilinio proceso normas ir, patenkindamas ieškovo UAB „Dekbera“ ieškinį bei priteisdamas palūkanas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, suklysdamas tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, sumažindama priteistas atstovavimo bylinėjimosi išlaidas nuo 4 174,50 Lt iki 500 Lt (visa bylinėjimosi išlaidų suma – 10 750 Lt) ir nenagrinėja kitų skunde nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės bylos išsprendimui (CPK 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Dekbera“ (juridinio asmens kodas 123502493) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 10 750 Lt (dešimt tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt litų).

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDanguolė Martinavičienė