- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-09
- Bylos Nr.
- 2A-42/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dekbera“
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo ir 2011 m. balandžio 5 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-1873-431/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dekbera“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Dekbera“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 134 262,49 Lt skolos, 213,20 Lt palūkanų, 8,28 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1-5, 105-106 b. l.).
Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2006 m. gruodžio 11 d. sudarė Duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugos pirkimo sutartį Nr. A72-854-(12.7.-VTD-0), kuria ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugas, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl kurių kokybės atsakovas nereiškė pretenzijų (toliau – Paslaugos pirkimo sutartis). Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Paslaugos pirkimo sutartį ir liko skolingas ieškovui 614 124,02 Lt skolos bei 10 866,46 Lt palūkanų (minimalių nuostolių kompensacija), paskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo dalį skolos, t. y. 517 129,27 Lt sumą, kurią ieškovas pirmiausia įskaitė kaip palūkanų sumokėjimą, remdamasis CK 6.54 straipsniu, o likusią sumą įskaitė pagrindinei skolai padengti (iš viso liko 134 262,49 Lt dydžio skola ir nuo paskutinio ieškovo atlikto mokėjimo susikaupė 213,20 Lt palūkanų). Taip pat ieškovas prašė teismo priteisti 8,28 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskaičiuotas pagal 2009 m. gruodžio 31 d. VILIBOR palūkanų normą, t. y. 1,28 proc. (CK 6.210 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (53-58 b. l.). Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 11 d. baigėsi šalių sutartiniai santykiai, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo apmokėti sąskaitą – faktūrą DEK Nr. 0804597 už 2009 m. gruodžio mėn. Atsakovo teigimu, Paslaugos pirkimo sutartyje šalys susitarė, kad atsakovas, praleidęs terminą laiku atsiskaityti su ieškovu, privalės ieškovui sumokėti 0,02 proc. delspinigius, tačiau ieškovas niekuomet nepateikė atsakovui sąskaitų, kuriose būtų nurodyta delspinigių suma, todėl ieškovas, skaičiuodamas palūkanas, o ne nurodytoje sutartyje numatytus delspinigius ir neinformuodamas atsakovo apie susidariusius įsiskolinimus, elgėsi nesąžiningai, pažeidė šią sutartį bei šalių kooperavimosi principą (CK 6.38 str. 3 d.). Atsakovas pažymėjo, kad nepagrįstas ieškovo reikalavimas dėl 8,28 proc. metinių palūkanų priteisimo, kadangi tarp šalių sudaryta sutartis nepripažintina komerciniu sandoriu. Be to, atsakovas prašė, ieškinio patenkinimo atveju, teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 3 metams. Pasak atsakovo, teismo sprendimas priteisti visą reikalaujamą sumą iš karto apsunkintų atsakovo pareigą tinkamai užtikrinti nenutrūkstamą jai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, tai prieštarautų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintiems savivaldybės veiklos principams bei sąlygotų viešojo intereso pažeidimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 134 262,49 Lt skolos, 213,20 Lt palūkanų bei 10 250 Lt bylinėjimosi išlaidų (118-121 b. l.).
Nurodė, kad iš 2008 m. liepos 4 d. Paslaugos pirkimo sutarties priede Nr. 1 patvirtinto mokėjimo už paslaugas grafiko Nr. A64-46(6.50-ADM-2) bei šį susitarimą pakeitusio 2008 m. rugpjūčio 27 d. papildomo susitarimo matyti, jog atsakovo mokėjimai ieškovui pagal paminėtą sutartį yra išdėstyti iki 2010 m. balandžio 15 d., o atsakovas, nesutikdamas su ieškovo išrašyta PVM sąskaita – faktūra už 2009 m. gruodžio mėnesį, nepateikė įrodymų, jog nebuvo atlikti paminėtoje sutartyje numatyti darbai, ar kad šios sąskaitos išrašymas neatitiko šalių pasirašyto mokėjimo grafiko, todėl atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog 2009 m. gruodžio mėn. šalių nebesiejo sutartiniai santykiai. Juolab kad atsakovas neginčijo aplinkybės, jog pagal patvirtintus mokėjimo grafikus ir ieškovo pateikiamas PVM sąskaitas– faktūras mokėjimai būdavo atliekami pavėluojant, o tai patvirtina byloje pateiktos ieškovo sąskaitos ir atsakovo mokėjimo nurodymai bei atsakovo paaiškinimai procesiniuose dokumentuose.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Paslaugos pirkimo sutartis neturėtų būti priskiriama prie komercinių sandorių, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 213,20 Lt palūkanų. Teismo teigimu, nors savivaldybių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, o privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, tačiau savivaldybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, o ieškovo dalyvavimas sandoryje siejamas su atitinkamų pajamų (pelno) gavimu, todėl vien dėl tos priežasties, kad atsakovas sudarytu sandoriu įsigijo paslaugas ir negalėjo tikėtis pelno pinigine išraiška, nesudaro pagrindo spręsti, jog sandoris negali būti priskiriamas prie komercinių; be to, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, nenumato atvejo, kuris patvirtintų atsakovo argumentą, kad nurodytas įstatymas netaikomas tiems sandoriams, kuriais valstybės institucijos vykdo viešąsias funkcijas, negaudamos pelno.
Teismo nuomone, po bylos iškėlimo teisme atsakovui sumokėjus ieškovui 517 129,27 Lt, ieškovas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo CK 6.54 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, t. y. teise skolininko mokamas sumas pirmiausia užskaityti už susikaupusias palūkanas. Pasak teismo, atsakovas neginčijo skolos ir palūkanų už atitinkamus laikotarpius paskaičiavimo teisingumo, taip pat neginčijo skolos likučio dydžio, todėl teismas sprendė, kad tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl likusios 134 262,49 Lt skolos ir 213,20 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. balandžio 5 d. papildomu teismo sprendimu, priimtu ieškovo prašymu, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 8,28 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (134 475,69 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. birželio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir netenkino atsakovo prašymo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 3 metams (134-135 b. l.).
Teismas nurodė, kad CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokio palūkanų dydžio, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas privalo mokėti ir įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl priteisimo 8,28 procentų metinių palūkanų už priteistą 134 475, 69 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Teismas pažymėjo, kad prievolės nevykdymas negali būti pateisinamas nepakankamų lėšų kiekio patvirtinimu atsakovo biudžete, nes pareiga vykdyti pasirašytas sutartis atsakovui yra tokia pati, kaip ir ieškovui, jie yra lygiateisiai subjektai prievoliniuose santykiuose, o atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo realias finansines galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus per 3 metų laikotarpį, todėl atmetė atsakovo prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą (CPK 284 str.).
III. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į juos ir rašytinių paaiškinimų argumentai
Apeliaciniu skundu Nr. 1 atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, o, netenkinus šio reikalavimo, išdėstyti sprendimo įvykdymą 3 metų laikotarpiui (136-141 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovas nepagrįstai ir vienašališkai vadovavosi CK 6.54 straipsnyje numatyta įmokų paskirstymo eile, kadangi atsakovo įmokos buvo skirtos padengti pagrindinę skolą, o ne sumokėti palūkanas. Paslaugos pirkimo sutartyje nebuvo numatyta įmokų paskirstymo tvarka, todėl ieškovas turėjo atsižvelgti į atsakovo valią, išreikštą po šios sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Juolab kad ieškovas neinformavo atsakovo apie susidariusias palūkanas.Teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškovas nepažeidė kooperavimosi principo. Ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį nesikreipė į atsakovą dėl skolos bei nenurodė, kad už vėlavimą atsiskaityti atsakovui bus skaičiuojamos palūkanos, o likus vienai dienai iki ieškinio pareiškimo pateikė atsakovui pretenziją dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kurioje vienašališkai nusprendė, kad už pavėluotus mokėjimus atsakovas privalės sumokėti ne sutartyje numatytus 0,02 proc. dydžio delspinigius, bet palūkanas, paskaičiuotas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Toks ieškovo elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas bei pažeidžiantis kooperavimosi ir bendradarbiavimo principus, todėl jam taikytinos CK 6.200 ir 6.208 straipsnių nuostatos (CK 6.38 str.). Šalių sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl, ieškovui ir atsakovui Paslaugos pirkimo sutartyje susitarus, kad, atsakovui laiku neatsiskaitant su ieškovu, jis privalės mokėti 0,02 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, ieškovas neturi teisinio pagrindo skaičiuoti ne šioje sutartyje numatytus delspinigius, o nepagrįstai dideles palūkanas (Sutarties 19 p.).Atsakovas pagal CK 34 straipsnio 2 dalį yra viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Be to, atsakovas, sudarydamas Paslaugos pirkimo sutartį, vykdė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 9 punkte (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija) numatytą savivaldybių funkciją – dalyvavimas, užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį, todėl pripažintina, kad paminėtas sandoris buvo sudarytas ne komerciniais tikslais ir jo vykdymui netaikomos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos. Nagrinėjamu atveju procesinių palūkanų dydžiui nustatyti taikytinos CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos.Pablogėjus ekonominei padėčiai, atsakovas, užtikrindamas valstybės paskirtų savivaldybei funkcijų įgyvendinimą, neprisiima naujų finansinių įsipareigojimų, o, netenkinus atsakovo pašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, atsakovas neturėtų galimybės tinkamai vykdyti savo funkcijų. Apeliaciniu skundu Nr. 2 atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo, patenkinant atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo per 3 metus; prideda prie bylos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų valdymo ir apskaitos departamento 2011 m. balandžio 22 d. rašto kopiją (146-148 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde Nr. 1.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinius skundus ieškovas prašo juos atmesti, paliekant nepakeistus apygardos teismo sprendimą bei papildomą sprendimą (153-162 b. l.). Atsiliepimuose nurodo šiuos argumentus:
Paslaugos pirkimo sutartyje nebuvo nustatyta įmokų paskirstymo eilė, todėl nėra pagrindo remtis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ar šalių elgesiu. Tokiu atveju taikytinos CK 6.54 straipsnio 1 dalies nuostatos.Ieškovas buvo sąžininga prievolės šalis, pareiškė atsakovui pretenziją, kurioje nurodytas palūkanų paskaičiavimas, taip pat bendravo žodžiu su atsakovu, todėl pagrįstai reikalauja iš atsakovo atlyginti minimalius nuostolius, atsiradusius dėl negalėjimo naudotis ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme numatyta, jog šis įstatymas taikomas valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, todėl viešųjų pirkimų būdu sudarytas sandoris, kuriuo už atlyginimą iš privataus juridinio asmens yra perkamos paslaugos, traktuotinas kaip komercinis sandoris, kuriam taikytinos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje Nr. A3-130 yra nurodęs, jog pagal paminėtą įstatymą apskaičiuotas palūkanų dydis taikytinas ir procesinėms palūkanoms, skaičiuojamoms nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atsakovas, planuodamas savo veiklą ir nuspręsdamas vykdyti viešąjį pirkimą, privalėjo numatyti lėšas biudžete, kurių būtų reikėję mažiau, jeigu atsakovas būtų tinkamai ir laiku įvykdęs sutartinius įsipareigojimus; be to, pasak atsakovo, ieškovui priteista suma nėra didelė.
Atsiliepimas
Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. spalio 17 d. nutartimi atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovas rašytiniame paaiškinime teigia, jog jis pardavė atsakovui paslaugų už 1 957 793,50 Lt, tačiau atsakovas sumokėjo ieškovui 1 912 371,71 Lt, dėl ko liko skolingas 44 321,79 Lt sumą, be to, per laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. sausio 7 d. buvo priskaičiuota 90 367,10 Lt palūkanų, kurios buvo įskaitytos pirma eile (CK 6.54 str. 2 d.), todėl galutiniame reikalavime nurodytos kaip pagrindinė skola, kuri iš viso sudaro 134 262,49 Lt (44 321,79 Lt + 90 367,10 Lt), o atsakovas 2012 m. lapkričio 5 d. rašytiniame paaiškinime nurodo, kad visiškai atsiskaitė su ieškovu, pridėdamas, jo nuomone, tai patvirtinančius įrodymus (170-171, 174-196, 199-202 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.).
CPK 263 straipsnio 1 dalyje suformuluoti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai yra tarpusavyje tampriai susiję, todėl neįvykdymas vieno iš šių reikalavimų, reiškia kito pažeidimą; be to, teismo sprendimas turi būti priimamas, teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 2 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, o CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir visiškai patenkindamas ieškovo ieškinį, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su atsakovo skolos ieškovui susidarymu bei ieškovo paskaičiuotomis netesybomis, netinkamai taikydamas paminėtas ir kitas proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam ginčo išsprendimui, todėl skundžiami teismo sprendimas bei papildomas sprendimas, negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (CPK 178 str., 185 str., 263 str., 265 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal ieškovo ir atsakovo 2006 m. gruodžio 11 d. sudarytą Paslaugos pirkimo sutartį ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui duomenų perdavimo ir vietos identifikavimo sistemos paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti su ieškovu šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, be to, praleidęs terminą laiku atsiskaityti už atliktus darbus pagal paminėtą sutartį, atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 0,02 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos paslaugų kainos už kiekvieną uždelstą dieną (Paslaugos pirkimo sutarties 19 p.; 6-16 b. l.). Atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Paslaugos pirkimo sutartį, laiku neatsiskaitydamas su ieškovu, dėl ko ieškovas padavė ieškinį dėl 614 124,02 Lt skolos bei 10 866,46 Lt palūkanų (minimalių nuostolių kompensacijos), paskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, priteisimo iš atsakovo, pridėdamas palūkanų paskaičiavimo lentelę, Paslaugos pirkimo sutartį bei PVM sąskaitas – faktūras, kuriomis grindžiamas ieškinys. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo dalį skolos, t. y. 517 129,27 Lt sumą, kurią ieškovas pirmiausia įskaitė kaip palūkanų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, sumokėjimą (remdamasis CK 6.54 straipsniu), o likusią sumą įskaitė pagrindinei skolai padengti, ir, ieškovo teigimu, iš viso liko nesumokėta, 134 262,49 Lt skolos ir 13,20 Lt palūkanų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas pavėluotai mokėjo pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (praleidęs šiose sąskaitose nurodytus apmokėjimo terminus), todėl ieškovas turi teisę į netesybas (CK 6.71 str. 1 d., 6.256 str. 2 d.), kad nėra pagrindo teigti, jog Paslaugos pirkimo sutartis negali būti priskiriama prie komercinių sandorių. Tačiau apygardos teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas už pavėluotą atsiskaitymą pagal nurodytą sutartį turi teisę reikalauti iš atsakovo mokėti palūkanas, paskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.
Civilinis įstatymas nustato, kad prievolės, tarp jų sutartinės, turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d., 6.158 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Be to, CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai); CK 6.256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, ir įstatymai, ir sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės yra pripažįstamas ir ginamas, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas, o, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis, todėl teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, gali nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.); kai tarp sutarties šalių kyla ginčas dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo, svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Be to, Kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatyme numatytas palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, kuriomis kompensuojami kreditoriaus minimalūs nuostoliai, turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems nebuvo laiku įvykdytos piniginės prievolės ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003).
Nagrinėjamu atveju, kilus ginčui dėl teisinio pagrindo, pagal kurį ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo netesybų, ir, nenustačius, kad Paslaugos pirkimo sutarties 19 punkto nuostatos (numatančios atsakovo prievolę, mokėti ieškovu 0,02 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos paslaugų kainos už kiekvieną pradelstą dieną) prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d., 6.157 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), arba įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus nurodytos sąlygos, nėra pagrindo ignoruoti šalių valią, išreikštą Paslaugos pirkimo sutartyje, ir nesivadovauti sutartinėmis nuostatomis dėl netesybų (CK 6.258 str.), o taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą ieškovo nurodytu būdu.
Be to, CK 6.54 straipsnio nuostatomis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 str. 1 d.), antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (CK 6.54 str. 2 d.), trečiąja eile – netesybos mokėti (CK 6.54 str. 3 d.), o ketvirtąja – pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 str. 4 d.).
Pažymėtina, kad iš bylos įrodymų matyti, jog iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui pagal Paslaugos pirkimo sutartį, grindžiamą PVM sąskaitomis – faktūromis, nurodytomis ieškinyje, atsakovo teigimu, visą pagrindinę skolą (23-47, 62-74, 111-114, 195-196 b. l.). Pagal įrodymų duomenis, ieškovas, gavęs atsakovo mokėjimus, juos pirmiausia įskaitydavo kaip palūkanų, paskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, apmokėjimą, ir tik likusią sumą (atskaičius palūkanas) įskaitydavo kaip pagrindinės skolos apmokėjimą (2-3, 107-108 b. l.).
Paslaugos pirkimo sutarties nuostatomis, sutarties šalys nesusitarė dėl atsakovo mokėjimų paskirstymo, todėl ieškovas, gavęs atsakovo mokėjimą, turėjo teisę jį pirmiausia paskirti netesybų apmokėjimui (CK 6.54 str. 3 d.). Todėl apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, jog ieškovas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo CK 6.54 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, be pagrindo nesivadovaudamas šalių sudarytos sutarties nuostatomis, nenustatęs ieškovo pozicijos dėl sutartinių netesybų bei jų dydžio, neištyrė ir nenustatė esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių ieškinio reikalavimo pagrįstumu, jo dydžiu, dėl ko padarė neteisingą išvadą bei netinkamai taikė įstatymą, neatsižvelgdamas ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (CPK 185 str., 259-260 str., 263 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti nurodytų trūkumų ir išnagrinėti bylos esmės pagal ieškovo reikalavimus bei pateiktus byloje įrodymus (tarp jos nustatyti atsakovo skolos, netesybų dydį), todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, kuris, o taip pat ir papildomas sprendimas, panaikintini, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Beje, bylos šalys nepateikė apeliacinės instancijos teismui likusios atsakovo skolos (tarp jos netesybų) dydžio apskaičiavimo, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl jo skolos dydžio, dėl sutartinių netesybų (delspinigių), ar pagrįstų argumentų dėl Paslaugos pirkimo sutartyje nustatytų delspinigių (jų dydžio) arba kitų duomenų, reikšmingų, sprendžiant klausimą dėl skolos dydžio, nors tai ir buvo pasiūlyta kolegijos nutartimi (170-171 b. l.).
Iš naujo nagrinėjant bylą, pašalintini paminėti trūkumai, įstatyme numatytais aktyviais procesiniais veiksmais visapusišku ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, tarp jų nustatant ieškovo poziciją dėl atsakovo atsikirtimų, susijusių su Paslaugos pirkimo sutarties 19 punkte nustatytų netesybų (delspinigių) taikymu, jų pagrindimą, sutartinių netesybų dydžio bei likusios atsakovo skolos ieškovui apskaičiavimą, taip pat kitas kolegijos nutartyje nurodytas aplinkybes, nes tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (CPK 7 str., 159 str. 1 d., 160 str. 1 d., 176-179 str. 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą ir 2011 m. balandžio 5 d. papildomą sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.