Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-394-436/2009 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mogita“ dėl nuomos ir kitų mokesčių, palūkanų, delspinigių bei negautų pajamų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kitoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikšmės ir dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje svarbos

Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).

Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).

2006 m. liepos 1 d. šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu ieškovas A. Š. (nuomotojas) informavo atsakovą UAB „Mogita“ (nuomininką) apie vienašalį sutarties nutraukimą nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. (pridėtos civilinės bylos Nr. 2-1295-52/2007 tomas 1, lapas 17). Pranešime apie vienašalį sutarties nutraukimą prieš terminą nenurodytas joks konkretus sutarties nutraukimo pagrindas ar tokią nuomotojo valią lėmusios priežastys, todėl tikėtina, kad toks pranešimo turinys reiškia pasinaudojimą bet kurios iš šalių teise nutraukti nuomos sutartį prieš terminą nuomos sutarties 4.13 punkte numatyta tvarka (galimybė vienašališkai nutraukti nuomos sutartį sutartyje nenumatytais pagrindais ir neįspėjant apie tai kitos šalies ne mažiau kaip prieš tris mėnesius, su pareiga sumokėti kitai šaliai šešių mėnesių nuomos mokesčio, numatyto sutarties 3.1 punkte, baudą). Kadangi nuomininkas nurodė investavęs lėšų į išsinuomotų patalpų remontą, taip pat teigė nepažeidęs jokių nuomos sutarties sąlygų, jis 2006 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydamas uždrausti nuomotojui pačiam arba per kitus asmenis trukdyti nuomininkui naudotis išsinuomotomis patalpomis. Pagal šį prevencinį ieškinį Kauno miesto apylinkės teisme iškėlus civilinę bylą nuomotojo A. Š. (toje byloje – atsakovo) atžvilgiu teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – UAB „Mogita“ išnuomotų negyvenamųjų patalpų areštas, uždraudžiant nuomotojui A. Š. jomis disponuoti bei vienašališkai nutraukti su nuomininku UAB „Mogita“ pasirašytą nuomos sutartį (pridėtos civilinės bylos Nr. 2-1295-52/2007 tomas 1, lapai 3-4, 18-19 – toliau šio sprendimo tekste bus vartojamas tik žodžių junginys „kitos civilinės bylos“). Toje byloje 2006 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas atsakovo A. Š. atstovo pasirašytas priešieškinis, kuriuo prašyta teismine tvarka nutraukti nuomos sutartį prieš terminą CK 6.497 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. kai nuomininkas naudojasi daiktu ne pagal sutartį ar daikto paskirtį ir kai nuomininkas tyčia arba dėl neatsargumo blogina daikto būklę (kitos civilinės bylos tomas 1, lapai 35-37). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad paduodamas priešinį ieškinį ir teismine tvarka reikalaudamas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą CK numatytais pagrindais, įtvirtinančiais nuomotojo teisę nutraukti nuomos sutartį dėl konkrečių nuomininko neteisėtų veiksmų, nuomotojas A. Š. iš esmės atsisakė savo ankstesnio ketinimo nutraukti nuomos teisinius santykius su UAB „Mogita“ pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą, grindžiamą vien tik neįvardintomis šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatomis (kaip ir buvo įrašyta to pranešimo tekste). Kitoje civilinėje byloje apeliacine tvarka priimtame Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendime nurodyti faktai, kad (citata) „.... Priešieškinyje, paduotame teismui 2006 11 03, atsakovas nepripažino, kad jis vienašališkai nutraukė nuomos sutartį nuo 2006 09 15, kaip kad buvo nurodęs pranešime, o pareiškė reikalavimą, kad teismas nutrauktų tarp šalių 2006 07 01 sudarytą nuomos sutartį, nes ieškovas (nuomininkas) nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – be nuomotojo sutikimo neteisėtai atliko patalpų pertvarkymus....“ (citatos pabaiga). Tokią išvadą patvirtina ir vėlesni nuomotojo teisiškai reikšmingi veiksmai, atspindintys kitokio turinio valią nutraukti nuomos teisinius santykius prieš terminą. Atsakydamas į nuomininko 2007 m. kovo 6 d. pranešimą dėl numatomos patalpų perdavimo nuomotojui datos (t. 1, b. l. 53), nuomotojas atsakė, kad patalpų jis negali priimti ne tik dėl to, jog toks veikimas jam yra uždraustas teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, bet ir dėl to, kad nuomininkas neteisėtais veiksmais pakeitė pirminę patalpų būklę, tuo padarydamas nuomotojui žalą, todėl nuomininkas prieš tai turi atstatyti pirminę padėtį (kitos civilinės bylos tomas 1, lapas 133). Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad nuomininko UAB „Mogita“ 2007 m. kovo 6 d. raštas dėl sutikimo nutraukti nuomos sutartį, nagrinėjamoje byloje nuomininko vadinamas kaip nuomotojo 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešimo akceptavimas, nebegalėjo sukurti ir nesukūrė teisinių pasekmių. Kitoje civilinėje byloje priimtame Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendime konstatuoti dabar nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai, kad to sprendimo priėmimo momentu nuomos sutarties šalys ne tik kad neišsprendė nuomos sutarties nutraukimo klausimo tarpusavio susitarimu, bet ir nenustatyti kiti įstatyme ar sutartyje numatyti pagrindai nuomos sutartį nutraukti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog Kauno apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendime kitoje civilinėje byloje pasisakė tik dėl to, ar nuomotojas turi teisę vienašališkai nutraukti terminuotą nuomos sutartį dėl nuomininko kaltės, bet ne dėl nuomos sutarties galiojimo apskritai ar šalių teisės ją nutraukti abipusiu susitarimu. Kaip minėta, kitoje civilinėje byloje nustatytas nuomos teisinių santykių tarp šalių buvimo faktas 2007 m. liepos 12 d. teismo sprendimo priėmimo momentu, nes konstatuota, jog nuomos sutarties šalys neišsprendė nuomos sutarties nutraukimo klausimo tarpusavio susitarimu, taip pat nenustatytas ir joks kitas nuomos sutarties nutraukimo pagrindas. Dėl šios priežasties pripažintinas pagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą ir netinkamai įvertino kitoje civilinėje byloje priimto Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo reikšmę teisiškai kvalifikuojant nagrinėjamoje byloje tiriamas aplinkybes, kas lėmė neteisingą išvadą sprendžiant ginčo šalis siejusių nuomos sutartinių santykių pasibaigimo momento klausimą. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta klaidinga išvada, kad šalių teisiniai santykiai pagal nuomos sutartį pasibaigė dar 2007 m. kovo 30 d., t. y. nuo nuomininko nurodytos ketinimo perduoti nuomotojui patalpas datos. Ši išvada yra priešinga įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu kitoje byloje sprendžiant ginčą tarp tų pačių šalių, nustatytiems faktams, todėl yra neteisėta, nes padaryta pažeidžiant įstatyme įtvirtintas įrodinėjamų faktų prejudicialumo (prejudicinių faktų) ir teismo sprendimo res judicata galios taisykles. Teismas be pagrindo nepripažino, kad kitoje pirmesnėje byloje yra nustatytas prejudicinis faktas, jog 2007 m. liepos 12 d. šalių sudaryta terminuota nuomos sutartis nebuvo nutraukta ir galiojo.

Apibendrinant darytina išvada, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kuriose dalyvavo ieškovas (nuomotojas) A. Š. ir atsakovas (nuomininkas) UAB „Mogita“ ir kurioje nagrinėjimo dalykas buvo tarp šių asmenų pagal nuomos sutartį susiklostę prievolių vykdymo teisiniai santykiai, yra nustatytas prejudicinis faktas, kad nuomos sutartis ginčo galutinio išsprendimo toje byloje momentu (2007 m. liepos 12 d.) nebuvo nė vienos iš šalių nutraukta ar kitaip pasibaigusi.

Dėl nuomininko prievolių pagal galiojančią nuomos sutartį

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas 2007 m. kovo 6 d. raštu neturėjo pagrindo reikšti sutikimą su nuomotojo 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, nes nuomotojo paskesnių juridinę reikšmę turinčių veiksmų turinys leidžia daryti išvadą, kad šis atsisakė savo ketinimo dėl nuomos teisinių santykių pabaigos minėto pranešimo pagrindu. Nuomotojo vėlesnis reikalavimas teismine tvarka nutraukti nuomos sutartį konkrečiais įstatyme numatytais pagrindais, numatančiais galimą nuomos santykių pabaigą dėl nuomininko neteisėtų kaltų veiksmų, leidžia daryti išvadą, kad nuomotojo 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešimo forma išreikštas valinis veiksmas buvo nustojęs teisiškai egzistuoti. Tą aiškiai patvirtino nuomotojas tiek 2007 m. kovo 26 d. atsakyme į nuomininko raštą dėl sutikimo nutraukti nuomos sutartį, tiek ir veikdamas teisminiame procese kitoje civilinėje byloje. Kitoje civilinėje dalyje nuomos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto aplinkybės buvo dalis įrodinėjimo dalyko. Tą akivaizdžiai patvirtina joje priimto Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti teisiškai reikšmingi faktai dėl nuomos teisinių santykių galiojimo to sprendimo priėmimo momentu, todėl kaip jau ir pažymėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nuomos teisinių santykių buvimo ir jų pasibaigimo momento įrodinėjimo faktas kitoje civilinėje byloje nebuvęs reikšmingas. Jeigu būtų sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis sieję nuomos teisiniai santykiai pasibaigė nuo 2007 m. kovo 30 d., t. y. nuo nuomininko pranešime nurodytos numatomo patalpų perdavimo nuomotojui datos, tai reikštų, kad nuo tos dienos kitoje civilinėje byloje prevencinį ieškinį pareiškęs nuomininkas UAB „Mogita“ būtų praradęs ne tik teisinį pagrindą, bet ir prasmę toliau bylinėtis pagal jo ieškinyje pareikštą reikalavimą netrukdyti naudotis išsinuomotomis patalpomis, tačiau šį reikalavimą ieškovas (nuomininkas UAB „Mogita“) palaikė iki pat apeliacine tvarka priimto Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo. Tokia nuomininko (ieškovo) teisinė procesinė pozicija kitoje civilinėje byloje gali būti vertinama tik tokiu aspektu: pats nuomininkas nelaikė nuomos teisinių santykių pasibaigusiais nuo 2007 m. kovo 30 d., kadangi ir toliau reikalavo teismine tvarka pripažinti nuomos santykių buvimo faktą, įpareigojant nuomotoją netrukdyti naudotis nuomos objektu pagal šalių nuomos sutarties sąlygas. Skundžiamame teismo sprendime padaryta neteisėta išvada, kad nuomos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė 2007 m. kovo 30 d., motyvuojant išsinuomotų patalpų atlaisvinimu, nes ji prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytiems faktams dėl šalis siejusių nuomos teisinių santykių eigos ir trukmės.

CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. Nuomininkui neįvykdžius minėtos teisinės pareigos ir pavėluotai grąžinus išsinuomotą daiktą, nuomotojui tenka šios prievolės nesilaikymo padariniai. Sprendžiant pareigos grąžinti daiktą tinkamo ar netinkamo įvykdymo klausimą, yra aktualus išsinuomoto daikto grąžinimo nuomotojui momento nustatymas. CK 6.535 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita, perdavimo pareiga laikoma įvykdyta, kai pastatas, statinys ar įrenginys faktiškai perduodamas nuomininkui arba pasirašomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas. Teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas nuomininko pareigą pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinti išsinuomotą daiktą, šios pareigos įvykdymą sieja su faktišku turto perdavimu nuomotojui arba patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu, tačiau nė vieno iš šių būdų nesuabsoliutina. Sistemiškai aiškinant CK 6.535 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008). Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie patalpų grąžinimą nuomotojui, turi vertinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jų įrodytus faktus, nustatytų bylos aplinkybių pagrindu susiklosčiusią situaciją tinkamai kvalifikuoti teisiškai. Pirmosios instancijos teismas CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuomininko pareigos grąžinti išsinuomotas patalpas įvykdymą siejo su atsakovo (nuomininko) 2007 m. kovo 30 d. įvykdytu patalpų atlaisvinimu, turint tikslą jas perduoti nuomotojui, tuo pačiu konstatuodamas, kad ieškovas (nuomotojas) veikė neprotingai ir nelogiškai atsisakydamas priimti grąžinamas patalpas, nors pats siekė nuomos teisinių santykių pasibaigimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuomininko UAB „Mogita“ procesinė pozicija kitoje byloje po 2007 m. kovo 30 d. toliau palaikant ieškinio reikalavimą dėl uždraudimo nuomotojui trukdyti naudotis išsinuomotomis patalpomis įgalina padaryti teisinę išvadą, kad nuomininkas faktiškai neįgyvendino 2007 m. kovo 6 d. pranešime nurodyto ketinimo perduoti (grąžinti) patalpas nuomotojui. To nepatvirtina ir antstolės A. A. pasirašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 1, b. l. 54-56, kitos civilinės bylos tomas 1, lapai 135-137), nes jis sudarytas ne nuomininko 2007 m. kovo 6 d. pranešime nurodytą numatomo patalpų perdavimo dieną, be to, protokole fiksuojamas tik nuomojamų patalpų aprašymas ir jų techninė būklė, bet ne pareigos perduoti patalpas nuomotojui įvykdymo procedūra. Kadangi ir po to nuomininkas palaikė savo prevencinio ieškinio kitoje civilinėje byloje reikalavimą netrukdyti naudotis išsinuomotomis patalpomis, niekaip nereagavo į nuomotojo 2007 m. kovo 26 d. atsakymą dėl nuomininko ketinimo perduoti patalpas, negalima nesutikti su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytu teiginiu, kad toks nuomininko elgesys ir juridiniai veiksmai leido nuomotojui pagrįstai manyti, jog nuomininkas atsisakė savo 2007 m. kovo 6 d. pasiūlymo dėl patalpų nuomotojui perdavimo. Byloje nėra duomenų, kad nuomininkas 2007 m. kovo 30 d. arba vėliau atliko kokius nors teisinius veiksmus, patvirtinančius tinkamą nuomininko pareigos perduoti (grąžinti) patalpas nuomotojui įvykdymą ir nuomotojo nepagrįstą atsisakymą tas patalpas priimti. Aplinkybę, kad nuomininkas ir po 2007 m. kovo 30 d. turėjo nekliudomą galimybę toliau valdyti nuomojamas patalpas ir šia teise naudojosi, patvirtina tokie jo veiksmai, kaip patalpų perdavimas saugoti apsaugos paslaugas teikiančiai bendrovei, patalpų apsaugos signalizacijos sistemos išjungimas, raktų nuo patalpų turėjimas savo žinioje iki 2008 m. balandžio 2 d. ir jų perdavimas ieškovo atstovei gaunant tos pačios dienos pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 56, 64, 170). Kadangi ir po 2007 m. kovo 30 d. nuomininkas teisme palaikė savo ieškinio reikalavimus, siekdamas, kad būtų pripažinta jo teisė netrukdomai naudotis iš ieškovo išsinuomotomis patalpomis, be to, galiojo teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, suvaržančios ieškovo, kaip savininko teises išnuomotų patalpų atžvilgiu, negalima pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas be pagrindo atsisakė priimti tas patalpas. Galima sutikti su pirmosios instancijos argumentais, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebūtų užkirtę galimybės abipusiu susitarimu nuomininkui perduoti, o nuomotojui priimti nuomojamas patalpas, tačiau kadangi 2007 m. kovo 30 d. šalių sudaryta nuomos sutartis nebuvo pasibaigusi, negalima pripažinti teisingais teismo argumentų, kad nuomininkas tą dieną atlaisvino patalpas su tikslu jas perduoti nuomotojui, o šis nepagrįstai atsisakė jas priimti. Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas 2007 m. kovo 30 d. tinkamai įvykdė pareigą grąžinti patalpas nuomotojui, todėl neprivalėjo po nurodytos datos vykdyti prievolių pagal šalis siejusios nuomos sutarties sąlygas.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuomotojo pareiškimu šalių nuomos sutartis buvo nutraukta ne anksčiau kaip nuo 2008 m. balandžio 2 d. (t. 1, b. l. 150). Ši aplinkybė patvirtinta antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame nurodoma, kad 2008 m. balandžio 2 d. nuomotojo atstovė įteikė nuomininko atstovei pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą, o nuomininko atstovė perdavė nuomojamų negyvenamųjų patalpų raktus (t. 1, b. l. 170-171). Byloje neįrodyta, kad šalių nuomos teisiniai santykiai iki to laiko jau buvo pasibaigę šalių abipusiu susitarimu nutraukti sutartį ar kitokiu sutarties pasibaigimo pagrindu, taip pat neįrodyta, kad nuomininkas galėjo prieš tai nebesinaudoti nuomojamomis patalpomis ir jas atlaisvinti dėl priežasčių, susijusių su tikslu jas perduoti nuomotojui (kaip teisingai pastebėta ieškovo apeliaciniame skunde, pagal CK 6.477 straipsnio 1 dalį faktinis naudojimasis išnuomotomis patalpomis galiojant nuomos sutarčiai nėra reikšminga aplinkybė, nes teisė naudotis nuomai perduotu daiktu yra tik viena iš sutartimi įgyjamų nuomininko daiktinių teisių). Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad iki 2008 m. balandžio 2 d. nuomininkas turėjo vykdyti savo prievoles pagal galiojančią nuomos sutartį, t. y. mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už patalpoms teikiamas paslaugas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas (CK 6.221 str., 6.477 str. 1 d., 6.487 str. 1 d., šalių sudarytos nuomos sutarties 3.1 p., 3.10 p.).

Pagal skaičiavimus patikslintame ieškinyje atsakovas per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. balandžio 2 d. turėjo sumokėti 67 187,25 Lt nuomos mokesčio (13 mėn. x 5168,25 Lt). Nuomos sutarties 3.8 punkte numatyti 0,06 proc. dydžio delspinigiai už nesavalaikį nuomos mokesčio mokėjimą. Sutartyje numatyta delspinigių norma yra protingo dydžio. Pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą delspinigių suma per laiką iki 2009 m. kovo 24 d. (ieškovo apeliacinio skundo padavimo momentu – CPK 312 str. nuostata) sudaro 19 768,56 Lt (t. 2, b. l. 64). Delspinigių sumos apskaičiavimas nenuginčytas.

Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo mokesčius už į nuomojamas patalpas patiektą elektros ir šiluminę energiją bei suteiktas komunalines paslaugas pagrįstas byloje esančiomis paslaugų teikėjų sąskaitomis faktūromis (t. 1, b. l. 10-32, 117-147). Be kita ko, ieškovas prašė priteisti 2 686,25 Lt dydžio išlaidas už elektros energijos suvartojimą nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. Ieškovo nurodytos už elektros energijos suvartojimą priteistinos išlaidos sumažintinos 1011 Lt suma, nes tokią sumą už elektros energijos suvartojimą per 2007 m. kovo mėnesį (elektros energijos tiekėjo PVM sąskaitos faktūros Nr. 147912 ir Nr.152318) atsakovas sumokėjo į ieškovo sąskaitą 2007 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 618 (t. 1, b. l. 10-11 ir 52).

Ieškovo reikalavimas priteisti 18 088,88 Lt negautų pajamų, kaip netiesioginių nuostolių, taip pat priteisti 3265,59 Lt palūkanų atmestinas. Šalių nuomos sutartyje numatytos netesybos už netinkamą nuomininko piniginės prievolės vykdymą. Naujojo CK normose įtvirtinta kompensacinės paskirties netesybų samprata. Neįvykdžius prievolės netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus turtinius interesus, jos gali būti laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, todėl kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d., 6.258 str. 2 d.). Taigi kreditorius gali išieškoti nuostolius tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotinos netesybos. Nagrinėjamoje byloje priteistinų delspinigių dydis padengia ieškovo nurodytą negautų pajamų sumą, todėl priteisti šias negautas pajamas nėra pagrindo. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą taip pat atlieka kompensuojamąją, o ne mokėjimo funkciją. Tokio pobūdžio palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Kadangi už nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos netesybos, išieškoti kartu ir netesybas, ir palūkanas negalima.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl kitoje civilinėje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės reikšmės vertinant šalis siejusių nuomos teisinių santykių pasibaigimo momentą, be pagrindo netaikė prejudicinius faktus reglamentuojančių teisės normų, neteisingai nustatė nuomininko veiksmų atlaisvinant nuomojamas patalpas turinį ir dėl šios priežasties netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias nuomininko pareigos grąžinti daiktą nuomotojui įvykdymo sąlygas, todėl visiškai atmesdamas ieškinį išsprendė bylą neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkina iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Priimant byloje naują sprendimą, proporcingai patenkinamai ieškinio daliai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Priteisiant iš atsakovo į valstybės biudžetą atitinkamą dalį žyminio mokesčio, įvertinama ta aplinkybė, kad ieškovui, kuriam nauju sprendimu piniginių reikalavimų patenkinimo santykinis dydis sudaro maždaug 85 procentus, buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimas (t. 1, b. l. 42, 158).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Mogita“ (juridinio asmens kodas 135537025) 67 187,25 Lt nuomos mokesčio, 8 147,64 Lt išlaidų mokesčiams už elektros ir šiluminę energiją bei komunalines paslaugas, 19 768,56 Lt delspinigių (iš viso devyniasdešimt penkis tūkstančius vieną šimtą tris litus ir 45 centus), taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui A. Š. iš atsakovo UAB „Mogita“ 6 118,43 Lt (šešis tūkstančius vieną šimtą aštuoniolika litų ir 43 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą: iš atsakovo UAB „Mogita“ (juridinio asmens kodas 135537025) 2549,24 Lt žyminio mokesčio ir 36,40 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, o iš ieškovo A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) - 10 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.