- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-11
- Bylos Nr.
- e2A-410-638/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00612-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Atsakovas
- K. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Manvesta“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manvesta“ ieškinį atsakovui K. P. dėl teisės nemokėti kompensacijos pagal nekonkuravimo susitarimą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Manvesta“ (toliau – ir ieškovė) ieškinyje prašė pripažinti ieškovei teisę nemokėti atsakovui K. P. (toliau – atsakovas) 3 250,96 Eur kompensacijos už nekonkuravimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė ir paaiškino, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. tarp šalių buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. 4063 (toliau – darbo sutartis), kuria atsakovas priimtas į darbą programuotojo pareigoms. Pasirašant darbo sutartį buvo pateiktas pasirašyti ir susitarimas dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos apsaugos (toliau – susitarimas), kuriuo šalys susitarė, kad darbo sutarties galiojimo metu ir susitarimo 2.4 punkte nurodytą laikotarpį po jos nutraukimo bet kurios šalies iniciatyva bet kokiu pagrindu be išankstinio raštiško darbdavio sutikimo ir viršijant tokiame susitarime nustatytus ribojimus nekonkuruoti su darbdaviu, t. y. ieškovė įsipareigojo, galiojant darbo santykiams (jei darbo užmokestis neviršija dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio darbo užmokesčio bruto) ir po darbo santykių pasibaigimo, mokėti 40 procentų buvusio mėnesinio atlyginimo kaip kompensaciją už nekonkuravimą (susitarimo 2.3-2.4 punktai). Atsakovui buvo mokamas tik darbo užmokestis, kompensacija už nekonkuravimą pagal susitarimą nebuvo mokama. Toks susitarimo nevykdymas buvo pateisinamas tuo, kad atsakovui pradėjus dirbti ir atlikti pavestas funkcijas, darbdavio netenkino darbuotojo kvalifikacija, turimos žinios ir gebėjimai, atsakovas dirbo šiek tiek daugiau nei mėnesį, todėl realiai negalėjo įgyti tokių specialių žinių, kad galėtų jas perduoti konkuruojančioms bendrovėms. Nutraukiant darbo santykius tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas, kuriame atsakovas patvirtino, kad 2022 m. spalio 26 d. ieškovė su juo atsiskaitė ir jis jokių pretenzijų ar reikalavimų neturės. Šalys 2022 m. spalio 26 d. pasirašė darbo sutarties Nr. 4063 pakeitimą Nr. 01, kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta. Gavus patvirtinimą, kad su atsakovu atsiskaityta tinkamai, ieškovė laikė, kad yra atsiskaičiusi su buvusiu darbuotoju ne tik pagal darbo sutartį, bet ir pagal susitarimą. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodo, kad sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog šalių ginčą išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija), kuri 2023 m. kovo 24 d. sprendimu įpareigojo ieškovę suskaičiuoti ir sumokėti atsakovui 40 procentų atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio nekonkuravimo kompensaciją už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2023 m. vasario 24 d. Ieškovės vienas iš esminių argumentų ieškinyje, kad ieškovė nemokėjo atsakovui nekonkuravimo kompensacijos, todėl 2022 m. rugpjūčio 30 d. susitarimas dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos apsaugos neva negaliojo (neįsigaliojo). Atsakovas sutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, kad susitarimas yra sudaromas darbdavio interesais, tačiau darbdavio prievolių pagal susitarimą nevykdymas pats savaime negali būti vertinamas kaip susitarimo atsisakymas (nutraukimas ar galiojimo pabaiga). Kompensacijos nemokėjimas pats savaime nenulemia nekonkuravimo pareigos pabaigos, tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 38 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią darbuotojas įgyja teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, jeigu darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Darbdavys, sudarydamas susitarimą, aiškiai įvardijo, kad darbuotojo atleidimas nuo nekonkuravimo pareigos turi būti patvirtintas konkrečiu darbdavio veiksmu (įspėjimas prieš 10 dienų). Darbdavys nei darbo sutarties nutraukimo metu, nei vėliau (iki pat 2023 m. vasario 14 d.), nenurodė jį atleidžiantis nuo nekonkuravimo pareigos. Tai, kad darbdavys nevykdė savo prievolės ir nemokėjo kompensacijos, nereiškia, kad darbuotojas privalėjo suprasti esantis atleistas nuo nekonkuravimo pareigos bei neįgijo teisėto lūkesčio į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino ieškovei teisę nemokėti atsakovui 3 250,96 Eur kompensacijos už nekonkuravimą. Teismas priteisė iš atsakovo 1 405 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir valstybės naudai 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, kad atsakovas 2022 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. pradėjo dirbti pas ieškovę programuotojo pareigose, nustatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Sudarant darbo sutartį taip pat buvo pasirašytas atskiras susitarimas. Pagal nurodytą susitarimą atsakovas įsipareigojo nekonkuruoti visą darbo laiką ir dvejus metus po darbo santykių pabaigos, o ieškovė atitinkamai įsipareigojo mokėti atsakovui 40 procentų buvusio mėnesinio atlyginimo kaip kompensacijos už nekonkuravimą. Darbo sutartis buvo nutraukta nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, vadovaujantis DK 36 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad pripažinus, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos (DK 36 straipsnio 3 dalis). Nutraukiant darbo sutartį atsakovas patvirtino, kad sumokėjus jam priklausančias išmokas (darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas) su juo bus visiškai atsiskaityta, tačiau šalys neaptarė susitarimo dėl nekonkuravimo, ar šis susitarimas nustoja galioti, ar toliau galioja, šalys nekėlė klausimo dėl kompensacijos už nekonkuravimą pasibaigus darbo sutarčiai mokėjimo. Ieškovė nemokėjo atsakovui kompensacijos už nekonkuravimą visą darbo ieškovės darbovietėje laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2022 m. spalio 26 d.
6. Teismas nurodė, kad susitarime dėl nekonkuravimo 2.4. punkte nurodyta, kad bet kurios iš šalių iniciatyva bet kokiu pagrindu ir dėl bet kokios priežasties nutraukus darbo sutartį arba nutraukus susitarimą dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos apsaugos, darbuotojas įsipareigoja nekonkuruoti su darbdaviu 2 (du) metus nuo darbo sutarties arba šio susitarimo nutraukimo dienos. Šiuo laikotarpiu, nuo darbo sutarties arba šio susitarimo nutraukimo dienos, darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui kas mėnesį 40 (keturiasdešimt) procentų kompensaciją nuo darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo tarp šalių nekilo, kai darbuotojui nuo susitarimo sudarymo 2022 m. rugpjūčio 30 d. (darbo pradžia buvo nuo 2022 m. rugsėjo 19 d.) nė karto kompensacija už nekonkuravimą išmokėta nebuvo ir jis dėl to ieškovei pretenzijų nereiškė. Atsakovas iš darbo atleistas 2022 m. spalio 26 d., nutraukiant darbo santykius tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo atsakovas patvirtino, kad su juo atsiskaityta ir, kad kitos darbuotojo pretenzijos dėl darbo santykių pasibaigimo ir atsiskaitymo laikomi nepagrįstais ir neteisėtais. Teismas vertino, kad toks šalių elgesys įrodo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nekreipė dėmesio į susitarimą dėl nekonkuravimo, ir tokio susitarimo sąlygų iš esmės netaikė, šalys neaptarė susitarimo dėl nekonkuravimo likimo, t. y. jis nustoja galioti, ar toliau galioja. Atsakovas 2022 m. gruodžio 2 d. el. laišku kreipėsi į ieškovės darbuotoją ir klausė, ar jo atžvilgiu galioja susitarimo sąlygos, tačiau nereikalavo, kad ieškovė laikytųsi darbo sutarties 2.3 ir 2.4 punktų ir mokėtų atsakovui kompensaciją už nekonkuravimą. Teismas nurodė, kad sutiktina su ieškovės nuomone, kad atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje trumpą laiką (56 dienas), nesugebėjo įgyti jokių specialių žinių ar gebėjimų, kurie yra kaip faktinė prielaida riboti galimą būsimą darbuotojo įsidarbinimą. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš pradedant dirbti ir pasirašant Susitarimą jis suprato, kad toks susitarimas turės įtakos jam ateityje įsidarbinant, teigė, kad susitarimo laikėsi, tačiau jis net neįrodinėjo, kad darbinosi, ar turėjo siūlymų darbintis panašia ieškovės veikla užsiimančiose įmonėse, išskyrus tai, kada 2023 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku pranešė ieškovės darbuotojai apie ketinimą įsidarbinti. Byloje nepateikta duomenų, kad ieškovė būtų reikalavusi atsakovo laikytis nekonkuravimo susitarimo, taip pat nėra duomenų, kad dar tarp šalių egzistuojant darbo teisiniams santykiams ar po jų nutraukimo atsakovas būtų kreipęsis į ieškovę, kad jam nebuvo mokama nekonkuravimo išmoka. Teismas sprendė, kad darbdaviui nereikalaujant laikytis nekonkuravimo, nemokant išmokos, o darbuotojui jos nereikalavus, laikytina, kad susitarimas nebuvo pradėtas vykdyti, o atsižvelgiant kasacinio teismo išaiškinimą, laikytinas nesukeliančiu darbuotojui teisinių pasekmių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės 3250,96 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2023 m. vasario 24 d., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Darbuotojas laikėsi susitarimo ir nekonkuravo su darbdaviu. Darbdavys 2023 m. gruodžio 2 d. el. laišku patvirtino, kad nekonkuravimo susitarimas galioja. Apie tai, kad, darbdavio nuomone, susitarimas nebus taikomas, darbdavys pranešė darbuotojui tik 2023 m. vasario 14 d. el. laišku, kai žinojo, kad atsakovas susirado darbą nekonkuruojančioje srityje ir pateikė prašymą darbo ginčų komisijai dėl kompensacijos už konkurencijos apribojimų laikymąsi priteisimo. Atsakovo vertinimu, tai, kad ieškovė nemokėjo kompensacijos, nereiškia, kad susitarimas nebuvo pradėtas vykdyti.
1.2. Darbuotojas (programuotojas) turėjo specialių žinių ir gebėjimų, darbo sutarties vykdymo metu dirbo su specializuotomis darbdavio sistemomis, pats darbdavys pasiūlė sudaryti nekonkuravimo susitarimą ir jį parengė, vadinasi, pats laikė, kad darbuotojas turi specialių žinių ir gebėjimų, dirbdamas sužinos papildomai konfidencialios informacijos. Kita vertus, priešingų įrodymų, kad darbuotojas neturi ir/ar neįgijo specialių žinių ar įgūdžių, darbdavys nepateikė. Teismo teiginiai, kad darbuotojas nesugebėjo įgyti jokių specialių žinių ar gebėjimų, kurie yra kaip faktinė prielaida riboti galimą būsimą darbuotojo įsidarbinimą yra padaryti netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, o taip pat neatsižvelgus į faktines aplinkybes.
1.3. Atsakovas buvo aktyvus, aiškinosi, ar jam galioja nekonkuravimas ir kada bus mokama kompensacija, o teismo teiginys, kad darbuotojas nereiškė pretenzijų dėl kompensacijos yra nepagrįstas ir padarytas visapusiškai neišnagrinėjus bylos medžiagos. Ginčo atveju, atsakovas į darbdavį kreipėsi 2022 m. lapkričio 28 d., gruodžio 1 d., 2022 m. gruodžio 2 d. Atsakovas gavo ieškovės patikinimą, kad susitarimas galioja, o jo galiojimo terminas numatytas susitarime. Į atsakovo klausimą dėl kompensacijos mokėjimo termino ieškovė neatsakė, kompensacijos nemokėjo, todėl atsakovas 2023 m. sausio 31 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, t. y. nepraleidęs jokių teises aktais nustatytų terminų.
1.4. Teismas nenustatė jokių susitarimo negaliojimo pagrindų. Teismo išvada, jog darbdavys neprivalo vykdyti teisėtai sudaryto ir galiojusio, nenutraukto susitarimo, yra akivaizdžiai nepagrįsta bei prieštarauja tiek CK 6.189 straipsniui, tiek DK 38 straipsniui.
1.5. Atsakovo nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020 remtis negalima, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi . Taigi, esminiai faktinių aplinkybių skirtumai yra, kad ginčo byloje darbuotojas laikėsi sudaryto nekonkuravimo susitarimo, nekonkuravo, buvo aktyvus, aiškinosi su darbdaviu, ar jo nekonkuravimo pareiga galioja, gavo atsakymą, kad susitarimas galioja ir jo terminas numatytas susitarime, atsakymo dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo termino atsakovas negavo, kompensacijos negavo, todėl darbuotojas prašė priteisti iš darbdavio kompensaciją, kuri atitinka jo priešpriešinę įvykdytą pareigą - nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, darbuotoja nesilaikė nekonkuravimo įsipareigojimų tiek darbo santykių galiojimo metu, tiek jiems pasibaigus, darbdavys nebuvo nurodęs darbuotojai, kad nekonkuravimo įsipareigojimas galioja, bet kompensacijos nemokėjo. Į teismą kreipėsi darbdavys prašydamas priteisti baudą ir žalą, nors kompensacijos jis niekada nemokėjo, t. y. nebuvo įvykdęs priešpriešinės pareigos.
1.6. Darbdavys darbuotojui 2022 m. gruodžio 2 d. patvirtino, kad nekonkuravimo susitarimas galioja, todėl įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020 pateiktą išaiškinimą, jog darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito, konstatuotina, kad už darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymąsi jam priteistina nekonkuravimo kompensacija nuo darbo pradžios (2022-09-19) iki 10 dienų po susitarimo nutraukimo (2023-02-24) pagal susitarimo 2.6. p. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį ir į kitus aktualius teismų išaiškinimus kitose tokio paties pobūdžio bylose, nuo kurių nukrypo pirmosios instancijos teismas sprendime.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Atsakovas susitarimą dėl nekonkuravimo aiškina kaip bet kurį kitą dvišalį susitarimą iš civilinių teisinių santykių - kad jam įsigaliojus ir vienai šaliai jį vykdant, kita šalis taip pat privalo jį vykdyti. Esminis šios bylos fakto klausimas turi būti - ar susitarimas, kuris nebuvo pradėtas vykdyti ir pagal kurį nebuvo mokama kompensacija už nekonkuravimą, sukėlė bylos šalims teises ir pareigas, o pagrindinis šios bylos teisinis klausimas - kokios pasekmės kyla, jeigu ieškovė nepradėjo mokėti išmokos dėl nekonkuravimo pagal susitarimą. Į šiuos klausimus teismas sprendimu atsakė teisingai.
2.2. Šiuo atveju nėra ginčo, kad ieškovė nepradėjo mokėti nekonkuravimo kompensacijos pagal susitarimą, dėl to atsakovui jokių teisinių padarinių susitarimas negalėjo sukelti ir nesukėlė. Atsakovas neprivalėjo laikytis susitarimo ir buvo laisvas pasirinkti savo darbą po darbo sutarties nutraukimo. Tai akcentuojama ir teismo sprendime. Be to, atsakovas tik formaliai teigia, kad jis vykdė susitarimą (susilaikė nuo draudžiamų veiksmų), tačiau nepateikia jokių įrodymų ar bent jau paaiškinimų, kokios aplinkybės galėtų patvirtinti, kad jis susilaikė nuo draudimų pažeidimo. Vien tai, kad atsakovas nepažeidė susitarimo, dar nereiškia, kad jis aktyviais veiksmais jį vykdė - galbūt atsakovas net neturėjo intereso darbo sutarties galiojimo metu ieškotis kito konkuruojančio darbo, taip pat gal po darbo sutarties nutraukimo net nebuvo realių galimybių ar pasiūlymų atsakovui susirasti konkuruojantį darbą ir pan.
2.3. Teismo išvada, kad atsakovas per tokį trumpą darbo laiką neįgijo jokių specialių žinių, kurias galėtų panaudoti konkuruojančioje įmonėje, yra teisinga ir jokiais nei rašytiniais paaiškinimais, nei įrodymais nebuvo ir nėra paneigta. Dėl to nėra pagrindo šią teismo išvadą laikyti neteisinga.
2.4. Atsakovui buvo pateiktas bendras atsakymas dėl susitarimo galiojimo, t. y. kokioms sąlygoms esant susitarimas laikomas galiojantis - jei jis pasirašytas ir nėra nutrauktas. Atsakymas nebuvo siejamas su tuo, ar susitarimas sukėlė šalims teisines pasekmes ir ar pagal jį turi būti mokama kompensacija už nekonkuravimą. Ieškovė niekada nepatvirtino ir neiškomunikavo atsakovui, kad po darbo sutarties nutraukimo jam bus sumokėta kompensacija.
2.5. Nei ieškovė turėjo ginčyti, nei teismas turėjo spręsti susitarimo negaliojimo pagrindus. Konstatuojant, kad susitarimas nesukelia šalims jokių teisinių pasekmių, nebuvo būtina pripažinti susitarimą negaliojančiu. Ieškovė nebuvo pradėjusi mokėti kompensacijos, todėl konkurencijos draudimas net nebuvo taikomas atsakovui ir ieškovė net nebūtų turėjusi teisinio pagrindo vadovautis susitarimo 2.6 punktu.
2.6. Apelianto pateikti teismų praktikos pavyzdžiai yra neaktualūs ir šiam ginčui netaikytini. Teismas sprendimu tinkamai pritaikė teisės teoriją, išplėtotą teisės praktikoje, ir šią teisės doktriną tinkamai pritaikė faktinei situacijai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
10. Ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo naujus įrodymus: atsakovo bandomojo laikotarpio įvertinimo ataskaitą ir atsakovo gyvenimo aprašymą (CV). Prašymo priimti šiuos įrodymus atsiliepime neišdėstė, todėl teismas naujų įrodymų priėmimo klausimo nesvarsto ir jais nesirems nagrinėdamas apeliacinį skundą.
11. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties šalių sudaryto nekonkuravimo susitarimo galiojimo termino, nevykdymo pasekmių ir nutraukimo būdo (DK 38 straipsnio 1,3 ir 5 dalys).
12. Byloje nustatyta, kad atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje „Manvesta“ nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. programuotoju, jam buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis. Taip pat darbo sutarties šalys pasirašė atskirą Nekonkuravimo susitarimą, pagal kurį darbuotojas įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su darbdaviu ir saugoti jo konfidencialią informaciją, o darbdavys įsipareigojo tiek darbo sutarties galiojimo metu, tiek po darbo sutarties nutraukimo dvejus metus mokėti kompensaciją, 40 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Susitarimo 2.6 punkte buvo numatyta darbdavio teisė atsisakyti konkurencijos draudimo ir nebemokėti Darbuotojui kompensacijos apie tai įspėjus Darbuotoją prieš 10 (dešimt) dienų. Susitarimo 4.2 punkte nustatyta, kad susitarimo nuostatos gali būti keičiamos, kitaip pildomos ar naikinamos tik rašytiniu šalių susitarimu.
13. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2022 m. spalio 26 d. darbdavio iniciatyva pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami. Byloje nustatyta, kad nė viena kompensacija už nekonkuravimą atsakovui nebuvo išmokėta nei darbo sutarties galiojimo metu, nei pasibaigus darbo sutarčiai. Šalys 2022 m. spalio 26 d. pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame nurodė, kad darbuotojui išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, darbuotojas patvirtino, kad su juo visiškai atsiskaityta, darbdaviui pretenzijų jis neturi.
14. Atsakovas 2022 m. lapkričio 28 d. parašė elektroninį laišką M. G., darbdavio personalo specialistei, klausdamas, koks yra nekonkuravimo susitarimo statusas. 2022 m. gruodžio 2 d. M. G. atsakė, kad susitarimas yra galiojantis, jeigu buvo šalių pasirašytas ir nėra nutrauktas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas 2023 m. sausio 31 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją prašydamas priteisti jam kompensaciją už nekonkuravimą. Ta pati M. G. 2023 m. vasario 14 d. parašė atsakovui elektroninį laišką, kad susitarimas (dėl nekonkuravimo) yra negaliojantis, kadangi darbo sutartis buvo nutraukta per bandomąjį laikotarpį ir atsakovui nebuvo pradėta mokėti kompensacija. Darbo ginčų komisija savo sprendimu įpareigojo ieškovą išmokėti nekonkuravimo kompensaciją atsakovui.
15. Ieškovė („Manvesta“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad ji neturi mokėti nekonkuravimo kompensacijos atsakovui. Pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinį patenkinti, motyvuodamas, kad byloje nepateikta duomenų, kad ieškovė būtų reikalavusi atsakovo laikytis nekonkuravimo susitarimo, taip pat nėra duomenų, kad dar tarp šalių egzistuojant darbo teisiniams santykiams ar po jų nutraukimo atsakovas būtų kreipęsis į ieškovę, kad jam nebuvo mokama nekonkuravimo išmoka. Todėl teismui buvo akivaizdu, kad darbdaviui nereikalaujant laikytis nekonkuravimo, nemokant išmokos, o darbuotojui jos nereikalavus, laikytina, kad susitarimas nebuvo pradėtas vykdyti, todėl nekonkuravimo susitarimas laikytinas nesukeliančiu darbuotojui teisinių pasekmių. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, kurioje suformuluota taisyklė, kad sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
16. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo pateikta kasacinio teismo nutarties Nr. e3K-3-291-684/2020 interpretacija negali sutikti. Minimoje nutartyje buvo sprendžiami klausimai dėl darbuotojos nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės paslapties naudojimo, žalos atlyginimo ir susitarimo dėl nekonkuravimo pripažinimo negaliojančiu. Todėl kasacinio teismo suformuluota taisyklė, kad nesumokėta nekonkuravimo kompensacija nesukelia darbuotojui materialiųjų teisinių padarinių, nereiškia, kad nekonkuravimo kompensacijos nemokėjimas nesukelia padarinių darbdaviui. Šioje byloje, skirtingai, negu cituotoje kasacinio teismo byloje, yra keliamas ne darbuotojo atsakomybės klausimas, o darbdavio įsipareigojimo mokėti kompensaciją ir tokio įsipareigojimo atšaukimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamu šiuo ir kitais precedentais, todėl neteisingai išsprendė bylą.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką dėl precedento kaip teisės šaltinio taikymo sąlygų, pagal kurią, sprendžiant dėl teismo precedento laikymosi, reikia nustatyti, ar: 1) skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisės nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš kurių gali būti sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi būti remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais. Taigi, teismo precedentas turi būti taikomas atsižvelgus į kiek galima daugiau išvardintų kriterijų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012).
18. Panašios aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-822-912/2020, kurioje buvo nustatyta, kad atsakovas ieškovės darbovietėje į darbą buvo priimtas 2019 m. vasario 16 d. nustačius trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Darbo sutartyje buvo įrašyta papildoma sutarties sąlyga – susitarimas dėl nekonkuravimo. Pagal nurodytą susitarimą atsakovas įsipareigojo nekonkuruoti visą darbo laiką ir dvejus metus po darbo santykių pabaigos. Ieškovė atitinkamai įsipareigojo mokėti atsakovui kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi. Taigi, šalių nekonkuravimo susitarimas atitiko CK 38 straipsnio nuostatas. Vis dėlto abi darbo sutarties šalys nesilaikė nurodyto nekonkuravimo susitarimo. Darbuotojas po atleidimo iš darbo 2019 m. balandžio 18 d. elektroniniu laišku paklausė ieškovės, ar gali įsidarbinti kitoje įmonėje, ar atsakovui netaikomas nekonkuravimo susitarimas. Ieškovė tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakė, kad atsakovas gali būti ramus, jam nekils jokių problemų, nes sutartis skirta ilgai dirbantiems žmonėms. Atsakovas neįsidarbino nurodytoje įmonėje ir 2019 m. birželio 5 d. – po daugiau negu dviejų mėnesių po darbo santykių pabaigos pareikalavo iš ieškovės kompensacijos už nekonkuravimą. Teismas sprendė, kad darbdavys neturi pareigos mokėti buvusiam darbuotojui nekonkuravimo kompensacijos, nes tiek ieškovė, tiek atsakovas nekreipė dėmesio į darbo sutartyje įrašytą susitarimą dėl nekonkuravimo ir šios papildomos darbo sutarties sąlygos iš esmės netaikė, abi šalys atsisakė aptariamos darbo sutarties sąlygos dėl nekonkuravimo, todėl šis susitarimas negalioja šalims nutraukus darbo sutartį.
19. Kitoje Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2A-2822-643/2021 darbuotojo reikalavimas priteisti nekonkuravimo kompensaciją taip pat buvo atmestas. Šioje byloje buvo nustatyta, kad darbdavys jau po darbo sutarties nutraukimo atsiuntė darbuotojui raštą, kuriame nurodė, kad „darbdavys Jūsų atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir dėl to po darbo sutarties pasibaigimo Jums nebus taikoma nekonkuravimo sąlyga bei nebus mokama kompensacija už nekonkuravimą. Atkreipiame dėmesį, jog kadangi draudimas konkuruoti po darbo sutarties pasibaigimo Jums nebus taikomas, todėl Jūs neturite laikytis nekonkuravimo sąlygos, nurodytos darbo sutartyje“.
20. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1377-945/2020 pusantrų metų išdirbusiam darbuotojui buvo priteista nekonkuravimo kompensacija, nors darbdavys argumentavo, kad jos mokėjimui buvo reikalinga sudaryti papildomą susitarimą, kurio nebuvo. Teismas nurodė, kad nors susitarimas dėl nekonkuravimo iš esmės yra sudaromas darbdavio interesais, dvišalio sandorio nulemtas priešpriešinių pareigų bei teisių, o kartu ir su jomis susijusių teisėtų lūkesčių atsiradimas lemia tai, kad vien darbdavio prievolių pagal susitarimą nevykdymas pats savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimo atsisakymą (nutraukimą ar galiojimo pabaigą).
21. Kitoje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1243-945/2022 panašioje situacijoje teismas taip pat priteisė darbuotojui kompensaciją už nekonkuravimą. Šioje byloje buvo nustatyta, kad šalys darbo sutartį sudarė 2019 m. sausio 18 d., tą pačią dieną susitarė dėl nekonkuravimo ir atitinkamos kompensacijos. Darbuotojas atleistas iš darbo 2019 m. spalio 21 d., ant darbuotojo prašymo atleisti iš darbo yra darbdavio vadovės prierašas, kad darbo sutarties nutraukimo dieną yra nutraukiamas ir susitarimas dėl nekonkuravimo. Teismas vis dėlto sprendė, kad nors susitarimas dėl nekonkuravimo iš esmės yra sudaromas darbdavio interesais, dvišalio sandorio nulemtas priešpriešinių pareigų bei teisių, o kartu ir su jomis susijusių teisėtų lūkesčių atsiradimas lemia tai, kad vien darbdavio prievolių pagal susitarimą nevykdymas pats savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimo atsisakymą (nutraukimą ar galiojimo pabaigą). Teismas nurodė, kad darbuotojo atleidimas nuo nekonkuravimo pareigos yra siejamas su darbdavio aiškiai raštu išreikšta pozicija. Kol darbdavys tokios pozicijos neišreiškė, darbuotojas, vadovaudamasis DK 38 straipsnio 5 dalimi ir susitarimo dėl nekonkuravimo 3.4 punktu, mažiausiai du mėnesius negali pradėti konkuruoti, pagrįstai tikėdamasis, kad už tokį elgesį jam bus kompensuojama. Šiuo atveju teismui nepakako prierašo ant darbuotojo prašymo atleisti iš darbo, nes nebuvo įrodyta, kada ir kas tokį prierašą padarė, ar tai buvo pranešta darbuotojui. Teismas nurodė, kad darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti darbo santykius, paties darbdavio iniciatyva susitarime dėl nekonkuravimo punkte įtvirtinta rašytinė informavimo apie susitarimo nutraukimą forma, o neginčijamų įrodymų, kad aptariamo pobūdžio informacija ieškovui buvo pateikta anksčiau, nei 2020 m. vasario 13 d., atsakovė nepateikė. Neužsitikrindama objektyvių, nuo atsakovės ar pavaldumo santykiais siejamų atsakovės darbuotojų subjektyvios pozicijos nepriklausančių įrodymų apie tinkamą ieškovo informavimą apie susitarimo dėl nekonkuravimo nutraukimą, atsakovė prisiėmė su tuo susijusią riziką, kad kilus ginčui nepavyks nuginčyti ieškovo pozicijos, jog susitarimo dėl nekonkuravimo 3.2 punkte nurodytas pranešimas jam nebuvo pateiktas.
22. Grįžtant prie šios bylos situacijos pažymėtina, kad esminė aplinkybė sprendžiant, ar darbuotojui turi būti išmokėta nekonkuravimo kompensacija, yra būtent darbdavio veiksmai - ar jis tinkamai vykdo savo paties pasirašytą nekonkuravimo susitarimo sąlygą raštu pranešti darbuotojui, kad atsisako nekonkuravimo susitarimo, atleidžia darbuotoją nuo pareigos nekonkuruoti ir nemokės kompensacijos. Paminėtose Vilniaus apygardos teismo bylose (žr. 18 ir 19 pastraipas) buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad darbdavys aiškiai ir raštu išreiškė savo poziciją atsisakyti nekonkuravimo susitarimo. Gi Kauno apygardos teismo išnagrinėtose bylose (20 ir 21 pastraipos) nebuvo nustatyta, kad darbdavys raštu atsisakė nekonkuravimo susitarimo ir apie tai pranešė darbuotojui. Todėl Kauno apygardos teismo paminėtose bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra panašesnės į šioje byloje nagrinėtas aplinkybes ir nutartyse padarytos išvados turi precedentinę reikšmę nagrinėjant šią bylą. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, darbuotojas pats klausė darbdavio, ar jam galioja nekonkuravimo susitarimas, ir gavo atsakymą, kad galioja. Darbdavys raštu atsisakė nekonkuravimo susitarimo tik darbuotojui pradėjus bylą darbo ginčų komisijoje.
23. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė apie trumpą atsakovo darbo laikotarpį ir apie tai, kokių žinių ir įgūdžių darbuotojas įgijo ar neįgijo, pati savaime nenulemia nekonkuravimo susitarimo negaliojimo, nes DK 38 straipsnis nesieja nekonkuravimo susitarimo galiojimo nei su darbuotojo darbo stažu, nei su jo įgytomis ar neįgytomis žiniomis. Jeigu darbdavys manė, kad per bandomąjį laikotarpį darbuotojas dar nėra įgijęs tiek įgūdžių, kad jo galima konkurencija būtų žalinga darbdaviui, tai nebuvo jokio reikalo sudarinėti nekonkuravimo susitarimą.
24. Šalių sudarytas 2022 m. spalio 26 d. susitarimas, kuriame šalys aptaria, kad atleidimo dieną darbuotojui išmokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, o darbuotojas pareiškia, kad pretenzijų darbdaviui neturi ir nereikš, vis dėlto nėra pakankamai aiškus ir nustatantis, kad susitarimas dėl nekonkuravimo nutraukiamas. Tuo labiau, kad darbuotojas 2022 m. lapkričio 28 d. (praėjus mėnesiui nuo darbo sutarties nutraukimo) rašė darbdavio personalo darbuotojai paklausimą, koks yra nekonkuravimo susitarimo statusas, į ką ieškovės darbuotoja atsakė, kad susitarimas galioja, kol nėra nutrauktas teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, nekonkuravimo susitarimo 4.2 punktas aiškiai nustatė, kad susitarimo nuostatos gali būti keičiamos, pildomos ar naikinamos tik rašytine tvarka, o susitarimo 2.6 punktas reikalavo dar ir įspėjimo prieš 10 dienų.
25. Vadinasi, darbuotojas ( atsakovas) neturėjo pagrindo manyti, kad susitarimas dėl nekonkuravimo yra nutrauktas iš darbdavio pusės, todėl jis iš savo pusės laikėsi susitarimo. Byloje nepateikta duomenų, kad darbuotojas įsidarbino ar kitu būdu ėmė dalyvauti konkuruojančioje veikloje/įmonėje. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad gavo pasiūlymų įsidarbinti ar ieškojo darbo konkuruojančioje įmonėje, laikytini nepagrįstais ir neturinčiais įtakos byloje sprendžiamiems klausimams. Atsakovui, kuris vykdė nekonkuravimo susitarimą, nebuvo jokio reikalo ieškoti darbo konkuruojančioje veikloje, nes jis siekė vykdyti nekonkuravimo susitarimą. Darbdavys, kaip nustatyta byloje, tik 2023 m. vasario 14 d. elektroniniu laišku, tuo metu, kai darbuotojas jau buvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją, pranešė, kad susitarimas yra negaliojantis. Vadinasi, darbdavys tik 2023 m. vasario 14 d. raštu pateikė darbuotojui įspėjimą pagal Nekonkuravimo susitarimo 2.6 ir 4.2 punktus, kad nutraukia šį susitarimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nekonkuravimo kompensacija atsakovui turi būti priteista už laikotarpį nuo darbo santykių pradžios (2022-09-19) iki vienašališko konkurencijos draudimo atsisakymo pagal šalių susitarimo 2.6 punktą (suėjus 10 dienų įspėjimo terminui nuo 2023 m. vasario 14 d. elektroninio laiško, t. y. nuo 2023-02-24), kas sudaro, atsakovo paskaičiavimu, 3250,96 Eur. Ieškovas paskaičiuotos sumos neginčijo.
26. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias susitarimus dėl nekonkuravimo, jų galiojimą ir nevykdymo pasekmes (DK 38 straipsnis), netinkamai taikė teismo precedentus, netinkamai įvertino įrodymus (CPK 185 straipsnis), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškinį patenkinti.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-70/2019, 8 punktas).
28. Iš pacituotos praktikos išplaukia, kad sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą ieškinį atmesti, kartu turi būti išspręstas ir šalių darbo ginčas iš esmės (pagal atsakovo 2023 m. sausio 31 d. pradėtą procesą darbo ginčų komisijoje), todėl atsakovui iš ieškovės priteistina nekonkuravimo kompensacija už laiką nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2023 m. vasario 24 d. - 3250,96 Eur. Taip pat atsakovui priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos ( 3250,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ( CK 6.210 straipsnis).
29. Ieškinį atmetus ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, apie kurias pateikti įrodymai į bylą: 1752,08 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu:
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui K. P., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Manvesta“, įm.k. 158297016, kompensaciją už nekonkuravimą 3250,96 Eur (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt eurų ir 96 ct), 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1752,08 Eur (tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt du eurus ir 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.