- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-29
- Bylos Nr.
- e2A-1377-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00086-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Arvi kalakutai“ komanditinės ūkinės bendrijos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Arvi kalakutai“ komanditinei ūkinei bendrijai dėl nekonkuravimo kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 25 337,99 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą ir nurodė, kad 2017 m. spalio 6 d. ieškovas su atsakove sudarė darbo sutartį Nr. 1461 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Visu darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir 2 m. po jos nutraukimo ieškovas įsipareigojo nekonkuruoti su atsakove visoje Europos Sąjungos teritorijoje (Darbo sutarties 5.7 ir 5.9 punktai), o pasibaigus darbo sutarčiai, šalims susitarus, už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją (Darbo sutarties 5.15 punktas). Ieškovas nekonkuravimo įsipareigojimus vykdė tinkamai – Darbo sutarties vykdymo metu ir nutraukus ją nuo 2019 m. gegužės 18 d. iki 2019 m. lapkričio 4 d. nekonkuravo su atsakove, todėl atsakovė privalo sumokėti kompensaciją už nekonkuravimą.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei nurodė, kad Darbo sutarties 5.15 punkte įtvirtinta norma turi būti aiškinama kaip reiškianti, jog pasibaigus darbo santykiams sąlyga dėl nekonkuravimo turėjo būti taikoma tik esant papildomam šalių susitarimui. Darbo sutarties 5.7 ir 5.9 punktuose nustatytų įsipareigojimų ieškovas privalėjo laikytis Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Pasibaigus darbo santykiams bei ieškovui su atsakove nesudarius atskiro susitarimo, atsakovei prievolė mokėti kompensaciją nekilo. Be to, byla yra neteisminga Marijampolės apylinkės teismui, nes 2019 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovas su kreditoriniais reikalavimais turi kreiptis į paskirtą atsakovės restruktūrizavimo administratorių arba turtinius reikalavimus reikšti restruktūrizavimo byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 25 337,99 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą.
4. Atsižvelgdamas į tai, kad byla iškelta vėliau, nei atsakovės nemokumo byla, teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-377-330/2020 pateiktu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, konstatavo, kad byla yra teisminga atsakovės buveinės vietos apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnis).
5. Teismas nustatė, kad ieškovas po Darbo sutarties nutraukimo nekonkuravimo susitarimo laikėsi. Nutraukus Darbo sutartį nebuvo sudaryti susitarimai, kurie būtų atleidę darbuotoją nuo nekonkuravimo pareigos ar sankcijų už nekonkuravimo susitarimo nesilaikymą, kaip ir nebuvo pakeista sutarties sąlyga dėl 40 proc. dydžio kompensacijos už nekonkuravimą 24 mėn. mokėjimo.
6. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad jai nekilo pareiga mokėti buvusiam darbuotojui kompensaciją už nekonkuravimą dėl to, jog nebuvo įvykdyta jos mokėjimo sąlyga – nutraukiant sutartį nebuvo pasirašytas atskiras susitarimas dėl nekonkuravimo (ar konkuravimo). Teismo vertinimu, siekiant nemokėti kompensacijos turėjo būti sudarytas susitarimas dėl atleidimo nuo nekonkuravimo pareigos ir sankcijų panaikinimo (Darbo sutarties 5.12 punktas). Darbo sutarties 5.11 punkte, kuris nutraukiant sutartį nebuvo pakeistas ar atšauktas, yra aiškiai reglamentuotas nekonkuravimo susitarimo galiojimas laike – Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir 2 metus po sutarties pasibaigimo darbuotojas, siekdamas vykdyti konkuruojančią veiklą, turi gauti išankstinį rašytinį darbdavio sutikimą.
7. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 38 straipsnyje (straipsnio redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) įtvirtintas reglamentavimas šalims draudžia susitarti dėl mažesnės kompensacijos už nekonkuravimą, dėl sąlygos, jog darbuotojui nekonkuravimo kompensacija būtų mokama tik tuo atveju, jeigu darbuotojas kreiptųsi dėl sutikimo vykdyti konkrečią konkuruojančią veiklą ir darbdavys tokio sutikimo nesuteiktų, ar dėl dar kokių nors atskirų susitarimų.
8. Darbo sutarties 5.15 punkto nuostata, kad nutraukiant sutartį reikalingas dar vienas susitarimas ir tik tada mokama kompensacija, teismo vertinimu, yra dviprasmiškas, neaiškus, praktiškai priklausantis nuo darbdavio diskrecijos teisės (nutraukiant sutartį darbdavys gali nieko nesirašyti ir tokiu pagrindu atsisakyti mokėti kompensaciją už nekonkuravimą), neatitinka nekonkuravimo instituto ir kompensacijos už nekonkuravimą esmės, yra nesuderinamas su susitarimo dėl nekonkuravimo instituto paskirtimi.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę į kompensaciją pagal nekonkuravimo susitarimą, o atsakovė turi pareigą tokią kompensaciją mokėti už laikotarpį nuo Darbo sutarties nutraukimo 2019 m. gegužės 18 d. iki vienašališko nekonkuravimo susitarimo nutraukimo 2019 m. lapkričio 4 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles ir tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškovas savo reikalavimą kildina iš juridinio fakto, įvykusio iki restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, t. y. Darbo sutarties nutraukimo 2019 m. gegužės 17 d., tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi jau po restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo. Ieškovas savo kreditorinį reikalavimą privalėjo teikti atsakovės administratoriui arba atsakovės restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, nes išieškoti skolas iš juridinio asmens po restruktūrizavimo bylos iškėlimo tiesiogiai draudžia JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
1.2. Kompensacija už nekonkuravimą po Darbo sutarties pasibaigimo ieškovui nepriklauso, nes šiam laikotarpiui nebuvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas. Darbo sutarties 5.15 punktas suteikė galimybę ieškovui pačiam pasirinkti jam naudingesnį variantą po to, kai Darbo sutartis pasibaigė, t. y. ieškovas galėjo neturėti nekonkuravimo susitarimo ir laisvai dirbti bet kokį kitą darbą, įskaitant ir tokį, kuriame su atsakove būtų konkuruojama, arba galėjo informuoti atsakovę apie tai, kad ketina su atsakove konkuruoti, ir pasinaudoti galimybe susitarti dėl tolimesnio nekonkuravimo, mainais į tam tikro dydžio kompensaciją. Tačiau ieškovas niekuomet nesikreipė į atsakovę su pasiūlymu susitarti dėl tolimesnio nekonkuravimo. Tai, kad ieškovas niekur nedirbo, nereiškia, jog jis vykdė tariamą nekonkuravimo susitarimą ir gali tikėtis už tai kompensacijos.
1.3. Darbo sutarties 5.15 punktas, priešingai nei teigiama teismo sprendime, nesudaro galimybės „atsisakyti mokėti kompensaciją už nekonkuravimą“. Priešingai, jis sudaro galimybę sudaryti nekonkuravimo susitarimą su priklausančia mokėti kompensacija. Darbdavys pagal Darbo sutarties 5.15 punktą gali nepasirašyti naujo, po sutarties nutraukimo toliau galiosiančio nekonkuravimo susitarimo, tačiau tokiu atveju ieškovas, kaip darbuotojas, ir toliau neturėtų pareigos nekonkuruoti. Būtent tokia Darbo sutartyje numatyta diskrecija yra naudingiausia darbuotojui, kuris gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią variantą. Teismo sprendime Darbo sutarties 5.15 punktas nepagrįstai išaiškintas kaip neva lemiantis automatinį darbuotojo įsipareigojimą nekonkuruoti, o dar ir be kompensacijos. Net jei dėl Darbo sutarties 5.15 punkte įtvirtintos sąlygos ir būtų abejojama, tai toks aiškinimas, koks pateiktas teismo sprendime, kaip tik yra nenaudingas darbuotojui.
1.4. Teismo sprendime akcentuojamos aplinkybės, susijusios su sankcijų už nekonkuravimo įsipareigojimų pažeidimą griežtumu, pakankamai dideliu ieškovo darbo užmokesčiu ar ta aplinkybe, kad ieškovas po Darbo sutarties pasibaigimo su atsakove nekonkuravo, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.
1.5. Teismo sprendime nurodytas Darbo sutarties 5.11 punktas, referuojantis į Darbo sutarties 5.7 punktą, reiškia tik galimybę susitarti dėl nekonkuravimo, taikytino laikotarpiui po Darbo sutarties pasibaigimo, ne ilgesniam kaip 2 metų terminui. Toks punktas buvo įrašytas siekiant nepažeisti DK 38 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad ilgiausias galimas nekonkuravimo po Darbo sutarties pasibaigimo terminas yra dveji metai. Tačiau jis nereiškia, kad dėl jo yra iš anksto susitarta.
1.6. Ieškovas, atsižvelgiant į jo asmenines savybes, išsilavinimą, darbo bei gyvenimišką patirtį užimant aukštas, vadovaujančias pareigas, kuriose taip pat suteikiama teisė tartis bendrovių vardu, neabejotinai įsigilino į Darbo sutarties nuostatas, tarp jų 5.15 punktą, ir Darbo sutartį pasirašė.
Atsiliepimas
11. Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovės akcentuojama JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo ar kitų pažeistų teisių gynimo, kadangi tokio draudimo JANĮ nenumato. Net jeigu ir būtų laikoma, kad bylą turėjo nagrinėti atsakovės restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas, ši aplinkybė nesudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Remiantis Darbo sutarties nuostatomis (Darbo sutarties 5.7, 5.9, 5.11 ir 5.12 punktai), Darbo sutartyje yra numatytas aiškus įsipareigojimas ieškovui 2 metus po Darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su atsakove. Šios nuostatos neabejotinai įrodo, kad tikroji Darbo sutarties 5.15. punkto reikšmė yra ta, jog jeigu kitomis Darbo sutartyje esančiomis nuostatomis šalių yra sutarta, kad darbuotojas prisiima įsipareigojimą nekonkuruoti (t. y. šalims sutarus), atsakovė moka ieškovui kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų nevykdymą. Dėl to atsakovės skundo argumentai, kad šalys nusimatė tik galimybę po Darbo sutarties pasibaigimo įsipareigoti nekonkuruoti, prieštarauja Darbo sutarties turiniui ir esmei. Nei DK 38 straipsnyje, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad susitarimas dėl nekonkuravimo išimtinai siejamas su pareiga „atmesti“ darbo ar kitos konkuruojančios veiklos pasiūlymus, todėl atsakovės argumentai, jog ieškovas turėjo įrodyti, kad jis realiai atsisakė kokios nors galimybės dirbti, yra visiškai nepagrįsti. Aiškinant Darbo sutarties 5.15. punkto nuostatą atsakovės nurodomu būdu ieškovas vis tiek neturėtų jokios diskrecijos teisės pasirinkti, ar konkuruoti su atsakove, ar ne, nes viskas priklausytų nuo to, ar atsakovė sudarys su ieškovu susitarimą. Priešingas Darbo sutarties 5.15 punktas aiškinimas reikštų, kad darbo sutartyse ar kituose nekonkuravimo susitarimuose darbdaviui numačius darbuotojo „įsipareigojimą nekonkuruoti“, o kitoje nuostatoje palikus neaiškią nuostatą „šalims susitarus“, darbuotojas būtų priverstas laikytis numatyto „įsipareigojimo“, tačiau darbdavys išvengtų pareigos išmokėti kompensaciją. Sprendime akcentuojamos aplinkybės, susijusios su Darbo sutarties turiniu, kaip tik įrodo tarp šalių egzistuojant nekonkuravimo susitarimą, kaip jis apibrėžtas DK 38 straipsnyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl ginčo teismingumo
13. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovė akcentuoja, kad ginčas buvo išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo, pažeidžiant teismingumo taisykles.
14. Byloje atsakovės atžvilgiu reiškiamas turtinis reikalavimas dėl pinigų sumos priteisimo. Ieškinį teismui ieškovas pateikė 2020 m. sausio 14 d. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-774-230/2020 atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla (nutartis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 25 d.). Ta pačia nutartimi, vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 8 dalies 3 punktu, buvo nustatytas terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas restruktūrizavimo byloje buvo tvirtinamas ir vėliau tikslinamas vadovaujantis JANĮ 41–42 straipsnių nuostatomis, kuriose detaliai apibrėžiama tiek speciali įmonės kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarka (reikalavimai reiškiami nemokumo administratoriui, kuris patikrina jų pagrįstumą ir pateikia teismui tvirtinti; JANĮ 41 straipsnis), tiek ir reikalavimų nagrinėjimo bei tvirtinimo tvarka (dėl finansinių reikalavimų pagrįstumo sprendžiama restruktūrizavimo byloje; JANĮ 42 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas kaip pagrįstą leidžia vertinti apeliacinio skundo argumentą, kad kreipdamasis su ieškiniu į Marijampolės apylinkės teismą ieškovas netinkamai įgyvendino savo teisę į kreditorinio reikalavimo patvirtinimą.
15. Kaip nepagrįstas vertintinas skundžiamo sprendimo motyvas, kad ginčo priskirtinumą Marijampolės apylinkės teismo kompetencijai patvirtina JANĮ 29 straipsnio nuostatos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-377-330/2020 pateiktas šių nuostatų aiškinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad JANĮ 29 straipsnyje reglamentuojamos situacijos, kai byla, kurioje reiškiami turtiniai reikalavimai, yra inicijuota iki nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos vienai iš ginčo šalių iškėlimo. Kita vertus, atsakovės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pažymima, kad, nesant specialių įstatyminių normų, reglamentuojančių įmonės, kuriai iškelta nemokumo byla, administratoriaus ieškinių įmonės skolininkams teismingumą, tokie ieškiniai turi būti reiškiami pagal bendrąsias CPK įtvirtintas teismingumo taisykles. Nei JANĮ 29 straipsnio nuostatos, nei atsakovės cituojama teismų praktika nenustato taisyklių, kaip po restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi būti reiškiami ir nagrinėjami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai.
16. Net ir pripažinusi, kad ieškovas reikalavimus atsakovei turėjo reikšti ir šie reikalavimai turėjo būti nagrinėjami specialia JANĮ 41–42 straipsniuose aptarta tvarka, teisėjų kolegija pažymi, jog šios tvarkos nesilaikymas pats savaime nėra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas tik rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams taisyklių pažeidimas. Be to, įmonei, kuriai iškelta nemokumo byla, reiškiamų turtinių reikalavimų nagrinėjimas specialia JANĮ 41–42 straipsnyje nustatyta tvarka yra siejamas su nemokumo procesui itin reikšmingais koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad, vadovaujantis CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 166 straipsnio 2 dalimi, ne visos iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo pradėtos bylos, kuriose įmonei reiškiami turtiniai reikalavimai, yra perduodamos restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui ir pridedamos prie restruktūrizavimo bylos, kurioje turtinio reikalavimo pagrįstumas vertinamas kreditoriniams reikalavimams tvirtinti nustatyta tvarka, bet tik tos, kuriose dar nėra baigtas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Kitaip tariant, ginčas dėl kreditorinio reikalavimo restruktūrizuojamai įmonei pagrįstumo tam tikrais atvejais (kai procesas pažengęs) gali būti nagrinėjamas ne restruktūrizavimo byloje ir net ne tą bylą nagrinėjančiame teisme, kadangi tai labiau atitiktų ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principus. Nors nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai savarankiškoje byloje apylinkės teisme buvo išnagrinėtas reikalavimas, kuris turėjo būti sprendžiamas JANĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka restruktūrizavimo byloje, sprendimo panaikinimas šiuo pagrindu ne tik lemtų būtinybę kartoti jau atliktus procesinius veiksmus, ne tik sukurtų CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punktui, 166 straipsnio 2 daliai prieštaraujančią situaciją, kai į restruktūrizavimo bylą nagrinėti perduodamas reikalavimas, kurio nagrinėjimas yra pažengęs (byloje yra baigta ne tik pasirengimo, bet ir nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme stadija), bet ir neatitiktų JANĮ 41–42 straipsniais kuriamo teisinio reglamentavimo tikslų.
17. Įvertinusi nutarties 14–16 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės argumentas, jog ginčas turėjo būti nagrinėjamas atsakovės restruktūrizavimo byloje, net ir būdamas pagrįstas, nėra pakankamas pagrindas sprendimui panaikinti ir, vadovaujantis procesą skatinti turinčiomis normomis, ginčą grąžinti į pradinę nagrinėjimo stadiją.
Dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo vykdymą
18. Ieškovas ieškinį pareiškė prašydamas priteisti jam kompensaciją už nekonkuravimo pareigos vykdymą. Kaip matyti iš į bylą su ieškiniu pateiktų Darbo sutarties ir VSDFV Kauno skyriaus pažymos, 2017 m. spalio 6 d. Darbo sutarties pagrindu ieškovas atsakovės (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti 2017 m. gruodžio 1 d., darbo santykiai nutraukti 2019 m. gegužės 17 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – darbuotojo prašymu, kai jam du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas darbo užmokestis arba darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad darbo santykių nutraukimą jis iniciavo dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio. Ieškiniu ieškovas prašo priteisti jam 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 18 d. (kitos dienos po Darbo sutarties nutraukimo) iki 2019 m. lapkričio 4 d. Kaip matyti iš ieškinyje pateikto prašomos priteisti sumos apskaičiavimo, ieškovas taikė pačios atsakovės parengtoje su ieškiniu į bylą pateiktoje pažymoje nurodytą ieškovo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį, byloje nekilo ginčo nei dėl šio dydžio pagrįstumo, nei dėl ieškovo taikyto kompensacijos sumos dydžio apskaičiavimo.
19. Nesutarimas tarp šalių kilo dėl ieškovo teisės į kompensaciją už nekonkuravimą su darbdaviu egzistavimo. DK 38 straipsnyje numatyta galimybė darbdaviui tiek darbo sutarties galiojimo metu, tiek darbo sutarčiai pasibaigus sudaryti susitarimą su specialių žinių ar gebėjimų turinčiu darbuotoju, kad šis darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir (ar) ne ilgiau nei du metus po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruos su darbdaviu, šiuo laikotarpiu gaudamas ne mažesnę nei 40 proc. savo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Tokiu teisiniu reglamentavimu sukuriamos teisinės prielaidos darbdaviui varžyti darbuotojo teisę į ūkinę veiklą ar darbą siekiant objektyvaus su darbdavio teisėtų interesų apsauga susijusio tikslo – draudimo darbuotojui pasinaudojant darbo santykių metu gauta informacija, specialiomis žiniomis bei įgytais įgūdžiais užsiimti veikla, kuria būtų konkuruojama su darbdaviu. Kartu įstatyme įtvirtinta tiek nekonkuravimo susitarimo sudarymo tvarka, tiek ir tam tikri ribojimai, kurie užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą: a) kad darbuotojui atsirastų nekonkuravimo prievolė, šalys turi dėl to susitarti; b) maksimali laikotarpio, kuriuo darbuotojas privalo nekonkuruoti su darbdaviu, trukmė – 2 metai po darbo sutarties nutraukimo; c) už darbuotojo prisiimtus suvaržymus jam turi būti mokama ne mažesnė nei 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.
20. Nagrinėjamu atveju susitarimą dėl nekonkuravimo šalys įtraukė į Darbo sutartį. Darbo sutarties 5.7 punktu ieškovas įsipareigojo nekonkuruoti su darbdaviu maksimalų įstatyme įtvirtintą laikotarpį – kol galios Darbo sutartis ir dvejus metus po Darbo sutarties nutraukimo. Darbo sutarties 5.9 punkte šalys detaliai aptarė darbuotojo veiksmus, kurie bus vertinami kaip konkuravimas, taip pat teritoriją, kurioje negalima konkuruoti, tiesiogiai susiedamos nurodytų pareigų vykdymą su Darbo sutarties 5.7 punkte aptartu laikotarpiu. Darbo sutarties 5.11 punkte įtvirtinta, kad darbuotojas, siekdamas vykdyti bet kokią konkuruojančia pripažintiną veiklą nepraėjus dvejiems metams po Darbo sutarties nutraukimo, turi gauti rašytinį atsakovės sutikimą. Darbo sutarties 5.12–5.13 punktuose įtvirtintos sankcijos darbuotojui už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą po Darbo sutarties nutraukimo – tokiu atveju darbuotojas privalo sumokėti darbdaviui 15 000 Eur baudą ir grąžinti už nekonkuravimą gautos kompensacijos sumas. Darbo sutarties 5.15 punkte nurodoma, kad, pasibaigus darbo sutarčiai, šalims susitarus, už nekonkuravimo susitarimo vykdymą darbdavys mokės darbuotojui 40 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Būtent dėl šio punkto aiškinimo tarp šalių kilo ginčas. Tiek ieškovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Darbo sutarties 5.15 punkto turinys nepaneigia susitarimo dėl nekonkuravimo po Darbo sutarties nutraukimo fakto. Nesutikdama su tokia pozicija atsakovė akcentuoja, kad ieškovo pareiga nekonkuruoti po Darbo sutarties nutraukimo, o kartu ir atsakovės pareiga mokėti kompensaciją būtų atsiradusi tik šalims Darbo sutarties nutraukimo metu pasiekus šiuo klausimu atskirą susitarimą.
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sutartys turi būti aiškinamos ne pagal pažodinį jų tekstą, bet nagrinėjant tikruosius jų ketinimus ar, kai tokių ketinimų nustatyti neįmanoma, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę į šalis panašūs protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kartu akcentuojama būtinybė atsižvelgti į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). DK 6 straipsnyje akcentuojama, kad darbo sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, kai abejojama dėl darbo sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
22. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai aiškina Darbo sutarties 5.15 punkte vartojamo žodžių junginio „šalims susitarus“ reikšmę. Ginčydama pareigą mokėti ieškovui kompensaciją už nekonkuravimą atsakovė nurodo, kad tokia pareiga būtų atsiradusi tik šalims Darbo sutarties nutraukimo metu šiuo klausimu pasiekus papildomą susitarimą. Tokį aiškinimą teisėjų kolegija vertina kaip neatitinkantį nutarties 21 punkte aptartų sutarčių aiškinimo taisyklių dėl kelių priežasčių:
11.1. Kalbant apie tikruosius šalių ketinimus įtraukiant į Darbo sutartį sąlygas dėl nekonkuravimo pažymėtina, kad bet kokių sutartinių sąlygų tikslas yra sukurti, pakeisti ar panaikinti tam tikras teises ir (ar) pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Nuostata, kuria susitariama dėl teisių ir pareigų reglamentavimo ateityje, bet neprisiimama jokių įsipareigojimų, neatitinka sandoriui keliamų reikalavimų, o jos įtraukimas į sutartį praranda tikslą. Kaip minėta nutarties 19 punkte, dėl nekonkuravimo šalys gali susitarti tiek sudarydamos darbo sutartį, tiek darbo santykiams tęsiantis, tiek ir po jų nutraukimo. Jeigu tikrasis šalių ketinimas Darbo sutarties sudarymo metu buvo klausimo dėl nekonkuravimo sąlygos galiojimo sprendimą perkelti į tą laiką, kai bus sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo klausimas, šalys galėjo šio klausimo Darbo sutartyje tiesiog neaptarinėti. Faktas, kad su darbdavio interesų apsauga susijęs klausimas Darbo sutartyje buvo detaliai aptartas, atskleidžia aiškią darbdavio iniciatyvą jau sutarties sudarymo metu nustatyti tam tikras prievoles darbuotojui. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad šalys galėjo neturėti ketinimo Darbo sutarties sudarymo metu prisiimti įsipareigojimų, susijusių su nekonkuravimu, nėra pagrindo.
11.2. Tokią pačią išvadą leidžia daryti ir sisteminis Darbo sutarties sąlygų, skirtų nekonkuravimo susitarimui įtvirtinti, aiškinimas. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, Darbo sutarties 5.7, 5.9 punktuose aiškiai įtvirtinta ieškovo nekonkuravimo pareigos apimtis tiek turinio, tiek ir trukmės prasme. Darbo sutarties 5.11 punkte taip pat aiškiai nurodyta darbuotojo atleidimo nuo pareigos nekonkuruoti bet kurioje nekonkuravimo laikotarpio stadijoje sąlyga – išankstinis rašytinis atsakovės sutikimas, o Darbo sutarties 5.12–5.13 punktuose – sankcijos už pareigos nekonkuruoti pažeidimą. Šių Darbo sutarties punktų turinys bei jų sistemiškumas, kurį patvirtina daromos nuorodos į kitų punktų sąlygas, aiškiai atskleidžia, kad darbuotojas pareigą nekonkuruoti prisiėmė nuo pat darbo santykių pradžios, ši pareiga turėjo tęstis ir po darbo santykių nutraukimo, nebent darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą, savo iš susitarimo kylančių teisių atsisakytų raštu.
11.3. Pažymėtina, kad nei šiame punkte aptariamose normose, nei Darbo sutarties 5.15 punkte ar kurioje nors kitoje Darbo sutarties nuostatoje nėra nurodyta, kad darbuotojo pareiga nekonkuruoti sudarius darbo sutartį neatsiranda, jog jos atsiradimui yra būtinas koks nors savarankiškas susitarimas. Net ir Darbo sutarties 5.15 punktą vertinant lingvistiškai yra akivaizdu, kad jame kalbama ne apie darbuotojo pareigą nekonkuruoti, bet apie darbdavio pareigą mokėti kompensaciją. Be to, joje nieko neužsimenama apie Darbo sutarties 5.7 punkte aptartą nekonkuravimo laikotarpį iki Darbo sutarties nutraukimo. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygos nesukuria darbuotojui teisės vienašališkai nuspręsti – konkuruoti su darbdaviu ar ne.
11.4. Akcentuotina ir tai, kad žodžių junginys „šalims susitarus“, taip kaip jis vartojamas Darbo sutarties 5.15 punkte, lingvistiškai gali būti aiškinamas kaip reiškiantis ne tik tai, jog po Darbo sutarties nutraukimo šalys papildomai gali (turi) dėl kažko susitarti, bet ir tai, kad šalys jau susitarė (yra susitarusios) dėl konkrečių nekonkuravimo susitarimo vykdymo sąlygų. Ši aplinkybė aiškiai atskleidžia darbdavio rengiant darbo sutartį pasirinktos formuluotės ydingumą. Dar kartą akcentuotina, kad kitas Darbo sutarties sąlygas darbdavys suformulavo tiksliai ir aiškiai, susiedamas jas tarpusavio nuorodomis. Be to, kaip minėta, Darbo sutarties 5.15 punkte yra kalbama ne apie nekonkuravimo susitarimo galiojimą, bet apie kompensacijos už nekonkuravimą mokėjimo tvarką ir sąlygas. Lingvistinis šios sąlygos aiškinimas leidžia spręsti, kad šalys visiškai neaptarė kompensacijos už nekonkuravimą mokėjimo iki darbo sutarties nutraukimo bei neaiškiai suformulavo sąlygą dėl kompensacijos mokėjimo po Darbo sutarties nutraukimo. Pažymėtina, kad DK 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi darbdavio pareiga būtent nekonkuravimo laikotarpiu mokėti ne mažesnę nei 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nekonkuravimą. Kitaip tariant, net jeigu 5.15 punkto Darbo sutartyje nebūtų ar šalys nebūtų susitarę dėl kompensacijos mokėjimo, darbdavio pareiga mokėti nurodyto dydžio kompensaciją kiltų iš įstatymo ir tai nelemtų nekonkuravimo susitarimo (darbuotojo pareigos nekonkuruoti) negaliojimo.
11.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarydamos darbo sutartį šalys negali žinoti, kokia situacija susiklostys jos nutraukimo metu, todėl darbdavys, kurio naudai nustatoma nekonkuravimo pareiga, gali turėti pagrįstą interesą darbo sutarties nutraukimo metu apsispręsti, ar jam šios darbuotojo pareigos vykdymas vis dar išlieka aktualiu, bei numatyti susitarime dėl nekonkuravimo įrankį, kuris leistų jam vienašališkai atsisakyti reikalavimo, kad darbuotojas du metus po darbo santykių nutraukimo nekonkuruotų su darbdaviu, o kartu ir pareigos mokėti kompensaciją. Tačiau spręsti, kad būtent šie darbdavio ketinimai buvo įtvirtinti Darbo sutarties 5.15 punkte, neleidžia tiek nutarties 22.1–22.4 punktuose pateikta Darbo sutarties turinio analizė, tiek ir pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose teikti argumentai, jog Darbo sutarties 5.15 punktas aiškintinas kaip suteikiantis teisę ieškovui Darbo sutarties nutraukimo metu apsispręsti, ar jis pageidauja, kad nekonkuravimo susitarimo galiojimas tęstųsi. Ši aplinkybė aiškiai parodo, kad atsakovė ne tik Darbo sutarties 5.15 punkte panaudojo ydingą formuluotę, keliančią abejonių dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant Darbo sutartį, bet ir pasirinko procesinę poziciją, kuri buvo orientuota ne į šių ketinimų atskleidimą, bet į gynybinio pobūdžio subjektyvų neaiškios sutartinės sąlygos interpretavimą. Kaip minėta nutarties 21 punkte, neaiškios darbo sutarties sąlygos turi būti vertinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nei Darbo sutarties 5.15 punktas, kaip visuma, nei jame panaudotas žodžių junginys „šalims susitarus“ kitų sutarties nuostatų kontekste negali būti vertinamas kaip reiškiantis, jog, šalims Darbo sutarties nutraukimo metu neaptarus nekonkuravimo susitarimo tolesnio vykdymo klausimo, šis susitarimas neteko galios, darbuotojas privalėjo suprasti esantis atleistas nuo nekonkuravimo pareigos bei neįgijo teisėto lūkesčio į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti.
23. Apibendrindama nutarties 22 punkte išdėstytų argumentų visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys Darbo sutarties sudarymo metu susitarė, jog darbuotojas tiek galiojant Darbo sutarčiai, tiek ir du metus po jos nutraukimo nekonkuruos su darbdaviu, o darbdavys už nekonkuravimą Darbo sutarties ir (ar) įstatymo pagrindu mokės darbuotojui kompensaciją.
24. Kaip minėta nutarties 18 punkte, 25 337,99 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą ieškovas prašo priteisti už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 18 d. iki 2019 m. lapkričio 4 d. Jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti ieškovo nurodyta aplinkybe, kad nurodytu laikotarpiu jis atliko veiksmus, kuriais būtų pažeista pareiga po darbo santykių nutraukimo nekonkuruoti su darbdaviu, į bylą nebuvo teikiama. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad nei nutraukiant Darbo sutartį, nei vėliau laikotarpio, už kurį prašoma priteisti kompensaciją, metu šalys klausimų, susijusių su nekonkuravimo susitarimu, neaptarinėjo, t. y. nei darbdavys neįvardijo atsisakantis susitarimo ar reikalaujantis jį vykdyti, nei darbuotojas nesikreipė į darbdavį dėl leidimo konkuruoti ar dėl informacijos, kodėl nemokama kompensacija už nekonkuravimą, pateikimo.
25. Nors, kaip minėta, susitarimas dėl nekonkuravimo iš esmės yra sudaromas darbdavio interesais, dvišalio sandorio nulemtas priešpriešinių pareigų bei teisių, o kartu ir su jomis susijusių teisėtų lūkesčių atsiradimas lemia tai, kad vien darbdavio prievolių pagal susitarimą nevykdymas pats savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimo atsisakymą (nutraukimą ar galiojimo pabaigą). Tokią išvadą patvirtina ir Darbo sutarties 5.11 punkto formuluotė, kur darbuotojo atleidimas nuo nekonkuravimo pareigos yra siejamas su aiškiai išreikštu darbdavio sutikimu. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad pareiga mokėti kompensaciją neatsirado kol ieškovas neieškojo kito darbo ir Darbo sutarties 5.11 punkte nustatyta tvarka neinformavo darbdavio apie ketinimą konkuruoti. Darbo sutarties 5.11 punktas sietinas su situacija, kai darbuotojas siekia išvengti pareigos nekonkuruoti. Laikydamasis įsipareigojimo nekonkuruoti darbuotojas gali tiesiog pasyviai neieškoti kito darbo bei nevertinti galimybių užsiimti veikla, kuria būtų konkuruojama su darbdaviu, pagrįstai tikėdamasis, kad už tokį elgesį jam bus kompensuojama.
26. Kad kompensacijos nemokėjimas pats savaime nenulemia nekonkuravimo pareigos pabaigos, patvirtina ir DK 38 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią darbuotojas įgyja teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, jeigu darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Ši nuostata vertintina kaip darbuotojo teisė, bet ne pareiga. Be to, netinkamas darbdavio finansinių įsipareigojimų iki Darbo sutarties nutraukimo vykdymas taip pat galėjo lemti darbuotojo įsitikinimą, kad kompensacija jam nemokama ne dėl to, jog darbdavys nekonkuravimo susitarimą vertina kaip negaliojantį ar pasibaigusį, bet dėl finansinių sunkumų, su kuriais jis susiduria. Darbdavys ne tik sudarydamas nekonkuravimo susitarimą aiškiai įvardijo, kad darbuotojo atleidimas nuo nekonkuravimo pareigos turi būti patvirtintas konkrečios formos (rašytinio sutikimo) darbdavio veiksmu, bet ir Darbo sutarties nutraukimo metu nenurodė darbuotojui jį atleidžiantis nuo nekonkuravimo pareigos, kas galėjo turėti reikšmingos įtakos formuojantis teisėtam darbuotojo lūkesčiui gauti kompensaciją, kurios šis ir prašo reikšdamas ieškinį. Akcentuotina ir tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti kompensaciją, yra 5,5 mėn., t. y. ženkliai trumpesnis nei Darbo sutartyje nurodyti 2 metai. Spręsti, kad toks laikotarpis yra neproporcingai ilgas, nėra pagrindo, ypač įvertinus tai, kad ginčydama pareigą mokėti kompensaciją atsakovė apeliaciniu skundu neįrodinėja nei kompensacijos sumos, nei laikotarpio, už kurį kompensacija apskaičiuota, nepagrįstumo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą išsprendė tinkamai, apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
27. Sprendimą palikus nepakeistą spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Nors teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovas nurodė prašantis priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, konkrečius duomenis apie turėtas atstovavimo išlaidas teismui jis pateikė tik 2020 m. rugsėjo 16 d., kai byla buvo iš esmės išnagrinėta 2020 m. rugsėjo 8 d. posėdyje. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atstovavimo išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas, jeigu jas patvirtinantys įrodymai teismui nepateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Apie bylos nagrinėjimo laiką šalys buvo informuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, ieškovas, kuriam atstovavo profesionalus teisininkas, negalėjo nežinoti, kad byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, turėjo pareigą domėtis bylos eiga ir laiku teikti procesinius prašymus. Ieškovas neįvardijo jokių aplinkybių, kurios lėmė pavėluotą prašymo pateikimą, argumentų, kodėl sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą neturėtų būti taikoma imperatyvi CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, todėl teisėjų kolegija ieškovo prašymą atmeta kaip nepagrįstą. Tokia išvada atitinka teismų panašaus pobūdžio situacijose formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-469/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-26-823/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2282-567/2019).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.