Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e2-22406-1050/2019 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei A. V. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo R. L. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku B. L. tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. CPK 314 straipsniu reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą .

14. Nagrinėjamu atveju atsakovė kartu atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – 2017-07-30 ikimokyklinio ugdymo paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus lopšelio-darželio „Šnekutis“ informaciją dėl B. L., 2018 m. spalio l d. sportinės veiklos sutartį, 2019 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto sporto centro pažymą, 2019-06-19 Didlaukio klinikos psichologės N. I. psichologinį įvertinimą, Sodros informaciją apie atsakovei išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-06-17, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, senelio A. V. įgaliojimą, pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, atostogų rezervaciją. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – ieškovo ir atsakovės susirašinėjimą, advokatės R. N. susirašinėjimą su sporto mokykla, stenogramą, R. L. charakteristiką. 2019 m. liepos 19 d. teisme taip pat gautas ieškovo prašymas dėl papildomų įrodymų pateikimo, kuriuo prašoma prie bylos pridėti garso įrašą (t. y. R. L. pokalbį su dukra B.). Šiuos naujai pateiktus įrodymus tiek ieškovas, tiek ir atsakovė prašo priimti bei vertinti juos sprendžiant klausimą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia šalių papildomų įrodymų prie bylos medžiagos nepridėti ir jų nevertinti. Pažymėtina, jog esminis ginčas tarp šalių yra dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Šis šalių ginčas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus byloje esančių duomenų visetą, o ne šioje proceso stadijoje. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos taikymo ir nustatyta nepilnamečio vaiko ir jo tėvo (t. y. ieškovo) bendravimo tvarka vasaros metu, teisėtumo ir pagrįstumo. Vien aplinkybė, kad rašytiniai įrodymai gauti po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, nesudaro pagrindo pripažinti esant vėlesnę tokių įrodymų pateikimo būtinybę. Įvertinus atsakovės su atskiruoju skundu, ieškovo su atsiliepimu į atskirąjį skundą bei su 2019 m. liepos 19 d. teismui pateiktu prašymu pateiktus naujus įrodymus, ginčo pobūdį, pripažintina, kad nauji įrodymai nors ir susiję su byla, tačiau nėra tiesiogiai susiję su šio nagrinėjamo klausimo esme. Nenustatęs CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, apeliacinės instancijos teismas ieškovo ir atsakovės pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina.

Dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

17. Ieškovas pirmosios instancijos teismui padavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką. Šis ieškovo prašymas buvo patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad yra būtina bylos nagrinėjimo metu laikinai sureguliuoti šalių ginčą ir nustatyti tėvo bendravimo su vaiku tvarką, kad būtų sukurtas tėvo ir vaiko tarpusavio ryšys. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirąjį skundą motyvuodama tuo, kad, nenagrinėjant atsakovės argumentų dėl pažeidžiamų mažamečio vaiko teisėtų interesų, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turės neabejotinų neigiamų pasekmių vaikui.

18. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad aptartos įstatymo nuostatos yra aktualios ir sprendžiant klausimą dėl laikinos vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo civilinės bylos nagrinėjimo metu. Taigi laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos su mažamete dukra. Teismas nustatė, kad 2019 metų vasaros sezono metu ieškovas su dukra bendrauja nuo 2019-06-16 iki 2019-06-23, nuo 2019-06-30 iki 2019-07-07, nuo 2019-07-14 iki 2019-07-21, nuo 2019-07-28 iki 2019-08-04, nuo 2019-08-11 iki 2019-08-18, nuo 2019-08-25 iki 2019-09-01.

21. Atskirajame skunde atsakovė vardija aplinkybes, kurių, jos nuomone, nevertino ir į kurias neatsižvelgė teismas, priimdamas skundžiamą nutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nėra išsprendžiamas ginčas iš esmės, jų paskirtis laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Pažymėtina, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai. Todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų, remiantis tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Be kita ko, tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje D. and P. prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08). Vaiko interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaiku ar skyriumi. Tai reiškia, kad tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausių – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, atsakovė kliudo ieškovui bendrauti su šalių nepilnamečiu vaiku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog būtina bylos nagrinėjimo metu laikinai sureguliuoti šalių ginčą ir nustatyti tėvo ir dukters bendravimo tvarką. Byloje esanti informacija šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neleidžia spręsti apie šalių nepilnamečio vaiko teisėtų interesų pažeidimą jam bendraujant su tėvu, tačiau, kaip minėta, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neįvertinęs tokių priemonių neigiamo poveikio šalių mažamečiam vaikui atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytą laikiną ieškovo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką nesuteikia pagrindo ir apeliantės teiginiai, jog teismas nustatydamas laikinąja bendravimo su vaiku tvarką neatsižvelgė į tai, kad dukra lankosi pas psichologą, jai rekomenduota rami atmosfera, nustatytas dienos tvarkaraštis.

25. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, atsakovės nurodytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, paremtos prielaidomis ir subjektyviu situacijos vertinimu. Byloje nėra pakankamai ir objektyvių duomenų, kurie pagrįstų atsakovės dėstomus teiginius apie galimą ieškovo neigiamą įtaką nepilnamečiam vaikui, taip pat kad vaiko elgesio ir psichinės būklės pokyčius ir lemia būtent bendravimas su tėvu. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas bendravimo su vaiku laikotarpiu neužtikrins dienos rėžimo laikymosi. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad vaiko mama (t. y. apeliantė) negali užtikrinti vaiko dalyvavimo psichologo užsiėmimuose ar kad tarp konsultacijų ir lankymosi pas psichologą negali būti daroma vienos savaitės pertraukos.

26. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbios aplinkybės, jog vaiko tėvai gyvena skirtinguose miestuose, nutolusiuose vienas nuo kito virš 130 kilometrų, apeliacinės instancijos teismo teisėjas pažymi, kad abu vaiko tėvai turėti būti suinteresuoti, kad vaikas bendrautų kiek įmanoma daugiau su abiem skyrium gyvenančiais tėvais, todėl jų veiksmai prisidedant tiek prie šio bendravimo užtikrinimo taip pat turi būti abipusiai. Taigi didelis atstumas tarp skyrium gyvenančių tėvų nepaneigia išvados, kad su bendravimo tvarkos įgyvendinimu susijusios neigiamos pasekmės yra abiejų tėvų pareiga ir jas tėvų pareiga ir jas turi dalintis abi šalys.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir su atsakovės argumentais, jog teismas pažeidė procesinių ir materialinių teisės normų taikymą, nes priėmė procesinį sprendimą neišklausęs atsakovės pozicijos ir jai nepranešęs.

28. Remiantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi minėta proceso teisės norma nenumato privalomo šalies (atsakovo) informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Bendra tvarka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra nagrinėjamas apie jį nepranešus asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik išimtiniais atvejais (kai teismo vertinimu, tai yra būtina) pranešus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantės neinformavimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, iš esmės pažeidė jos ir nepilnamečio vaiko teises ar interesus.

29. Pastebėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone, kaip jau buvo nurodyta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visuma nustatytų ir įvertintų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantė neįrodė grėsmės geriausiems vaiko interesams, todėl nėra teisinio pagrindo keisti teismo nustatytą laikiną bendravimo vasaros metu tvarką. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šalių vaikui dėl bendravimo su atsakovu pagal nustatytą laikiną bendravimo tvarką kyla grėsmė ar yra daroma žala jo sveikatai, dvasiniam ar moraliniam ugdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytą tėčio ir dukros laikiną bendravimo vasaros metu tvarką, remdamasis tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant teisiniu reguliavimu konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. iki įsiteisės sprendimas dėl iš esmės išnagrinėto ginčo, pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą ir protingą laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, kuri atitinka geriausius vaiko interesus. Be to, šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad laikina ieškovo bendravimo su vaiku tvarka ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra nustatyta iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovo laikinas bendravimas su dukra jau didžiąja dalimi yra įgyvendintas. Toliau ieškovo bendravimas su vaiku vyks įprasta tarp šalių sutarta tvarka. Vadinasi, šiuo atveju nėra protinga ir logiška keisti beveik įgyvendintą ir įvykdytą pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo vasaros metu tvarką. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną bendravimo tvarką, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Kaip žinia, santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.

32. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.