- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-07
- Bylos Nr.
- e2-700-553/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00763-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Algirdo namai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Medienos centras, „Puriena“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Algirdo namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medienos centras „Puriena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Algirdo namai“ dėl avanso grąžinimo, baudos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Medienos centras „Puriena“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama:
1.1. priteisti jai iš atsakovės UAB „Algirdo namai“ (toliau – ir atsakovė) 250 000 Eur avansą, 84 000 Eur baudą, 4 117,81 Eur palūkanas, 12,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
1.2. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą – pastatą-administracinį pastatą, unikalus Nr. 1094-0385-4013, esantį adresu Totorių g. 13, Vilnius, 338 117,81 Eur apimtyje.
2. Ieškovė, pasisakydama dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad ieškinys yra akivaizdžiai prima facie (preliminariai) pagrįstas, kadangi reiškiamas dėl piniginių reikalavimų, pagrindžiamų įrodymais ir aiškiomis tarp šalių 2022 m. rugsėjo 7 d. sudarytos preliminariosios nepastatyto būsto pirkimo ir pardavimo sutarties Nr. B-3-1 (toliau – ir Preliminarioji sutartis) nuostatomis. Šalys Preliminariąją sutartimi įsipareigojo joje nustatytais terminais ir nurodytomis sąlygomis sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl Preliminarios sutarties 1.1.1 – 1.1.3 papunkčiuose nurodyto ir pardavėjo (atsakovės) įsipareigoto pastatyti tokio turto (toliau – Turtas) pirkimo–pardavimo: keturių kambarių buto (toliau – Butas), kurio preliminarus plotas 127,74 kv. m., kuris bus 3-iame mansardiniame daugiabučio gyvenamojo namo (toliau – ir Pastatas), statomo žemės sklype (toliau – Žemės sklypas), unikalus Nr. 4400-0778-3113, esančiame adresu Totorių g. 13, Vilnius, kuriam 2016 m. kovo 3 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LNS-01-160303-0250, aukšte; požeminių automobilių stovėjimo vietų, pažymėtų indeksais 1 ir 2; sandėliuko, kuris turėjo būti įrengtas patalpoje, rūsio plane pažymėtoje indeksu B-S-3, kurio preliminarus plotas 4,30 kv. m. Ieškovės įsitikinimu, egzistuoja ir antroji Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškovės pateikti duomenys leidžia spręsti dėl atsakovės galimo nesąžiningumo ir siekio išvengti savo prievolės vykdymo, dėl ko gali pasunkėti ar tapti neįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas:
2.1. atsakovė ilgą laiką vengia vykdyti savo prievoles pagal Preliminariąją sutartį, o taip pat negrąžina ieškovei jos pareikalauto avanso bei nesumoka baudos. Faktas, kad atsakovė iki šiol net neturi tinkamo finansavimo, rodo aplaidų ir nesąžiningo pobūdžio elgesį su vystomu projektu;
2.2. atsakovės atžvilgiu jau iki šio ginčo buvo keliama bankroto byla kreditorių iniciatyva. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024 palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą, tačiau tendencijos rodo atsakovės negebėjimą ir nenorą atsiskaityti su savo kreditoriais (bankroto byla buvo keliama antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą), o atsakovės mokumas nulemtas aplinkybės, kad dauguma butų pirkėjų dar nebuvo pareiškę savo reikalavimų;
2.3. atsakovė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų ir kitiems pirkėjams ar net valstybės įstaigoms. Atsakovės Pastatui ir Žemės sklypui pritaikytas areštas tiek pirkėjo IĮ A. S. architektūros studijos, tiek ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymu;
2.4. atsakovė nuolatos žadėjo gauti finansavimą projektui, tačiau iš esmės nevyksta joks progresas ir tai rodo, kad nėra realių galimybių užbaigti projektą. Atsakovės žadėjimas pasirūpinti projekto finansavimu, tačiau realių veiksmų neatlikimas, rodo tam tikrą piktnaudžiavimą ir aiškų nesąžiningumą;
2.5. atsakovė, pasibaigus Preliminariai sutarčiai, ėmė vienašališkai didinti Turto kainą. Atsakovė patvirtino, kad Buto kaina kils net 19 procentų, o tai reiškia, jog Preliminariosios sutarties 4.2.1 papunktyje numatyta Buto kaina padidėtų net 142 310 Eur. Taigi, atsakovė savo elgesiu lėmė galimybės sudaryti pagrindinę sutartį nebuvimą, toliau tokios sutarties perspektyvas sieja su kainos didinimu, o tai rodo nesąžiningą jos elgesį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovės nekilnojamąjį turtą – pastatą-administracinį pastatą, unikalus Nr. 1094-0385-4013, esantį adresu Totorių g. 13, Vilnius, 250 000 Eur apimtyje.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė suformulavo savo reikalavimą ir jo pagrindą. Į bylą yra pateikti įrodymai, kurie tikėtinai pagrindžia esminės dalies prašomos priteisti sumos pagrindą. Todėl sprendė, kad ieškinys (ar jo dalis) gali būti tikėtinai pagrįstas.
5. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos neabejotinai matyti, jog atsakovė gavo iš ieškovės 250 000 Eur dydžio pradinį įnašą, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, ieškovei jos sumokėtų sumų negrąžina, nors jomis disponuoja arba panaudojo savo naudai. Todėl nusprendė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje dalyje tenkinti. Akcentavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas didesnei sumai pernelyg varžytų atsakovės teises ir taip būtų pažeistas šalių interesų užtikrinimo balansas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
6. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei priimti kartu su atskiruoju skundu teikiamus naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi buvo pritaikytos remiantis iš esmės vien ieškovės pateiktais duomenimis ir subjektyvia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių interpretacija, ieškovei nepateikus jokių duomenų apie tariamą atsakovės nesąžiningumą – ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Akcentavo, kad suprastėjusi atsakovės finansinė padėtis bei sustoję Turto statybos darbai savaime nepatvirtina jos nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme ir nesudaro teisinio pagrindo ieškovės pageidavimu suvaržyti atsakovės turtą.
6.2. Byloje nebuvo teisinio pagrindo areštuoti konkretų turtą – Pastatą – vien todėl, kad jį išsirinko ieškovė. Byloje teoriškai galėjo būti sprendžiama nebent dėl CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinto bendro pobūdžio turto arešto taikymo, ir tik su sąlyga, kad ieškovė pateiktų konkrečių įrodymų apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Šalies argumentai
6.3. Skundžiama nutartimi areštuotas hipoteka įkeistas Pastatas, nors ieškovė nėra hipotekos kreditorė. Taigi, skundžiama nutartis sudaro sąlygas pažeisti tiek pirmesnės eilės kreditorių – hipotekos kreditoriaus – teises, tiek ir atsakovės, kaip įkaito davėjos, teises, bei taipogi trukdyti antstoliui atlikti privalomo pobūdžio vykdymo veiksmus.
6.4. Pastato vertė, remiantis VĮ „Registrų centro“ atliktu 2024 m. sausio 1 d. masiniu vertinimu, yra daugiau kaip 5 kartus didesnė nei ieškiniu pareikšti reikalavimai ir sudaro 1 335 000 Eur. Tai dar kartą patvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumą ir pagrindo ją panaikinti buvimą, kadangi atsakovės atžvilgiu priimtais apribojimais taipogi buvo iš esmės pažeistas CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo principas. Neturi reikšmės aplinkybė, kad Turtas buvo areštuotas užtikrinant ne visus ieškinio reikalavimus, o tik pagrindinį reikalavimą (dėl 250 000 Eur avanso priteisimo), kadangi Pastato areštas atsakovei bei taip pat byloje nedalyvaujantiems tretiesiems asmenims – hipotekos kreditoriui Estateguru tagatisagent OŪ, antstolei D. Milevičienei ir kitiems asmenims – sukelia lygiai tokias pačias neigiamas teisines pasekmes, nepriklausomai nuo arešto masto, t. y. ar Pastatas būtų areštuotas užtikrinant 1 Eur dydžio ieškinio reikalavimą, ar 250 000 Eur dydžio ieškinio reikalavimą.
6.5. Pasisakydama dėl kartu su atskiruoju skundu teikiamų naujų įrodymų priėmimo nurodė, kad egzistuoja teisinis pagrindas priimti šiuos įrodymus, nes: skundžiama nutartis buvo priimta nesudarius sąlygų atsakovei pateikti minėtus įrodymus dar iki jos priėmimo; nauji įrodymai yra susiję su skundžiamos nutarties peržiūrėjimu apeliacine tvarka, jų pateikimo būtinybė taipogi iškilo jau po jos priėmimo, kartu turint omenyje faktą, jog skundžiamos nutarties priėmimas buvo siurprizinis procesinis sprendimas, kadangi ji priimta dar nepasibaigus paties pirmosios instancijos teismo nustatytam terminui atsakovei atsiliepti; ieškovė turės galimybę susipažinti su teikiamais įrodymais, teikdama atsiliepimą į šį atskirąjį skundą.
Atsiliepimas
7. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. vien šalių susirašinėjimo elemento pakanka konstatuoti atsakovės nesąžiningą vengimą vykdyti prievoles ir melagingos informacijos apie galimą finansavimą ar kitas išeitis sisteminį teikimą – iki šiol byloje nėra nei menkiausio įrodymo, kuris bent kokia apimtimi parodytų, kad atsakovė iš tiesų ieško finansavimo ir siekia išspręsti situaciją. Priešingai – įrodymai rodo, kad tokių galimybių nebėra, kadangi ir pats Pastatas yra realizuojamas išieškojimo procese.
7.2. Atsakovės nesąžiningumą taip pat rodo tai, kad 2024 m. birželio 3 d. laiške atsakovė patvirtino, jog jeigu ieškovė ir norėtų įsigytą Butą, jo kaina kiltų net 19 procentų, o tai reiškia, kad Preliminariosios sutarties 4.2.1 papunktyje numatyta Buto kaina kiltų net 142 310 Eur. Kitaip tariant, atsakovė, negrąžindama pardavėjui 250 000 Eur dydžio pradinio įnašo, vienašališkai kelia Turto kainą. Viena vertus, atsakovė, pasibaigus Preliminariajai sutarčiai, negrąžina jokių lėšų ieškovei (avanso ir baudos), kitą vertus, siūlo „alternatyvą“ – įsigyti Butą (mažai tikėtina, kad jis bus pastatytas iš viso) už ženkliai didesne kainą. Tokia atsakovės dviprasmiška laikysena yra neabejotinai laikytina nesąžiningu elgesiu ir tik patvirtina faktą, kad atsakovė yra kalta dėl Preliminariosios sutarties pažeidimo šalis.
7.3. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad atsakovė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų ir kitiems pirkėjams ar net valstybės įstaigoms. Atsakovės Pastatui ir Žemės sklypui pritaikytas areštas tiek pirkėjo IĮ A. S. architektūros studijos, tiek ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymu. Atsakovės žadėjimas pasirūpinti projekto finansavimu, tačiau realių veiksmų neatlikimas rodo piktnaudžiavimą, tikslios informacijos nepateikimą ar nuslėpimą, o tai taip pat patvirtina nesąžiningumą. Atsakovė iš esmės neturi jokio kito turto, išskyrus Pastatą. Pati atsakovė patvirtino, kad Pastatas yra realizuojamas hipotekos kreditoriaus. Tai reiškia, kad atsakovė neturi jokių lėšų, nevykdo veiklos, o jos vienintelis apčiuopiamas turtas (Pastatas) yra realizavimo procedūroje.
7.4. Pažymėjo, kad prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. atsakovės nekilnojamojo daikto areštą. Šios priemonės tikslas nėra nulemtas vien tik ginčo dėl nekilnojamojo daikto. Ši priemonė gali būti taikoma ir užtikrinant ieškovo piniginius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad įrodė, jog atsakovė iš esmės neturi jokio kito turto, iš kuriuo galėtų būti vykdomas ieškovės reikalavimas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė Pastato areštą.
7.5. Atsakovė atskirajame skunde atvirai pripažįsta, kad iš Pastato šiuo metu yra vykdomas išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai. Negana to, išieškojimas vykdomas ne už atsakovės prievoles, o už kito asmens – UAB „Alpra LT“, kuriam vadovauja tas pats asmuo, kuris vadovauja ir atsakovei. Atsakovė rodo didelį susirūpinimą Pastato hipotekos kreditoriaus ir net hipotekos skolininko interesais ir akivaizdžiai juos pastato prieš ieškovės, o taip pat ir kitų pirkėjų teises. Toks atsakovės susirūpinimas kitų asmenų teisėmis neturi teisinių prielaidų. Remiantis CPK 5 straipsniu, kiekvienas suinteresuotas asmuo gina savo pažeistą teisę (procesinis subjektiškumas). Teisę ginti kito asmens interesus civiliniame procese išimtiniais atvejais suteikiama subjektams, ginantiems viešąjį interesą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokios situacijos nėra, todėl atsakovės argumentai apie hipotekos kreditoriaus ir skolininko teisių gynybą ir poreikį į juos atsižvelgti neturi jokios reikšmės šiam ginčui.
7.6. Akcentavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl to, jog ieškovė trukdys realizavimo procesui ir pažeis atsakovės, o tuo labiau hipotekos kreditoriaus ir skolininko teises. Nei CPK, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos neįtvirtina jokių nuostatų, kurios trukdytų areštuoti hipoteką įkeistą turtą. Priešingai, CPK 747 straipsnis numato būtent išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto trečiųjų asmenų naudai ypatumus. Kitaip tariant, įstatymai ne tik, kad nedraudžia areštuoti hipoteka įkeistą turtą, tačiau net ir numato galimybę realizuoti tokį turtą ne hipotekos kreditoriams. Todėl, vien tik aplinkybė, kad Pastatas yra hipoteka įkeistas kito kreditoriaus reikalavimams užtikrinti, nesudaro jokio pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – 2024 m. liepos 26 d. Hipotekos duomenų išrašą iš Nekilnojamojo turto registro ir Sutarčių ir teisių suvaržymų registro; antstolės Daivos Milevičienės 2024 m. kovo 7 d. Patvarkymą dėl areštuoto ir iš varžytynių realizuotino turto ekspertizės rinkos vertei nustatyti; turto vertinimo teismo eksperto Vitalijaus Stacevičiaus 2024 m. liepos 18 d. Pranešimą dėl ekspertizės objekto apžiūros ir vertinimui reikalingų dokumentų pateikimo; duomenis iš VĮ Registrų cento svetainės apie Pastato vidutinę rinkos vertę.
10. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – 2024 m. rugpjūčio 12 d. Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „Alpra LT“.
11. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2024 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
13. Atsakovės teikiamus naujus įrodymus atsisakoma priimti, kadangi jie nei patvirtina, nei paneigia aplinkybių dėl jos sąžiningumo. Tuo tarpu dėl ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto naujo įrodymo pažymėtina, kad atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformuluotas prašymas priimti naują įrodymą, ieškovė neįrodinėjo CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, todėl nėra pagrindo spręsti šio naujo įrodymo priimtinumo apeliacinės instancijos teisme klausimo.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės, t. y. nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
15. Nagrinėjamu atveju atsakovė atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako ir toliau vertina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo.
16. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019, 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 2022 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
17. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2018 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018, 2019 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
18. Bylos duomenimis, tarp šalių buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 7 d. preliminarioji nepastatyto būsto pirkimo ir pardavimo sutartis Nr. B-3-1, kuria atsakovė (pardavėja) įsipareigojo, pasitelkdama kitus asmenis, daugiabučiame gyvenamajame name, kuris statomas žemės sklype, unikalus Nr. 4400-0778-3113, esančiame adresu Totorių g. 13, Vilnius, kuriam 2016 m. kovo 3 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LNS-01-160303-0250, pastatyti keturių kambarių butą, požemines automobilių stovėjimo vietas ir sandėliuką (Preliminariosios sutarties 1 punktas).
19. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, paaiškino, kad ieškinio surašymo dieną Turtas nėra pastatytas, Turto, kaip ir viso Pastato statybos yra sustojusios jų pradžioje ir nuo Preliminariosios sutarties pasirašymo nėra pažengusios. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindė aplinkybėmis dėl atsakovės sunkios finansinės padėties ir jos aplaidžiu bei nesąžiningo pobūdžio elgesiu su vystomu projektu.
20. Kaip ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018, 2019 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019, 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
21. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad, kaip atskirajame skunde teigia ieškovė, atsakovė yra kalta dėl Preliminariosios sutarties pažeidimo šalis bei jog vienašališkai kelia Turto kainą, nėra aktualios, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dar kartą akcentuotina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), jog būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje.
22. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė atliko, atlieka ar ketina atlikti aktyvius veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį jo apsunkinimą, turėdama tikslą išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei neįrodžius antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės procesinį prašymą išsprendė neteisingai, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Algirdo namai“ atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovės uždarosios akcinė bendrovės Medienos centras „Puriena“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.