- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-403-881/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01872-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- UAB ,,Norfos mažmena“
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Serneta“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-403-881/2012 pagal ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovo UAB ,,Norfos mažmena“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5283-599/2011 pagal ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Norfos mažmena“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Serneta“, dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Norfos mažmena“ 32 159,47 Lt skolos, 5 175,64 Lt delspinigių, 1 846,86 Lt palūkanų8,05 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tretysis asmuo UAB „Serneta“ ir atsakovas UAB „Norfos mažmena“ 2004 m. rugpjūčio 25 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu tretysis asmuo išnuomojo atsakovui negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovas trečiajam asmeniui įsipareigojo mokėti sutartyje sutartą nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius ne vėliau kaip per dešimt dienų po PVM sąskaitos - faktūros gavimo dienos. Tretysis asmuo ir ieškovas 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė Pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu tretysis asmuo perleido nuosavybės teises ieškovui į minėtas patalpas, o taip pat kartu šia sutartimi ieškovas perėmė ir visus trečiojo asmens sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nuo 2008 metų pradėjo mokėti ne visas pinigų sumas, nepaaiškindamas tokio elgesio priežasčių. 2008 m. spalio 1 d. ieškovas pateikė atsakovui PVM sąskaitas - faktūras NTV Nr. 0650 – 81 929,98 Lt sumai, 2008 m. gruodžio 3 d. – NTV Nr. 0827 – 21 121,13 Lt sumai, 2010 m. vasario 5 d. – NTV Nr. 2617 – 18 817,09 Lt sumai, 2010 m. vasario 1 d. – NTV Nr. 2600 – 84 012,95 Lt sumai bei 2010 m. gegužės 3 d. – Nr. 3035 – 84 012,95 Lt sumai už patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomą ir kitas komunalines paslaugas, tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir ieškovo išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų pilnai neapmokėjo, likdamas ieškovui skolingas 32 159,47 Lt sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškovo pareikštais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs. Atsakovas taip pat nurodė, jog gavo 2010 m. sausio 1 d. ieškovo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 0650 – 81 929,98 Lt sumai, todėl 2008 m. spalio 23 d. atsakovas mokėjimo pavedimu Nr. SB00000006268 sumokėjo ieškovui dalį sumos pagal šią PVM sąskaitą - faktūrą, t. y. 79 929,98 Lt sumą, o likusi suma, t. y. 3 000 Lt, tą pačią dieną užskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal atsakovo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija PASL20081033. Atsakovas nurodė, jog 2008 m. gruodžio 3 d. gavo ieškovo išrašytą PVM sąskaita - faktūra Serija NTV Nr. 0827 – 21 121,13 Lt sumai ir 2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB0000008003 sumokėjo visą pagal šią PVM sąskaitą - faktūrą mokėtiną sumą. 2010 m. vasario 2 d. gavo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 2617 – 18 817,09 Lt sumai, todėl 2010 m. vasario 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. DS0900012400 sumokėjo dalį sumos pagal šią PVM sąskaitą - faktūrą, t. y. 12 617,09 Lt sumą, o likusią sumos dalį, t. y. 6 200 Lt, atsakovas įskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal 2010 m. sausio 29 d. atsakovo ieškovui išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Serija PASL20100102. 2010 m. vasario 1 d. gavo iš ieškovo PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 2606 – 84 012,95 Lt sumai, ir visą šią sumą 2010 m. kovo 16 d. pervedė trečiajam asmeniui UAB „Serneta“ mokėjimo pavedimu Nr. DS0900013239. Gavęs ieškovo 2010 m. gegužės 5 d. išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 3035 – 84 012,95 Lt sumai, dalį pagal šią sąskaitą mokėtinos sumos, t. y. 77 812,95 Lt, mokėjimo pavedimu Nr. DSO9O0O14922 sumokėjo ieškovui 2010 m. gegužės 25 d., o likusią sumą, t. y. 6 200 Lt, užskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal 2010 m. kovo 1 d. išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija PASL Nr. 20100306.
Tretysis asmuo atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovo priteisė 32 159,47 Lt skolos, 1 157,74 Lt delspinigių, 1 846,86 Lt palūkanų, 8,05 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 055,00 Lt žyminį mokestį. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas nurodė, jog iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo atliktų įskaitymų ieškovo atžvilgiu. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra galimas tik esant atitinkamoms sąlygoms: pirma, galima įskaityti, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius – ir skolininkas ir tokie šalių tarpusavio santykiai gali susiklostyti esant dviem sutartims arba kelioms prievolėms, nesvarbu, kokiu pagrindu jos atsirado. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Pavyzdžiui, abiejų prievolių dalykas yra pareiga perduoti tam tikrą sumą arba atlikti vienarūšes paslaugas, perduoti to pačios rūšies daiktus ir panašiai. Taigi negalima įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos – teikti paslaugas. Trečia, vienas reikalavimas turi visiškai ar iš dalies padengti kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi galioti. Penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini. Šešta, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Septinta, abu reikalavimai turi galioti ir būti apibrėžti. Pažymėtina tai, kad šios sąlygos turi būti tikrinamos, kai dėl įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, o taip pat kai tai buvo padaryta vienos šalies pareiškimu.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlikti įskaitymai (t. y. baudų skyrimai) ieškovo atžvilgiu neatitinka visų numatytų sąlygų, kurioms egzistuojant yra galimas įskaitymas, nes, visų pirma, šalių reikalavimai nėra vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas nėra toks pats – atsakovo pareiga yra perduoti pinigus, o ieškovo – teikti nuomos paslaugas. Be to, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad iš atsakovo išrašytų baudinių PVM sąskaitų – faktūrų turinio nėra aišku, kokiu pagrindu ir už kokios sutarties sąlygų nevykdymą minėtos sąskaitos buvo išrašytos ieškovui, be to, ieškovas ginčija bei nepripažįsta jokių atsakovo vienašališkai paskirtų baudų, todėl esant tarp šalių ginčui šioje dalyje, teismas daro išvadą, kad atsakovas visgi neįrodė tų aplinkybių, jog ieškovui kaip tai numatyta CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose atsakovas yra laiku ir nustatyta tvarka išsiuntęs numatytus pranešimus apie įskaitymus (CPK 176 – 179 str.). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlikti įskaitymai (t. y. baudų skyrimai) ieškovo atžvilgiu neatitinka dar vienos sąlygos, būtinos įskaitymui, t. y. atsakovo reikalavimas nėra akivaizdus ir apibrėžtas, todėl jis negali būti įskaitomas.
Teismas taip pat nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 25 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 12.1 p. nuostatu šalys susitarė, jog atsakovui uždelsus sumokėti mokesčius, atsakovas moka ieškovui 0,1 % dydžio delspinigius. Iš ieškovo į šią civilinę bylą pateiktų paskaičiavimų nustatyta, jog atsakovui yra paskaičiuoti 5 175,64 Lt dydžio delspinigiai, t. y. sutartyje nustatyti delspinigiai prilygsta 36,5 % metinių palūkanų. Kadangi CK 6.73 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę savo nuožiūra mažinti netesybas, kurios yra aiškiai per didelės, teismas padarė išvadą, jog 0,1 % dydžio delspinigių norma yra neprotingai didelė ir nesąžininga, todėl remdamasis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažimo netesybų dydį iki 0,02 %, t. y. iki 1 157,74 Lt sumos.
Teismas nusprendė, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Teismas padarė išvadą, kad šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa pačios skolos dalimi, todėl iš atsakovo priteisė 1 846,86 Lt palūkanų (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str., 6.261 str.).
Teismas nurodė, jog įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą Nr. 2000/35 EB, buvo priimtas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, įstatymas, kuris numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, yra padidinta 7 procentiniais punktais, galiojusi tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, laikant, kad pirmąjį pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, todėl iš atsakovo priteisė 8,05 % dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto agentūra“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti ieškovui iš atsakovo 5 175,64 Lt delspinigių, atitinkamai padidinant ir bylinėjimosi išlaidų dalį. Nurodo, kad jokio pagrindo mažinti sutartines netesybas nebuvo, nes jos nebuvo aiškiai per didelės. Teismas nepagrįstai paneigė šalių teisę susitarti dėl netesybų dydžio, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ atsiliepimu į ieškinį prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė teisės normas, atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, todėl dalyje dėl netesybų pritesimo priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, CK 6.258 straipsnio 3 dalį, sutartyje nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos. Teismas pagrįstai netesybas skaičiavo už šešis mėnesius, nes CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas numatė ieškiniams dėl netesybų išieškojimo sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą dalyje dėl skolos, delspinigių ir kompensacinių palūkanų priteisimo. Nurodo, jog:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB00000803 visa apimtimi buvo apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros Serija NTV Nr. 0827 ir Serija Nr.0828. Iš šio mokėjimo buvo minusuota 93,34 Lt suma. Skirtumas susidarė dėl to, kad 2008 m. lapkričio 26 d. atliekant mokėjimą Nr. SB0007468, buvo apmokėta ir PVM sąskaita-faktūra Serija NTV Nr. 0799, išrašyta 611,87 Lt sumai. Vėliau ši sąskaita faktūra ieškovo buvo perrašyta, t. y. išrašyta nauja PVM sąskaita-faktūra Serija NTV Nr. 0799, kurioje buvo nurodyta ne 611,87 Lt suma, o 518,53 Lt.
2. Teismas nemotyvavo sprendimo, nesirėmė jokiais byloje pateiktais įrodymais, tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė, dėl ko pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra išaiškinęs, jog sąvoka ,,vienarūšiai reikalavimai“ yra taikytina ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui, ir nėra kliūčių įskaityti piniginių reikalavimų, kurie atsirado iš skirtingų sutarčių, arba iš sutarties ir nesutartinės prievolės.
3. 2010 m. kovo 16 d. mokėjimo pavedimu Nr. DS0900013239 visa apimtimi buvo apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros Serija NTV Nr. 2598, Serija NTV Nr. 2560, Serija NTV Nr. 2601, Serija NTV Nr. 2602, Serija NTV Nr. 2603. PVM sąskaita-faktūra Nr. 2597 buvo apmokėta iš dalies, t. y. 44 196,67 Lt. Likusi dalis 16 147,60 Lt buvo užskaityta kaip ieškovo mokėjimas už bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 16 147,60 Lt, kurie buvo užskaityti pagal 2009 m. gruodžio 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-452-544/2009, ir 2009 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-369-357/2009, priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas buvo informavęs ieškovą apie atliktą įskaitymą, tačiau teismas dėl šios aplinkybės visiškai nepasisakė. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad šiuo atveju egzistavo visos sąlygos, būtinos vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui.
4. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 1 157,74 Lt delspinigių ir 1 846,86 Lt kompensacinių palūkanų. Šie reikalavimai yra išvestiniai reikalavimai iš ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo, todėl atmetus ieškinį, atmestini ir išvestiniai reikalavimai.
5. Teismas už tą patį kalendorinį laikotarpį priteisė ir netesybas – 1 157,74 Lt delspinigių, ir 1 846,86 Lt kompensacinių palūkanų. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Šiuo atveju nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas (CK 6.258 str. 2 d.). Tai reiškia, kad teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 1 157,74 Lt delspinigių.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ginčija jo pagrįstumą ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad iš atsakovo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas ieškovui baudas skyrė dėl sutartinių įsipareigojimų ne pagal vieną nuomos sutartį, o pagal dvi nuomos sutartis (negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį). Ieškovas niekada nepripažino atsakovo vienašališkai surašytų aktų bei sąskaitų pagrįstumo, nes sutartyse tokia teisė atsakovui nebuvo numatyta. Be to, atsakovas nepateikė ieškovui CK 6.131 straipsnio nuostatas atitinkančių pranešimų apie įskaitymą. Atsakovo pateiktuose baudos skyrimo aktuose nurodyta, kad bauda bus išskaičiuota iš artimiausiu laiku mokamo nuomos mokesčio. Toks aktas negali būti laikomas pranešimus, nes įskaitymas galimas tik reikalavimui, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatymas nenumato galimybės atlikti įskaitymą reikalavimams, kurie atsiras ateityje. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas būtų perrašęs PVM sąskaitas-faktūras.
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ taip pat pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir vietoje 39 181,97 Lt piniginių lėšų banko sąskaitoje arešto taikyti UAB ,,Norfos mažmena“ turimos įrangos areštą. Nurodo, jog atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir kliudančios normalios atsakovo ūkinės-komercinės veiklos vykdymui.
Šalies argumentai
Ieškovas UAN ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepimo į prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino iš dalies. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė 1 157,74 Lt palūkanų už tą patį laikotarpį, todėl šioje dalyje naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmeta.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo visos būtinosios sąlygos priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, todėl pagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė įsiskolinimą pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra galimas tik esant atitinkamoms sąlygoms: pirma, galima įskaityti, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius – ir skolininkas ir tokie šalių tarpusavio santykiai gali susiklostyti esant dviem sutartims arba kelioms prievolėms, nesvarbu, kokiu pagrindu jos atsirado. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Pavyzdžiui, abiejų prievolių dalykas yra pareiga perduoti tam tikrą sumą arba atlikti vienarūšes paslaugas, perduoti to pačios rūšies daiktus ir panašiai. Taigi negalima įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos – teikti paslaugas. Trečia, vienas reikalavimas turi visiškai ar iš dalies padengti kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi galioti. Penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini. Šešta, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Septinta, abu reikalavimai turi galioti ir būti apibrėžti. Pažymėtina tai, kad šios sąlygos turi būti tikrinamos, kai dėl įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, o taip pat kai tai buvo padaryta vienos šalies pareiškimu.
Ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu kilo 2004 m. rugpjūčio 25 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) pagrindu. Tuo tarpu kaip tvirtina atsakovas, jo reikalavimo teisė, kurios pagrindu jis atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsirado kaip bauda, ieškovui nevykdant 2005 m. rugsėjo 8 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sutarties sąlygų, o būtent, nepašalinus patalpų trūkumų ir nebendradarbiaujant. Ieškovas teigia, kad niekada nepripažino atsakovo vienašališkai surašytų aktų dėl baudų skyrimo, be to, nei viena sutartimi atsakovui nebuvo numatyta teisė skirti ieškovui baudas dėl kokių nors sutarties sąlygų nevykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, įrodinėdamas, kad turėjo teisę ieškovui skirti baudas ir jas įskaityti, nepateikė teismui jokių tokios teisės egzistavimą patvirtinančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę ieškovo atžvilgiu, kas būtų pagrindas vienarūšių reikalavimų įskaitymą pripažinti galiojančiu. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo susiklostę nuolatiniai ilgalaikiai verslo santykiai, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog šalys bet kokia tvarka, bet kokių sutarčių pagrindu ir bet kada viena kitos atžvilgiu gali atlikti įskaitymus, juolab, kad nagrinėjamu atveju ieškovas visada ginčijo atsakovo vienašališkai paskirtas baudas, o atsakovas neįrodė kokiu pagrindu tokias baudas skyrė ieškovui. Taigi pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai nusprendė, jog neegzistavo visos būtinosios sąlygos vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo skolą už negyvenamųjų patalpų nuomą.
Kadangi atsakovas neįrodė, kad turi galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui būtinų sąlygų egzistavimo, o taip pat dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtų sąlygų buvimu, nes laiko jas teisiškai nereikšmingomis.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB00000803 visa apimtimi buvo apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros Serija NTV Nr. 0827 ir Serija Nr.0828, nes apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas iš tiesų būtų perrašęs PVM sąskaitas-faktūras.
Nors apeliantas apeliaciniame skunde įrodinėja, jog atliko dalį – 16 147,60 Lt vertės – vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nes turėjo galiojančio reikalavimo teisę į ieškovą pagal 2009 m. gruodžio 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-452-544/2009, ir 2009 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-369-357/2009, priteistas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog iš tiesų būtų informavęs ieškovą apie ketinimą atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kaip to reikalauja CK 6.131 straipsnio nuostatos. Atsakovo pateiktuose baudos skyrimo aktuose nurodyta, kad bauda bus išskaičiuota iš artimiausiu laiku mokamo nuomos mokesčio. Toks aktas negali būti laikomas pranešimu apie ketinimą atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nes įskaitymas galimas tik reikalavimui, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatymas nenumato galimybės atlikti įskaitymą reikalavimams, kurie atsiras ateityje.
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas už tą patį kalendorinį laikotarpį ieškovui iš atsakovo priteisė ir netesybas – 1 157,74 Lt delspinigių, ir 1 846,86 Lt kompensacinių palūkanų, kas pagal aukštesniųjų instancijų teismų formuojamą praktiką, laikoma neteisėtu dvigubos atsakomybės principo taikymu, pažeidžiančiu atsakovo teisėtus interesus, nes už nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos netesybos, o išieškoti kartu ir netesybas, ir palūkanas negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 14 d. sprendimas c.b. Nr. 2A-506/2009). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovo reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų už tą patį laikotarpį priteisimo įgyvendintų neteisėtą dvigubos atsakomybės principo turinį – pažeistų apelianto teisėtus interesus, kadangi už nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos netesybos. CK normose įtvirtinta kompensacinės paskirties netesybų samprata. Neįvykdžius prievolės netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus turtinius interesus, jos gali būti laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, todėl kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d., 6.258 str. 2 d.). Taigi kreditorius gali išieškoti nuostolius tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotinos netesybos. Nagrinėjamoje byloje priteistinų delspinigių dydis padengia ieškovo nurodytą priteistinų palūkanų sumą, todėl priteisti šias palūkanas nėra pagrindo. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą taip pat atlieka kompensuojamąją, o ne mokėjimo funkciją. Tokio pobūdžio palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Kadangi už nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos netesybos, išieškoti kartu ir netesybas, ir palūkanas negalima, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o ieškovo reikalavimas dėl 1 157,74 Lt delspinigių priteisimo atmetamas.
Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą dalyje ir jį panaikinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos priteistos pirmosios instancijos teisme, t. y. atmetus ieškinio reikalavimus dėl 1 157,74 Lt delspinigių priteisimo, atitinkamai mažinamas iš atsakovo ieškovo naudai priteistas žyminis mokestis – 35 Lt suma, bei iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, priteisiamas žyminis mokestis iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atsakovo naudai – 36 Lt (CPK 93 str.).
Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinamas.
CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.
Pagrindinė turto arešto uždėjimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklė yra ta, jog tik subjektas, kuris turi teisę nuspręsti uždėti areštą, gali nuspręsti jį atitinkamai pakeisti ar panaikinti (CPK 146 str. 3 d., 675 str. 2 d.), išskyrus, jei tokios teisės būtų aptartos atskirai. Subjektai, kuriems įstatymas suteikia teisę taikyti turto areštą, yra du: teismas ir/ arba antstolis (CPK 144 str. 1 d., 675 str. 2 d.). Priklausomai nuo to, kas priima sprendimą areštuoti turtą ir jį vykdo, turto areštas gali būti suprantamas teisine ir faktine prasmėmis. Turto areštas teisine prasme reiškia sprendimo areštuoti turtą priėmimą; turto areštas faktine prasme – faktinį turto areštą, t. y. turto ieškojimą, identifikavimą, aprašymą, vertės nustatymą, užantspaudavimą arba kitokį pažymėjimą skiriamaisiais ženklais ir kita.
Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties, teismas nutarė areštuoti atsakovui UAB „Norfos mažmena“ nuosavybės teise priklausantį 39 181,97 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ bei leidžiant atsakovui atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus. Teismas pavedė surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovo UAB „Norfos mažmena“ turtą ar pinigines lėšas ieškovo UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ pasirinktam antstoliui. Antstolis V. Čeglikas 2011 m. kovo 29 d. sudarė atsakovo turto aprašą, t. y. aprašė 39 181,97 Lt, esančius atsakovo UAB ,,Norfos mažmena“ sąskaitoje (duomenys neskelbtini).
Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui apskritai, o konkretų areštuotiną turtą surado antstolis, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nes pirmosios instancijos teismo priimtoje nutartyje dėl atsakovo turto arešto, pirmiausia nurodyta areštuoti nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – pingines lėšas. Tokio turto arešto eiliškumo nuosekliai laikomasi teismų praktikoje. Kadangi antstolis, vykdydamas teismo nutartį, aprašė konkretų atsakovo turtą ir jo atžvilgiu uždėjo apribojimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašymo šioje byloje atmetimas kaip de jure nepagrįsto reiškia, jog apeliantas pasirinko ydingą savo civilinių teisių gynimo būdą, kadangi nesutikdamas su antstolio veiksmais, turėjo teisę juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiga tinkamai suformuoti procesinio dokumento dalyką ir pagrindą tenka pačiam pareiškėjui (CPK 13 str., 111 str. 2 d. 3-4 p.). Jei pastarasis nežino, koks civilinių teisių gynimo būdas būtų tinkamas šioje situacijoje ar kaip jį tinkamai suformuluoti, pareiškėjui gali patarti teisės specialistai (pvz., advokatas, advokato padėjėjas, nemokamos teisinės pagalbos tarnyba, juridines konsultacijas teikiantis įmonė) (CPK 675 str. 2 d.) (2009 m. birželio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-519/2009).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutari a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti iš dalies.
Atmesti ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimą dėl 1 157,74 Lt delspinigių priteisimo.
Priteisti atsakovui UAB ,,Norfos mažmena“ iš ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 70 Lt žyminio mokesčio.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.