Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Pocienės,

išteisintiesiems L. P. ir jo gynėjai advokatei Eglei Mockienei, R. M. ir jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei, V. K. (V. K.) ir jo gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. Z. paskirta subendrinta vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1861) T. Z. įpareigotas per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, paskirta bausmė, visiškai sudedant, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir T. Z. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir 400 MGL dydžio bauda.

Į laisvės apribojimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. bei pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.

L. P., R. M. ir V. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

L. P. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme.

Nuspręsta pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaręs kitas asmuo, o būtent liudytoja O. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.4. V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl turto prievartavimo

6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad 2018 m. kovo 8 d., apie 17 val., greitojo maisto restorane „Hesburger“, esančiame adresu Liepkalnio g. 112, Vilniuje, įvyko susitikimas tarp G. Š., J. Š. ir L. P., V. K. bei R. M. ir šio susitikimo metu buvo kalbama apie 3 000 Eur, kuriuos, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, T. Z. 2018 m. kovo 7 d. buvo neteisėtai įgijęs iš J. Š., tokiais savo veiksmais padarydamas BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

7. Kaip nustatyta baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, to neneigia ir apeliacinės instancijos teismas, T. Z. iš J. Š. 3 000 Eur įgijo apgaulės būdu, vis dėlto, siekiant atskleisti bylai reikšmingų aplinkybių visumą, svarbu išanalizuoti T. Z. nurodomus tokio savo elgesio motyvus. T. Z. teigimu, jie su J. Š. buvo pažįstami, nes kartu vertėsi kontrabanda, tačiau J. Š. jį apgavo – nevykdė susitarimo ir nesidalindavo pelnu, gautu iš neteisėtos prekybos cigaretėmis, todėl liko T. Z. skolingas apie 6 000 Eur. Šią skolą, T. Z. įsitikinimu, jis ir norėjo atgauti, panaudodamas prieš J. Š. apgaulę ir pasisavindamas iš jo 3 000 Eur (t. 11, b. l. 136, 138). Ikiteisminio tyrimo metu T. Z., apklausiamas įtariamuoju, nuosekliai tvirtino, kad paimdamas iš J. Š. pinigus, jis siekė pastarąjį „pamokyti“ dėl nesutarimų, kilusių neteisėtai prekiaujant cigaretėmis (t. 5, b. l. 102–104, 114–119, 125–129). Tokios pozicijos T. Z. laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme. J. Š. neigė iki šio įvykio turėjęs kokių nors verslo santykių ar finansinių reikalų su T. Z. (t. 10, b. l. 152). Vis dėlto, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad J. Š. 2016 m. buvo baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 163² straipsnio 4 dalį už akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių laikymą ir gabenimą, pažeidžiant nustatytą tvarką. Apklausiamas įtariamuoju, T. Z. nurodė, kad jie su J. Š. cigaretes su baltarusiškomis banderolėmis pirkdavo maždaug prieš trejus metus (t. 5, b. l. 102–104), kas reiškia, kad tai buvo maždaug 2015 m. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, T. Z. nurodė, kad veiklą su cigaretėmis baigė 2017 m. vasarą (t. 5, b. l. 114–119). Taigi, T. Z. nurodomas laikotarpis, kuomet jie su J. Š. vertėsi neteisėta prekyba cigaretėmis, apima J. Š. nubaudimo administracine tvarka už tokią veiklą faktą, kas reiškia, kad T. Z. parodymai dėl šių aplinkybių yra patikimi, o J. Š. teisėsaugos institucijoms nenurodė tikrųjų juos su T. Z. siejančių aplinkybių. T. Z. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. baudžiamuoju įsakymu yra pripažintas kaltu, be kita ko, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (t. 11, b. l. 190), kas reiškia, kad jis buvo susijęs su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, o tai tik patvirtina jo duotus parodymus. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad tarp T. Z. ir J. Š. praeityje iš tiesų galėjo būti nesutarimų finansinio pobūdžio klausimais.

8. T. Z. teigimu, jis manė, kad J. Š. dėl iš jo paimtų pinigų į teisėsaugas institucijas nesikreips. Viena iš priežasčių tokiam jo manymui buvo tai, kad J. Š. vertėsi neteisėta cigarečių prekyba (t. 5, b. l. 114–119). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, J. Š. iš tiesų nesiėmė jokių teisinių veiksmų atgauti iš jo paimtus 3 000 Eur, o pagalbos šiuo klausimu kreipėsi į savo brolį G. Š., kuriam, anot jų, šie pinigai ir priklausė. T. Z. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad J. Š. jam rašė grasinančio turinio pranešimus, o G. Š. paskambino ir ėmė reikalauti 3 000 Eur, taip pat ėmė grasinti, kad nutrauks galvas. Po šių grasinimų T. Z. paskambino L. P. ir paprašė, kad šis išsiaiškintų, ar grasinimai yra realūs, ir pasikalbėtų su Š., kad pastarieji nutrauktų tokį savo elgesį. T. Z. L. P. papasakojo ir apie šių grasinimų priežastis, t. y. kad jis iš J. Š. yra paėmęs 3 000 Eur, kadangi pastarasis yra jį apgavęs nelegaliame versle, ir neketina šių pinigų grąžinti. T. Z. teigimu, susitarimo dėl J. Š. bauginimo nebuvo (t. 11, b. l. 136–139; t. 5, b. l. 102–104, 109–110, 125–129). Šias aplinkybes apklausos pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir L. P., taip pat jis nurodė, kad T. Z. jam parodė susirašinėjimą su J. Š., kuris prašė atiduoti pinigus, kitaip T. Z. bus blogai, nurodė žinantis, kur šis gyvena, žadėjo jį surasti. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. detalizavo tokių pranešimų turinį, nurodydamas, jog J. Š. rašė, kad sulygins T. Z. su žeme, šis spjaudysis kraujais, nutrauks jam kojas. L. P. pripažino ir tai, kad 2018 m. kovo 8 d. iš T. Z. mobiliojo ryšio telefono bendravo su G. Š., kuris buvo impulsyvus, tvirtino, kad tuo atveju, jei T. Z. neatsiras, jį pagaus, nuveš į mišką ir užkas, siūlė susitikti ir pasikalbėti apie paimtus pinigus, nurodė ir susitikimo vietą. L. P. susitikti sutiko (t. 11, b. l. 105–106; t. 6, b. l. 192–198). Suprantama, kad esant tokiam nukentėjusiųjų elgesiui, T. Z. kreipėsi į fiziškai už save pranašesnį L. P., kad šis padėtų išspręsti kylantį nesutarimą. G. Š. patvirtino, kad po to, kai J. Š. jam pasakė, kad T. Z. iš jo paėmė 3 000 Eur ir negrąžina, jis paskambino T. Z., taip pat telefonu bendravo ir su L. P., pasiūlė susitikti (t. 10, b. l. 185–186). Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, nei G. Š., nei J. Š. dėl pasisavintų pinigų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, broliai nusprendė šį klausimą spręsti savarankiškai, taip pat ir imdamiesi grasinimų bei patys inicijuodami susitikimą su T. Z. aplinkos asmenimis.

9. Apeliaciniame skunde kritikuojama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje yra pasisakoma apie susitikimo, vykusio greitojo maisto restorane „Hesburger“, tikslą, prokuroro teigimu, šiuo atveju svarbesnis yra kaltės klausimas. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Taigi, nagrinėjamu atveju, pasisakant dėl asmenų tyčios, svarbu įrodyti, kad jie suvokė verčiantys Š. vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, ir norėjo taip veikti, o tam neišvengiamai svarbu nustatyti, kokiu tikslu L. P., R. M. ir V. K. vyko į susitikimą.

10. Pažymėtina, kad L. P. iki susitikimo žinojo tik tą informaciją, kurią jam perdavė T. Z., t. y. kad jis ilgą laiką su J. Š. neteisėtai perpardavinėjo cigaretes, tačiau J. Š. ėmė „lipti per galvą“, t. y. nieko nesakydamas pirkti cigaretes iš T. Z. pažįstamų ir nesidalinti iš šių cigarečių pardavimo gautu pelnu, taip pat kad J. Š. apie pusę metų T. Z. nenorėjo grąžinti didelės pinigų sumos, todėl šis J. Š. turėjo pretenzijų (t. 11, b. l. 105; t. 6, b. l. 192–198). Taigi, L. P. manė, kad T. Z. iš J. Š. paėmė pinigus todėl, kad, L. P. žodžiais, J. Š. T. Z. praeityje buvo „pavedęs su pinigais“ (t. 11, b. l. 106). Į susitikimą L. P. vyko pažiūrėti, kas grasina T. Z. ir išsakyti pastarojo poziciją, kad pinigai grąžinti nebus (t. 11, b. l. 107), t. y. jokio asmeninio intereso jis neturėjo, brolių Š. iki įvykio nepažinojo. L. P. T. Z. patarė kartu į susitikimą neiti, kad jo dalyvavimas neišprovokuotų konflikto (t. 11, b. l. 105). T. Z. susitikime iš tiesų nedalyvavo.

11. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. ir V. K. greitojo maisto restorane „Hesburger“ atsidūrė atsitiktinai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro teiginiais, kad vis dėlto pastarieji žinojo, kokiu tikslu yra vykstama į susitikimą su Š.. T. Z. pripažino, kad R. M. ir V. K. jis pažįsta, su jais dažnai susitikdavo, kartu žaisdavo futbolą (t. 11, b. l. 137; t. 5, b. l. 114–119). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. K. nurodė, kad su R. M. ir L. P. buvo nuvykęs prie T. Z. namų, girdėjo, kad pastarajam kažkas grasina dėl cigarečių verslo, matė, kaip suskambėjo T. Z. mobiliojo ryšio telefonas ir L. P. pagalvojo, kad čia jo pažįstamas grasina T. Z., nors pokalbio esmės negirdėjo, bet suprato, kad L. P. kviečia susitikti. Nepaisant to, V. K. neigė, kad su L. P. į greitojo maisto restoraną „Hesburger“ vyko tikslingai, nurodė, jog jie su R. M. tiesiog norėjo nueiti į parduotuvę „Maxima“ nusipirkti alkoholinių gėrimų, tačiau įėję į prekybos centrą spontaniškai nusprendė eiti į susitikimą kartu su L. P. (t. 11, b. l. 110). Tokias pačias aplinkybes dėl spontaniško sprendimo dalyvauti susitikime nurodė ir R. M., tvirtindamas, kad jokių pokalbių tarp asmenų prie T. Z. namų jis apskritai negirdėjo (t. 11, b. l. 112). Ikiteisminio tyrimo metu V. K. išsamiau aptarė susitikimo su T. Z. aplinkybes, detalizuodamas, kad pokalbis tarp T. Z. ir L. P. vyko automobilyje, kuriame buvo ir jie su R. M., buvo kalbama apie cigarečių verslą ir T. Z. sulaukiamus grasinimus. Taip pat V. K. girdėjo, kaip L. P. T. Z. mobiliojo ryšio telefonu bendravo su kažkokiu G., po ko L. P. pasakė, kad reikia nuvažiuoti susitikti ir jie trise nuvažiavo į parduotuvę „Maxima“, esančią Liepkalnio gatvėje, o T. Z. liko prie savo namų (t. 6, b. l. 12–15). Savo rašytiniuose paaiškinimuose V. K. nurodė girdėjęs ir apie tai, kad T. Z. vertėsi neteisėta cigarečių prekyba su asmeniu, vardu J., kuris apgavo T. Z., dėl ko pastarasis supyko ir paėmė iš J. pinigus, o šis dabar dėl to grasina (t. 8, b. l. 111–113). Taigi, iš to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad V. K. suprato, jog L. P. į greitojo maisto restoraną „Hesburger“ vyko susitikti su T. Z. grasinančiais asmenimis, o susitikimo metu turėjo būti aptariami finansiniai nesutarimai tarp T. Z. ir asmens, vardu J.. Nors R. M. neigia ką nors panašaus supratęs, vis dėlto, jis kartu su visais buvo tame pačiame automobilyje, todėl apeliacinės instancijos teismas tokius jo parodymus vertina kritiškai ir pripažįsta, kad R. M. taip pat suprato situacijos esmę ir susitikimo tikslą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir šie asmenys, taip pat kaip ir L. P., situaciją suvokė taip, kaip ją apibūdino T. Z., t. y. kad pastarajam grasina asmuo, kuris jį anksčiau yra apgavęs dėl pinigų.

12. L. P., R. M. ir V. K. buvo kaltinami tuo, kad, siekdami išlaikyti T. Z. iš J. Š. apgaulės būdu įgytus 3 000 Eur, išsakė J. Š. ir G. Š. įvairaus pobūdžio grasinimus. L. P. pripažino, kad jis broliams susitikimo metu išdėstė T. Z. poziciją, kad pastarasis pinigų grąžinti neketina, nes J. Š. jį apgaudinėjo, tačiau neigė išsakęs bet kokius grasinimus (t. 11, b. l. 105). V. K. ir R. M. taip pat neigė grasinę Š., tačiau pripažino, kad susitikimo metu buvo kalbama apie pinigus (t. 11, b. l. 110, 112). Š. baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad L. P., R. M. ir V. K. susitikimo metu, grasindami, nurodė jiems nebereikalauti T. Z. paimtų 3 000 Eur, nes kitaip turės problemų. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad toks pokalbis tarp asmenų iš tiesų vyko ir sutinka, kad pokalbio turinys, o būtent pasakymas, kad iš J. Š. paimti pinigai nebus grąžinti, kad Š. jų nereikalautų, yra panašus į turto prievartavimo požymį – vertimą susilaikyti nuo turtinio pobūdžio veiksmų, tačiau, pirmiausia, tokį reikalavimą pareiškiantys asmenys turi suvokti, kad jų vertimas suteikti kitam asmeniui turtinę naudą yra neteisėtas. Nagrinėjamu atveju išanalizuotų duomenų visuma neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad L. P., V. K. ir R. M. suvokė, kad jų perduodamas T. Z. reikalavimas yra neteisėtas, t. y. kad jie veikė tiesiogine tyčia. Kaip jau minėta, šie asmenys manė, kad T. Z. iš tiesų turi turtinių pretenzijų J. Š..

13. Būtinasis turto prievartavimo požymis yra psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-203/2011, Nr. 2K-62-976/2017, Nr. 2K-141-976/2019). L. P., V. K. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie, turėdami tikslą J. Š. ir G. Š. įbauginti, jiems grasino panaudoti fizinį smurtą, L. P. grasino šiuos padaryti invalidais, užčiaupti amžiams, o R. M. sakė, kad su J. Š. reikėjo susidoroti jau anksčiau. Apklausų metu J. Š. išvardino nemažai ir kitų, jo teigimu, susitikimo metu išsakytų grasinimų, t. y. kad R. M. jam sakė pamiršti pinigus, jeigu jų ieškos, turės problemų, taip pat grasino pakasti, nužudyti, sakė, kad su juo reikėjo susidoroti jau anksčiau, V. K. taip pat jį gąsdino, sakė, kad jį pakas, padarys invalidu, sulaužys, L. P. grasino juos su broliu padaryti invalidais, užčiaupti amžiams. J. Š. nurodė šiuos grasinimus laikęs realiais, jų išsigandęs, sunerimęs dėl savo gyvybės ir sveikatos (t. 10, b. l. 149–150; t. 6, b. l. 1­–5; t. 1, b. l. 1–2, 47–49, 113–115, 116–117, 129–133). G. Š. taip pat nurodė, kad susitikimo metu buvo grasinama, t. y. kad R. M. sakė, jog J. Š. reikėjo anksčiau „gesinti“ ir nebūtų buvę problemų, L. P. J. Š. sakė tylėti, nes pakas, jei kažko ieškos, padarys jį invalidu ir užčiaups amžiams. G. Š. teigimu, jie su broliu buvo išsigandę (t. 10, b. l. 185, 187–188, 190; t. 1, b. l. 152–154, 164–167). Iš nukentėjusiųjų parodymų analizės matyti, kad skirtingų apklausų metu jie nurodydavo vis naujas aplinkybes dėl grasinimų turinio, pasakytus žodžius priskirdavo tai vienam, tai kitam išteisintajam. Vis dėlto, nepaisant tam tikro nenuoseklumo, atsižvelgiant į visą situacijos kontekstą ir pokalbio pobūdį, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad panašaus turinio teiginiai susitikimo metu Š. galėjo būti pasakyti, tačiau, siekiant tokius veiksmus kvalifikuoti kaip turto prievartavimą, svarbu įvertinti, ar tokie grasinimai buvo realūs ir kaip juos suprato tiek nukentėjusieji, tiek išteisintieji.

14. J. Š. teigimu, jo išgąstį susitikimo metu sustiprino tai, kad R. M. (ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad V. K.) puolė jį peiliu, tačiau jis peilį numušė ranka ir šis nukrito ant grindų, o G. Š. vėliau jį pakėlė (t. 10, b. l. 149–150). G. Š. nurodė, kad jo brolį peiliu puolė V. K. (t. 10, b. l. 187; t. 1, b. l. 152–154). Pažymėtina, kad kaltinimas dėl smūgio sudavimo ranka, kurioje buvo laikomas peilis, buvo pareikštas R. M.. Išteisintieji neigė, kad kuris nors iš jų susitikimo metu būtų naudojęs peilį. J. Š. ikiteisminio tyrimo metu pateikė lenktinį medžioklinį peilį „Espada“, kuriuo, jo teigimu, jam ir buvo grasinama (t. 1, b. l. 75), tačiau objektų tyrimo metu ant peilio rasti žmogaus biologiniai pėdsakai nebuvo tinkami asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR (t. 1, b. l. 89–90). Iš vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas aptariamas susitikimas greitojo maisto restorane „Hesburger“, nematyti, kad kuris nors iš asmenų rankose turėtų peilį. Nesant jokių nukentėjusiųjų parodymus dėl peilio panaudojimo patvirtinančių duomenų, taip pat atsižvelgęs ir į peilio panaudojimo vietą (greitojo maisto restoranas, kuriame įvykio metu buvo nemažai žmonių, iš kurių nei vienas į tokią situaciją nesureagavo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo, ar peilis tikrai buvo panaudotas ir šią aplinkybę laikė neįrodyta.

15. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusieji nebuvo nuoseklūs dėl peilio paėmimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teisme J. Š. nurodė, kad peilį pakėlė G. Š., kažkur jį įsidėjo ir jam perdavė tik pas save namuose, o J. Š. jį suvyniojo į popierių ir paslėpė automobilyje (t. 10, b. l. 151, 154). Tokias pačias aplinkybes apklausiamas teisme nurodė ir G. Š., patikslindamas, kad pakėlęs peilį, jį įsidėjo į kišenę (t. 10, b. l. 187–188). Vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas susitikimas greitojo maisto restorane „Hesburger“, peržiūros metu J. Š. patikslino, kad brolis pakėlė peilį 18:11 val. po to, kai pavaikščiojęs grįžo prie staliuko (t. 11, b. l. 4). Kaip matyti iš šio vaizdo įrašo, 18:10:30 val. L. P., V. K. ir R. M. dar yra prie staliuko, nesimato, kad kažkuris iš jų smūgiuotų peiliu, tuomet yra laiko tarpas, kai kamera vaizdo nefiksuoja, o 18:11:17 val. G. Š. jau vaikšto po greitojo maisto restorano salę. Vėliau jis grįžta prie staliuko ir atsisėda prie J. Š., o po kurio laiko broliai išeina. Per visą šį laiką nėra užfiksuota, kad G. Š. būtų pasilenkęs ir keltų ką nors nuo grindų. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu J. Š. nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kad brolis sulenkiamą peilį padavė jam dar būnant restorane „Hesburger“, jis peilį sulenkė ir įsidėjo į kišenę (t. 1, b. l. 47–49). G. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam atrodo, jog pakėlęs peilį padėjo jį ant stalo (t. 1, b. l. 152–154). Kaip jau minėta, vaizdo kamera to nėra užfiksavusi. Tokie nukentėjusių parodymų prieštaravimai, juo labiau, kad nurodomų aplinkybių nepatvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, leidžia teismui pagrįstai abejoti, ar R. M. tikrai buvo užsimojęs ranka, kurioje buvo laikomas peilis. Pirmosios instancijos teisme buvo apžiūrėti R. M. drabužiai, kuriuos jis vilkėjo įvykio metu, ir buvo nustatyta, kad šis peilis į jo džemperio kišenę netelpa (t. 11, b. l. 139). Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo J. Š. parodymai apie bandymą jam suduoti peiliu buvo duoti žinant, jog jie gali būti patikrinti, peržiūrėjus greitojo maisto restorane esančių vaizdo kamerų įrašus, tačiau išteisintieji parodymus davė taip pat žinodami šį faktą, L. P. apklausos metu net akcentavo, kad susitikimas vyko „po vaizdo kamera“ (t. 6, b. l. 192–198). Nepasitvirtinus faktinėms aplinkybėms dėl peilio panaudojimo, neturi reikšmės prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, nurodant, kad R. M. ranka, kurioje buvo laikomas lenktinis medžioklinis peilis „Espada“, sudavė vieną smūgį J. Š. ne į veido sritį, o į ranką, todėl dėl šios aplinkybės nepasisakoma.

16. Svarbu pažymėti ir tai, kad L. P., V. K. ir R. M. pripažino, jog jiems išeinant iš greitojo maisto restorano J. Š. ėmė šaukti „kur einat, velniai?“, dėl ko V. K. apsisuko ir ėmė eiti link J. Š., sakydamas „kas tau velniai?“, kadangi, jo teigimu, tai yra įžeidžiantis žodis, tačiau R. M. jį sulaikė ir jie iš greitojo maisto restorano išėjo (t. 11, b. l. 106, 110, 112). J. Š. patvirtino, kad jis susitikimo metu buvo pavartojęs žodį „velnias“, tačiau, jo teigimu, taip jis pavadino T. Z. (t. 10, b. l. 153, 155). Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prieš išeinant konfliktas tarp asmenų kilo jau ne dėl pasisavintų pinigų ar siekio jų negrąžinti, o dėl J. Š. pasakyto žodžio „velnias“ ar „velniai“.

17. Nors, Š. teigimu, tiek susitikimo metu, tiek ir po jo jie buvo išsigandę, tačiau, kaip matyti iš L. P., V. K. ir R. M. parodymų, nukentėjusieji patys buvo agresyvūs, susitikimo metu taip pat grasino, vartojo keiksmažodžius, o G. Š. pademonstravo ir dėkle turimą ginklą (t. 11, b. l. 105–113). G. Š. neigė tuo metu į greitojo maisto restoraną „Herburger“ atsinešęs ginklą, tačiau pripažino leidimą ginklui ir patį ginklą turintis (t. 10, b. l. 188). Apeliacinės instancijos teismas tokius nukentėjusiojo parodymus vertina kritiškai, kadangi išteisintieji nepažinojo G. Š., jie negalėjo žinoti ir to, kad pastarasis turi leidimą laikyti ginklą, todėl nelogiška, kad jie aplinkybę apie ginklo turėjimą tiesiog sugalvojo.

18. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojo T. V. parodymų nepatikimumo, pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus laikė įrodymu, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jais nesivadovavo. L. P., V. K. ir R. M. nurodė, kad L. P., įėjęs į greitojo maisto restoraną „Hesburger“, pasisveikino su kažkokiu asmeniu, kuris baudžiamojo proceso metu buvo apklaustas kaip liudytojas T. V. ir davė parodymus, patvirtinančius išteisintųjų nurodomas aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu peržiūrint vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas asmenų susitikimas greitojo maisto restorane „Hesburger“, R. M. nurodė, kad 17:21:10 val. prie prekystalio stovi žmogus, su kuriuo prie vieno staliuko sėdėjo T. V. (t. 11, b. l. 1). Kaip matyti iš tolesnio vaizdo įrašo, šis asmuo atsisėdo prie to paties staliuko, prie kurio vėliau sėdėjo šios bylos proceso dalyviai, pavalgė ir 17:33:13 val. pasišalino. Pažymėtina, kad L. P., V. K. ir R. M. prie šio staliuko pasirodė tik 18.03.14 val., kuomet ten jau sėdėjo G. Š.. Taigi, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys nepatvirtina išteisintųjų ir liudytojo T. V. nurodomų aplinkybių, kad jie tuo metu buvo susitikę greitojo maisto restorane „Hesburger“, todėl prokuroras pagrįstai abejoja liudytojo T. V. duotų parodymų patikimumu. Vis dėlto, šiais parodymais pirmosios instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio negrindė, apeliacinės instancijos teismas jais taip pat nesivadovauja.

19. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, policijos pareigūnų į įvykio vietą nukentėjusieji nekvietė, į policiją J. Š. kreipėsi tik praėjus keturioms dienoms, t. y. 2018 m. kovo 12 d. (t. 1, b. l. 1–2). Kaip nurodė apklausos metu, kitą dieną po įvykio jis dirbo, todėl neturėjo tam laiko, o tuomet buvo savaitgalis, todėl laukė pirmadienio (t. 10, b. l. 153). Kad J. Š. nebuvo išsigandęs, patvirtina ir tolesnis jo elgesys. 2018 m. gegužės 16 d., sutikęs T. Z. prie automobilių dalių parduotuvės „Meharis“, J. Š. pats vėl ėmė kalbėti apie paimtus pinigus, nors dėl to jau vyko ikiteisminis tyrimas. Kaip matyti iš pokalbio turinio, J. Š. šiuo klausimu T. Z. kažką buvo rašęs ir dieną prieš tai. Taip pat, kaip matyti, J. Š. nepabijojo vėl pavartoti žodžio „velniai“, taip pavadindamas L. P., V. K. ir R. M., nors puikiai suprato šio žodžio reikšmę T. Z. aplinkos žmonėms, nes būtent dėl šio žodžio jau buvo kilęs konfliktas greitojo maisto restorane „Hesburger“. Kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, būtent dėl šio įžeidimo T. Z. ir sudavė kumščiu J. Š. vieną smūgį į veido sritį, dėl ko T. Z. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nepaisant ką tik patirto fizinio smurto, J. Š. vėl sutiko susitikti su T. Z. ir L. P., susitarė dėl susitikimo laiko ir vietos (t. 2, b. l. 108–113). Kitą dieną, t. y. 2018 m. gegužės 17 d., J. Š., pasikvietęs G. Š., laukė T. Z. ir L. P. J. Š. automobilių serviso patalpose. Šiems neatvykstant, rašė pranešimus, taip pat ir tokio turinio: „neduok Dieve, išmesi kokį nors numerį su savo velniais, sumokėsi kaip už naują iki kapeikos. Aš tikiuosi tu mane supratai“, prašė, kad T. Z. paskambintų (t. 3, b. l. 44–45). Pokalbio telefonu metu G. Š. L. P. ne kartą nurodė, kad laukia, kad reikia pasikalbėti, nors pastarasis teigė neturintis, apie ką kalbėtis (t. 1, b. l. 192–194). Susitikimui neįvykus, 2018 m. gegužės 18 d. J. Š. vėl rašė pranešimą T. Z., kad L. P. paskambintų G. Š., pridurdamas, kad tai jam pačiam į naudą (t. 3, b. l. 44–45). Visuma išdėstytų aplinkybių paneigia, kad susitikimo greitojo maisto restorane „Hesburger“ metu išsakytus teiginius Š. laikė realiais grasinimais ir buvo sunerimę dėl savo gyvybės ar sveikatos, kadangi jie ir toliau inicijavo bendravimą su T. Z. ir L. P., nevengė provokuojančių pasisakymų ir susitikimų su jais.

20. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad po susitikimo greitojo maisto restorane „Herburger“ T. Z., L. P., V. K. ar R. M. būtų ieškoję kontaktų su nukentėjusiaisiais. Nors T. Z. buvo susitaręs 2018 m. gegužės 17 d. susitikti su J. Š., tačiau į tokį susitikimą neatvyko. Nei L. P., nei T. Z. susitikti nepanoro net ir po Š. raginimų. Apie bet kokį V. K. ir R. M. tolesnį bendravimą su nukentėjusiaisiais jokių duomenų nėra. Nors kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas reikalavimas yra realiai įvykdytas, vis dėlto, tolesnis išteisintųjų elgesys patvirtina, kad savo teiginių jie nelaikė realiais ir neketino jų įgyvendinti.

21. Išsamiai išanalizavus tiek nukentėjusiųjų, tiek išteisintųjų elgesį prieš susitikimą greitojo maisto restorane „Hesburger“ ir po jo, įvertinus ir J. Š. bei T. Z. tarpusavio santykius praeityje, laikytina, kad pasirinktas elgesio modelis yra būdingas abiem konflikto šalims. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išteisintųjų veiksmų laikyti atitinkančiais turto prievartavimo sudėties požymius, kadangi baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nepatvirtina grasinimų realumo, taip pat ir išteisintųjų suvokimo, kad jie nukentėjusiesiems reiškia neteisėtą turtinę pretenziją. Nors prokurorui nėra suprantama pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiųjų suinteresuotumo baudžiamosios bylos baigtimi, tačiau toks interesas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdus – nukentėjusieji, kreipdamiesi į teisėsaugos institucijas, siekė atgauti iš jų pasisavintus 3 000 Eur, to paties tikslo jie siekė ir jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, G. Š. pokalbio telefonu metu L. P. buvo nurodęs, kad vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis jis šiuos pinigus atgaus (t. 1, b. l. 192–194). Civilio ieškinio baudžiamojoje byloje buvo atsisakyta tik todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu 3 000 Eur nukentėjusiesiems buvo grąžinti (t. 1, b. l. 72). Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės

22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. Z. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam skirti 60 parų arešto bausmę, tačiau apeliaciniame skunde nenurodoma jokių tokio prašymo motyvų. Nenurodžius jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu griežtinti nuteistajam T. Z. paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (siekis „pamokyti“ nukentėjusįjį dėl praeityje įvykusių nesutarimų), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (nusikalstamos veikos padarymo metu teistas nebuvo, administracine tvarka buvo baustas, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, registruotas Užimtumo tarnyboje, turi šeimą), atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių), nusikalstama veika padarytą žalą (3 000 Eur, kurie nukentėjusiajam buvo grąžinti ir pastarasis pretenzijų neturėjo), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmių individualizavimo principu, tinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė proporcingą bausmę, todėl keisti nuosprendžio nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti

23. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. P. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, padarė nepagrįstą išvadą, kad L. P. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo yra grindžiama tik vienu faktu, t. y. tuo, kad kratos metu L. P. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rasta narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys). Šio asmens kaltę taip pat pagrindžia ir kratą atlikusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė prieštaringais, prioritetą suteikdamas L. P. teisinės padėties švelninimu suinteresuotų asmenų parodymams.

24. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2018 m. rugpjūčio 28 d. L. P. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikta krata, siekiant rasti ir paimti užvaldytus pinigus, mobiliojo ryšio telefonus, planšetes, SIM korteles, kitas susisiekimo ir ryšio priemones bei kitus daiktus, turinčius reikšmės tyrimui (t. 3, b. l. 64–65, 67–71). Kratos protokole užfiksuota, kad L. P. pareiškė, jog išvardintų daiktų neturi, turi nedidelį kiekį „žolės“, tačiau neprisimena, kur ją padėjo. Virtuvėje, spintelės viršutinėje lentynoje buvo rasti ir paimti du gniužulėliai su augalinės kilmės medžiaga, susukti į polietileninį maišelį (t. 3, b. l. 68). Kaip nustatyta Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centro specialisto 2018-09-05 išvadoje Nr. 140-(4343)-ISl-4831, tai yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,318 g (t. 3, b. l. 92–93).

25. Kratos atlikimo metu dalyvavę pareigūnai V. B., F. S. ir A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad L. P. prieš kratos atlikimą pripažino turintis „petačką“, t. y. nedidelį kiekį „žolės“, tačiau nurodė neprisimenantis, kur ją padėjo, todėl pasiūlė pareigūnams surasti ją patiems. Augalinės kilmės medžiaga buvo rasta vienoje iš virtuvinių spintelių (t. 4, b. l. 139–140, 142–143; t. 11, b. l. 36, 39, 134–135). Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių šie pareigūnai būtų suinteresuoti apkalbėti L. P., kaip matyti iš bylos duomenų, krata buvo atliekama visai kitu tikslu ir pareigūnai apie L. P. gyvenamojoje vietoje esančias kanapes nieko nežinojo. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo liudytojų V. B., F. S. ir A. M. parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė prieštaravimus tarp šių liudytojų parodymų dėl L. P. reakcijos narkotinių medžiagų suradimo metu. Liudytojas V. B. nurodė, kad tuo metu, kai F. S. artinosi prie tos vietos, kur buvo padėtos kanapės, L. P. pradėjo jaudintis, muistytis, šaukti, kad yra pakišinėjamas (t. 11, b. l. 37). Nors pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, kad liudytojas F. S. teigė priešingai, t. y. kad L. P. kratos metu elgėsi ramiai, vis dėlto, iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jis tiksliai neprisiminė L. P. reakcijos, nurodė, kad jam tik atrodo, jog pastarasis elgėsi ramiai, jo manymu, L. P. visada „vieno veido“ (t. 11, b. l. 40). Pažymėtina, kad nuo kratos atlikimo iki apklausos buvo praėję nemažai laiko, todėl logiška, kad F. S. tiksliai neprisiminė tokių aplinkybių, be to, būtent jis rado narkotines medžiagas spintelėje, todėl natūralu, kad L. P. reakcijos tuo metu nestebėjo. Svarbu pažymėti ir tai, kad dar vienas kratos metu dalyvavęs pareigūnas A. M. patvirtino V. B. parodymus, t. y. kad L. P. sulaikytas elgėsi įžūliai (t. 11, b. l. 135). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad tokie prieštaravimai yra esminiai ir galintys būti priežastimi kritiškam liudytojų parodymų vertinimui.

27. Kaip matyti iš liudytojos O. N. parodymų, ji pripažino, kad kratos metu rastos kanapės priklauso jai ir paaiškino, kad jas rado kieme, gulėjo ant žemės, buvo ir kitų daiktų, galvojo, kad visa tai paliko iš Lentvario globos namų ateidavę padėti atlikti ūkio darbus vaikinai, atsinešė kanapes namo, nes galvojo, kad jas šiems vaikinams grąžins (t. 8, b. l. 190–191; t. 11, b. l. 42–43). Tokios versijos apklausiamas laikėsi ir L. P., tvirtindamas, kad apie namuose esančias kanapes jis nieko nežinojo (t. 11, b. l. 109). Vis dėlto, atlikti narkotinių medžiagų testą L. P. atsisakė (t. 11, b. l. 38, 40). Svarbu pažymėti, kad O. N. yra L. P. sugyventinė, suinteresuota jam palankesne baudžiamosios bylos baigtimi, todėl jos parodymai turi būti vertinami itin atidžiai. Šiuo atveju abejones tokių parodymų patikimumu sustiprina tai, kad kratą atlikę pareigūnai V. B. ir A. M. nurodė, jog dar jiems būnant L. P. ir O. N. gyvenamojoje vietoje, pastaroji klausė V. B., ar jai prisiėmus atsakomybę dėl rastų kanapių, L. P. teisinė padėtis būtų geresnė (t. 4, b. l. 139–140; t. 11, b. l. 36, 135). Nors O. N. neigė uždavusi tokį klausimą ir nurodė priešingai, t. y. kad V. B. jai sakė neprisiimti atsakomybės, nes neteks darbo, vaikų ir pan. (t. 11, b. l. 43), jos parodymai teismo neįtikina. Pirmiausia, nėra jokios logikos liudytojos O. N. teiginiuose dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno raginimo neprisiimti atsakomybės, V. B. neturėjo jokio pagrindo tokiems teiginiams išsakyti. Taip pat nelogiška yra tai, kad O. N., suprasdama, kad tai yra narkotinės medžiagos, jas atsinešė namo, padėjo virtuvėje esančioje spintelėje ir, nieko apie tai nesakiusi L. P., laikė, nepaisant to, kad paliktų daiktų atsiimti niekas taip ir neatėjo. Nepaisant to, kad liudytoja J. K. patvirtino O. N. parodymus, tačiau ši moteris yra pastarosios draugė ir kaimynė, ji buvo apklausta tik pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas jos parodymus vertina kritiškai.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad liudytojų V. B., F. S. ir A. M. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems bei patvirtina L. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat jie sutampa ir su kratos protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, o šių įrodymų visuma paneigia L. P. ir jam palankia baudžiamosios bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų O. N. ir J. K. parodymus. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog L. P. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2018 m. rugpjūčio 29 d., 07.15 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 0,318 g svorio kanapių (antžeminės dalys), kurių sudėtyje buvo 13,3% ? 9-tetrahidrokanabinolio, kol minėtas narkotines medžiagas rado ir paėmė kratą atliekantys policijos pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

29. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

30. L. P. padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis). Nusikalstama veika yra baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. L. P. nevedęs, turi sugyventinę, du vaikus, vienas iš jų nepilnametis (t. 8, b. l. 23), dirba UAB „A.“ (t. 8, b. l. 28). Praeityje jis teistas šešis kartus, ši nusikalstama veika padaryta laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 11, b. l. 167–176), administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų veikos padarymo metu neturėjo (t. 8, b. l. 59–60). Nei jo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant išdėstytoms aplinkybėms, L. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina dvidešimties parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu bendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu, L. P. paskirta bausme. BK 64 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu, paskirtą bausmę L. P. jau yra atlikęs – 2021 m. sausio 19 d. jis yra išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra neatliktos bausmės dalies, kuri galėtų būti pridėta prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, kas reiškia, kad L. P. skirtina galutinė dvidešimties parų arešto bausmė.

31. L. P. BPK 140 straipsnio pagrindu buvo laikinai sulaikytas 2018 m. rugpjūčio 29 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas buvo tęsiamas iki 2019 m. vasario 28 d. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 140 straipsnio 9 dalies nuostatomis, L. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas įskaitytinas į jam paskirtą bausmę ir laikytina, kad L. P. ją yra atlikęs.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria L. P. išteisintas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

L. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šią bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir L. P. paskirti galutinę subendrintą 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įkaityti L. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. vasario 28 d. išbūtą laiką ir laikyti L. P. atlikusiu bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaręs kitas asmuo, o būtent liudytoja O. N..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.