Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Prano Šimkaus,

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 6 d. – laisvės atėmimu 6 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudžiant 3 metus vairuoti transporto priemonę;

- pagal BK 144 str. – areštu 70 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 65 str., A. J. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 2 mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 3 metus vairuoti transporto priemones.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo A. J. padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė jam tinkamą bausmę bei iš esmės teisingai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus.

Dėl A. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Kaip matyti iš pateiktų apeliacinių skundų, paties eismo įvykio, kurio metu žuvo I. Č. bei buvo nesunkiai sutrikdyta A. D. ir E. M. sveikata, kilimo aplinkybių neginčija nei nukentėjusieji, nei nuteistasis. Nukentėjusieji V. Č. bei P. G. apeliaciniuose skunduose prieštarauja tam, kad apylinkės teismas iš A. J. pareikšto kaltinimo pašalino aplinkybę, jog jis šį eismo įvykį sukėlė būdamas apsvaigęs ir nuo narkotinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio. Visų pirma pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje labai išsamiai motyvavo tokį savo sprendimą, pagrindė jį faktiniais duomenimis, atsižvelgė į teismų praktika, todėl su juo kolegija visiškai sutinka.

Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-07-12, t.y. po įvykio praėjus 5 paroms, iš A. J. paėmus šlapimą buvo nustatyta, kad jis yra vartojęs kanapių (marihuanos) (1 t., 144 – 145 b. l.). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal nurodytas įvykio aplinkybes bei medicininių dokumentų duomenis, A. J. galėjo nesiorientuoti laike ir aplinkoje alkoholio ir narkotinių medžiagų poveikyje (1 t., 162 – 163 b. l.), o specialistė Ž. J. I. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kanapės yra tetrahidrokanabinolio rūgštis (haliucinogenas), kurio poveikis dirginantis, jis iškreipia smegenų neuronų veiklą, ilgainiui sugriauna neuronus ir sukelia silpnaprotystę. Vieną kartą pavartojus kanapių žmogui sutrinka nervinė veikla, įsiminimas, orientacija, dėmesio sukoncentravimas, o silpstant orientacijai, silpsta vairavimo įgūdžiai. Be to, ji taip pat nurodė, kad vartojant dažniau sutrikimai darosi stipresni (5 t., 56 – 57 b. l.). Pats A. J. taip pat pripažino iki įvykio, galimai mėnesio laikotarpiu, rūkęs „žolės“, už ką yra baustas ir administracine tvarka (3 t., 51 – 56 b. l.). Tačiau, šie duomenys apygardos teismo vertinimu leidžia daryti tik tikėtiną, o ne kategorišką, išvadą, kad nuteistasis įvykio metu galėjo būti apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų 2006-05-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452, (toliau – Neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės) 2 p. numatyta, kad apsvaigimas yra asmens psichikos būsena ar elgesio sutrikdymas, kuriuos sukelia pavartotos psichiką veikiančios medžiagos (narkotinės priemonės, psichotropinės ir kitos svaigiosios medžiagos), išskyrus etilo, metilo, propilo, butilo, amilo, heksilo alkoholį (toliau vadinama – alkoholis). Šių taisyklių 10 p. numatyta, kad policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotoją, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, įtariamą esant apsvaigusį arba kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo, nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo išrašo transporto priemonės vairuotojo siuntimą ir pristato transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Kaip nurodoma teismų praktikoje, ši nuostata svarbi dėl to, kad, atlikus medicininę apžiūrą pirmiau nurodytam terminui praėjus, jos rezultatai ne visada gali būti laikomi patikimais. Kartu pažymėtina, kad nei baudžiamajame įstatyme, nei Neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse nėra konkrečių nuostatų dėl apsvaigimo nuo narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų maksimalios leistinos koncentracijos normos vairuotojo kraujyje. Tai reiškia, kad dėl šių medžiagų specifikos, poveikio organizmui ir testavimo ypatybių netoleruojamas bet koks šių medžiagų kiekis vairuotojo organizme. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką kaltininko apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų gali būti konstatuojamas nustačius bet kokį šių medžiagų kiekį jo organizme. Ir nors kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų paprastai nustatomas atliekant kraujo tyrimą, tuo atveju, jei toks tyrimas nebuvo atliktas (pvz.: kaltininkas pasišalino iš eismo įvykio vietos) arba jo rezultatai kėlė abejonių, ši faktinė aplinkybė gali būti nustatoma ir kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz.: iš klinikinių požymių, alkoholio matuoklio duomenimis, liudytojų parodymais).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys rodo, kad šiuo atveju A. J. ne tik nebuvo iškart ištirtas dėl apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų, tačiau ir kitais byloje esančiais duomenimis nėra galimybės neabejotinai įrodyti, kad jis autoįvykį sukėlė būdamas apsvaigęs nuo šių medžiagų. Matyti, jog 2013-07-12 A. J. buvo atliktas šlapimo tyrimas dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Šiuo tyrimu buvo nustatyta, kad pacientas yra vartojęs kanapių. Tačiau šis testas buvo atliktas tik praėjus 5 dienoms po eismo įvykio, kas rodo, jog nebuvo laikytasi pirmiau minėtų Neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 10 p. reikalavimų, leidžiančių objektyviai įvertinti asmens apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė Ž. J. I. nurodė, jog tetrahidrokanabinolio rūgšties pėdsakai šlapime išlieka nuo 4 iki 28 parų, tai priklauso nuo to, kaip ji yra vartojama : kuo dažniau ir didesniais kiekiais vartojama, tuo ilgiau išsilaiko šlapime. Specialistė taip pat paaiškino, kad jeigu A. J. 2013-07-12 buvo šlapime rasta šios narkotinės medžiagos, tai nustatyti, kada jis galėjo vartoti šias narkotines medžiagas, negalima. Atliekant narkotikų testą, rezultatas yra teigiamas arba neigiamas, narkotinės medžiagos koncentracija teste nėra nustatoma. Apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų, rodo klinikiniai tyrimai : išplėsti vyzdžiai, krečia drebulys, seilėtekis, asmuo būna euforijoje. Patys apsvaigimo požymiai pavartojus narkotinių medžiagų gali trukti pusę valandos, valandą. Žmogus turi pats nurodyti, kada ir kiek vartojo šią narkotinę medžiagą, o technologijos, kuria būtų galima tai nustatyti, nėra (5 t., 56 – 57 b. l.). Taigi, apibendrintai vertinant specialistės paaiškinimus galima teigti, kad apsvaigimas nuo kanapių (marihuanos) yra konkretų ir pakankamai trumpą laiką (5 paros – kolegijos vertinimu, yra labai ilgas laiko tarpas) trunkanti asmens psichikos ar jo elgesio sutrikdymo būsena.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju pirmiau aptarti duomenys rodo tik tai, kad A. J. organizme 2013-07-12 atlikto tyrimo metu išties buvo rasta narkotinės medžiagos pėdsakų, tačiau šis faktas nesudaro pakankamo pagrindo vienareikšmiai ir kategoriškai pripažinti, jog eismo įvykį jis sukėlė būdamas nuo jos apsvaigęs. Preziumuoti, jog ne pastoviai vartojantis narkotines medžiagas ir nesantis nuo jų priklausomas, o vartojantis jas tik retkarčiais, asmuo (šiuo atveju nėra įrodymų, kad nuteistasis yra nuo narkotinių medžiagų priklausomas), visada yra jų yra apsvaigęs, kolegijos nuomone, negalima.

Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo ir baudžiamojoje teisėje galiojančio principo in dubio pro reo svarbą, kad visos abejonės ar neaiškumai, kurių negalima pašalinti ar paneigti byloje surinktais įrodymais, aiškinamos įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, jog šioje byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, jog A. J. BK 281 str. 6 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs ir nuo narkotinės medžiagos – kanapių.

Dėl A. J. skirtos bausmės

Nukentėjusieji P. G. ir V. Č. nesutinka su A. J. pagal BK 281 str. 6 d. paskirta bausme ir prašo ją griežtinti. Nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kolegijos nuomone, visi šie prašymai nėra pagrįsti.

BK 281 str. 6 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 3 iki 10 metų. Apylinkės teismas A. J. už šią veiką skyrė laisvės atėmimą 6 metams ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė 3 metus vairuoti transporto priemones. Teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, ir skyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, artimą jos vidurkiui (vidurkis – 6 metai 6 mėnesiai). Tai atitinka BK 61 str. 2 d. nuostatą, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose. BK 54 str. 2 d. numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria kaltinamajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, paskirta bausmė privalo būti ne tik adekvati ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, tačiau ir atitikti teisingumo bei protingumo reikalavimus. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei. Pagal susiformavusią teismų praktiką atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis tokiais atvejais bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo, ir paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-770/2005, 2K-73/2008, 2K-188/2009, 2K-8/2010, 2K-25/2010, 2K-89/2010, 2K-101/2010, 2K-271/2010, 2K-118/2011, 2K-433/2011.)

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas A. J. bausmę už BK 281 str. 6 d. numatytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę bei jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino, jog ši A. J. padaryta nusikalstama veika yra neatsargi, kad kaltininkas yra nevedęs, tačiau turi mažametį sūnų, kad yra neteistas, tačiau po įvykio 2013-07-07 jis padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas, be to, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinį nusikaltimą. Teismas įvertino, kad nuteistasis kelis kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus bei narkotinių medžiagų vartojimą, kad nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichoneurologinio kabineto įskaitas, o iš darboviečių charakterizuojamas teigiamai. Svarbu pažymėti tai, kad apylinkės teismas papildomai aptarė, kad A. J., nors ir nėra teistas, tačiau kaip asmenybė jis apibūdinamas labiau neigiamai, todėl už BK 281 str. 6 d. numatytą nusikalstamą veiką jam turi būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl nuteistajam pagal BK 281 str. 6 d. paskirtos bausmės, pripažįsta, kad ji individualizuota tinkamai, teisinga ir proporcinga padarytam nusikaltimui, todėl jos nei švelninti, nei griežtinti nereikia.

Apylinkės teismas tinkamai subendrino pagal BK 281 str. 6 d. ir 144 str. paskirtas bausmes iš dalies jas sudėdamas ir pagrįstai į galutinės bausmės laiką įskaitė laiką, A. J. išbūtą suėmime nuo 2013-07-13 iki 2013-08-05.

Negalima sutikti su nukentėjusiųjų P. G. bei V. Č. apeliacinių skundų argumentais, kad pernelyg švelnios bausmės skyrimą A. J. sąlygojo ir tai, kad iš kaltinimo buvo pašalinta kvalifikuojanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos. Pažymėtina, jog BK 281 str. 6 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tuomet, kai asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidžia kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, ši teisės norma numato alternatyvius požymius, kurių vieno iš išvadintų užtenka, kad asmens veika būtų kvalifikuota pagal šią teisės normą. Dviejų ar daugiau kvalifikuojančių požymių buvimas neabejotinai daro veiką pavojingesne, tačiau tai ne visada turi esminės ar lemiamos reikšmės bausmės skyrimui, kadangi, kaip jau minėta pirmiau, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d.

Dėl A. J. prašymo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes

Nuteistasis A. J. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą nukentėjusiesiems A. D. ir E. M.. Kolegijos vertinimu, tam pagrindo nėra.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų sąlygų : kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar jais kaltininkas prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 str. 1 d. 2 p. prasme.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad A. J. sukeltą eismo įvykį tiesiogiai matė bei apie jo kilimą žinojo pakankamai daug asmenų, kurių dalis buvo apklausti liudytojais – tai G. K., E. T., J. A.. Be to, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių A. J. kaltę. Matyti ir tai, kad nukentėjusieji A. D. ir E. M., kurie tiesiogiai dalyvavo eismo įvykyje, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad automobilį vairavo A. J., kuris iškart po sukelto eismo įvykio prašė A. D. prisiimti kaltę už jį, o E. M. prašė sakyti, jog automobilį vairavo A. D. (1 t., 33 – 35, 43 – 44 b. l., 5 t., 52 – 53 b. l.). Negana to, bylos duomenys patvirtina, kad A. J. po eismo įvykio pasišalino, dėl ko buvo skelbta jo paieška. Visa tai rodo, kad nuteistasis iš pradžių buvo suinteresuotas iš viso išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad A. J. žuvusiosios I. Č. artimųjų atsiprašė tik pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio pabaigoje. Visa tai leidžia tvirtinti, jog nuteistojo pareikštas atsiprašymas nebuvo tikras ir nuoširdus, jis akivaizdžiai sąlygotas siekiu tikėtis švelnesnės bausmės. Apelianto tvirtinimas, kad jis bijojo nukentėjusiųjų absoliučiai nesuvokiamas ir neįtikinimas. Taigi, šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuteistasis geranoriškai pripažino padaręs nusikaltimus ir dėl jų nuoširdžiai gailėjosi.

Kolegija nesutinka ir su tuo, kad yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p., t. y. kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Bylos duomenys rodo, kad A. J. galimai atlygino nukentėjusiesiems A. D. ir E. M. jų patirtas gydimosi išlaidas. Nors ir dėl to kyla tam tikrų abejonių, kadangi šie nukentėjusieji nuo pat tyrimo pradžios jam neturėjo jokių turtinių pretenzijų.

Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis būtų bent iš dalies atlyginęs žalą nukentėjusiajam V. Č., kuris patyrė nepalyginamai didesnę žalą lyginant su kitais nukentėjusiaisiais. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad stengėsi žalą nukentėjusiesiems atlyginti eilės tvarka, t.y. E. M. ir A. D., kurie gyvena pakankamai sunkiai, reikėjo gydytis. Tokia nuteistojo pozicija rodo tai, kad jis nepakankamai suvokia jo paties neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes, kad žmogaus gyvybę, kurią jis atėmė atsitiktinai įvykio vietoje atsidūrusiai I. Č., jis „eilės tvarka“ vertina kaip mažiau reikšmingą nei draugams padarytus sužalojimus. Kartu tai patvirtina ir jo šaltakraujišką ir labai formalų požiūrį į patį žalos atlyginimo institutą kaip aplinkybę, kuri turėtų rodyti kaltininko neabejotiną nuoširdumą siekiant pašalinti ar bent iš dalies kompensuoti jo sukeltas neigiamas pasekmes. Kolegijos vertinimu, A. J. nenoras susitikti su nukentėjusiais V. Č., P. G. ir imtis nors kokių realių veiksmų atlyginti jiems padarytą nepalyginamai didesnę žalą bei sukeltą skausmą nei jo draugams, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis tokiu būdu pasirinko lengvesnį kelią siekti to paties tikslo – įtikinti teismus, kad atlygindamas žalą jis ne tik adekvačiai suvokia tai, ką jis padarė, tačiau ir elgiasi nuoširdžiai. Tik toks jo požiūris ir elgesys leistų jį patį vertinti teigiamai, o kartu ir žalos atlyginimą pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistojo elgesys yra labai formalus, atlyginta žala nėra esminė vertinant ją įvykio metu sukeltų pasekmių kontekste, apeliantas elgiasi nenuoširdžiai, todėl šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia kolegija nemato jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad šiuo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kita. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).

Nagrinėjamu atveju nekyla net menkiausios abejonės, ar nukentėjusysis V. Č. patyrė neturtinę žalą dėl žmonos ir jo dukters motinos mirties. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam nustatytos neturtinės žalos dydžiu ir dėl to tenkinti jo skundą, priteisiant jam didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam V. Č. 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti atsižvelgė bei įvertino byloje esančių aplinkybių visumą, pernelyg nesureikšmindamas nė vienos iš jų. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos itin sunkios ir nebepataisomos pasekmės – eismo įvykio metu žuvo I. Č., kad žuvusiosios vyras patyrė didžiulį skausmą ir neigiamas emocijas, praradimą ir nebesugražinamą artimo asmens ryšį. Kartu teismas įvertino ir tai, jog draudimo bendrovė AB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajam atlygino patirtą turtinę žalą bei išmokėjo dalį – 17264 Lt, neturtinės žalos, kad nukentėjusysis dėl netikėtos ir nesavalaikės sutuoktinės mirties labai pergyvena, sutriko jo paties sveikata, vartoja raminamuosius medikamentus, kad jam buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas dėl šeimos nario mirties, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad patirti dvasiniai išgyvenimai nukentėjusiajam V. Č. dėl žmonos mirties būtų sukėlę mediciniškai konstatuotus susirgimus, kurie darytų įtaką jo viso tolesnio gyvenimo kokybei. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. yra jaunas, jo turtinė padėtis nėra gera. Be to, buvo įvertinta nukentėjusiojo bei kaltinamojo interesų pusiausvyra, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog artimo žmogaus netektis visada sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia šeimos įprastą gyvenimo būdą. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, jos laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Kita vertus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir kitus kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. Vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra žalą padariusio asmens kaltė. Nusikaltimas, numatytas BK 281 str. 6 d., kuriuo ir buvo sukeltos pirmiau minėtos itin tragiškos pasekmės, baudžiamajame įstatyme priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 16 str.). Taigi, A. J. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo, t. y. jis nenorėjo kilusių padarinių ir jų nesiekė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t.y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos metu (pavyzdžiui, nužudymo, nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui). Be to, atsižvelgiant į konkrečias bylų faktines aplinkybes, dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 15 000 Lt iki 150 000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-196/2009, 2K-383/2010, 2K-416/2010, 2K-593/2011, 2K-90/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją ir priteisdamas nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti 70000 Lt nustatė teisingą, protingą ir sąžiningą kompensavimo dydį. Keisti nuosprendį šiuo klausimu kolegija neturi pagrindo, juo labiau kad neturtinės žalos atlyginimas negali būti tiesiogiai siejamas su kaltininko nubaudimu.

Dėl kitų procesinių klausimų

Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose taip pat keliami klausimai dėl netinkamo įvairių baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo, dėl ko, anot apeliantų, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti nukentėjusiojo P. G. pateiktą kaltinimą, nepagrįstai nepripažino S. Č. bei P. G. teisės į civilinį ieškinį, S. Č. neįteikė skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio nuorašo, be pagrindo neskyrė A. J. suėmimo teismo salėje bei nepagrįstai neišsprendė daiktinio įrodymo – automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo klausimo. Tai, nukentėjusiųjų nuomone, rodo, jog teismas buvo šališkas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais nukentėjusiųjų argumentais nesutinka ir sprendžia, kad nurodomos aplinkybės negali būti pagrindu keisti skundžiamą teismo nuosprendį.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad apylinkės teismas nukentėjusiojo P. G. pateikto kaltinimo klausimą išsprendė teisingai, protokoline nutartimi, kaip tai ir numato BPK. P. G. teismo prašė A. J. veikas kvalifikuoti pagal BK 281 str. 1 d. ir 281 str. 6 d. nurodant, jog kaltininkas tyčia pažeidė KET reikalavimus. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai teisme nurodė tiek prokurorė, tiek teismas, nukentėjusiojo nurodoma aplinkybė, kad A. J. tyčia pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nekeičia jo padarytos veikos teisinio vertinimo pagal BK 281 str. 6 d., nes tokia veika yra ne tyčinė, o neatsargi. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra ir jokio pagrindo kaltininko veiksmus šiuo atveju kvalifikuoti dar ir pagal BK 281 str. 1 d., BK 281 str. 6 d. tokius veiksmus apima, o nukentėjusiojo siūloma kvalifikacija būtų tiesiog perteklinė ir šiuo atveju tikrai nereikalinga. Atkreiptinas dėmesys, kad siūlydamas nuteistojo veiksmus kvalifikuoti dar ir pagal BK 281 str. 1 d. nukentėjusysis jokių naujų jo nusikalstamų veiksmų ar naujų esminių aplinkybių, kurių nebuvo prokuroro pateiktame kaltinime.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino nukentėjusiųjų S. Č. bei P. G. teisės į civilinį ieškinį. Iš bylos matyti, kad tyrimo metu jie nebuvo pripažinti civiliniais ieškovais. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji S. Č. turėjo savo atstovą, kuris jos vardu nereiškė civilinio ieškinio. Nukentėjusysis P. G. dalyvavo teisiamajame posėdyje, kurio metu jam buvo išaiškintos jo, kaip nukentėjusiojo, teisės ir pareigos, tačiau jis taip pat nepareiškė civilinio ieškinio ir žalos atlyginti neprašė (5 t., 43, 52 b.l.). Pagal BPK 115 str. 2 d., tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, tik civiliniam ieškovui gali būti pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir nukentėjusiosios S. Č. atstovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas neišsiųsdamas nuosprendžio nuorašo nukentėjusiajai S. Č.. Pagal BPK 310 str. 3 d., kitiems asmenims, dalyvavusiems bylą nagrinėjant teisme, išskyrus išteisintąjį, nuteistąjį ar asmenį, kuriam byla nutraukta, nuosprendžio nuorašai jų prašymu įteikiami tuojau po nuosprendžio paskelbimo ar išsiunčiami per penkias dienas nuo tokio prašymo gavimo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad S. Č. ar jos atstovas buvo pateikę tokį atskirą prašymą. Negana to, nuosprendžio nuorašas buvo išsiųstas nukentėjusiajam V. Č., su kuriuo kartu gyvena ir jo dukra S. Č. (5 t., 136 b. l.), todėl neabejotina, kad nukentėjusioji galėjo laisvai sužinoti teismo sprendimą ir jo argumentus bei tinkamai realizuoti savo teisę jį laiku apskųsti. Nepagrįstas yra ir nukentėjusiojo P. G. apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas privalėjo suimti nuteistąjį teismo salėje. Pagal BPK 307 str. 1 d. 6 p., pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Taigi, šio klausimo išsprendimas yra tik teismo kompetencija.

Kolegija iš dalies sutinka su nukentėjusiojo V. Č. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė klausimo dėl jo automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo (1 t., 5 – 8 b. l.). Tačiau dėl to nebūtina keisti nuosprendį, nes šis klausimas gali būti išnagrinėtas nuosprendžio vykdymo metu, vadovaujantis BPK 361 bei 362 str. nuostatomis.

Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008). Objektyvusis nešališkumas, kuris dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu, reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Nagrinėjamoje byloje dėl visų nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti apylinkės teismo teisėjos, priėmusios skundžiamą nuosprendį, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Priešingai bylos duomenys patvirtina, jog teismas išsamiai bei nuodugniai nagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai sprendė proceso dalyvių prašymus, tinkamam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui išsireikalavo papildomos medžiagos bei išaiškino proceso dalyviams nušalinimo teisę. Vien subjektyvus nukentėjusiųjų tvirtinimas dėl teismo šališkumo negali būti pagrindu šiai aplinkybei konstatuoti.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra ir teisėtas, ir pagrįstas, jokių esminių BPK reikalavimų teismas nepadarė, todėl jį keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios S. Č. įstatyminio atstovo V. Č., nukentėjusiojo P. G., nukentėjusiojo V. Č. bei nuteistojo A. J. apeliacinius skundus atmesti.