- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2S-965-524/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07576-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“, S. B., Valstybinis studijų fondas
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2S-965-524/2014
Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-07576-2013-2)
2014 m. gegužės 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-04 nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-663-826/2014 pagal A. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys S. B., UAB „Būsto paskolų draudimas“, Valstybinis studijų fondas, antstolis A. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-04 nutartimi A. B. bankroto byloje patvirtino pateiktą patikslintą mokumo atkūrimo planą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies panaikinti, t. y. dėl plane numatytų administravimo išlaidų ir bankroto procedūros termino. Nurodo, kad teismas negalėjo patvirtinti plano, kadangi 2014-03-13 kreditorių susirinkime buvo nutarta nepatvirtinti administravimo išlaidų sąmatos nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki fizinio asmens bankroto bylos pabaigos. Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau –FABĮ) 25 str. 11 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi visiems kreditoriams, bankroto administratoriui ir fiziniam asmeniui. Minėtas kreditorių susirinkimo sprendimas apskųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs ir privalomas visiems bankroto proceso dalyviams. Klausimas dėl administravimo išlaidų tvirtinimo, keitimo, mokėjimo tvarkos nustatymo yra priskiriamas kreditorių susirinkimo kompetencijai (FABĮ 22 str. 2 d., 26 str. 4 p.). Teismas, gali atlikti tik kreditorių priimtų nutarimų pagrįstumo kontrolę ir tuo atveju, jeigu panaikina kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą vienu ar kitu klausimu, jis privalo perduoti šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Todėl teismas neturėjo teisės priimti nutarties dėl administravimo išlaidų dydžio, kai kreditorių susirinkime išlaidoms buvo nepritarta. Teismas iš esmės pakeitė 2014-03-13 kreditorių susirinkimo nutarimą 3-iuoju darbotvarkės klausimu. Nuspręsdamas dėl administravimo išlaidų teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad bankrutuojanti A. B. individualios ir/ar ūkinės veiklos nevykdo, vienintelis jos turtas – įkeistas butas, pareiškėja neturi debitorių, bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančios A. B. sandorių. Akivaizdu, kad 8 400 Lt administratoriaus atlyginimas, neskaitant dar 6 000 Lt išlaidų bankroto procedūroms atlikti, yra neadekvatus jo atliekamam darbui šioje byloje. Teismas neįvertino bankroto administratoriaus pasiūlytų bankroto administravimo išlaidų (14 904 Lt) pagrįstumo. Nustatant neadekvačią administravimo apimtims, ekonomiškai nepagrįstą, per didelę išlaidų sąmatą, kyla grėsmė kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta. Taip pat teismas nepagrįstai patvirtino 3,5 metų bankroto proceso trukmę, kadangi toks terminas pažeidžia kreditorių interesus. Iš mokumo atkūrimo plano akivaizdu, kad skolininkė nesiekia sąžiningai vykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams – praktiškai visą darbo užmokestį ketina skirti būtinųjų poreikių tenkinimui, susirasti geriau apmokamą darbą nemato galimybių, neketina imtis jokių priemonių mokumui atkurti. Tokia situacija iš esmės prieštarauja fizinio asmens bankroto paskirčiai ir tikslams bei pažeidžia kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas visų šių argumentų nevertino.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinis studijų fondas atsiliepime prašo atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai patvirtino ne maksimalų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą. Taip bus pažeista skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra, kadangi pasibaigus nustatytam terminui (po 3,5 metų) būtų patenkinta tik iki 2 proc. kiekvieno kreditoriaus reikalavimų. Maksimalus terminas suteiktų galimybę kreditoriams atgauti didesnę skolų sumą, o pareiškėjai – daugiau galimybių susirasti geriau apmokamą darbą bei grąžinti didesnę dalį skolos.
Daugiau atsiliepimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl teismo teisės patvirtinti mokumo atkūrimo planą.
Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės patvirtinti pateikto mokumo atkūrimo plano vien todėl, kad plano nuostatoms nepritarė kreditorių susirinkimas, yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad skundžiama teismo nutartimi buvo patvirtintas patikslintas planas. Fizinių asmenų bankroto įstatymas numato, kad mokumo atkūrimo planas teismui gali būti pateikiamas tvirtinti nepaisant to, kad jam nepritarė kreditorių susirinkimas, ir teismas turi teisę tokį planą patvirtinti nutartimi priimta žodinio proceso tvarka (FABĮ 8 str. 2, 6, 8 d.).
Dėl administravimo išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad administratoriaus atlyginimo už gautą parduotą nekilnojamąjį turtą procentinė išraiška nėra per didelė, iš esmės motyvavo tuo, kad atlyginimo procentinė išraiška nėra didesnė, nei FABĮ 22 str. 5 dalyje nustatyta maksimali (15 proc.). Tačiau teismas visiškai nevertino būsimų administravimo veiksmų šioje byloje, t. y. ar jie sudėtingi, reikalaujantys daug laiko ir pan., ir ar būtina byloje nagrinėjamu atveju remtis maksimalia įstatyme nustatyta suma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismų praktika pagrįstai apeliantės argumentais, kad atlyginimas bankroto administratoriui turi atitikti jos vykdomų funkcijų pobūdį, mąstą, bylos sudėtingumą. Teismas šių aplinkybių nevertino, iš esmės nemotyvavo, nutartyje painioja atlyginimą administratoriui su administravimo išlaidomis. Teismas nevertino, kodėl administravimo išlaidoms skiriama turto pardavimo kainos procentinė dalis turi padidėti tris kartus vien todėl, kad turtas bus parduotas dešimčia tūkstančių litų brangiau, t. y. nuo 100 000 Lt iki 110 000 Lt, ir kaip toks išlaidų padidėjimas susijęs su administratoriaus atliekamais administravimo veiksmais. Pavyzdžiui, pardavus turtą už didesnę kaip 110 000 Lt kainą, administravimo išlaidoms mažiausiai tektų 16 500 Lt, o hipotekos kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 93 500 Lt, tačiau pardavus turtą pigiau, pavyzdžiui, už 100 000 Lt, administravimo išlaidoms būtų skirta 5 000 Lt, o hipotekos kreditoriui – 95 000 Lt, t. y. daugiau, nei tuo atveju, jei turtas būtų parduotas brangiau. Taigi kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ būtų naudingiau, jei skolininkės turtas būtų parduotas pigiau. Taip pat teismas neįvertino, kad per visą plano įgyvendinimo terminą kreditoriui Valstybiniam studijų fondui pagal planą būtų grąžinta tik 105,48 Lt (1,5 proc. visos skolos), o UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 3 674,16 Lt (1,67 proc.), t. y. iš viso kreditoriams pagal planą būtų sumokėta 3 779,64 Lt, kai atlygis administratoriui sudarytų 8 400 Lt, t. y. šis daugiau kaip du kartus viršytų kreditoriams išmokėtą sumą.
Dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino.
Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu tik nurodė, jog jis ne ilgesnis, nei nustatyta įstatyme, bei kad atsižvelgiant į pareiškėjos skolos kreditoriui dydį, pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pareiškėjos plane numatytą 3,5 metų plano įgyvendinimo terminą, teismo nuomone, 3,5 metų (42 mėnesių) terminas fizinio asmens mokumui atkurti yra pakankamas, kad reikšmingai pasikeistų fizinio asmens pajamos ir mokumas, atsižvelgiant į skolos dydį.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl termino yra formali ir iš esmės nepagrįsta. Iš mokumo atkūrimo plano matyti, kad A. B. savo skolos kreditoriams pagal planą pilnai nepadengtų nei tuo atveju, jei jis būtų vykdomas maksimalų įstatyme nustatytą 5 metų terminą. Kadangi per plano įgyvendinimo laikotarpį ji neketina nei kelti savo kvalifikacijos, nei susirasti geriau apmokamą darbą, nei gauti kokių kitų papildomų pajamų, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ji savo mokumą atkurs anksčiau nei per maksimalų įstatymo nustatytą 5 metų terminą.
Mokumo atkūrimo plano projektą ruošia bankrutuojantis fizinis asmuo, o teismas tegali jį patvirtinti arba ne, tačiau negali plano keisti (FABĮ 8 str.). Planas yra vientisas dokumentas, skirtingos plano dalys gali būti susijusios viena su kita tokiu būdu, kad kurios nors dalies pakeitimas iš esmės pakeistų bankrutuojančio fizinio asmens valią ir dėl kitų dalių nuostatų – pavyzdžiui, nustačius kitokį plano įgyvendinimo terminą arba administravimo išlaidoms skiriamą fizinio asmens piniginių lėšų dalį, gali pakisti fizinio asmens ketinimai dėl priemonių, skirtų mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kt.), dėl išlaidų būtiniems poreikiams dydžio ir pan. Todėl teismas mano, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį iš dalies, t. y. tik dėl plano nuostatų administravimo išlaidų ir plano įgyvendinimo termino, juo labiau, kad ir teismas nutartimi tvirtindamas planą neanalizavo visų plano nuostatų atskirai ir planą patvirtino iškart visą, o ne kiekvieną jo nuostatą atskirai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, ir klausimas išspęstinas iš esmės – planas netvirtintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p., 339 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-04 nutartį panaikinti, pareiškėjos A. B. mokumo atkūrimo plano netvirtinti, perduoti pareiškėjai planą keisti.
Byloje dalyvaujantiems asmenims išaiškintina, kad pakeisto plano rengimo, pateikimo administratoriui, kreditorių susirinkimui ir teismui procedūros turi būti atliktos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta tvarka ir terminais.