Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pateikė išvadą, jog kriterijai, pagal kuriuos remiantis atsakovai priskirtini trečiajai elektros energijos vartotojų grupei yra: 1) objektui yra suteikta leistinoji galia – 50 kW; 2) objekto pagrindinė naudojimo paskirtis – negyvenamoji. Objekto, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų elektros tinklų, savininkas (antrosios ir trečiosios grupės vartotojas), jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, privalo mokėti galios dedamąją nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto.

Atsakovas prašė išvados teikiančios institucijos papildomai atsakyti į šiuos klausimus:

1) Ar AB „Energijos skirstymo operatorius“ galėjo dalinant komercinės paskirties objektą nepadalinant elektros galios?

2) Ar ESO galėjo du komercinės paskirties objektus (priklausančius senajam savininkui) prijungti prie 5 aukštų daugiabučio gyventojų bendro naudojimo patalpoms skirto įvado?

3) Ar atsakovams turint neterminuotą UAB „Ignitis“ sutartį su ESO galėjo vienašališkai, be pranešimo, sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį, kuri vis dar nepasirašyta, motyvuodama tuo, kad nebuvo įmanoma rasti savininko, nors sistemoje matė atsakovų jau sudarytą sutartį su UAB „Ignitis“?

4) Ar UAB „Ignitis“ galėjo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį ir ignoruoti atsakovų įmokas už elektros energiją?

5) Ar galėjo ESO savavališkai perrašyti sutartį? Sutartis buvo sudaryta objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), su savo unikaliu objekto numeriu, o perrašyta atsakovų įsigytam objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), su kitu unikaliu objekto numeriu.

Išvadą teikianti institucija 2025 m. rugpjūčio 28 d. pateikė papildomą išvadą byloje. Atsakydama į atsakovo užduotus 1, 2 ir 5 klausimus nurodė, kad Apraše nenustatyta operatoriaus pareiga automatiškai „paskirstyti“ anksčiau suteiktą leistinąją naudoti galią buvusiam objektui, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), tarp naujai suformuotų objektų. Nurodė, kad kiekvienas naujas objekto vartotojas turi teisę individualiai kreiptis į ESO dėl konkretaus objekto elektros įrenginių prijungimo laikantis Apraše nustatytos tvarkos, todėl padarė išvadą, jog operatorius turėjo teisę prijungti trečiąjį objektą (t. y. vieną iš trijų padalintų patalpų) prie esamo 50 kW įvado, jeigu buvo pateikta paraiška, nuosavybės dokumentai ir įvykdytos nustatytos prijungimo sąlygos. O šių patalpų savininkas privalo mokėti galios dedamąją nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo – pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Išvadą teikianti institucija atsakydama į 3 ir 4 klausimus nurodė, kad atsakovai buvo informuoti apie tai, kad UAB „Ignitis“ tiekė elektros energiją bendrosioms namo reikmėms ir už tai pateikė atsakovui PVM sąskaitas faktūras pagal UAB „Ignitis“ pateiktus duomenis, o sutarties su nepriklausomu elektros energijos tiekėju dėl elektros energijos tiekimo patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), atsakovai nebuvo sudarę, todėl vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, užtikrinamas garantinis tiekimas, kurį tiekia ieškovė. Todėl atsakovai turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove ne tik už galios dedamąją, bet ir už garantinį elektros energijos tiekimą patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl faktinių bylos aplinkybių.

Ieškovė savo reikalavimus grindžia šiai įrodymais: PVM sąskaitomis-faktūromis už ginčo laikotarpį, priskaitymų ir mokėjimų ataskaita, išplėstinėmis elektros energijos persiuntimo skaičiuotėmis, kuriose nurodomas objekto Nr. (duomenys neskelbtini) ir kliento kodas (duomenys neskelbtini) (Failas 2, puslapiai 165-289).

Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nutraukus ankstesniam savininkui sutartį su ieškove dėl energijos tiekimo objektui adresu: (duomenys neskelbtini), atsakovas nepasirinko nepriklausomo tiekėjo. Nors atsakovas nurodė, kad jis yra sudaręs sutartį su UAB „Ignitis“, tačiau ši sutartis sudaryta su atsakovu, dėl bendro naudojimo patalpų tiekiamai elektros energijai, todėl ankstesniam savininkui nutraukus sutartį su ieškove dėl energijos tiekimo atsakovui priklausančioms komercinėms patalpoms buvo reikalinga nauja sutartis, o jos atsakovas su nepriklausomu elektros energijos tiekėju nesudarė.

Taigi, ieškovė teikia garantinio tiekimo paslaugą vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo elektros energijos tiekėjo. Ieškovės atstovė patvirtino, kad atsakovas sutarties su nepriklausomu tiekėju nesudarė, todėl pareiga užtikrinti elektros energijos tiekimą teko ieškovei.

Energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2010 m. vasario 11 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 (skolos sudarymo laikotarpiu galiojusi redakcija) patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės). CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus.

Pažymėtina, jog energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuojantis CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis nenustato specialių taisyklių energijos tiekimo sutarties formai. Tai reiškia, kad šios sutarties sudarymui pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad asmenys nėra sudarę rašytinės formos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, nesudaro pagrindo teigti, kad jie nėra saistomi energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar asmenys nėra išreiškę valios sudaryti sutartį kita forma, įskaitant ir valios išreiškimą konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į elektros energijos tiekimo ypatumus ir į energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, tokia sutarties šalių valia yra išreiškiama energijos tiekėjui ir vartotojui sutikus nustatyta tvarka prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų. Taigi vartotojo valia, kuria išreiškiamas sutikimas prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nulemianti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Tokiu atveju sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų.

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl elektros energijos sutartinių santykių kvalifikavimo, kai nėra sudarytos rašytinės formos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, pripažįstama, kad tokio pobūdžio sutartys laikomos sudarytomis esant dviejų teisiškai reikšmingų faktų visumai: 1) elektros energijos tiekėjas tiekia elektros energiją, 2) vartotojo elektros energiją naudojantys įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, 16 punktas). Ši juridinę reikšmę turinčių faktų visuma suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitinka elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje.

Remiantis Taisyklių 101 punktu, tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai nėra sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, už patiektą energiją pareiga atsiskaityti tenka savininkui, neužtikrinusiam, kad jam priklausančiame objekte elektros energija būtų vartojama tik sudarius sutartį su energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų pareigos apmokėti skolą už rezervuotą 50 kW leistinąją naudoti galią ir kitas su elektros energijos persiuntimu susijusias paslaugas, tiektą elektros energiją, laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. atsakovų nuosavybės teise valdomam objektui, adresu (duomenys neskelbtini), kuris iki 2019 m. gegužės 9 d. buvo kito asmens nuosavybė. Atsakovas savo pareigą apmokėti už galią, rezervuotą objekte, ginčija tuo, jog skolos susidarymo laikotarpiu jis rašytinės sutarties su ieškove nesudarė, todėl ir galios dedamosios mokestis jam neturėjo būti skaičiuojamas, o baigiamosiose kalbose prašė skolos susidarymo laikotarpiu jam skaičiuoti mokestį už sumažintą 10 kW galią. Atsakovas laikė, kad ieškovės paruoštos sutarties nepasirašė, todėl tarp šalių nesusiklostė energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir atsakovas neturi prievolės mokėti ieškovei. Be to, atsakovas sutartį dėl energijos pirkimo–pardavimo buvo sudaręs su trečiuoju asmeniu UAB „Ignitis“, kuris tiekė elektros energiją jo valdomam objektui ir jam mokėjo įmokas už tiektą elektros energiją. Savo argumentams pagrįsti pateikė atsakovo pasirašytą su trečiuoju asmeniu UAB „Ignitis“ 2019 m. gruodžio 31 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), suteiktas kliento kodas (duomenys neskelbtini) (Failas 3, puslapiai 19-21). Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

Objektui yra suteikiama leistinoji naudoti galia, pirmą kartą prijungiant elektros įrenginius įrengtus objekte, prie ieškovės skirstomųjų tinklų. Nagrinėjamu atveju nepriklausomai nuo to, kad objektui reikiamą galią užsakė kitas vartotojas (buvęs objekto savininkas), sudarydamas sutartį su ieškove, objektui jau yra rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia (50 kW) ir ji negali būti savaime keičiama ar panaikinama be savininko prašymo (valios). Tik objekto savininko prašymu gali būti atjungiami vartotojo elektros įrenginiai nuo operatoriaus elektros tinklų ir demontuojami elektros apskaitos prietaisas bei elektros atvadas, išskyrus (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 40, 41 ir 43 punktuose nustatytus atvejus, kai šie veiksmai gali būti atliekami operatoriaus iniciatyva. Ieškovė, vadovaujantis Taisyklių 42 punktu turi teisę (pabrėžtina, bet ne pareigą) atjungti vartotojo elektros įrenginius nuo operatoriaus elektros tinklų ir demontuoti elektros apskaitos prietaisus ir elektros atvadą, ir tai atliekama tik tada, kai sudarytos sutartys nutraukiamos su vartotoju Taisyklių 40, 41 ir 43 punktuose nustatytais atvejais. Kitais atvejais, vadovaujantis teisės aktais, pats objekto savininkas turi informuoti ieškovę, kad nepageidauja vartoti elektros energijos objekte ar prašyti sumažinti galingumą, tačiau atsakovas tokio prašymo, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, po 2019 m. gegužės 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties ieškovei nepateikė ir tik prasidėjus teisminiams ginčams pateikė prašymą ieškovei sumažinti galią iki 10 kW.

Taisyklių 49 punkte reglamentuota, <...> Naujasis objekto savininkas privalo per 5 kalendorines dienas nuo buvusio savininko pranešimo gavimo, bet ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo objekto nuosavybės teisės įgijimo, kreiptis į tiekėją ir (ar) operatorių dėl naujų sutarčių sudarymo. Buvęs objekto savininkas A. M. 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į ieškovę, informuodamas, kad jis nebėra ginčo objekto savininkas, todėl nemokės gaunamų ieškovės išrašomų sąskaitų, taip pat prašė grąžinti į jo banko sąskaitą įmokas, kurias yra sumokėjęs už objektą jau po nuosavybės teisės perleidimo (Failas 3, puslapiai 198-199). Ieškovė gavusi šį buvusio savininko prašymą ir informaciją apie naują objekto savininką, nustatė, kad nuo 2019 m. gegužės 9 d. objekto savininkai yra atsakovai. Atsakovai, nuosavybės teise įsigiję objektą, į ieškovę dėl elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutarties sudarymo nesikreipė, nors tokia pareiga vartotojui yra nustatyta Taisyklių 49 punkte.

Akcentuotina ir tai, kad galios dedamoji yra taikoma visiems antrosios ir trečiosios grupės vartotojams, kurių objektai yra prijungti prie operatoriaus elektros skirstomųjų tinklų.

Atsižvelgiant į tai, kad objektas, kuriam yra teikiama elektros energija, yra komercinės paskirties, jam, vadovaujantis taisyklių reikalavimais, skaičiuojamas galios dedamosios mokestis, objektas nuosavybės teise skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovams, todėl jiems tenka pareiga mokėti už galios dedamąją, nepaisant aplinkybės, kad net jei tarp ieškovės ir atsakovų nebuvo pasirašyta elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutartis.

Pats atsakovas, teikdamas paaiškinimus, teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo, jog objekto daliai yra rezervuota 50 kW galia, tačiau dėl galios sumažinimo po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo nustatyta tvarka į ieškovę nesikreipė. Atsakovas neginčijo, kad galimybę vartoti elektros energiją turėjo visu laikotarpiu, jo įrenginiai buvo prijungti prie elektros tinklų ir dėl jų atjungimo atsakovas jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Taigi tarp šalių susiklostę santykiai atitinka elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius ir atsakovui kyla pareiga atsiskaityti pagal šią sutartį. Be to, iš atsiliepime į ieškinį atsakovo nurodytų aplinkybių nustatyta, kad atsakovas naudojosi ieškovės savitarna, nes su atsiliepimu pateikė teismui su ieškove 2020 m. rugsėjo 19 d. sutarytą sutartį. Tuo tarpu kitos atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės apie šalių santykių eigą, ieškovės komunikaciją nėra tiesiogiai susiję su ieškovės reikalavimu dėl skolos priteisimo.

Taigi, nors rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių pasirašyta nebuvo, tačiau aplinkybės, kad atsakovas pats bylos nagrinėjimo metu ne kartą patvirtino, jog norėjo, kad jo patalpoms būtų tiekiama elektros energija, jo elektros energiją naudojantys įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, o ieškovė tiekė elektros energiją, patvirtina, jog atsakovas išreiškė savo valią, kad jo nuosavybės teise valdomas objektas būtų prijungtas prie energijos tiekimo tinklų ir į šį objektą būtų tiekiama elektros energija, todėl laikoma, kad tarp šalių egzistuoja sutartiniai santykiai dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo, atsakovui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais.