- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2S-550-896/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00775-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui A. K. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (kreditorė) Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. sausio 6 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui A. K. dėl 60 589,24 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 7 921,20 Eur palūkanų bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, išieškojimo.
2. Ieškovė (kreditorė) Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 68 510,44 Eur sumai skolininkui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką arba trečiuosius asmenis, nes skolininkas vengia mokėti žemės nuomos mokestį ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
3. Teismas 2020 m. sausio 17 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo tenkino pareiškimo reikalavimus ir nutarė išieškoti iš skolininko kreditorės naudai 60 589,24 Eur skolą, 7 921,20 Eur palūkanas bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. nutartimi kreditorės Vilniaus miesto savivaldybės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
5. Teismas nurodė, kad kreditorė nepateikė pakankamų duomenų, kurie įrodytų teismo įsakymo neįvykdymo grėsmę. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą apie skolininko nesąžiningumą ir tuo pagrindu imtis priemonių šalinti grėsmę būsimo teismo įsakymo įvykdymui. Kreditorė nepateikė jokių patikimų ir įtikinamų rašytinių įrodymų, leidžiančių teismui nustatyti bent preliminarią skolininko finansinę padėtį, sprendžiant ar skolininko atžvilgiu taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Kreditorė taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkas gali bandyti ar bando parduoti, nuslėpti turtą. Teismas sprendė, kad nenustačius laikinosios apsaugos priemonės taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės taikymas negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė (kreditorė) Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartį, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priimti naują nutartį – tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas suteikia skolininkui nepagrįstą pranašumą kreditorės atžvilgiu ir taip pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės interesus. Kreditorė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. tik reikalavimo ribose, tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo įsakymo įvykdymas.
6.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia aplinkybė, jog skolininkui 2019 m. spalio 24 d. buvo išsiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir ekonomikos skyriaus raštas Nr. A51-102278/19(2.14.3.6-AD25) „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio prievolių apskaičiavimo“, kuriame buvo išsamiai pateikta informacija, susijusi su valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimu ir visa kita susijusi informacija bei raginimas sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. 2019 m. gruodžio 3 d. buvo išsiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir ekonomikos skyriaus raštas Nr. A51-116463/19(2.14.3.6-AD25) „Dėl informacijos pateikimo apie valstybinės žemės nuomos mokesčio prievoles“, kuriuo buvo pateikta papildoma informacija ir nurodytas prievolės sumokėjimo terminas bei išieškojimo tvarka. Skolininkas iki šiol prievolės neįvykdė, skola nėra sumokėta. Ši aplinkybė rodo, kad skolininkas vengia mokėti žemės nuomos mokestį ir, jog išieškojimas įmanomas tik teismine tvarka pritaikant laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šios priežasties buvo teiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo (Nr. A104-81/20(3.11.1E-AD20)). Teismas 2020 m. sausio 17 d. priėmė teismo įsakymą.
6.3. Skolininkas yra fizinis asmuo, reikalavimo suma jam, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė (60 589,24 Eur). Tai taip pat objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo nevykdymo riziką. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, prašomos priteisti sumos išieškojimas gali užsitęsti, o tai tik dar labiau padidintų ieškovo nuostolius ir galėtų turėti itin reikšmingą neigiamą poveikį viešajam interesui, kurį siekiama apsaugoti.
6.4. Byla dėl skolos už nuomos mokesčio priteisimą turi viešojo intereso elementų, todėl laikinosios apsaugos priemonės tokio pobūdžio byloje taikytinos taip pat ir apsaugant viešą interesą. Vilniaus apygardos teismas ne kartą yra konstatavęs, jog atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, t. y. mokesčių valstybei (savivaldybei), sumokėjimą, darytina išvada, kad byla turi viešo intereso elementų, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikytinos apsaugant viešą interesą (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. civilinėje byloje Nr. 2S-1338-492/2009, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1375-492/2009, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1364-340/2011).
6.5. Kreditorės prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo skolininko daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas, atmesdamas kreditorės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas (skolininkas) A. K. prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos esminius motyvus:
7.1. Kreditorės prašoma priteisti suma skolininkui A. K. nėra didelė. Pati kreditorė nurodo, kad skolininkas vien žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turi pastatų, kurių užstatytas plotas 2 528,15 kv. m, kas patvirtina, kad skolininkas turi daug nekilnojamojo turto. Be to, A. K. su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia duomenis apie jo turimą nekilnojamąjį turtą. Pateikti duomenys patvirtina, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, rinkos vertė yra 2 329 993 Eur, mokestinė vertė yra 1 614 817,28 Eur, nuo kurios A. K. vien už šį turtą per metus moka 16 148,17 Eur žemės mokesčio.
7.2. Kreditorė skolininko nesąžiningumo neįrodinėjo ir tikėtinų duomenų, kad skolininkas turi ketinimų (ar gali) turimą turtą perleisti, paslėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdamas sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, jeigu jis būtų priimtas kreditorės naudai, neteikė. Atsižvelgiant į A. K. turtinę padėtį, į turimo nekilnojamojo turto kiekį, nerealu manyti, kad dėl kreditorės pareikšto reikalavimo jis galėtų paslėpti ar perleisti visą savo turimą turtą, todėl teismas pagrįstai atsisakė areštuoti skolininko turtą.
7.3. Kreditorė tik deklaratyviai teigia, kad tariamai skolininkas yra nesąžiningas, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikia. Kreditorė savo reikalavimą grindžia prokuratūros nutarimu ir jį įvardija kaip viešąjį interesą, tačiau prokuratūra nenurodė kreditorei konkrečios mokėtinos sumos už naudojimąsi valstybine žeme, nes prievolė apskaičiuoti teisingą žemės mokestį tenka būtent kreditorei.
7.4. Pati kreditorė yra nesąžininga skolininko atžvilgiu, nes reikalauja priteisti 60 589,24 Eur žemės mokesčio sumą, pati nesuprasdama, už kokį žemės plotą jis yra apskaičiuotas ir to negalėdama paaiškinti skolininkui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl toliau spręstinas klausimas dėl skundžiamos nutarties materialinių aspektų (turinio) teisėtumo / neteisėtumo.
9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – skolininkui priklausančio turto arešto, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorė Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. sausio 6 d. pateikė Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui A. K. dėl 60 589,24 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 7 921,20 Eur palūkanų bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, išieškojimo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti 68 510,44 Eur sumai skolininkui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką arba trečiuosius asmenis. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo tenkino pareiškimo reikalavimus ir nutarė išieškoti iš skolininko kreditorės naudai 60 589,24 Eur skolą, 7 921,20 Eur palūkanas bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
11. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartimi, prašo nutartį panaikinti, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Apeliantės teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Ginčas vyksta dėl didelės pinigų sumos. Be to, skolininkas iki šiol nėra įvykdęs prievolės. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeista šalių interesų pusiausvyra, skolininkui bus suteiktas nepagrįstas pranašumas.
12. Pirmiausia pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.).
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Kreditorė atskirajame skunde nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių galimą skolininko procesinį nesąžiningumą. Teismas pažymi, jog kreditorės nurodytos aplinkybės, susijusios su skolininko prievolės netinkamu vykdymu kreditorei, turės būti vertinamos nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, bet šios aplinkybės neturi įtakos įrodinėjant sąlygas prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasisako, kad tokios aplinkybės, kaip sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, sudaro ginčo iš esmės nagrinėjimo dalyką ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali būti vertinamos kaip jau įrodytos ar pagrindžiančios atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-731-516/2017).
14. Apeliantės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos siekiant apsaugoti viešąjį interesą, kadangi byla dėl skolos už valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimą turi viešojo intereso elementų. Pažymėtina, kad įstatymo nuostatos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato tam tikras būtinąsias sąlygas, kurioms egzistuojant yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepriklausomai nuo to ar byla yra susijusi su viešuoju interesu, ar ne. Apeliantės nurodytos nutartys šios nutarties 6.4. p. priimtos 2009–2011 metais Vilniaus apygardos teismo, tuo tarpu naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pasisakoma būtent dėl būtinųjų sąlygų – ieškovo reikalavimų tikėtino pagrįstumo ir grėsmės teismo spendimo neįvykdymui, nustatymo, kurios ir yra pagrindas tokias priemones taikyti. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
15. Nagrinėjamu atveju kreditorė nepateikė duomenų, kad skolininkas ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 straipsnis). Vadinasi, kreditorė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 straipsnis). Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio/pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimas, kreditorei nepateikus įrodymų, jog skolininkas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti skolininko teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
16. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.