Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Disona“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Disona“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, tretieji asmenys UAB „Giransa“, UAB „Vilniaus parkai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011-03-04 nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino; ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovui UAB „Disona“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 13 586 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 13 586 Lt sumos, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Teismas nustatė, jog tarp šalių susiklostę valstybinės žemės nuomos santykiai; laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti teismo sprendimo dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, t. y. mokesčių valstybei, sumokėjimą, todėl konstatuota, kad byla turi viešo intereso elementų, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtinas siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o aplinkybės, ar yra reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Atsakovo įsiskolinimas yra atsiradęs seniai ir jis vengia atsiskaityti su ieškovu jau nuo 2005 m., todėl teismas laikė, kad, atsižvelgiant ir į viešojo intereso apsaugą bei į galimus atsakovo veiksmus, siekiant išvengti galimai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymo, yra CPK 144 str. 1 d. numatytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 str. 7 d.), taigi atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos Civilinio proceso kodekso normos su pakeitimais, numatytais Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480, ir įsigaliojusiais nuo 2011-10-01; tačiau skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas vadovaujantis nutarties priėmimo metu galiojusiomis Civilinio proceso kodekso normomis.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas CPK 144 str. 1 d. (įst. red. iki 2011-10-01) – tokios priemonės gali būti taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Taip pat įvertintinas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas viešojo intereso užtikrinimo aspektu. Teismas, taikydamas CPK 145 str. (įst. red. iki 2011-10-01) numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalėjo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakako įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima arba, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią realią grėsmę įžvelgė ir konstatavo. Dėl to pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas nurodo, jog didžiojo dalis atsakovo įsiskolinimo yra susidariusi nuo 2005 m., tai vertina, kaip atsakovo nepagrįstą vengimą sumokėti ieškinyje nurodytą sumą; be to, žemės nuomos mokestis už 2005, 2006, 2007, 2008, 2009 metus deklaruotas tik 2010-11-04, ką patvirtina ieškovo pridėtos valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos (b.l. 29-33). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybes, jog žemės nuomos mokesčio deklaracijos už 2003-2009 metus pateiktos tik 2010-11-04, patvirtina ir paties apelianto su atskiruoju skundu pateikti įrodymai (b.l. 53-60). Laikytina, kad ieškovas savo prašymą dėl grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui pakankamai pagrindė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią realią grėsmę įžvelgė ir konstatavo.

Tuo tarpu apeliantas nepateikė pakankamų įrodymų tokiai grėsmei paneigti. Kaip minėta, paties apelianto pateiktos deklaracijos tik 2010-11-04, už laikotarpį nuo 2003 metų, patvirtina jo pasyvumą. Pateiktos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymos, kad apeliantas 2011-01-25 ir 2011-02-01 yra atsiskaitęs, patvirtina, kad apeliantas atsiskaitė, tačiau neįrodo, jog toks atsiskaitymas nebuvo pradelstas ir pan., kadangi nepateikti duomenys, kokias įmokas ir kokiais laikotarpiais apeliantas turėjo sumokėti. Apeliantas nurodo, jog prašoma priteisti suma įmonei nėra didelė, šiam teiginiui pagrįsti pateiktas 2010-09-30 dienos balansas. Teismas pažymi, kad apie juridinio asmens finansinę padėtį galima spręsti iš jo ir su juo susijusių įmonių turimo kilnojamojo/nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose bei įmonės kasoje kitimo, taip pat įmonės vykdomos veiklos mąsto, gaunamo pelno/nuostolių ir pan. Pateiktas balansas (b.l. 52) apelianto geros turtinės padėties būklės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu nepatvirtina; balansas teiktas kartu su atskiruoju skundu 2011-03-23, tačiau balanso duomenys neaktualūs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentui, kadangi jie 2010-09-30 dienos, ir nėra galimybės pagal juos įvertinti realią apelianto turtinę padėtį ir mokumą, be to, kaip minėta, vien tik balanso duomenų nepakanka, norint nustatyti juridinio asmens finansinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti duomenys nepatvirtina geros apelianto finansinės būklės ir nepaneigia viešojo intereso principo užtikrinimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Pažymima, jog laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis bei hipotetinių prielaidų konstatavimu bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2011-03-04 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Iš apelianto (atsakovo) UAB „Disona“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 7,25 Lt (b.l. 72) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336, 337, 339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Disona“ 7,25 Lt (septynis litus, 25 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).