Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos teismo pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apygardos teismas (toliau – ir Teismas) 2020 m. spalio 19 d. nutartyje kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, ir atsakovės) 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 ir 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių atskiros nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir eilei Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, o būtent:

1.1. Ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.3 punktas, kuriame nustatyta, kad, jei asmuo tapo valstybinės žemės naudotoju (įsigijo ir (ar) išsinuomojo ar kitokiu pagrindu naudoja nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės) iki 2008 m. gruodžio 31 d., valstybinės žemės naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtiną Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 9 punkte, neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 891 (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 1 Klausimas).

1.2. Ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 9 ir 9.1 punktai, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomi tokie mokesčio tarifai: 9.1. fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomas 9.2 ar 101 punktas), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 1,5 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 2 Klausimas).

1.3. Ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.5 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas „už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų) dalį jų užimame žemės sklype“ neprieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 893 (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 3 Klausimas).

1.4. Ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.1 punktas, kuriame nustatyta, kad jei valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta arba sprendimas leisti naudotis valstybine žeme buvo priimtas, arba nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, įsigytas iki 2008 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 8.2, 8.3, 8,4 ir 8.5 punktuose numatytus atvejus) mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių taisyklių 11 punkte, neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 14 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 893 (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 4 klausimas).

1.5. Ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 11 ir 11.1 punktai, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams, kuriems mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 8.1 punkte nustatyta tvarka, nustatomi tokie mokesčio tarifai: 11.1 juridiniams asmenims (išskyrus atvejus, nustatytus 11.2 punkte), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 2 proc., fiziniams asmenims – 1,5 proc. mokesčio tarifas, neprieštarauja CK 1.2 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 893 (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 5 Klausimas).

1.6. Ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punktas, kuriame nustatyta, kad „jei valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaryta, bet pastatas ar statinys stovi suformuotame valstybinės žemės sklype, valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal suformuoto sklypo duomenis už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų), statinių dalį jų užimame žemės sklype“, neprieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 893 (nuo 2009 m. sausio 1 d.) (Žin., 2008, Nr. 107-4098) redakcija) (toliau – ir 6 Klausimas).

2. Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 ir 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (toliau kartu – ir Taisyklės) atskiros nuostatos, remiantis kuriomis Vilniaus miesto savivaldybė paskaičiavo valstybinės žemės nuomos mokestį, kurį privalo mokėti atsakovas civilinėje byloje, gali prieštarauti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir eilei Vyriausybės norminių aktų konkrečioms nuostatoms.

Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.1 punktas, numatantis galimybę apskaičiuoti žemės sklypo vertę pagal Žemės įvertinimo metodiką išnuomojant be aukciono valstybinės žemės sklypus, neteko galios 2010 m. gruodžio 29 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 22 d. nutarimui Nr. 1813 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“. Taigi liko galioti tik šio nutarimo (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. rugsėjo 19 d.) 5.8 punkto nuostata, numatanti, kad valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, vertė yra apskaičiuojama pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius, ir ši nuostata įsigaliojo iki Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 1-1972 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių įsigaliojimo. Sistemiškai aiškinant Vyriausybės nutarimo Nr. 205 (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. rugsėjo 19 d.) 5.8 punkto nuostatas ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) 2 punkto nuostatas, žemės nuomos mokestis, taip pat valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, naudojimo mokestis yra apskaičiuojamas pagal žemės sklypų vertę, nustatytą pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius. Be to, 2014 m. Taisyklių 9.1 punkte nustatyta, kad asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d., (įsigijusiems ir (ar) išsinuomojusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomas 1,5 proc. tarifas. Be to, 2014 m. Taisyklių 9.1 punkte nustatyta, kad asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d., (įsigijusiems ir (ar) išsinuomojusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomas 1,5 proc. tarifas. Sistemiškai aiškinant šį punktą su 2014 m. Taisyklių 8.3 punktu, darytina išvada, kad 1,5 proc. tarifas taikomas nuo pagal Žemės įvertinimo metodiką apskaičiuotą žemės sklypo vertę. Tuo tarpu pagal 2014 m. Taisyklių 10 punktą, valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.2 ar 6.4 punktuose, asmenims, tapusiems žemės naudotojais 2009 m. ir vėlesniais metais (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme) ar valstybinės žemės nuomininkams, sudariusiems valstybinės žemės nuomos sutartis 2009 m. ir vėlesniais metais, nustatomas jau tik 0,4 proc. mokesčio tarifas (iki 2016 m. birželio 3 d. – 0,15 proc. tarifas). Sistemiškai 2014 m. Taisyklių 9.1 punktą aiškinant su minėtu 2014 m. Taisyklių 8.3 punktu, vertintina, kad 1,5 proc. tarifas taikomas nuo pagal Žemės įvertinimo metodiką apskaičiuotą žemės sklypo vertę. Nei viename iš aukščiau nurodytų, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta, kad asmeniui, įsigijusiam statinį iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nesudariusiam valstybinės žemės nuomos sutarties, gali būti apskaičiuojamas žemės nuomos mokestis pagal Žemės įvertinimo metodiką, todėl 2014 m. Taisyklių 8.3, 9 ir 9.1 punktai galimai prieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. rugsėjo 19 d.) ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1387) 2 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) nuostatoms, subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams.

3. Iš 2017 m. Taisyklių 8.1 ir 8.2 punktų nuostatų galima daryti išvadą, kad skirtingu laikotarpiu (iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir po 2009 m. sausio 1 d.) įsigytiems pastatams reikalingos eksploatuoti žemės nuomos mokestį Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) apskaičiuoja pagal skirtingas žemės vertes, atitinkamai apskaičiuotas iki ir po nurodomų laikotarpių, tačiau toks nuomos mokesčio skaičiavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 nuostatoms, jo 5.8 punktui. Tiek 2017 m. Taisyklių tvirtinimo momentu (2017 m. lapkričio 22 d.), tiek ir jų paskelbimo TAR momentu (2020 m. liepos 15 d.) galiojo Vyriausybės nutarimo Nr. 205 2.1.1 punkto redakcija, įtvirtinta Vyriausybės 2010 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1813 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, pagal kurią 2.1.1 punktas, numatantis galimybę apskaičiuoti žemės sklypo vertę pagal Žemės įvertinimo metodiką išnuomojant be aukciono valstybinės žemės sklypus, neteko galios (pakeitimas įsigaliojo 2010 m. gruodžio 29 d.). Taip pat 2017 m. Taisyklių priėmimo momentu galiojo Vyriausybės nutarimo Nr. 205 (2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) (toliau – ir Nutarimas Nr. 205) 5.8 punkto nuostata, numatanti, kad „nuo 2009 m. sausio 1 d. be aukciono išnuomojamų valstybinės žemės sklypų (išskyrus atvejus, kai išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų vertės apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai) ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, vertė apskaičiuojama pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius.“ Be to, 2017 m. Taisyklių 11.1 punkte nustatyta, kad asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įsigijusiems ir (ar) išsinuomojusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomas 1,5 proc. tarifas. Sistemiškai aiškinant šį punktą su 2017 m. Taisyklių 8.1 punktu, tai 1,5 proc. tarifas taikomas nuo pagal Žemės įvertinimo metodiką apskaičiuotą žemės sklypo vertę (nuo nominalios indeksuotos vertės). Tuo tarpu pagal 2017 m. Taisyklių 12 punktą, valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 8.2 punktuose nustatyta tvarka, t. y. asmenims, tapusiems žemės naudotojais 2009 m. ir vėlesniais metais (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme) ar valstybinės žemės nuomininkams, sudariusiems valstybinės žemės nuomos sutartis 2009 m. ir vėlesniais metais, nustatomas jau tik 0,4 proc. mokesčio tarifas. Tokiu būdu tokia mokesčio tarifų apskaičiavimo tvarka (2017 m. Taisyklių 8.1 ir 11.1 punktai), pagal kurią už tą pačią teisę naudotis tuo pačiu valstybinės žemės sklypu (jo dalimi) nustatomi skirtingi mokesčio tarifai priklausomai nuo to, kada asmuo yra įsigijęs pastatus tokiame žemės sklype, galimai prieštarauja CK 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principams, taip pat Vyriausybės nutarimo Nr. 205 5.8 punktui ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 2 punktui.

4. Esminis teisės aktuose keliamas reikalavimas žemės sklypo dalies dydžiui nustatyti yra ne tas, kad tokia dalis yra nustatoma pagal proporcingai kiekvienam pastatų savininkui (nuomininkui) (kai žemės sklype yra keli pastatai) tenkančią žemės sklypo dalį, atsižvelgiant į jo valdomais pastatais užstatytą plotą (tas yra draudžiama), o tas, kad yra nustatoma žemės sklypo dalis, kuri realiai reikalinga žemės sklype esančio pastato eksploatavimui. Nuomos taisyklėse yra numatyti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos yra nustatomos statiniams eksploatuoti priskiriamos žemės sklypų dalys – jos nustatomas parengiant Nuomos taisyklių 8 punkte nurodytą dokumentą pagal šioje normoje nustatytus dalių, reikalingų statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį, kriterijus, o ne pagal kiekvieno statinio savininko (nuomininko) (kai žemės sklype yra keli pastatai) valdomų pastatų (patalpų) užstatytam plotui proporcingai tenkantį žemės sklypo plotą. Todėl 2014 m. Taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.5 punkte numatytas faktiškai naudojamos valstybinės žemės sklypo dalies, nuo kurios Savivaldybė skaičiuoja mokestį, nustatymo mechanizmas ir 2017 m. Taisyklių 8.5 punkte įtvirtinti naudojamos žemės kiekio nustatymo kriterijai galimai prieštarauja Žemės įstatymui ir Nuomos taisyklėms.

1. Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutinka ir prašo pripažinti skundžiamas Taisyklių nuostatas teisėtomis.

2. Atsakovė nurodo, jog Teismas prašo įvertinti Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Taisyklės I) ir 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 (toliau – ir Taisyklės II) patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių atskirų nuostatų teisėtumą. Atsakovės įsitikinimu, teismas pirmiausiai turėtų patikrinti, ar yra pagrindas šiai norminei bylai ir ar pareiškėjo pareiškimas atitinka visus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus reikalavimus. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog Teismas tik perrašė civilinėje byloje esančius atsakovo teiginius, tačiau pats plačiau ir išsamiau nepagrindė nei savo teiginių dėl Taisyklių I (su vėlesniais pakeitimais) ir Taisyklių II atitinkamų nuostatų galimo prieštaravimo nurodytiems teisės aktams, nei to, kaip tas galimas prieštaravimas pasireiškė.

Dėl 1 ir 4 Klausimų

3. Taisyklių I (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.3 punktas ir Taisyklių II 8.1 punktas neprieštarauja Nutarimo Nr. 205 5.8 punkto nuostatai, kadangi joje teigiama, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. be aukciono išnuomojamiems ir naudojamiems sklypams dėl kurių nuomos sutartys nesudarytos, apmokestinamoji vertė yra apskaičiuojama vadovaujantis einamųjų metų sausio 1 d. taikytais žemės verčių žemėlapiais. Atsakovė pabrėžia, jog šioje nuostatoje nedviprasmiškai nurodoma, kad apmokestinamosios vertės, apskaičiuotos pagal žemės verčių žemėlapius, yra taikomos tik tais atvejais, kai sklypai be aukciono išnuomoti ar pradėti naudotis nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. po šio termino. Tad tokios apmokestinamosios vertės nėra taikomos tais atvejais, kai įsigijimas ar naudojimasis prasidėjo iki 2008 m. gruodžio 31 d. imtinai. Nutarimo Nr. 205 5.8 punkto nuostatoje taip pat nurodoma, kad apmokestinamoji vertė yra apskaičiuojama vadovaujantis einamųjų metų sausio 1 d. taikytais žemės verčių žemėlapiais. Taigi, ji yra apskaičiuojama remiantis žemės verčių žemėlapiais, kurie galiojo tais metais, kai buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis arba buvo pradėta naudotis valstybine žeme. Taigi, Taisyklėse yra nustatyta valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, kai valstybinė žemė buvo išsinuomota arba ja pradėta naudotis iki 2008 m. gruodžio 31 d., o Nutarimo Nr. 205 5.8 punkto reglamentavimas yra aktualus tik tuo atveju, kai valstybinės žemės nuoma arba jos naudojimosi pradžia yra nuo 2009 m. sausio 1 d. ar vėlesnis laikotarpis.

Atsakovė taip pat pabrėžia, jog nutarimo Nr. 205 5.8 punkto nuostata pirmą kartą buvo nustatyta Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 882 (Žin., 2008 m. rugsėjo 19 d., Nr. 107-4087) (toliau – ir Nutarimas Nr. 882) 1.11. punktu. Nutarimo Nr. 882 1.1. punktu buvo patikslintas ir Nutarimo Nr. 205 2.1.1 punktas, išdėstant jį nauja redakcija ir įtvirtinant, kad iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuojant išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų (išskyrus tuos atvejus, kai išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų vertės apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai) ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartys nesudarytos, vertę, dar buvo taikoma kita apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarka. Ši Nutarimo Nr. 205 2.1.1. punkte įtvirtinta nuostata buvo pripažinta netekusia galios tik 2010 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1813 (2010 m. gruodžio 28 d., Nr. 153-7826) 1.1. punktu. Vyriausybė galėjo priimti atitinkamus Nutarimo Nr. 205 nuostatų pataisas (pakeitimus), kurie aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintų, jog 5.8 punkto nuostatos būtų siejamos ne tik su laikotarpiu, prasidedančiu nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau ir iki jo, t. y. iki 2009 m. sausio 1 d. Visgi, tai padaryta nebuvo.

3.1. Atsakovė pažymi, jog tai nereiškia, kad visiems nuomininkams ar naudotojams, kurie pradėjo nuomotis ar naudotis valstybine žeme iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo automatiškai perskaičiuotos apmokestinamosios vertės pagal žemės verčių žemėlapius, kadangi toks reikalavimas nebuvo nustatytas jokiame teisės akte. Dėl šios priežasties tokiems valstybinės žemės nuomininkams ir naudotojams apmokestinamosios vertės, nustatytos dar iki 2008 m. gruodžio 31 d., kai apmokestinamosios vertės buvo skaičiuojamos ne pagal verčių žemėlapius, išliko.

3.2. Nutarimo Nr. 1387 2 punkte nustatyta, kad iki 2009 m. sausio 1 d. žemės nuomos mokesčio tarifas negalėjo būti mažesnis kaip 1,5 proc. ir negalėjo būti didesnis kaip 4 proc. Tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja šios nuostatos redakcija, pagal kurią valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas negalėjo būti mažesnis kaip 0,1 proc. ir ne didesnis kaip 4 proc. Minimali taikomo tarifo vertė buvo sumažinta būtent todėl, kad naujiems nuomininkams ar naudotojams, kurie valstybinę žemę išsinuomojo ar pradėjo ja naudotis po 2009 m. sausio 1 d., būtų galima taikyti mažesnius tarifus, nes jiems apmokestinamoji vertė jau buvo apskaičiuojama pagal žemės verčių žemėlapius ir buvo daug didesnė nei tiems nuomininkams ar naudotojams, kurie valstybinę žemę išsinuomojo ar pradėjo naudotis ja iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir kuriems apmokestinamoji vertė buvo apskaičiuota remiantis kita metodika.

3.3. Remiantis Nutarimo Nr. 1387 nuostatomis, savivaldybėms valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo nustatymo srityje suteikti įgalinimai priimti norminius teisės aktus. Pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę, patenka į savivaldybių biudžetus (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o tai lemia, kad savivaldybės yra valstybinės žemės nuomos mokestį administruojančios institucijos.

Tam, kad savivaldybė galėtų apskaičiuoti mokėtiną valstybinės žemės nuomos mokestį, kurį privalo mokėti tiek valstybinės žemės nuomininkai, tiek ir valstybinės žemės naudotojai, ir reikšti reikalavimą jį susimokėti, savivaldybės ima ir remiasi tokiomis vertėmis, kurios atitinka aukščiau minėtą teisinį reguliavimą. Savivaldybės atlieka tik administravimo funkciją ir surenka valstybinės žemės nuomos mokestį savo savivaldybėje bei teisės aktų nustatyta tvarka jį išieško. Taigi, ginčo objektu esančios Taisyklių I (su vėlesniais pakeitimais) ir Taisyklių II nuostatos nesuponuoja jų neteisėtumo.

Dėl 2 ir 5 Klausimų

4. Taisyklių I 9 ir 9.1. punktai ir Taisyklių II 11 ir 11.1 punktai neprieštarauja CK 1.2 straipsnio 1 daliai, kadangi tarifų, kurie buvo nustatyti Taisyklėse I ir šiuo metu yra nustatyti Taisyklėse II, taikymas tik užtikrina proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Mokėtojams, kurie išsinuomojo valstybinę žemę ar pradėjo ja naudotis iki 2008 m. gruodžio 31 d., apmokestinamosios vertės apskaičiuojamos ne pagal žemės verčių žemėlapius, o pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką. Be to, apmokestinamosios vertės, apskaičiuotos pagal žemės verčių žemėlapius, yra taikomos tik tais atvejais, kai sklypai be aukciono išnuomoti ar pradėti naudotis nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. po šio termino. Dėl šios priežasties mokėtojams, kurie išsinuomojo valstybinę žemę ar pradėjo ja naudotis iki 2008 m. gruodžio 31 d., apmokestinamosios vertės yra mažesnės ir todėl joms yra taikomi didesni tarifai. Žemės nuomos mokesčio tarifas buvo padidintas mokėtojams, kurie žemės nuomos mokestį moka nuo indeksuotos sklypų vertės, t. y. tiems asmenims, kurie valstybinę žemę išsinuomojo ar pradėjo ja naudotis iki 2008 m. gruodžio 31 d. Šis sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad indeksuota sklypų vertė yra ženkliai mažesnė negu rinkos. Tokiu būdu buvo siekiama suvienodinti apmokestinimo valstybinės žemės nuomos mokesčiu sąlygas asmenims, išsinuomojusiems valstybinės žemės sklypus ar pradėjusiais naudotis valstybine žeme iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir po 2009 m. sausio 1 d.

4.1. Taisyklių I 9 ir 9.1. punktai ir Taisyklių II 11 ir 11.1 punktai neprieštarauja Nutarimo Nr. 205, 5.8 punkto nuostatai, nes ši nuostata buvo pradėta taikyti tik nuomininkams ar naudotojams, kurie išsinuomojo ar pradėjo naudotis valstybine žeme po 2009 m. sausio 1 d. Mokėtojams, kurie išsinuomojo arba pradėjo naudotis valstybine žeme po 2009 m. sausio 1 d. vertės jau buvo apskaičiuotos ir dabar yra apskaičiuojamos pagal verčių žemėlapius, todėl jiems taikomi Taisyklių I 10, 10.1, 10.2. ir 10.3. punktuose nustatyti 0,15 proc., 0,2 proc. ir 0,3 proc. tarifai.

4.2. Taisyklių I 9 ir 9.1. punktai ir Taisyklių II 11 ir 11.1 punktai neprieštarauja Nutarimo Nr. 1387, 2 punkto nuostatoms, kadangi jos leidžia savivaldybėms taikyti skirtingus tarifus. Tuo tarpu Nutarimo Nr. 1387 2 punkto nuostatos nenumato konkrečių sąlygų kokiais atvejais, koks tarifas gali (turi) būti taikomas, o taip pat ir nedraudžia nusistatyti tokių sąlygų skirtingoms valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojų grupėms. Taigi, tokiu atveju savivaldybės turi pasirinkimo laisvę nustatyti diferencijuoti tarifus atsižvelgiant į tam tikrus, savivaldybės sprendimu, reikšmingus aspektus.

Dėl 3 ir 6 Klausimų

5. Taisyklių I ir Taisyklių II 8.5 punktas neprieštarauja žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui ir Nutarimo Nr. 260 8 ir 33 punktams, kadangi Taisyklių I ir Taisyklių II 8.5 punktai yra taikomi išimtinai valstybinės žemės naudotojams, t. y. yra taikomas tik valstybinės žemės naudojimosi, kuomet nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, atveju. Prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme nesant valstybinės žemės nuomos sutartinių santykių kyla ne iš Žemės įstatymo nuostatų ir (ar) remiantis šiuo įstatymu sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, o būtent iš Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies.

Nutarimo Nr. 1387 6 punkte nustatyta, kad juridiniai asmenys pagal kadastro duomenis patys apskaičiuoja valstybinės žemės nuomos mokestį už valstybinės žemės sklypo naudojimą. Tuo tarpu 1387 5 punkte nurodoma, kad fiziniams asmenims prievolė už naudojimąsi apskaičiuojama, tačiau nuostatoje nėra įtvirtinta, jog jiems prievolė turėtų būti apskaičiuojama kitokiu būdu nei kad mokestį apskaičiuoja juridiniai asmenys. Taigi, laikantis lygiateisiškumo principo, mokestinės prievolės už naudojimąsi valstybine žeme fiziniams asmenims irgi turi būti skaičiuojamos vadovaujantis kadastro duomenimis. Mokestinės prievolės už naudojimąsi valstybine žeme yra apskaičiuojamos pagal Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis. Nekilnojamojo turto registre yra pateikiama tik informacija apie statinio užstatymo ar užimamą plotą, todėl būtent šia informacija ir yra vadovaujamasi.

Atsakovė atkreipia dėmesį, jog metodikos, detaliai reglamentuojančios, kokia tvarka turėtų būti nustatomos žemės sklypų dalys, reikalingos pastatų eksploatavimui, nėra. Nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės nenumato, koks tiksliai plotas turėtų būti priskiriamas atskiro konkretaus statinio naudojimui, todėl šis klausimas paliekamas asmenų, siekiančių sudaryti nuomos sutartį ir rengiančių žemės sklypo planą, diskrecijai. Taigi, nustatant žemės sklypų dalis, reikalingas pastatų eksploatavimui, turi būti vadovaujamasi bendraisiais principais, išdėstytais Nutarimo Nr. 260 8 punkte, o tais atvejais, kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamame žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas.

Remiantis egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, sklypo planas, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas (toliau – ir Planas), nėra būtinoji sąlyga valstybinės žemės nuomos mokesčiui mokėti, kadangi tai yra sąlyga siekiant valstybinę žemę išsinuomoti arba ją pirkti. Įvertinus valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka teisinio reglamentavimą nuostatas darytina išvada, kad savivaldybės yra įgaliotos nustatyti nuomos mokesčio tarifą ir jo administravimo taisykles.

Taisyklėse nėra reglamentuota, kad reikėtų nustatinėti, kiek faktiškai asmeniui priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais naudojosi kiti asmenys. Toks reikalavimas savivaldybių atžvilgiu būtų perteklinis ir sunkiai įgyvendinamas, nes tokiu atveju bet kokį apskaičiavimą būtų galima ginčyti, kaip neteisingą. Reikalavimas, kad savivaldybės tarybos, priimdamos valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisykles, įtvirtintų nuostatą, jog savivaldybės turi nustatyti konkrečiu atveju žemės sklypo dalis, reikalingas kiekvienam iš žemės sklype esančių, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų, savarankiškų statinių eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą paskirtį, iš esmės reikalautų, kad savivaldybės viršytų joms teisės aktais nenumatytą kompetenciją (ultra vires). Toks savivaldybių veiksmas viršytų jų kompetenciją ir galėtų būti ginčijamas šiuo pagrindu. Tokiu atveju valstybinio žemės sklypo naudotojai ir (ar) nuomininkai, turintys nuosavybės teise nekilnojamą turtą minėtame valstybiniame žemės sklype, ir kurie nesutiktų su savivaldybės sprendimu dėl nustatytų žemės sklypo dalių, ginčytų šių dalių nustatymą. Šiuo atveju tai ne tik prieštarauja logikai, bet ir užkrauna savivaldybėms teisės aktuose neįtvirtintą naštą „kištis“ į teisinius santykius, kurių pagrindinės šalys iš esmės yra valstybinio žemės sklypo patikėtinis ir naudotojas ir (ar) nuomininkas.

5.1. Valstybinės žemės nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iniciatyvos teisė yra suteikta asmenims, pageidaujantiems ir turintiems teisę sudaryti nuomos sutartį. Todėl pastarajam asmeniui tenka pareiga pateikti dokumentus, tame tarpe ir naudojamo žemės sklypo plano, kuriame pažymėti tame žemės sklype esantys statiniai ir įrenginiai (kai prašymo pateikimo metu prašomas parduoti žemės sklypas yra suformuotas), įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją; o kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą. Tačiau sprendimą dėl konkrečių dalių, reikalingų kiekvieno savarankiškai funkcionuojančio statinio eksploatacijai, priima ne potencialūs žemės sklypo nuomininkai ir tuo labiau ne savivaldybės, bet Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kuriai teisės aktais yra suteikta kompetencija dalyvauti valstybinės žemės nuomos teisiniuose santykiuose kaip valstybinės žemės nuomotojai.

Taigi, siekiant, kad būtų mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis, savivaldybės neprivalo rengti plano ir nustatyti bei išskirti kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalis ir nustatyti šių dalių plotą, kadangi savivaldybė nedalyvauja teisiniame santykyje, kurio tikslas yra nuomotis valstybinės žemės sklypą ar jo dalį. Savivaldybei skaičiuojant mokestines prievoles už valstybinės žemės nuomą, tame tarpe ir naudojimą valstybinės žemės sklypu, vadovaujamasi suformuoto sklypo duomenimis ir skaičiuojama tai sklypo daliai, kuri tenka kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų), statinių dalį jų užimame žemės sklype, nes tai yra objektyvus duomuo, gautas ir žinomas iš Nekilnojamojo turto registro. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog savivaldybėms nėra žinomi visi valstybinės žemės naudojimo faktai. Taip yra todėl, kad valstybinės žemės naudojimo faktai, kitaip negu valstybinės žemės nuomos faktai, viešai pateikiamuose valstybinių žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro išrašuose nėra fiksuojami.

5.2. Jeigu teismas Taisyklių 8.5 punkto nuostatas pripažintų neteisėtomis vien tuo pagrindu, kad valstybinės žemės naudojimo atveju nėra parengto Plano, kuris, neva, privalo būti siekiant paskaičiuoti ir reikalauti įvykdyti įstatyminę mokestinę prievolę už naudojimąsi valstybine žeme, susidarytų itin ydinga situacija – žemės naudotojai nemokėtų valstybinio žemės nuomos mokesčio, nes pareiga parengti tokius planus yra nustatyta tik tiems atvejams, kai siekiama nuomotis ar pirkti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį. Kadangi šių planų iniciatoriai yra asmenys, siekiantys nuomotis ar pirkti valstybinę žemę, valstybinės žemės naudotojai, neketinantys nuomoti ar pirkti valstybinės žemės, neinicijuos tokio plano rengimo procedūrų.

5.3. Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis. Tačiau, pavyzdžiui, asmuo, nusipirkęs vieną iš objektų, esančių ant valstybinės žemės, ir tapęs valstybinės žemės naudotoju, nemokės valstybinės žemės nuomos mokesčio, nepaisant to, kad tai yra įstatyminė to asmens prievolė, kadangi jis teigs, jog nėra Plano. O kadangi tokio Plano parengimas yra reikalaujamas tik siekiant išsinuomoti valstybinę žemę arba ją pirkti, tai asmuo, būdamas valstybinės žemės naudotoju, tikslingai nerengs minėto Plano, siekdamas nemokėti valstybinės žemės nuomos. Kaip minėta, valstybinės žemės naudojimo faktai, kitaip negu valstybinės žemės nuomos faktai, viešai pateikiamuose valstybinių žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro išrašuose nėra fiksuojami. Taigi, šiuo atveju asmuo naudosis valstybine žeme, tačiau išvengs prievolės mokėti valstybinės žemės nuomą ne vien dėl to, kad galimai nebus identifikuotas kaip valstybinės žemės naudotojas, bet ir tuo pagrindu, kad valstybinės žemės naudotojas, neketinantis nuomotis valstybinės žemės, Plano nerengs, kadangi žemės naudojimui tokio Plano nereikia, ir tokiu būdu išvengs prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nes teismas bus nepagrįstai pripažinęs, kad ne tik nuomos atveju, bet ir naudojimosi atveju galima mokestį skaičiuoti tik pagal Planą.

Tokio Plano savivaldybė rengti negali, kadangi Planas nėra pagrindas ar esminė sąlyga valstybinės žemės nuomos mokesčiui mokėti. Įstatyminė prievolė valstybinės žemės nuomos mokesčiui mokėti tuo atveju, kai nėra nuomos sutarties, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatose. Taigi, apskaičiuojant mokestinę prievolę už naudojimąsi valstybine žeme, yra vadovaujamasi viešais duomenimis. Visgi joks teisės aktas neįtvirtina, kaip konkrečiai turi būti apskaičiuojamas naudojamas valstybinės žemės plotas, jei asmuo nesudarė valstybinės žemės nuomos sutarties, o mokestį moka, kaip valstybinės žemės naudotojas.

5.4. Taisyklių I ir Taisyklių II 8.5 punktas bei Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir Nutarimo Nr. 260 8 ir 33 punktuose reglamentuoja du skirtingus atvejus. Pirmosios nuostatos yra aktualios valstybinės žemės naudojimo atvejais, kuomet nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Tuo tarpu antrosios nuostatos reglamentuoja atvejus ir sąlygas, kai yra siekiama išsinuomoti valstybinę žemę arba valstybinė žemė išnuomojama be aukciono. Be to, pats Žemės įstatymo 9 straipsnio pavadinimas „Valstybinės žemės išnuomojimas“ savaime pabrėžia, kad šis straipsnis yra išimtinai vien apie nuomos atvejus ir neapima valstybinės žemės naudojimo atvejų.

Tiek Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, tiek Nutarimo Nr. 260 8 ir 33 punktuose nėra nustatyta, kad šios sąlygos yra taikomos ir tais atvejais, kai valstybinės žemės sklypas yra ne nuomojamas, o naudojamas pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį. Taigi, šios nuostatos nereglamentuoja valstybinės žemės naudojimo ir su juo susijusių mokesčių apskaičiavimo atvejų.

Tad Taisyklių I (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) ir Taisyklių II 8.5 punktai neprieštarauja Nutarimo Nr. 205, 5.8 punkto nuostatai, nes pastaroji nustato, kaip yra apskaičiuojama žemės sklypo apmokestinamoji vertė, tačiau ne žemės sklypo naudojama dalis; Taisyklių I (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) ir Taisyklių II 8.5 punktai neprieštarauja Nutarimo Nr. 1387, 2 punkto nuostatoms, kadangi pastarosios nuostatos nustato, koks gali būti minimalus ir maksimalus valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas, o tarifo dydis priklauso ne nuo to koks naudojamas valstybinės žemės plotas yra apskaičiuojamas, o nuo laikotarpio, kada asmuo tapo valstybinės žemės nuomotoju ar naudotoju.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Taisyklių atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Pirmiausiai pažymėtina, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis). ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. Šioje dalyje nurodyti subjektai, išskyrus bendrosios kompetencijos ir specializuotus teismus, kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu. Bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą išdėsto nutartyje. Nagrinėjamoje byloje aptariamoje normoje nurodyta galimybe kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pasinaudojo Teismas 2020 m. spalio 19 d. nutartyje.

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 dalį norminis administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-739-662/2017). Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015). Teismas, spręsdamas, ar ginčijamas teisės aktas gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams ar uždaviniams dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Šiuo atveju pažymėtina, jog Taisyklės nustato valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, nuomos mokesčio valstybinę žemę apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką Vilniaus mieste (Taisyklių I 1 punktas); Valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, išsinuomojęs ar kitais pagrindais naudojantis valstybinę žemę (Taisyklių I 3 punktas). Taisyklių II 1 punkte reglamentuota, kad jos nustato valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, nuomos mokesčio už valstybinę žemę apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Taisyklių II 3 nurodyta, jog valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, išsinuomojęs ar kitais pagrindais naudojantis valstybinę žemę, išskyrus žemę, išnuomotą aukciono būdu (jei žemė išnuomota aukciono būdu, valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis yra lygus valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodytam nuomos mokesčio dydžiui). Iš nurodyto matyti, jog aptariami teisės aktai (Taisyklės) yra skirti rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Taisyklės nėra individualizuojamos, juose įtvirtinamos bendros privalomojo pobūdžio taisyklės, skirtos taikyti daug kartų, todėl jos laikytinos norminiu administraciniu aktu.

3. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje pavestas funkcijas turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų.

4. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Be kita ko, Vietos savivaldybės įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas reiškia, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, kad aktas, nustatantis tvarką, turi būti aiškus bei tikslus, nekeliantis abejonių dėl turinio, aktas negali būti dviprasmiškas, kad realiai būtų įgyvendinami keliami tikslai. Teismas pabrėžia, kad savivaldos institucija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, savo veiklą privalo grįsti bendraisiais teisės principais, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais teisės principais.

5. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kad būtų ištirta, ar administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės aktą su nutartimi turi teisę kreiptis bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismai. Abstraktaus pobūdžio pareiškimas ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, nulemia ir nagrinėjamos bylos dalyką. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos administracinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus. Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai reikia išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.).

7. VAĮ 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o 10 dalyje nurodyta, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ne konkrečiam subjektui, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kitaip tariant, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymas; akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012); 7) aktui paskelbti ir įsigalioti nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

8. Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ir tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.).

Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju Tarybos sprendimu patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklės yra norminis administracinis aktas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios kategorijos administracinių bylų procesui būdingas formalus pobūdis. Tai reiškia, kad norminę administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi tirti pareiškėjo nurodomų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimą pareiškime nurodyta apimtimi. Atsakovo argumentai taip pat laikytini reikšmingais tik tokie, kurie pagrindžia kvestionuojamo teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ar, atitinkamai, paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018). Taigi, ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra reikšminga, vertinant, ar pareiškėjas apskritai savo prašyme suformulavo tyrimo dalyką bei tinkamai jį pagrindė.

Taigi, pirmiausia yra svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjas pareiškime atskleidė Taisyklėse nustatytą reguliavimą ir pateikė argumentus (tyrimo pagrindas) dėl jų galimo prieštaravimo tam tikriems teisės aktams (tyrimo dalykas). Tyrimo pagrindas yra svarbus todėl, kad pareiškėjas turi paneigti teisės norminio akto teisėtumo prezumpciją, numatytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimus). Teismas, įvertinęs tai, kad Kauno apygardos teismas savo 2020 m. spalio 19 d. nutartyje aiškiai suformulavo tyrimo dalyką, taip pat pateikė tam tikrus teisės nuostatomis grįstus argumentus (nepaisant to, kad jie buvo suformuluoti atsakovo civilinėje byloje), daro išvadą, jog teigti, kad Kauno apygardos teismo prašymas yra neargumentuotas, kad jame nėra suformuluota tyrimo pagrindo, negalima. Kita vertus, ar pateiktieji argumentai sudaro pagrindą šią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui konstatuoti, kad skundžiamos Taisyklės, jų nuostatos, prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktams, bus atsakyta bylą išnagrinėjus iš esmės.

1. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, siejant ją su civilinėje byloje nagrinėjamais santykiais, yra aiškinami teisės norminiai aktai, susiję su valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimu už valstybinę žemę, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties. Tokios bylos dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo yra nagrinėjamos bendrosios jurisdikcijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-82/2020) – šiuo atveju Kauno apygardos teisme. Tačiau bendrosios jurisdikcijos teismui kilus abejonių dėl civilinėje byloje taikytinų teisės aktų, reguliuojančių privatinės teisės santykius, jų atitiktis aukštesnės juridinės galios teisės aktams yra nagrinėjama administraciniuose teismuose – šiuo atveju Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

2. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Ta pati teisės norma nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte. Tokią poziciją palaiko ir formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę, t. y. faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012). Taigi, ginčo nėra, kad atsakovas civilinėje byloje privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už valstybinę žemę, kurią jis iki 2008 m. gruodžio 31 d. pradėjo naudoti (nuomoti), nesudaręs valstybinės žemės nuomos sutarties.

3. Atkreiptinas dėmesys, kad apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokestį, jo dydį, yra svarbūs du aspektai: pirma, mokesčio tarifas, ir, antra, mokesčio bazė.

3.1. Pagal Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktą žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka, o 3 punktą – savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus. Taigi, mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2003 m. lapkričio 10 d. redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 1,5 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai žemės vertės.

3.2. Pabrėžtina, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio bazė yra žemės vertė, kuri, kaip minėta, pagal Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punktą yra apskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka, t. y. pagal šiame Vyriausybės nutarime patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką – tai yra bendra taisyklė (pastebėtina, kad originaliojoje Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 redakcijoje, jos 4 punkte, buvo aiškiai nustatyta, kad žemės vertė, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, apskaičiuojama pagal Žemės įvertinimo metodiką, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 205). Teismas paaiškina, kad pagal Žemės įvertinimo metodiką, jos 6 punktą, žemės vertė yra indeksuojama, tačiau žemės sklypų indeksuotos vertės nėra susietos su nekilnojamojo turto rinkos pasikeitimais ir, jeigu nėra tikslinami žemės sklypo kadastriniai rodikliai, jos nesikeičia (šių verčių valstybės įmonė Registrų centras neskaičiuoja).

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 6 punktą buvo pavesta Žemės ūkio ministerijai parengti ir suderinus su Finansų ministerija iki 2002 m. gruodžio 31 d. patvirtinti Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisykles. Žemės ūkio ministras 2002 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. 515 patvirtino Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisykles (galiojo iki 2013 m. sausio 1 d.), kurios nustatė žemės verčių žemėlapių sudarymo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat numatė masinį žemės vertinimą, nustatant žemės sklypų vidutinę rinkos vertę. Analogiškos nuostatos numatytos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatyme (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurio 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės mokestinė vertė yra žemės vidutinė rinkos vertė. Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad žemės vertinimą atlieka turto vertinimo įmonė (1 dalis), žemės vertinimas atliekamas naudojant masinio žemės vertinimo būdu parengtus žemės verčių zonų žemėlapius ir žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymo modelius (2 dalis), Vyriausybė nustato masinio žemės vertinimo atlikimo procedūras, įskaitant žemės verčių zonų žemėlapių ir žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymo modelių sudarymo tvarką ir žemės vidutinių rinkos verčių apskaičiavimo tvarką konkretiems žemės sklypams (3 dalis), masinis žemės vertinimas žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai (4 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 1523 (galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.) patvirtino Masinio žemės vertinimo taisykles, kurios reglamentuoja žemės verčių zonų žemėlapių, žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymo modelių sudarymą, jų taikymą, masinio žemės vertinimo dokumentų derinimą, svarstymą ir tvirtinimą, konkretaus žemės sklypo vidutinės rinkos vertės ir žemės mokestinės vertės nustatymą, individualaus žemės vertinimo, kuris gali būti taikomas žemės mokestinei vertei nustatyti, reikalavimus.

Taigi, žemės sklypo indeksuota vertė, nustatyta pagal Žemės įvertinimo metodiką, ir žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra apskaičiuojamos pagal skirtingas metodikas, todėl verčių padidėjimo prasme viena vertė su kita nėra lygintinos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 5.8 papunktį nuo 2009 m. sausio 1 d. be aukciono išnuomojamų valstybinės žemės sklypų (išskyrus atvejus, kai išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų vertės apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai) ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, vertė apskaičiuojama pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius, t. y. numatyta speciali taisyklė, kad žemės vertė apskaičiuojama ne pagal Žemės įvertinimo metodiką, bet pagal žemės verčių žemėlapius. Kita vertus, Kauno apygardos teismo teiginys, jog nuo 2010 m. gruodžio 29 d. netekus galios Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 2.1.1 punktui, kuriame buvo nustatyta, jog Žemės įvertinimo metodika taikoma iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuojant išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų (išskyrus tuos atvejus, kai išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų vertės apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai) ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartys nesudarytos, vertę, nebegalima valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertės apskaičiuoti pagal Žemės įvertinimo metodiką, nėra pagrįstas: kadangi galioja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 5.8 papunktis, pagal kurį nuo 2009 m. sausio 1 d. be aukciono išnuomojamų valstybinės žemės sklypų (išskyrus atvejus, kai išnuomojamų be aukciono valstybinės žemės sklypų vertės apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai) ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriais naudotis leista žemę administruojančių institucijų sprendimais, tačiau šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, vertė apskaičiuojama pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius, tai, įvertinus, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį visi valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, taigi, ir tie, kurie turi valstybinę žemę, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, o pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 5.8 papunktį tokios žemės vertei nustatyti negali būti naudojami žemės verčių žemėlapiai, tai jos vertė turi būti paskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką.

Dėl 1 Klausimo

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.3 punktas, kuriame nustatyta, kad, jei asmuo tapo valstybinės žemės naudotoju (įsigijo ir (ar) išsinuomojo ar kitokiu pagrindu naudoja nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės) iki 2008 m. gruodžio 31 d., valstybinės žemės naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtiną Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 9 punkte, neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 891 (nuo 2009 m. sausio 1 d.)

2. Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 8.3 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas, jei asmuo tapo valstybinės žemės naudotoju (įsigijo/išsinuomojo ar kitokiu pagrindu naudoja nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės) iki 2008 m. gruodžio 31 d. – žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 9 punkte. Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 9 ir 9.1 punktuose nustatyta, kad valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomi tokie mokesčio tarifai: 9.1. fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomas 9.2 ar 10¹ punktas), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 1,5 proc. Taisyklių 6.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nuomos mokestis, jei valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių taisyklių 9 punkte. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti paskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 8.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui. Šiame teismo sprendime išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 8.3 punktas prieštarauja Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

Dėl 2 Klausimo

3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 9 ir 9.1 punktai, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomi tokie mokesčio tarifai: 9.1. fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomas 9.2 ar 101 punktas), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 1,5 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (nuo 2014 m. balandžio 24 d.) (TAR, 2014, Nr. 2014-04663) redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

4. Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 9 ir 9.1 punktuose nustatyta, kad valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme), nustatomi tokie mokesčio tarifai: 9.1. fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomas 9.2 ar 10¹ punktas), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 1,5 proc. Taisyklių 6.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nuomos mokestis, jei valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių taisyklių 9 punkte. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti paskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, taip pat išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 9 ir 9.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

5. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 9 ir 9.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo principams, ypač pabrėžiant, kad valstybinei žemei, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, yra nustatomas 1,5 proc. tarifas, kai tuo tarpu valstybinei žemei, kuri po 2009 m. sausio 1 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, yra nustatomas mažesnis negu 1,5 proc. tarifas. Teismas pabrėžia, kad mokesčio dydis priklauso, pirma, nuo mokesčio tarifo, ir, antra, nuo mokesčio bazės. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinta, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė nustatoma pagal Žemės įvertinimo metodiką, t. y. indeksuota vertė, o valstybinės žemės, kuri po 2009 m. sausio 1 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė nustatoma apskaičiuojant jos rinkos vertę pagal verčių žemėlapius. Taigi, žemės sklypo indeksuota vertė, nustatyta pagal Žemės įvertinimo metodiką, ir žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra apskaičiuojamos pagal skirtingas metodikas, todėl verčių padidėjimo prasme viena vertė su kita nėra lygintinos. Atitinkamai, tokioms objektyviai skirtingoms vertėms galima nustatyti skirtingus tarifus – tai Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir atliko. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 9 ir 9.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo principams.

Dėl 3 Klausimo

6. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.5 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas „už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų) dalį jų užimame žemės sklype“ neprieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (nuo 2014 m. balandžio 24 d. galiojanti redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui (nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija).

7. Taisyklių 8.5 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų) dalį jų užimame žemės sklype. Pareiškėjas mano, kad ši nuostata neatitinka Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, kuriame nustatyta, jog valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui; žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taip pat mano, kad minėta Taisyklių nuostata prieštarauja Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, kuriuose, be kita ko, atitinkamai nustatyta, kad kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti (8 punktas), kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti.

8. Teismas pabrėžia, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nagrinėjamas klausimas, susijęs su nuomos mokesčio apskaičiavimu valstybinei žemei, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties. Tuo tarpu Žemės įstatymo ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių paminėtose nuostatose reguliuojami santykiai, susiję su žemės pardavimo ir nuomos santykiais, su pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių sudarymu. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, taip pat Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 ir 33 punktams.

9. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti apskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, taip pat išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, taip pat įvertinus tai, kad indeksuota žemės vertė apskaičiuojama nevertinant rinkos kainų, nenaudojant žemės verčių žemėlapių (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą), nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792, 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

Dėl 4 Klausimo

10. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.1 punktas, kuriame nustatyta, kad jei valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta arba sprendimas leisti naudotis valstybine žeme buvo priimtas, arba nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, įsigytas iki 2008 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 8.2, 8.3, 8,4 ir 8.5 punktuose numatytus atvejus) mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių taisyklių 11 punkte, neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui (nuo 2014 m. balandžio 14 d. galiojanti redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punktui.

11. Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Taisyklių 8.1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas, jei valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta arba sprendimas leisti naudotis valstybine žeme buvo priimtas, arba nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, įsigytas iki 2008 m. gruodžio 31 d., mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių taisyklių 11 punkte. Šių taisyklių 11 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams, kuriems mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 8.1 punkte nustatyta tvarka, nustatomi tokie mokesčio tarifai: 11.1. juridiniams asmenims, (išskyrus atvejus, nustatytus 11.2 punkte), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms - 2 proc., fiziniams asmenims - 1,5 proc. mokesčio tarifas.“; 11.2. pelno siekiantiems juridiniams asmenims, kurių naudojama valstybinė žemė ar / ir nuomojami valstybinės žemės sklypai ar jų dalys yra senamiesčio ir naujamiesčio teritorijoje – 4 proc. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti paskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Taisyklių 8.1 punkte nustatytas teisinis prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui. Šiame teismo sprendime išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Taisyklių 8.1 punkte nustatytas teisinis prieštarauja Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punktui.

Dėl 5 Klausimo

12. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 11 ir 11.1 punktai, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams, kuriems mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 8.1 punkte nustatyta tvarka, nustatomi tokie mokesčio tarifai: 11.1 juridiniams asmenims (išskyrus atvejus, nustatytus 11.2 punkte), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 2 proc., fiziniams asmenims – 1,5 proc. mokesčio tarifas, neprieštarauja CK 1.2 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 (nuo 2014 m. balandžio 24 d. galiojanti redakcija) 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

13. Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Taisyklių 11 punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams, kuriems mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 8.1 punkte nustatyta tvarka, nustatomi tokie mokesčio tarifai: 11.1. juridiniams asmenims, (išskyrus atvejus, nustatytus 11.2 punkte), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms - 2 proc., fiziniams asmenims - 1,5 proc. mokesčio tarifas.“ Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti paskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, taip pat išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236, 11 ir 11.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

14. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Taisyklių, patvirtintų 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236, 11 ir 11.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo principams, ypač pabrėžiant, kad valstybinei žemei, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, yra nustatomas 1,5 proc. tarifas (fiziniams asmenims), kai tuo tarpu valstybinei žemei, kuri po 2009 m. sausio 1 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, yra nustatomas mažesnis negu 1,5 proc. tarifas. Teismas pabrėžia, kad mokesčio dydis priklauso, pirma, nuo mokesčio tarifo, ir, antra, nuo mokesčio bazės. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinta, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė nustatoma pagal Žemės įvertinimo metodiką, t. y. indeksuota vertė, o valstybinės žemės, kuri po 2009 m. sausio 1 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė nustatoma apskaičiuojant jos rinkos vertę pagal verčių žemėlapius. Taigi, žemės sklypo indeksuota vertė, nustatyta pagal Žemės įvertinimo metodiką, ir žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra apskaičiuojamos pagal skirtingas metodikas, todėl verčių padidėjimo prasme viena vertė su kita nėra lygintinos. Atitinkamai, tokioms objektyviai skirtingoms vertėms galima nustatyti skirtingus tarifus – tai Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir atliko. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236, 11 ir 11.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo principams.

Dėl 6 Klausimo

15. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punktas, kuriame nustatyta, kad „jei valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaryta, bet pastatas ar statinys stovi suformuotame valstybinės žemės sklype, valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal suformuoto sklypo duomenis už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų), statinių dalį jų užimame žemės sklype“, neprieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

16. Taisyklių 8.5 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų) dalį jų užimame žemės sklype. Pareiškėjas mano, kad ši nuostata neatitinka Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, kuriame nustatyta, jog valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui; žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taip pat mano, kad minėta Taisyklių nuostata prieštarauja Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 8 ir 33 punktams, kuriuose, be kita ko, atitinkamai nustatyta, kad kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti (8 punktas), kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti.

17. Teismas pabrėžia, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nagrinėjamas klausimas, susijęs su nuomos mokesčio apskaičiavimu valstybinei žemei, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties. Tuo tarpu Žemės įstatymo ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių paminėtose nuostatose reguliuojami santykiai, susiję su žemės pardavimo ir nuomos santykiais, su pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių sudarymu. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236, 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, taip pat Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 ir 33 punktams.

18. Šiame teismo sprendime (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą) išaiškinus, kad valstybinės žemės, kuri iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta naudoti (nuomoti), nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, vertė turi būti apskaičiuojama būtent pagal bendrąją taisyklę, t. y. Žemės įvertinimo metodiką, taip pat išaiškinus (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.1 punktą), kad mokesčio tarifą nustato savivaldybių, kurių teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, tarybos ribose, nustatytose Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (2008 m. rugsėjo 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), t. y. žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 0,1 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai, taip pat įvertinus tai, kad indeksuota žemės vertė apskaičiuojama nevertinant rinkos kainų, nenaudojant žemės verčių žemėlapių (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3.2 punktą), nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236, 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Kauno apygardos teismo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

1. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

2. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 9 ir 9.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai.

3. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (su vėlesniais teisės akto pakeitimais) 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260, 8 ir 33 punktams.

4. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui.

5. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 11 ir 11.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai.

6. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“ 5.8 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punktui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260, 8 ir 33 punktams.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.