Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. (S. Š.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ieškovui buvo padaryta turtinė žala. Ieškovas negalėjo dirbti, jo netektas darbo užmokestis už laikotarpį nuo jo suėmimo iki registracijos darbo biržoje sudaro 117 163 Eur. Dėl ieškovui pritaikytos kardomosios priemonės buvo nutraukta 2012 m. kovo 9 d. sudaryta automobilio lizingo sutartis ir ieškovas prarado 9 295 Eur sumokėtų įmokų, dėl pažeistų įsipareigojimų iš jo išieškoma 8 935 Eur skola, už „Sprinterį“ iš ieškovo išieškoma 361 Eur skola, už buitinės technikos įsigijimo sutarties pažeidimą – 3 112 Eur skola. Be to, ieškovas dėl suėmimo negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį, jam buvo padaryta 4 295 Eur dydžio žala. Ieškovo šeima negavo pragyvenimui reikalingų lėšų, todėl jo sutuoktinė buvo priversta skolintis pinigų. Ieškovo šeimos skola kreditoriams sudaro 18 797 Eur. Už baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu suteiktą teisinę pagalbą ieškovas sumokėjo 3 924 Eur. Tokiu būdu dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ieškovui buvo padaryta 165 884 Eur turtinė žala, kurią ieškovas prašė atlyginti.

4. Dėl neteisėto suėmimo ieškovui buvo padaryta ir neturtinė žala. Ieškovas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, buvo apribota jo teisė bendrauti su šeimos nariais, ieškovas jautė netikrumą dėl savo ateities, jo šeima išgyveno sunkų laikotarpį negaudama nuolatinių pajamų. Ieškovas prašė teismo priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Patikslinęs ieškinio pagrindą ieškovas nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos, nes jo atžvilgiu buvo neteisėtai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Kardomoji priemonė – suėmimas – buvo paskirta nesant įrodymų apie padarytą nusikaltimą, be to, nepagrįstai nebuvo patenkintas ieškovo prašymas pakeisti paskirtą kardomąją priemonę į švelnesnę (užstatą). Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkta medžiaga, charakterizuojanti liudytoją A. Č., ieškovo advokatei buvo vengiama pateikti įrodymus, patvirtinančius ieškovo nekaltumą. Prokuratūra nesiekė, kad bylos nagrinėjimo metu būtų ištirti įrodymai, pašalinantys byloje iškilusius prieštaravimus. Nors byloje nebuvo pakankamai įrodymų apie tai, kad ieškovas padarė nusikaltimą, baudžiamasis persekiojimas vyko 1 231 dieną. Šis laikotarpis yra per ilgas ir pažeidžia ieškovo teisę, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

18. Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 straipsnis). Sutiktina su apeliantu, kad atmetus ieškovo ieškinį (nenustačius teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų), teismas nevertino prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžio pagrįstumo. Tačiau nurodyti argumentai nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, nei buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik nurodoma, kad teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, neatskleidė ginčo esmės, kas turėjo įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Šiais aspektais argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde, o tai galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų nėra pateikta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, būtinumo nėra.

Dėl bylos esmės

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar valstybė privalo atlyginti asmeniui, kurio atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kuris vėlesniu teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, turtinę ir neturtinę žalą, kilusią dėl jam taikytų baudžiamojo poveikio priemonių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas buvo kaltinamas padaręs labai sunkų, iš anksto organizuotą smurtinį nusikaltimą – nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Nuo 2012 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. birželio 26 d. jam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą dėl minėto teismo nuosprendžio, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

20. Apeliaciniame skunde ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad jo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, teigia, kad taikytas baudžiamasis persekiojimas ir kardomosios priemonės (suėmimas) buvo neteisėti. Ieškovo vertinimu, išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimas reiškia, kad teisėsaugos pareigūnai padarė klaidą patraukdami jį baudžiamojon atsakomybėn ir laikydami suimtą net 559 dienas, tokiu būdu iš esmės pažeidė jo teises. Ši aplinkybė, anot ieškovo, suponuoja išvadą, kad valstybei kilo pareiga atlyginti dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo ir neteisėto kardomosios priemonės skyrimo, jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

21. Valstybės pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, nustato civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnis. Pagal šią nuostatą, valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, yra griežtoji – ji kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokios atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti nustatoma tam, kad kiltų valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, tai neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai ar neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

23. Aplinkybė, kad asmuo galiausiai yra išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą patvirtinantys faktai neturi būti tokio lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinė prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

24. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

25. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad galimai ieškovas ir jo bendrininkai R. J. bei D. Š., keršydami už tai, kad A. U., kartu su nenustatytais asmenimis, buvo sumušęs R. J., nužudė jį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Įtarimai buvo grindžiami, be kita ko, liudytojo A. Č. parodymais, kad nusikaltimo padarymo dieną jis savo automobiliu nuvežė ieškovą, R. J. ir D. Š. prie nukentėjusio A. U. namų ir matė, kad jie turėjo šaunamuosius ginklus, taip pat jo paaiškinimais, kad nužudytasis A. U. buvo kelis kartus sumušęs R. J., atėmęs jo mobilų telefoną ir R. J. siekė atkeršyti A. U. dėl šių įvykių, kitų liudytojų mačiusių įvykį parodymais (liudytojai nurodė matę tris vyrus, besišalinančius iš įvykio vietos ir pan.), teismo medicinos ekspertizės duomenimis ir kt. Teismo vertinimu, nustatę pirmiau minėtas aplinkybes, tyrimą atlikę pareigūnai galėjo pagrįstai įtarti, kad ieškovas nužudė A. U.. Šios teismo išvados nepaneigia aplinkybė, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo nužudant A. U.. Minėta, kad asmens nuteisimo atveju taikomas įrodinėjimo standartas skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, todėl liudytojo A. Č. parodymai, kurie, kaip apeliaciniame skunde pažymi ieškovas, buvo teismo nuosprendžiu pripažinti nepatikimais ir nesudarančiais pagrindą nuteisti ieškovą, nors ir nebuvo pakankami tam, kad ieškovui kiltų baudžiamoji atsakomybė, tačiau kartu su kitais byloje esančiais įrodymais sudarė pagrindą pagrįstai įtarti ieškovą padarius nusikaltimą ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, siekiant nustatyti, ar šis įtarimas pasitvirtins.

26. Kartu pažymėtina, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ar kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo surinkti pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Tokių aplinkybių nenustatyta ir šioje byloje. Ieškovas, teigdamas, kad jo teisės buvo pažeistos dėl tariamai neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų, apeliaciniame skunde taip pat neįvardija jokių konkrečių pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų, jų klaidos padarymo faktą grįsdamas vien tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, o ši aplinkybė, kaip minėta pirmiau, pati savaime, nenustačius konkrečių pareigūnų atliktų procesinių veiksmų pažeidimų, nesudaro pagrindo teigti, kad vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas. Taigi, byloje nėra duomenų, kad valstybės pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, padarė procesinių pažeidimų, atliko neteisėtus veiksmus ar kokiu nors kitu būdu pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų ar kitų teisės aktų nuostatas. Ieškovas išteisintas ne dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktuose išdėstytus reikalavimus, bet, kaip pagrįstai nurodė atsakovę atstovaujantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovas, dėl to, kad teismas vertino ir interpretavo byloje surinktus įrodymus kitaip, nei ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai, ir šių įrodymų pagrindu padarė kitokias išvadas. Pažymėtina ir tai, kad atlikdami įrodymų tyrimą, teismai tik paneigė surinktų duomenų įrodomąją vertę, ir atsižvelgiant į tai, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nurodytina, kad teismai išteisinamajame nuosprendyje nurodė ir aplinkybę, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo patikrinti ir 2013 m. vasario 26 d. mirusio A. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi tik teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kurie privalo būti vertinti bendrai su kitais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo spręsti, kad teisėsaugos pareigūnai, vykdę ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, elgėsi neteisėtai.

27. Pirmiau minėta, kad ieškovui buvo pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Kardomųjų priemonių skyrimo pagrindai ir tvarka reglamentuojami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK). Vadovaujantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės rūšies (BPK 121 straipsnio 4 dalis). Pagal BPK 122 straipsnio 1 dalį, kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo pagrindas, tai pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų bei tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalys). Skiriant suėmimą turi būti nurodytas skyrimo pagrindas ir motyvai (BPK 122 straipsnio 6 dalis).

28. Iš aptariamų BPK nuostatų matyti, kad baudžiamajame procese taikomos kardomosios priemonės, be kita ko, ir griežčiausioji iš jų – suėmimas, gali būti taikomos tik tuo atveju, kai vadovaujantis surinktais įrodymais galima pagrįstai įtarti, kad asmuo iš tikrųjų padarė nusikalstamą veiką, ir tik siekiant BPK nustatytų tikslų (siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų padarymui). Be to, minėta griežčiausia kardomoji priemonė (suėmimas), gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje išdėstytų tikslų ir tik aiškiai įvardinus šios kardomosios priemonės taikymo pagrindą ir motyvus.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti kardomųjų priemonių skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Visais atvejais procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018).

30. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2012 m. gruodžio 15 d. ieškovas buvo sulaikytas, jo suėmimo terminas teismo nutartimis buvo pratęsiamas iki 2014 m. birželio 26 d., kai ieškovas Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas ir paleistas teismo posėdžių salėje. Kaip matyti iš teismo nutarties, kuria ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė, ir vėliau teismo priimtų nutarčių (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d., Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d., 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2014 m. vasario 5 d. ir 2014 m. gegužės 2 d. nutartys), kuriomis šios kardomosios priemonės taikymas buvo pratęsiamas, ieškovas buvo suimtas dėl to, kad jis buvo įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymuose nustatyta tik ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė (jis buvo įtariamas nužudęs žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), gyveno Norvegijoje, turėjo ryšių užsienyje. Ieškovas buvo laikomas neteistu, nes teistumas nutarčių priėmimo metu jau buvo išnykęs. Teismai vertino, kad siekdamas išvengti griežtos laisvės atėmimo bausmės, ieškovas gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, kadangi už ieškovui inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra numatyta ypač griežta laisvės atėmimo bausmė, ieškovas gyveno užsienyje ir turėjo ten ryšių, o aplinkybė, kad ieškovas yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, leido nustatyti, kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Siekiant užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą ir ieškovo dalyvavimą procese, nustačius, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK keliamų tikslų, ieškovas buvo laikomas suimtas.

31. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teismų nustatytos aplinkybės, dėl kurių ieškovui buvo taikyta (pratęsiama) kardomoji priemonė suėmimas, iš tikrųjų egzistavo (ieškovas iš tikrųjų buvo kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą, gyveno ir dirbo užsienyje ir kt.), o pats ieškovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčija ir nekvestionuoja. Nustačius, kad teismų išvardintos aplinkybės, sudariusios pagrindą taikyti ieškovui griežčiausią kardomąją priemonę egzistavo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šių aplinkybių pagrindu baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui galėjo kilti pagrįstas įtarimas, kad ieškovas gali bandyti slėptis nuo teisingumo ar, būdamas laisvėje, daryti kitas nusikalstamas veikas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas (dabar Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai) ar Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai, nesant rizikos, kad ieškovas gali bandyti slėptis nuo teisingumo ar daryti kitas nusikalstamas veikas, taikė ieškovui kardomąją priemonę (suėmimą) ar pratęsė jos galiojimo terminą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas apskundė aukštesnės instancijos teismui tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria jam paskirta kardomoji priemonė, o Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi paliko šią nutartį galioti. Vėlesnių Klaipėdos apygardos teismo nutarčių, kuriomis ieškovui buvo pratęsiama kardomoji priemonė suėmimas, ieškovas net neskundė teisės aktuose nustatyta tvarka.

32. Teismas nesutinka su ieškovo argumentu, esą jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas truko nepagrįstai ilgai. Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu ieškovas pripažintas įtariamuoju, 2012 m. gruodžio 16 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą, o jau 2013 m. sausio 31 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 26 d. priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovas buvo išteisintas. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė prokuroro apeliacinį skundą, palikdamas galioti šį išteisinamąjį nuosprendį. Byloje nėra duomenų, kad teisėsaugos pareigūnai ar teismas tyčia vilkintų vykdomą ikiteisminį tyrimą ar teismo procesą, vengtų atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir pan. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir ieškovas, nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo trukmė nepažeidė jo teisių, apsiribodamas tik deklaratyvaus teiginio, kad baudžiamasis persekiojimas tęsėsi pernelyg ilgai, išdėstymu.

33. Vertinant ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo trukmę, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą dėl ieškovo ir R. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teisme, buvo iškilęs klausimas dėl trečio įtariamojo, kurio atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą bylą, D. Š., ekstradicijos. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras prašė teismo palaukti, kol D. Š. bus perduotas Lietuvai ir S. Š., R. J. bei D. Š. atžvilgiu iškeltas baudžiamąsias bylas nagrinėti kartu. Minėto posėdžio metu tiek pats ieškovas, tiek ir abu jo gynėjai, pritarė, kad prokuroro prašymas būtų patenkintas. Taigi, nors ieškovas prašo teismo priteisti jam žalą dėl pernelyg ilgai užsitęsusio bylos nagrinėjimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis pats, nepaisydamas to, kad jo atžvilgiu tuo metu buvo pritaikyta kardomoji priemonė suėmimas, varžanti jo laisvę, pritarė, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas ir byla būtų nagrinėjama tik išsprendus D. Š. ekstradicijos klausimą. Byloje nėra ginčo, kad dėl procedūrų, susijusių su D. Š. ekstradicija, bylos nagrinėjimas užsitęsė 289 dienas. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo organizuotas ne vienas teismo posėdis, buvo apklausta daug liudytojų. Ši aplinkybė taip pat vertintina kaip svarbi ir objektyvi aplinkybė, turėjusi įtakos bylos nagrinėjimo teisme trukmei.

34. Apeliaciniame skunde ieškovo nurodyta aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo iškelta dar 2000 m. birželio 8 d., neturi įtakos sprendžiant dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės. Kaip jau nurodyta, ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime dėl A. U. nužudymo 2012 m. gruodžio 5 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu pripažinti asmenį įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką, o pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas tik 2012 m. gruodžio 16 d. Iki tol ieškovas neturėjo įtariamojo statuso ir vykdytas ikiteisminis tyrimas nevaržė jo teisių, todėl anksčiau vykęs procesas neturi reikšmės šios bylos kontekste sprendžiant dėl galimai valstybės institucijų neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos.

35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.