Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1917-254/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-12
Bylos Nr.: 2A-1917-254/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01956-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Lozoraitytė, Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“
Ieškovas: J. K.
Trečiasis asmuo: notarė G

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-1917-254/2019Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01956-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 2.6.16.4; 2.6.17; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.2.7; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Trapukas“ dėl iškeldinimo iš asmeninės nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, nuomos mokesčio priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“ priešieškinį ieškovui J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo notarė G. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. K. teismo prašė iškeldinti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Trapukas“ su visais daiktais iš ieškovui asmeninės nuosavybės teisę priklausančio pastato – kultūros namų su parduotuve, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovui iš atsakovės 1500 Eur nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.; priteisti ieškovui iš atsakovės nuomos mokestį po 900 Eur per mėnesį už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 2 d. iki pastato – kultūros namų su parduotuve visiško atlaisvinimo; priteisti ieškovui iš atsakovės 117 Eur netesybų ir ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas – kultūros namai su parduotuve, esantys (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 11 d. ieškovas su atsakove sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovei išnuomojo dalį patalpų pastate – kultūros namai su parduotuve: 1) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-6, plotas 13,96 kv. m.; 2) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-7, plotas 4,67 kv. m., 3) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-8, plotas 3,81 kv. m,; 4) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-9, plotas 198,79 kv. m.; 5) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-10, plotas 19,18 kv. m.; 6) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-11, plotas 3,45 kv. m.; 7) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-12, plotas 1,00 kv. m.; 8) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-13, plotas 1,03 kv. m.; 9) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-14, plotas 6,07 kv. m.; 10) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-15, plotas 56,42 kv. m.; 11) patalpą, inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu 1-16, plotas 1,66 kv. m. Atsakovė įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti 300 Eur nuomos mokestį, sutartyje buvo nustatyta, kad nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. sausio 1 d. Po sutarties sudarymo atsakovė nuomos mokesčio nesumokėjo nė už vieną mėnesį. Ieškovas, pasinaudodamas nuomos sutarties 49 punkte numatyta galimybe nutraukti sutartį, 2018 m. gegužės 17 d. pranešimu įspėjo atsakovę, kad nutraukia 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuo 2018 m. birželio 1 d. Po įspėjimo atsakovė nesumokėjo nuomos mokesčio ir iki šiol neišsikėlė iš nuomojamų patalpų, tokiu elgesiu pažeidė savininko teises.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB ,,Trapukas“ atsiliepimu į ieškinį teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, nurodydamas tokias faktines aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės, ir neįrodė teismui visų su ieškinyje išdėstytais ginčo reikalavimais susijusių faktinių aplinkybių, kurios betarpiškai turi įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui.

Šalies argumentai

4. Atsakovė UAB ,,Trapukas“ priešieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovės UAB „Trapukas“ ir ieškovo J. K. bei D. K.; pripažinti negaliojančia 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį, sudarytą tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“; pripažinti negaliojančia 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Nurodė, kad nekilnojamasis turtas, t. y. 0,5000 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – kultūros namai su parduotuve, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui nuosavybės teise priklauso tik formaliai, kadangi faktiškai šis turtas priklauso atsakovei. 2013 m. gruodžio 9 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris tarp ieškovo, jo sutuoktinės D. K. (mirusi) ir atsakovės buvo fiktyvus, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Sandoris sudarytas, siekiant išsaugoti šį nekilnojamąjį turtą atsakovės bankroto atveju, kadangi tuo metu atsakovės finansinė padėtis buvo bloga. Ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui reikalingą pinigų sumą ieškovas ir tuo metu dar gyva buvusi jo sutuoktinė gavo iš atsakovės, kadangi patys reikalingos pinigų sumos neturėjo. Pasirašant sandorį atsakovę atstovavo tuometinė direktorė R. J., kuri yra ieškovo duktė. 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis taip pat yra neteisėta, todėl ji negali sukelti jokių teisinių pasekmių, nes ji buvo sudaryta 2018 m. balandžio 12 d., o ne 2018 m. sausio 11 d., ir ši sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, kadangi atsakovės direktoriaus D. V. tuometinė partnerė R. J. su ieškovu buvo susitarusi, kad atsakovė su ieškovu tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, sudarys negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį, kurios reikėjo pagrįsti, kokiu pagrindu atsakovė naudojasi ieškovui formaliai priklausančiu ginčo nekilnojamuoju turtu, kai atsakovę tikrino valstybinės institucijos, tačiau atsakovės direktoriui D. V. pasirašant ginčo 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį, antras negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties egzempliorius buvo ne identiškas pirmajam, o pakeistas į ginčo 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis yra neteisėta, kadangi ji buvo sudaryta atgaline data ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, siekiant formaliai pagrįsti, kokiu pagrindu atsakovė naudojasi ieškovui priklausančiu ginčo nekilnojamuoju turtu, kai atsakovę tikrino valstybinės institucijos.

Atsiliepimas

6. Ieškovas atsiliepimu į patikslintą priešieškinį teismo prašė priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų dėl savo priešieškinyje reiškiamų reikalavimų, todėl mano, kad atsakovė nesiekia operatyvios ir civilinio proceso normomis reglamentuotos savo tariamai pažeistų teisių gynybos, o tiesiog stengiasi vilkinti procesą. Turtas 2013 m. gruodžio 9 d. sutartimi buvo parduotas, siekiant padidinti UAB „Trapukas“ apyvartines lėšas ir užtikrinti įmonės tęstinumą. Atsakovės teiginys, kad ieškovas ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui reikalingą pinigų sumą gavo iš atsakovės, yra melagingas ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Už 2013 m. gruodžio 9 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą ieškovas apmokėjo iš savo šeimos santaupų, tai patvirtina piniginių lėšų pervedimo kopija. Atsakovės ginčijami pirkimo–pardavimo ir panaudos sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių, jie buvo realiai vykdomi, tai patvirtina nuomos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini), o 2017 m. sausio 1 d. sudarytą panaudos sandorį atsakovė pati išviešino, įregistruodama VĮ Registrų centre. Prieš ginčijamas nuomos ir panaudos sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta dar viena nuomos sutartis, kurią šalys vykdė, atsakovė mokėjo ieškovui nuomos mokestį.

7. Trečiasis asmuo notarė G. S. teismo prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino jai žinomas faktines aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) notaro biure 2013 m. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „Trapukas“, atstovaujama direktorės R. J., pardavė D. K. ir J. K. žemės sklypą ir pastatą–kultūros namus su parduotuve, adresu (duomenys neskelbtini), už 52 000 Lt, kuriuos pirkėjai pervedė į pardavėjo sąskaitą prieš sutarties sudarymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Iškeldino atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Trapukas“ su visais daiktais iš ieškovui J. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio pastato – kultūros namų su parduotuve. Priteisė ieškovui J. K. iš atsakovės UAB „Trapukas“ 1500 Eur nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d., nuomos mokestį po 900 Eur per mėnesį už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 2 d. iki pastato – kultūros namų su parduotuve visiško atlaisvinimo; 117 Eur netesybų; 1793 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio netenkino. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“ valstybei 10,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) notaro biure 2013 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė UAB „Trapukas“, atstovaujama direktorės R. J., pardavė ieškovui J. K. ir jo sutuoktinei D. K. 0,5000 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kultūros namus su parduotuve, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 52 000 Lt. Mirus ieškovo sutuoktinei D. K., 2017 m. balandžio 24 d. ieškovas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo ir pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės liudijimo pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teisę į visus 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nupirktus daiktus: 0,5000 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kultūros namus su parduotuve, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo nuosavybės teisės į minėtus daiktus įregistruotos VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. 2017 m. sausio 1 d. tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių pastate – kultūros namai su parduotuve panaudos sutartis, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovei neatlygintinai laikinai valdyti ir naudotis 11 patalpų, esančių pastate – kultūros namai su parduotuve, inventorizacijos byloje pažymėtų indeksais nuo 1–6 iki 1-16. Sutarties 37 punkte buvo numatyta, kad ji šalių santykiams taikoma nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Šią panaudos sutartį atsakovė įregistravo VĮ RC 2018 m. gegužės 31 d. 2018 m. sausio 11 d. tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių pastate – kultūros namai su parduotuve nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovei dalį patalpų pastate – kultūros namai su parduotuve, inventorizacijos byloje pažymėtų indeksais nuo 1–6 iki 1-16. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti 300 Eur nuomos mokestį, sutartyje buvo nustatyta, kad nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. sausio 1 d.

10. Teismas sprendė, kad atsakovės aiškinimas, kad 2013 m. gruodžio 9 d. tarp šalių sudaryta pastato – kultūros namų su parduotuve ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir 2017 m. sausio 1 d. sudaryta panaudos sutartis buvo fiktyvios, tikrasis jų tikslas buvo legalizuoti įmonės kasoje buvusius „juoduosius“ pinigus, išsaugoti įmonės nekilnojamąjį turtą įmonės bankroto atveju ir valstybės tarnybų atliekamo patikrinimo metu pareigūnams pagrįsti atsakovės buvimą fiziniam asmeniui priklausančiose patalpose, o 2018 m. sausio 11 d. sutartis sudaryta apgaulės būdu, nepagrįstas jokiais įrodymais byloje. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės kasoje buvo grynųjų nelegalių pajamų, kurias tuometinė direktorė R. J. panaudojo apmokėti už tėvų įsigytą iš atsakovės nekilnojamąjį turtą. Atsakovės atstovo teiginius apie įmonės kasoje buvusius neapskaitytus grynuosius pinigus, kurių legalizavimui ir buvo sudaromos ginčijamos sutartys, paneigė teismo posėdyje apklausta liudytoja, buvusi įmonės buhalterė R. A.. Kad atsakovės ginčijami pirkimo–pardavimo ir panaudos sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių, o jie buvo realiai vykdomi, patvirtina dar iki ginčijamų sandorių 2014 m. sausio 2 d. sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės nuomos sutartis dėl patalpų, ieškovo įgytų pagal 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal 2014 m. sausio 2 d. nuomos sutarties sąlygas (7.1 punktas) ši sutartis galiojo iki 2016 m. sausio 2 d., t. y. sutartis galiojo ir buvo vykdoma atsakovės atstovo D. V. vadovavimo įmonei (nuo 2014 m. liepos 1 d.) laikotarpiu; joje buvo numatyta, kad nuomininkas už patalpų nuomą moka nuomotojui po 235,29 Lt per vieną mėnesį. Nors atsakovės atstovas teigė, kad visos su ieškovu sudarytos sutartys buvo fiktyvios ir realiai ieškovas jokių nuomos pinigų negaudavo, ieškovas tik pasirašydavo ant kasos išlaidų orderių, kad gavo pinigus, tačiau tokius atsakovės atstovo teiginius neigė ieškovas ir jo atstovė R. J., nurodydami, kad nuompinigiai buvo mokami, juos ieškovui kas mėnesį atveždavo arba R. J., arba atsakovės atstovas D. V.. Aplinkybę, jog 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sandoris ir jo pagrindu sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės patalpų nuomos ir panaudos sutartys buvo realiai vykdomos, jos sukėlė sandorio šalims civilines teises ir pareigas, patvirtina ir byloje pateikta 2018 m. sausio 11 d. ginčo patalpų nuomos sutartis ir jos 2018 m. birželio 1 d. pakeitimas, sudaryti tarp ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią dalis patalpų, įsigytų pagal ginčijamą 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sandorį, yra ieškovo išnuomota ne tik atsakovei, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir ieškovui yra mokamas nuomos mokestis. Atsakovės veiksmai išviešinant 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį taip pat patvirtina, kad nors atsakovė šį sandorį laiko fiktyviu, apsimestiniu, tačiau pati realiai jį vykdo. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ginčijami sandoriai – 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartis ir 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartis realiai buvo pasirašyti ne jose nurodytomis datomis, o 2018 m. balandžio 12 d., nepatvirtinta jokiais įrodymais.

11. Teismas sprendė, kad atsakovės argumentai dėl 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutarties pasirašymo aplinkybių neįtikinami, nepagrįsti įrodymais, todėl atmestini. Būdamas atsakingas ir apdairus įmonės vadovas, D. V. privalėjo perskaityti pasirašomų sutarčių tekstą, išsamiai susipažinti su sutarčių sąlygomis prieš pasirašydamas sutartis. Teigti, kad dėl paties atsakovės vadovo neapdairaus elgesio jis buvo apgautas kitos sandorio šalies, nėra pagrindo.

12. Teismas sprendė, kad labiau yra tikėtina, jog atsakovės ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių ar apgaulės, jie buvo realiai vykdomi, todėl atsakovei neįrodžius, kad 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis ir 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis sudarytos tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), o 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartis sudaryta dėl apgaulės, priešieškinį atmetė.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovei be teisinio pagrindo atsisakant perduoti ieškovui priklausančias patalpas, ji iškeldintina su visais jos daiktais iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio pastato – kultūros namų su parduotuve. Tarp šalių nesant ginčo, kad atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartį – nemokėjo ieškovui nuomos mokesčio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki sutarties nutraukimo 2018 m. birželio 1 d. ir liko skolinga ieškovui 1500 Eur (300 Eur x 3 mėn.). Teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo iš atsakovės už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo 2018 m. birželio 2 d. iki visiško patalpų atlaisvinimo, skaičiuojant po 900 Eur už mėnesį. Už netinkamą sutarties vykdymą ieškovui iš atsakovės priteisė 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje numatytą 117 Eur delspinigių sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) UAB „Trapukas“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; o priešieškinį tenkinti; grąžinti apeliantei UAB „Trapukas“ permokėtą žyminio mokesčio dalį; priteisti iš ieškovo J. K. apeliantei UAB „Trapukas“ patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

14.1.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2017 m. sausio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis, kadangi tokią aplinkybę apeliantė neigė viso ginčo bylos nagrinėjimo metu, o ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų sutarties sudarymo datą. Apeliantės direktorius ginčo sutartį VĮ Registrų centre įregistravo 2018 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus 17 mėnesių iš sutartyje nurodyto 24 mėnesių galiojimo termino. Taigi labiau tikėtina, jog minėta ginčo sutartis buvo pasirašyta 2018 m. balandžio mėnesį, o ne 2017 m. sausio mėnesį.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2018 m. sausio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių pastate – kultūros namai su parduotuve nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovei dalį patalpų, pažymėtų indeksais nuo 1-6 iki 1-16. Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2018 m. sausio 11 d. apeliantės direktorius buvo išvykęs į komandiruotę užsienyje, todėl akivaizdu, jog ir ši sutartis nebuvo pasirašyta sutartyje nurodytą dieną.

14.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2014 m. patalpų nuomos sutarties tikslas buvo mažinti fiktyvius įmonės kasos pinigus, o 2017 m. ir 2018 m. pasirašytų panaudos ir nuomos sutarčių tikslas – pagrįsti įmonės buvimą fiziniam asmeniui priklausančiose patalpose, nes buvo atliekami patikrinimai. Tačiau tokią faktinę aplinkybę apeliantė nurodė dėl 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties pasirašymo. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo 2018 m. sausio 11 d. sutartis buvo pasirašyta apgaulės būdu, atsakovės direktoriui nežinant. Jis manė, kad pasirašo antrą ginčo 2017 m. sausio 1 d. sutarties egzempliorių, o ne ginčo 2018 m. sausio 11 d. sutartį.

14.4.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, paneigiančius atsakovės teiginius, jog už pagal ginčo 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį ieškovo įsigytą turtą buvo apmokėta apeliantės pinigais. Iš byloje esančio ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad banko sąskaitoje ieškovas ginčo turto įsigijimui piniginių lėšų neturėjo. Šiam sandoriui panaudoti pinigai buvo per keletą kartų įnešti į ieškovo banko sąskaitą likus kelioms savaitėms iki ginčo sandorio sudarymo. Įvertinus faktinę aplinkybę, kad pinigai buvo įnešami dalimis tiek litais, tiek eurais, labiau tikėtina, kad pinigai priklausė atsakovei ir buvo gauti iš nelegalių automobilių pervežimo.

14.5.Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad ginčijami sandoriai buvo realiai vykdomi, kad atsakovė mokėjo nuomos mokestį ieškovui. Jeigu pagal 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį atsakovė ieškovui realiai būtų mokėjusi nuomos mokestį, ieškovas būtų turėjęs ir teismui pateikęs sąskaitos išrašą arba kasos išlaidų orderių kopijas. Atsakovė teismui pateikė nepilnai užpildytus kasos išlaidų orderius, kuriuose fiktyviai buvo įformintas nuomos mokesčio grynaisiais pinigais mokėjimas ieškovui, tačiau šiuose orderiuose nėra už grynųjų pinigų operacijas atsakingų asmenų parašų, įskaitant ir ieškovo parašo.

14.6. 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pasirašė ieškovas ir jo dukra R. J., kuri tuo metu buvo atsakovės įmonės vienintelė akcininkė ir direktorė, kuri suplanavo ir įgyvendino tiek visus ginčo sandorius, tiek ir 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymą. Atsakovės į bylą pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad R. J., susirašinėdama su savo partneriu D. V., patvirtina, jog būtent ji nusipirko ginčo nekilnojamąją turtą.

Žemesnės instancijos teismas

14.7.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė nepagrindė savo paaiškinimo, kad 2013 m. gruodžio 9 d. tarp šalių sudaryta pastato – kultūros namų su parduotuve ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir 2017 m. sausio 1 d. sudaryta panaudos sutartis buvo fiktyvios, o tikrasis jų tikslas buvo legalizuoti įmonės kasoje buvusius „juoduosius“ pinigus, išsaugoti įmonės nekilnojamąjį turtą įmonės bankroto atveju ir valstybės tarnybų atliekamo patikrinimo metu pareigūnams pagrįsti atsakovės buvimą fiziniam asmeniui priklausančiose patalpose, o 2018 m. sausio 11 d. sutartis sudaryta apgaulės būdu. Atsakovės atstovų nurodytas faktines aplinkybes dėl ginčijamų sandorių sudarymo neigė ieškovas ir jo atstovė R. J.. Tačiau jie yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi, o teismui nustačius atsakovės nurodomus faktus dėl ginčo sandorių sudarymo aplinkybių, R. J. galimai būtų patraukta atsakomybėn už nelegalios veiklos vykdymą, nelegalios buhalterijos vedimą, todėl jų paaiškinimai pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertintini pagal jų procesinę padėtį ginčo byloje ir teisinę padėtį galimo dėl nelegalios įmonės veiklos vykdymo bei nelegalios buhalterijos vedimo.

14.8.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės kasoje buvo grynųjų nelegalių pajamų, kurias tuometinė direktorė R. J. panaudojo apmokėti už tėvų įsigytą iš atsakovės nekilnojamąjį turtą. Visi atsakovės darbuotojai, kurie liudijo teisme, patvirtino, kad atsakovės įmonėje buvo vedama fiktyvi ir nelegali kasa, todėl akivaizdu, kad atsakovės įmonėje buvo nelegalių grynųjų pinigų. Sudarydama ginčo 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį, tuometinė vienintelė akcininkė ir direktorė R. J. legalizavo įmonėje buvusius nelegalius grynuosius pinigus, fiktyviai parduodama atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą savo tėvams. Tą faktinę aplinkybę patvirtina šio sandorio sudarymo aplinkybės: pirma, verslo prasme atsakovei nebuvo naudinga parduoti savo veikloje naudojamo nekilnojamojo turto; antra, verslo prasme atsakovei nebuvo naudinga parduoti savo nekilnojamąjį turtą už neprotingai žemą kainą; trečia, atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto tuometinės atsakovės įmonės vienintelės akcininkės ir direktorės tėvams nebuvo realaus poreikio pirkti; ketvirta, neatitinka oficialiai ieškovo nurodomas atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto įsigijimo tikslas (gauti pajamų iš nuomos) ir jo veiksmai siekiant to tikslo; penktą, iš esmės iš karto po įsigijimo ieškovas surašė įgaliojimą savo dukrai R. J. dėl teisės valdyti minėtą turtą, kas leido ir toliau jai tiesiogiai disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu.

14.9.Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, kad už ginčo nekilnojamąjį turtą jis sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus jam ir sutuoktinei nuosavybės teise priklausiusių nekilnojamąjį turtą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. už parduotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas su sutuoktine gautus pinigus panaudojo 2003 m. rugsėjo 12 d. nusipirkdami nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas pateikė grynųjų pinigų išėmimo banko skyriuje kvitą, kuriame nurodyta, kad ieškovui 2004 m. rugpjūčio 6 d. buvo išmokėta 11 227 Lt (3252 Eur), tačiau 2006 m. rugsėjo 21 d. ieškovas kartu su sutuoktine pirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad ieškovas negalėjo už ginčo nekilnojamąjį turtą sumokėti iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus jam ir sutuoktinei priklausiusį nekilnojamąjį turtą.

14.10. Ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) apklaustas liudytoju ieškovas nurodė priešingas faktines aplinkybes, t. y. kai jo dukra R. J. su D. V. vedė bendrą gyvenimą, jis leido naudotis nekilnojamuoju turtu ir nieko nereikalavo. Ieškovo nenuoseklumas ir prieštaringų įrodymų davimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinamas kritiškai, tačiau teismas to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

14.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės atstovo teiginius apie įmonės kasoje buvusius neapskaitytus grynuosius pinigus, kurių legalizavimui sudaromos ginčijamos sutartys, paneigė teismo posėdyje apklausta liudytoja buvusi buhalterė R. A.. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja apklausta buvusi įmonės vyriausioji buhalterė netiesiogiai patvirtinto atsakovės atstovų teiginius apie įmonės kasoje buvusius neapskaitytus grynuosius pinigus, kurių legalizavimui ir buvo sudaromos ginčijamos sutartys. Liudytoja patvirtino, kad ji dirbdama įmonėje niekada nematė grynųjų pinigų, jais nedisponavo, nepriėmė ir neperdavė kasos, nedarė kasmetinės inventorizacijos. Minėta liudytoja patvirtino, kad kasos pinigų operacijas formaliai įformindavo, tokiu būdu tiesiogiai patvirtindama atsakovės atstovų teiginius apie buvusią fiktyvią kasą.

14.12.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės ginčijami pirkimo–pardavimo ir panaudos sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių, o jie buvo realiai vykdomi, patvirtina dar iki ginčijamų sandorių 2014 m. sausio 2 d. sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės nuomos sutartis dėl patalpų, ieškovo įgytų pagal 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl ginčo patalpų nuomos negali patvirtinti, kad atsakovės ginčijami pirkimo–pardavimo ir panaudos sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių, o jie buvo realiai vykdomi, kadangi ir 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo realiai vykdoma. Atsakovės direktorius D. V. paaiškino, kokiu tikslu buvo sudaryta minėta sutartis, t. y. mažinti fiktyvioje įmonės kasoje buvusius grynuosius pinigus. Būtent dėl to ir buvo formaliai išrašinėjami fiktyvūs kasos išlaidų orderiai, siekiant formaliai pagrįsti kasoje esančių grynųjų pinigų panaudojimą. Jeigu 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis būtų buvus realiai vykdoma, atsakovė, kaip įprasta versle, nuomos mokestį būtų mokėjusi bankiniais pavedimais.

14.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai, pasirašyti ieškovo, atsakovės buhalterės ir direktoriaus. Atsakovės atstovas teigė, kad minėti įmonės buhalteriniai dokumentai, kaip ir atsakovės pateikti į bylą žiniaraščiai, kasos knygos kopijos neatspindi tikrosios įmonės finansinės padėties, tačiau teismas netikėti ieškovo parodymais ir kasos išlaidų orderiais neturi pagrindo. Pažymėtina, kad tik nedidelė dalis kasos išlaidų orderių buvo tinkamai įforminti, kadangi iš esmės beveik ant visų kasos išlaidų orderių trūksta vieno ar daugiau atsakovės atsakingų darbuotojų parašų. Ne ant visų kasos išlaidų orderių yra pasirašęs ieškovas, kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašomi kiekvieną mėnesį, tačiau pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų kasos išlaidų orderių netyrė ir nevertino, nors atsakovės atstovai minėtus klausimus kėlė teismo posėdžio metu, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl kasos išlaidų įrodomosios galios.

14.14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sandoris ir jo pagrindu sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės patalpų nuomos ir panaudos sutartys buvo realiai vykdomos, jos sukėlė sandorio šalims teises ir pareigas, patvirtina ir byloje pateikta 2018 m. sausio 11 d. ginčo patalpų nuomos sutartis ir jos 2018 m. birželio 1 d. pakeitimas, sudaryti tarp ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovės veiksmai išviešinant 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį taip pat patvirtina, kad nors atsakovė šį sandorį laiko fiktyviu, apsimestiniu, tačiau pati realiai jį vykdo. Tačiau šiuos teismo nurodytus faktus paneigia šios faktinės aplinkybės: pirma, 2014 m. buvo sudaryta nuomos sutartis, kuri galiojo iki 2016 m., 2016 m. nebuvo sudaryta jokia sutartis; 2017 m. buvo sudaryta panaudos sutartis, kuri galiojo iki 2019 m., 2018 m. buvo sudaryta neterminuota panaudos sutartis; antra, ieškovas ir jo įstatyminė atstovė R. J. nesugebėjo paaiškinti, kodėl 2014 m. nuomos sutartyje buvo nustatyta, kad 4 mėnesius nebus mokamas nuomos mokestis, kodėl 2016 m. nebuvo sudaryta jokia sutartis; kodėl 2017 m. buvo sudaryta panaudos sutartis, o ne nuomos sutartis; kas sąlygojo dviejų skirtingų sutarčių galiojimą tuo pačiu laikotarpiu dėl naudojimosi tuo pačiu pastatu; trečia, atsakovė išviešino ginčo 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir pasirašė šią sutartį, t. y. siekiant formaliai pagrįsti, kokiu pagrindu atsakovė naudojasi ieškovui priklausančiomis patalpomis; ketvirta, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus reikalus dėl ginčo patalpų nuomos tvarkė atsakovės direktorius D. V.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. B. patvirtino, kad su ieškovu jokių reikalų dėl ginčo pastato patalpų nuomos netvarkė. Po to, kai D. V. ir R. J. išsiskyrė, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus reikalus ieškovo vardu tvarko jo dukra R. J., kuriai realiai ir atitenka UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokamas nuomos mokestis.

14.15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad būdamas atsakingas ir apdairus įmonės vadovas D. V. privalėjo perskaityti pasirašomų sutarčių tekstą, išsamiai susipažinti su sutarčių sąlygomis prieš pasirašydamas sutartis. Atsakovės direktorius D. V. pasirašydamas ginčo 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, buvo apgautas ne kitos sandorio šalies, o savo tuometinės partnerės, kuri buvo susijusi su abiem sandorio šalimis, kadangi gyveno su nuomininku, o pagal įgaliojimą atstovavo nuomotoją. Kadangi 2018 m. pavasarį D. V. ir R. J. ilgalaikiai santykiai buvo pašlijo, R. J. pasinaudodama tuo, kad D. V. ja pasitiki ir žinodama, kad jos paruoštą panaudos sutartį jis pasirašys skubėdamas, kadangi dėl darbo reikalų būdamas (duomenys neskelbtini), jis sužinojo, kad tą dieną sutartį reikės pristatyti Valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniui (duomenys neskelbtini), vietoj dviejų panaudos sutarties egzempliorių paruošė skirtingas sutartis, kurias atsakovės direktorius dėl objektyvių priežasčių pasirašė jų neskaitęs.

14.16. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės atstovai, aiškindami ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ir nurodydami tikruosius šių sandorių sudarymo tikslus, nebuvo nuoseklūs, jų parodymai dėl kai kurių bylos aplinkybių buvo prieštaringi. Atsakovės direktorius D. V. Valstybinei mokesčių inspekcijai pridavęs 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį, gavo pastabą dėl jos įregistravimo VĮ Registrų centre, todėl 2018 m. gegužės 17 d. atsakovės direktorius įregistravo minėtą sutartį VĮ Registrų centre dėl galimai būsiančių patikrinimų, o ne dėl 2018 m. kovo – balandžio mėnesiais vykusio patikrinimo. Dėl neaiškių ir nesuprantamų priežasčių pirmosios instancijos teismui ieškovo įstatyminės atstovės R. J. paaiškinimai nekėlė abejonių dėl jų teisingumo, nors turėjo būti priešingai. Tiek ieškovo, tiek jo įstatyminės atstovės R. J. paaiškinimai buvo lakoniški, neinformatyvūs, nenuoseklūs, neaiškūs, nedetalizuoti ir prieštaraujantys vieni kitiems. Pagal tai, koks buvo ieškovo ir jo įstatyminės atstovės R. J. paaiškinimų davimo būdas, t. y. kalbant padrikai, darant dideles pauzes, ilgai tylint išgirdus atsakovės klausimus, nesugebėjimas į užduotus klausimus atsakyti, atsisakymas atsakyti į kai kuriuos klausimus, nurodant, kad „negaliu atsakyti, nes galiu sau pakenkti“, galima daryti išvadą, kad tiek ieškovas, tiek jo įstatyminė atstovė nedavė teismui sąžiningų ir tikrovę atitinkančių paaiškinimų. Priešingai, atsakovės atstovai davė sąžiningus ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus, tame tarpe ir dėl galimų 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo tikrųjų tikslų. Sandoris buvo sudarytas, siekiant išsaugoti atsakovės įmonės nekilnojamąjį turtą bankroto atveju, nes įmonėje buvo sunki finansinė padėtis, o sandoriui panaudoti atsakovės įmonėje buvę nelegaliai gauti grynieji pinigai.

14.17. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog atsakovės ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių ar apgaulės, jie buvo vykdomi. Dėl nepagrįstų priežasčių, pirmosios instancijos teismas ieškovo ir jo įstatyminės atstovės R. J. paaiškinimus vertino kaip neginčytinus įrodymus, kurie atspindi objektyvią tiesą, nepaisant to, kad tiek ieškovas, tiek jo įstatyminė atstovė davė padrikus, nenuoseklius, neinformatyvius, prieštaringus paaiškinimus, nepagrįstus logine seka, kurių nesugebėjo detalizuoti ir logiškai paaiškinti, taip pat nesugebėjo aiškiai ir detaliai atsakyti į atsakovės atstovo užduodamus klausimus, kas teismui turėjo sukelti pagrįstas abejones dėl jų paaiškinimų patikimumo ir pakankamumo. Dėl nemotyvuotų priežasčių atsakovės atstovo D. V. paaiškinimus pirmosios instancijos teismas vertino išimtinai kritiškai, kaip keliančius abejones ir neatitinkančius objektyvios tiesios. Tokiu būdu teismas nesilaikė reikalavimo bylą išnagrinėti nešališkai ir objektyviai.

14.18. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino liudytojais apklaustų buvusių atsakovės darbuotojų, kurie dirbo vairuotojais-ekspeditoriais, duotų parodymų. Šie liudytojai patvirtino, jog įmonėje buvo vedama fiktyvi ir nelegali kasa.

14.19. Šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro 355 Eur, apeliantė yra sumokėjusi 473 Eur žyminį mokestį, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis grąžintina apeliantei.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. K. apeliacinį skundą prašo atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl įrodymų, susijusių su viena kitai prieštaraujančiomis aplinkybėmis, vertinimo. Atsakovė šį priešieškinio reikalavimą dėl 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia grindė tuo, kad sudarant sutartį atsakovės direktore buvo ieškovo duktė R. J., kuri atsakovės nekilnojamąjį turtą perleido, siekiant išsaugoti šį turtą atsakovės bankroto atveju, nes atsakovės finansinė padėtis tuo metu buvo bloga, o pinigų sumą, reikalingą apmokėti už perkamą nekilnojamąjį turtą ieškovas gavo iš atsakovės. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovės direktorius D. V. paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant legalizuoti iš atsakovės neteisėtos veiklos gautus grynuosius pinigus, iš kurių buvo apmokėta už perkamą nekilnojamąjį turtą. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė tarpusavyje prieštaraujančių teiginių neįrodė, o ieškovas pateikė įrodymus, paneigiančius atsakovės teiginius dėl šio sandorio buvimo tariamu.

15.2. Atsakovė neteisingai ir nesąžiningai teigia, kad visi be išimties buvę atsakovės darbuotojai, kurie buvo iškviesti liudyti teisme, patvirtino, jog įmonėje buvo nelegalių grynųjų pinigų, kuriuos buvo poreikis legalizuoti sudarant 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Buvę atsakovės darbuotojai – vyr. buhalterė R. A., vairuotojai E. B. ir D. P., apklausti liudytojais 2019 m. birželio 13 d. teismo posėdyje, tokių aplinkybių nenurodė. Liudytoja R. A. parodė priešingai, kad įmonėje neapskaitytų pinigų nebuvo, visos ūkinės operacijos buvo apskaitomos pirminiais apskaitos dokumentais ir suvestos į buhalterinės apskaitos programą (garso įrašas nuo 1:56:17 iki 1:57:00), tuo tarpu liudytojai E. B. ir D. P. parodymus davė ne dėl įmonėje buvusių nelegalių pinigų, o dėl jiems į komandiruotę išduotų avansų.

15.3. Juridinių asmenų registro išrašo duomenys patvirtina, kad atsakovės ginčijama 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovės įmonės direktorės pareigas einant R. J., o dabartinis direktorius D. V. šias pareigas pradėjo eiti nuo 2014 m. liepos 1 d., todėl jam negali būti žinomos visos šio sandorio sudarymo aplinkybės, kuo paaiškinama, kad atsakovė teismui išsakė nenuoseklias ir viena kitai prieštaraujančias versijas dėl šio sandorio sudarymo.

15.4. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada, kad ieškovo pateiktas 2013 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymas 52 000 Lt sumai paneigia atsakovės teiginius, jog už perkamą nekilnojamąjį turtą buvo atsiskaityta atsakovės pinigais. Tačiau, pirma, 2013 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad 52 000 Lt pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovei pervedė ieškovas. Tai, kad iki šio pervedimo pinigai į ieškovo sąskaitą buvo įnešami grynaisiais, niekaip neįrodo, kad į sąskaitą buvo įnešami atsakovės pinigai. Antra, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad pas atsakovę būtų nustatytas piniginių lėšų trūkumas, kuris nebejotinai atsirastų, jei jie būtų paimti iš atsakovės ir perduoti ieškovui apmokėjimui už nekilnojamąjį turtą. Trečia, teismas įvertino ieškovo teisme duotus paaiškinimus ir pateiktus įrodymus apie jo piniginių lėšų kilmę. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kad už 2003 m. rugsėjo 8 d. parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ieškovas gautus pinigus panaudojo 2003 m. rugsėjo 12 d. įsigydamas nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o 2004 m. rugpjūčio 6 d. gautus pinigus panaudojo 2006 m. rugsėjo 21 d. įsigydamas nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), todėl pinigų įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą neturėjo, yra klaidinantys. 2003 m. rugsėjo 12 d. įsigyjant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ieškovas 2003 m. rugsėjo 12 d. dar pardavė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), be to, tiek ieškovas, tiek jo sutuoktinė iki sulaukdami senatvės pensijos amžiaus ilgą laiką dirbo, dėl ko papildoma jų turtinės padėties analizė tikslu pateisinti 52 000 Lt turėjimą, yra pertekline, juo labiau, kad atsakovė savo teiginiams, jog ginčo turtas įgytas iš jos lėšų, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.

15.5. Atsakovė kelia klausimus dėl kitų sandorio sudarymo aplinkybių, kurios nesudarė keletą kartų tikslinto priešieškinio pagrindo: (1) kad atsakovei nebuvo naudinga parduoti nekilnojamojo turto; (2) kad turtas parduotas už per žemą kainą; (3) kad ieškovui nebuvo realaus poreikio pirkti turto; (4) ieškovo veiksmai po turto įsigijimo paneigia jo tikslą įsigijus turtą gauti iš jo pajamas; (5) ieškovas įsigijęs turtą išdavė įgaliojimą savo dukrai R. J. valdyti turtą ir juo disponuoti. Vertinant šiuos argumentus, turėtų atsižvelgta į tai, kad: (1) ieškovas viso teisminio bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų dėl sandorio ekonominio naudingumo, t. y. įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, ar tuo metu atsakovei ekonomiškai naudingiau buvo parduoti turtą ir gauti pajamas, ar jį turėti įmonės nuosavybėje; (2) turtas parduotas už kainą, kuri atitiko jo pardavimo metu buvusią rinkos vertę, kuri įvertinus visas individualias turto savybes buvo nustatyta 2013 m. gegužės 31 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje; (3) ieškovas įsigijo turtą tikslu investuoti, taip pat gauti pajamų iš nuomos, tačiau tam tikru metu leido atsakovei neatlygintinai naudotis patalpomis vien dėl to, kad to prašė jo dukters draugas D. V.; (4) ieškovas po turto įsigijimo pagal 2014 m. sausio 2 d. nuomos sutartį leido atsakovei iki 2016 m. sausio 2 d. atlygintinai naudotis dalimi patalpų, o vėliau neatlygintinai ir sudarė su atsakove 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį, 2018 m. sausio 11 d. sudarė nuomos sutartį, o 2018 m. sausio 11 d. išnuomojo kitą dalį patalpų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gavo pajamas; (5) įgaliojimą savo dukrai R. J. ieškovas išdavė ne dėl to, kad nelaikė savęs turto savininku, o dėl senyvo amžiaus, turto dokumentacijos, sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais sudarymo ir jo atstovavimo įvairiose institucijose siekiant užtikrinti sklandžią turto nuomą, už kurią iš atsakovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovas gavo pajamas.

15.6. Atsakovės teiginys, kad ieškovo pozicija dėl leidimo atsakovui neatlygintinai naudotis turtu teisme keitėsi, yra nepagrįsta. Bylą nagrinėjant teisme ieškovas neneigė, kad nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 11 d. leido atsakovei neatlygintinai naudotis turtu ir tai darė dėl to, kad to prašė ieškovo dukters draugas D. V.. Ieškovas teisme tik neigė jų bendro ūkio vedimo faktą.

15.7. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 1.86 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisykle civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016, kad tariamas sandoris negali būti vykdomas, todėl sandorio vykdymas rodo, kad jis nėra tariamu (analogiškas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas pateikiamas ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Kad 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma, įrodo ne tik turto perdavimas ieškovui (sutarties 7.2 punktas) ir pirkimo kainos iš ieškovo priėmimas, bet ir po sutarties sudarymo sekę šalių veiksmai, t. y. atsakovės neginčytos 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas ir jos vykdymas, 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties sudarymas ir atsakovės atliktas jos įregistravimas nekilnojamojo turto registre, taip pat 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas. Pažymėtina, kad nors 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį atsakovės vardu sudarė tuo metu direktore buvusi R. J., nuo 2014 m. liepos 1 d. atsakovės direktoriumi tapus D. V., atsakovė toliau ją vykdė, mokėdama ieškovui nuomos mokestį, tokiu būdu pripažindama faktą, kad atsakovė nėra nekilnojamojo turto savininke ir turi prievolę už naudojimąsi pastato dalimi mokėti jos savininkui (ieškovui) nuomos mokestį.

15.8. Nors apeliantė nurodo, kad nuomos mokestis ieškovui realiai nebuvo mokamas, o į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai užpildyti nepilnai, juose trūksta parašų, tačiau tik keli jų nėra pasirašyti ieškovo, didžioji dalis kasos išlaidų orderių yra pasirašyti atsakovės direktoriaus D. V., o kasos išlaidų orderiuose aiškiai nurodytos ūkinių operacijų paskirtys – mokėjimas ieškovui už patalpų nuomą. Be to, ieškovas pripažįsta, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytus pinigus iš atsakovės gavo.

Šalies argumentai

15.9. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai pagal 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovas išnuomojo likusią pastato dalį, visus reikalus dėl nuomos tvarkė atsakovės direktorius D. V.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. B. 2019 m. birželio 13 d. teismo posėdyje parodė, kad pradžioje dėl patalpų kalbėjo su D. V., galvojo, kad jis patalpų savininkas, paskui išaiškėjo, kad patalpos ne jo, todėl sudarant nuomos sutartį jis nedalyvavo ir sutarties sąlygų nederino, o jas pateikė ir derino ieškovo įgaliotinė R. J. (garso įrašas nuo 1:09:02 iki 1:12:28). Be to, pateikti į bylą mokėjimo nurodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomos mokestį mokėjo ieškovui, o ne atsakovei.

15.10. Apeliantė nurodo, kad teismas nevertino jo pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, iš kurio matyti, kad R. J. rašė žinutę D. V., kad turtą nusipirko ji. Tačiau ši žinutė, kurią, kaip teisme paaiškino pati R. J., ji parašė užvaldyta emocijų ir norėdama D. V. paerzinti, neįrodo, kad turtas nebūtų realiai parduotas ir toliau priklausytų atsakovei, kaip tai nurodoma priešieškinyje, todėl teismas pagrįstai ja nesirėmė.

15.11. Atsakovė, ginčijusi 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurią vykdė, 2014 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties neginčijo bei nereikalavo iš ieškovo grąžinti pagal ją atliktų mokėjimų, taip pat neginčijo nekilnojamojo turto registre įregistruoto 2017 m. rugsėjo 4 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, kurio pagrindu ieškovas paveldėjo dalį turto iš mirusios savo sutuoktinės, kas parodo, jog atsakovė pirkimo–pardavimo sandorį ginčijo ne siekdama realių jo nuginčijo pasekmių (restitucijos), o siekdama užvilkinti jo iškraustymą iš neteisėtai užimtų patalpų.

15.12. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad panaudos sutartis buvo sudaryta 2018 m. balandžio mėn. ir vien dėl to, kad reikėjo pateisinti atsakovės buvimą patalpose valstybinėms institucijoms atliekant patikrinimą. Tai, kad 2018 m. balandžio mėn. buvo atliekamas atsakovės veiklos patikrinimas neįrodo nei tai, kad panaudos sutartis buvo sudaryta 2018 m. balandžio mėn., nei tai, kad panaudos sutartis sudaryta tam, kad prieš valstybines institucijas pateisinti atsakovės buvimą patalpose. Tuo tarpu abiejų sutarties šalių pasirašytoje panaudos sutartyje nurodyta jos data įrodo, kad panaudos sutartis sudaryta 2017 m. sausio 1 d. Kita vertus, atsakovė 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį 2018 m. gegužės 31 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre, tokiu būdu atsakovė šią sutartį pripažino. Nors atsakovė sutartį nekilnojamojo turto registre įregistravo praėjus 17 mėn., gavęs 2018 m. gegužės 17 d. ieškovo pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir siekdamas paneigti tuo metu galiojusią 2018 m. birželio 1 d. nuomos sutartį, tačiau atsakovės kreipimasis į VĮ Registrų centrą dėl 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutarties įregistravimo nekilnojamojo turto registre paneigia jos argumentus, kad ši panaudos sutartis yra tariamu sandoriu.

Atsiliepimas

15.13. Atsakovė nurodo, kad apgaulė iš ieškovo (jo atstovės) pusės pasireiškė tuo, kad 2018 m. balandžio mėn. atsakovės direktoriui D. V. pasirašant 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį, ieškovo atstovė R. J. jam pakišo pasirašyti 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią jis pasirašė nepastebėjęs, kad tai buvo nuomos sutartis, tačiau šių teiginių atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais, kita vertus, tokių aplinkybių buvimą paneigia pats tvirtinimas, kada atsakovės direktorius šią sutartį pasirašė ir kokiomis aplinkybėmis, t. y. nepastebėjęs, ką pasirašo, nes iš tiesų buvus tokioms aplinkybėms, atsakovės direktorius nežinotų ir negalėtų paaiškinti, kada jis tokią sutartį pasirašė. Be to, tiek 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartis, tiek 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartis pasirašytos kiekviename lape, jos skirtingai pavadintos, vienoje vartojami tokie žodžiai, kaip „panauda, panaudos davėjas, panaudos gavėjas“, o kitoje „nuoma, nuomotojas, nuomininkas“, kurie aiškiai matyti sutarties tekstuose ir šių skirtumų nebuvo įmanoma nepastebėti. Panaudos sutarties paskutinis lapas baigiasi viršuje, o nuomos sutarties paskutinis lapas baigiasi žemiau vidurio ir šių skirtumų nebuvo įmanoma nepastebėti, jei šios abi sutartys būtų pasirašomos tuo pačiu metu, kaip tai teigia atsakovas. Abiejų sutarčių paskutiniuose lapuose šalys yra pasirašę, vienur ties atsakovės direktoriaus parašu nurodyta „patalpų gavėjas“, o kitoje „nuomininkas“, panaudos sutarties paskutiniame lape ranka įrašyti atsakovo direktoriaus vardas, pavardė ir parašas, o nuomos sutarties paskutiniame lape – tik jo parašas, todėl šie skirtingi sutarčių pasirašymo būdai taip pat leidžia daryti išvadą, kad jos buvo pasirašytos skirtingu metu.

Šalies argumentai

15.14. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad nuomos sutartis buvo sudaryta 2018 m. sausio 11 d., tačiau ieškovas yra pateikęs pačią nuomos sutartį, kurioje nurodyta jos sudarymo data 2018 m. sausio 11 d. Tuo tarpu atsakovui teigiant, kad nuomos sutartis iš atsakovo pusės apgaulės įtakoje pasirašyta 2018 m. balandžio mėn., tenka pareiga tokią aplinkybę įrodyti (CPK 178 str.).

15.15. Apeliantė į bylą pateikė 2018 m. sausio 7 d. įsakymą dėl direktoriaus D. V. komandiruotės nuo 2018 m. sausio 7 d. iki 2018 m. sausio 23 d. į užsienį, kelionės maršrutą su žemėlapiu ir datomis, krovinio pervežimo sutartis ir krovinio važtaraščius, jais įrodinėdamas, kad 2018 m. sausio 11 d. D. V. nebuvo Lietuvoje ir negalėjo pasirašyti tą dieną datuotos nuomos sutarties. Tačiau atsakovo pateiktas kelionės maršrutas su žemėlapiu ir datomis nepatvirtina jo transporto priemonės judėjimo nurodytose vietovėse nurodytomis dienomis ir juo labiau, kad transporto priemonę vairavo D. V.. Be to, kelionės maršrutas su žemėlapiu ir datomis antspauduotas kitos įmonės antspaudu ir jos atstovų nepasirašytas. Įsakyme D. V. komandiruotė į užsienį numatyta nuo 2018 m. sausio 7 d. iki 2018 m. sausio 23 d., kai tuo tarpu, jei tikėti kelionės maršrutu su žemėlapiu, 2018 m. sausio 12 d. Vokietijoje buvusi transporto priemonė, jau 2018 m. sausio 15 d. iškraunama (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad nuomos sutartis iš atsakovės pusės galėjo būti pasirašyta (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 15 d. Vien tai, kad nuomos sutartis iš atsakovės pusės buvo pasirašyta keliomis dienomis vėliau nei sutartyje nurodyta jos data, kurią nuomos sutartį pasirašė ieškovas, nesąlygoja ieškovo reikalavimų dėl nuomos mokesčio priteisimo nepagrįstumo, nes pagal sutartį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. nuo metų pradžios ir tam neturi reikšmės nuomos sutarties pasirašymo data.

15.16. Todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nuomos mokestį ir netesybas, o atsižvelgdamas į tai, kad nuo (1 t., b. l. 11) nuomos sutartis su atsakovu yra nutraukta ir atsakovas neatlaisvina patalpų, pagrįstai nusprendė atsakovą iš jų iškeldinti.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė G. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad bylos baigtimi nėra suinteresuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

18. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo nuosavybės teisės, atsakovei ginčijant 2013 m. gruodžio 9 d. tarp atsakovės UAB „Trapukas“ ir ieškovo J. K. bei D. K. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 67-71), kaip fiktyvų sandorį, sudarytą dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Taip pat atsakovė prašo pripažinti negaliojančiomis 2017 m. sausio 1 d. tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“ sudarytą negyvenamųjų patalpų – kultūros namų su parduotuve, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis bei dėl šių patalpų 2018 m. sausio 11 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kaip sudarytas atsakovo atžvilgiu panaudojus apgaulę ir dėl ieškovo bei atsakovės atstovės susitarimo gauti iš atsakovės finansinės naudos (CK .91 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

19. Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

20. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad 2013 m. gruodžio 9 d. tarp atsakovės UAB „Trapukas“ ir ieškovo J. K. bei D. K. sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi, sudaryta dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), siekiant išsaugoti bendrovės turtą, kuomet jos finansinė padėtis buvo sunki. Be to, ieškovas už parduotą turtą sumokėjo ne savo, o atsakovės lėšomis, kurios nebuvo apskaitomos jos finansinėje apskaitoje – nelegaliomis lėšomis, kurių buvimas buvo patvirtintas atsakovės atstovų paaiškinimais, liudytojos R. A. – bendrovės vyriausiosios buhalterės parodymais ir kitų liudytojų parodymais.

21. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. tarp atsakovės UAB „Trapukas“ ir ieškovo J. K. bei D. K. sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė pardavė ieškovui 0,5000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kultūros namus su parduotuve, esančius (duomenys neskelbtini) už sutartyje nurodytą 52000 Lt kainą. Sutarties 7.2 punkte šalys susitarė, kad sutartis yra kartu ir daikto perdavimo–priėmimo dokumentas, atskiras dokumentas dėl daikto perdavimo–priėmimo šalių susitarimu nebus pasirašomas. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą ieškovui perėjo nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (CK 6.393 straipsnio 4 dalis).

22. Sprendžiant dėl sutarties kainos sumokėjimo pastebėtina, kad 2013 m. gruodžio 9 d. sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog pirkėjas kainą sumokėjo 2013 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymu į atsakovės sąskaitą banke. Šis ieškovo atliktas mokėjimo nurodymas buvo pateiktas į civilinę bylą (1 t., b. l. 182). Todėl ieškovas realiai įvykdė pirkėjo pareigą sumokėti daiktų kainą (6.344 straipsnio 1 dalis), o atsakovas perdavė ieškovui nuosavybės teisę į daiktą, kas buvo užfiksuota sutarties 7.2 punkte. Ieškovo nuosavybės teisės į minėtus daiktus buvo išviešintos, sutartį įregistravus valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (1 tomo b. l. 9).

23. Atsakant į apelianto argumentus, kad ieškovas ir jo sutuoktinė neturėjo realių galimybių įsigyti ginčo turtą ir sumokėti daiktų kainą pažymėtina, kad apie gerą jų turtinę padėtį galima spręsti ne tik pagal ieškovo sąskaitos Swedbank AB išrašą, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus pažymą apie išmokėtas išmokas, bet ir iš 2017-08-23 Nuosavybės teisės liudijimo ir 2017-09-04 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo apie turimo turto kiekį ir sudėtį. Atmestinos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad daiktų kainai apmokėti buvo panaudoti nelegalūs (oficialiai įmonės apskaitoje neapskaityti) atsakovės pinigai, įnešti į ieškovo banko sąskaitą likus kelioms savaitėms iki ginčo sandorio sudarymo. Atsakovė teigdama, kad ieškovas sumokėjo bendrovės piniginėmis lėšomis, savo teiginius turėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis). Turėjo įrodyti, kad ieškovui perdavė, pervedė, paskolino ar kitaip perleido bendrovės turtą – 52000 Lt., tačiau tokių operacijų atlikimą su bendrovės turtu patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė. Atsakovė net neteigė, kad tokios piniginės lėšos buvo apskaitytos bendrovės finansinėje apskaitoje kaip jos turtas, o nurodė priešingai, kad įmonėje buvo neapskaitytų – nelegalių finansinių lėšų, kurios buvo perduotos ieškovui. Todėl jokios įrodomosios reikšmės byloje neturi atsakovės argumentai apie tokių nelegalių lėšų gavimo šaltinius (nelegalaus automobilių pervežimo ir kt.), kuriuos ji siekė įrodyti liudytojų parodymais.

24. Būtina pažymėti, kad atsakovės vyriausioji buhalterė R. A. 2019 birželio 13 d. teismo posėdyje kategoriškai parodė, kad neapskaitytų pinigų bendrovėje nebuvo (garso įrašas nuo 1:56:50 min. iki 1:57:00 min.). Šiai liudytojai buvo žinoma, jog pastatas parduotas ieškovui, buhalterinės apskaitos programoje buvo įvesti duomenys pagal pateiktą pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl apeliantės noro įrodyti, kad įmonės direktorės R. J. vadovavimo metu ir sudarant ginčo sutartį bendrovėje buvo neapskaitytų piniginių lėšų, šios liudytojos parodymai nepagrindžia. Taip pat paminėtame teismo posėdyje parodymus davę liudytojai E. B. (garso įrašas nuo 2:06:10 min. iki 2:36:56 min.) ir D. P. (garso įrašas nuo 2:42:45 min. iki 3:05:50 min.) negalėjo paliudyti, kad įmonėje buvo neapskaitytų piniginių lėšų, nes jie finansinės apskaitos įmonėje netvarkė, dirbo vairuotojais.

25. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios nebuvo jos priešieškinio pagrindu. Tai pasakytina apie tokius apeliacinio skundo argumentus, kaip kad verslo prasme atsakovei nebuvo naudinga parduoti savo veikloje naudojamo nekilnojamojo turto; verslo prasme atsakovei nebuvo naudinga parduoti savo nekilnojamąjį turtą už neprotingai žemą kainą. Atsakovė, keldama šiuos klausimus, peržengia savo priešieškinio ribas, o galiojant draudimui apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija šių apeliantės argumentų plačiau nevertina (CPK 312 straipsnio 1 dalis). Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad dar iki ginčijamos 2013 m. gruodžio 9 d. sutarties sudarymo atsakovės užsakymu buvo atliktas ieškovui parduoto nekilnojamojo turto vertinimas (1 t., b. l. 131-166). Pagal Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 31 d. jo vertė buvo 52 000 Lt. Būtent tokia kaina ir buvo parduotas atsakovės turtas jos ginčijama sutartimi.

26. Dėl kitų atsakovės argumentų, kad ieškovui ir jo sutuoktinei nebuvo realaus poreikio pirkti ginčo nekilnojamąjį turtą, atsakovei yra neaišku, kokiu tikslu ieškovas jį įsigijo, nes po turto įsigijimo jis surašė įgaliojimą savo dukrai R. J. dėl teisės valdyti minėtą turtą, kas leido ir toliau jai tiesiogiai disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu, pastebėtina, kad ieškovas turtą įgijo nuosavybės teise, o tai reiškia, kad įgijo teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taip pat teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnis). Todėl suprantamas ieškovo noras gauti pajamų iš turto nuomos, ar jo valdymą perleisti dukrai, ar sudaryti panaudos sutartį, jeigu savininkas sprendė, kad tai atitinka jo interesus.

27. Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2006). Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esamų įrodymų pakanka aplinkybei, kad 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma, o tinkamam CK 1.86 straipsnio taikymui būtina nustatyti šią aplinkybę, vadovaujantis įrodinėjimą reglamentuojančiomis normomis.

28. Byloje nustatyta, kad ieškovas, 2013 m. gruodžio 9 d. sutartimi įgijęs nekilnojamuosius daiktus, 2014 m. sausio 2 d. su atsakove sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2, kurios terminas iki 2016 m. sausio 2 d. (2 t., b. l. 22-23). Ši sutartis nebuvo ginčijama anksčiau ir nebuvo nagrinėjamo ginčo objektu. Atsakovė ją pripažįsta, bet nurodė, kad ji buvo sudaryta mažinti fiktyvioje įmonės kasoje buvusius grynuosius pinigus. Būtent dėl to ir buvo formaliai išrašinėjami fiktyvūs kasos išlaidų orderiai, siekiant formaliai pagrįsti kasoje esančių grynųjų pinigų panaudojimą.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra kasos išlaidų orderiai (2 t., b. l. 24-31), kurie patvirtina, jog bendrovė realiai mokėjo nuomos mokestį ir ieškovas nenurodė, kad pinigų negavo. Ant kai kurių kasos išlaidų orderių yra vyriausiosios buhalterės R. A. parašai, o pastaroji 2019 m. birželio 13 d. teismo posėdyje parodė (garso įrašas nuo 1:47:28 iki 1:50:52), kad nuomos mokestis buvo mokamas, jis buvo apskaitomas įmonės apskaitoje, sumokamas GPM. Todėl paminėti rašytiniai įrodymai ir liudytojos parodymai paneigia atsakovės versiją apie fiktyvių dokumentų surašymą. Pastebėtina, kad kasos išlaidų orderiai nebuvo ginčijami, todėl nėra pagrindo juos laikyti fiktyviais. Ant kasos išlaidų orderių yra pasirašęs ir įmonės vadovas D. V., o jo nurodomi šių dokumentų apiforminimo trūkumai nepaneigia teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas įgijęs nuosavybę ir realiai įgyvendino savininko teises.

30. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas 2018 m. sausio 11 d. buvo sudaręs ginčo patalpų dalies nuomos sutartį su 2018 m. birželio 1 d. pakeitimu su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad šios bendrovės vadovas – liudytojas R. B. 2019 m. birželio 13 d. teismo posėdyje parodė, kad jam žinoma, jog patalpų savininkas pasikeitė, kad jos priklauso J. K., todėl būtent jam buvo pervedamas nuomos mokestis. Kadangi anksčiau šios patalpos priklausė bendrovei, tai dėl patalpų nuomos jis bendravo su ankstesniu patalpų savininkės direktoriumi, o po to su ieškovo dukra R. J. (garso įrašas nuo 54:37 iki 1:06:50). Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, su kuo dėl patalpų nuomos bendravo šios bendrovės vadovas, tačiau aptariamą nuomos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė su ieškovu, jam mokėjo nuomos mokestį ir šio liudytojo parodymai bei anksčiau aptartų įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybė, kad atsakovės ginčijama 2013 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo fiktyvus sandoris, sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), nes ji buvo realiai vykdoma (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).

Dėl panaudos ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

31. 2017 m. sausio 1 d. tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“ buvo sudaryta pastato – kultūros namų su parduotuve, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis. Pagal šią sutartį ieškovas perdavė atsakovei neatlygintinai laikinai valdyti ir naudotis 11 patalpų, inventorizacijos byloje pažymėtų indeksais nuo 1-6 iki 1-16. Sutarties 37 punkte buvo numatyta, kad ji šalių santykiams taikoma nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (1 t. b. l. 53–57). Šią panaudos sutartį atsakovė įregistravo VĮ RC 2018 m. gegužės 31 d. (1 . b. l. 58–59).

32. 2018 m. sausio 11 d. tarp ieškovo J. K. ir atsakovės UAB „Trapukas“ buvo sudaryta pirmiau panaudos sutartyje nurodytų negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti 300 Eur nuomos mokestį, pradedant jį mokėti nuo 2018 m. sausio 1 d. (1 tomo b. l. 4–8). Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad nepasibaigus panaudos sutarčiai šalys suderinta valia susitarė dėl panaudai perduotų patalpų nuomos, galiojant sutarties laisvės principui, savaime nepatvirtina atsakovės argumentų, kad sutartis neteisėta, ar sudaryta apgaulės būdu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

33. Apeliantė nurodo, kad labiau tikėtina, jog 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartis galėjo būti pasirašyta 2018 m. balandžio mėn., o ne 2017 m. sausio mėn., kaip ir 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartis buvo pasirašyta šią dieną, nes atsakovės direktorius buvo komandiruotėje. Atsakant į šį atsakovės argumentą pastebėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros 2018 m. liepos 13 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 45-46) nurodyta, jog D. V. paaiškino, kad 2017 m. sausio 1 d. jis su J. K. pasirašė panaudos sutartį dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (ginčo patalpų). Todėl priešieškinio ir apeliacinio skundo argumentus, kad panaudos sutartis buvo pasirašyta atgaline data paneigė pats atsakovės vadovas, todėl jo užimta pozicija byloje yra nenuosekli. Pastebėtina, kad priešieškinyje yra nurodyta, jog atsakovės direktorių D. V. apgavo R. J., kuri su teisininko pagalba 2018 m. balandžio 12 d. parengė ir direktoriui vienu metu padavė pasirašyti ginčo negyvenamųjų patalpų panaudos ir nuomos sutartis, nors turėjo jis pasirašyti du identiškus negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis.

34. Paminėtas ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal E. K., ieškovo sūnaus, pareiškimą dėl kilusio konflikto metu D. V. (atsakovės vadovas) pavartoto fizinio smurto pareiškėjo atžvilgiu. Šis asmuo pareiškime nurodė, kad 2018 m. gegužės 18 d. atvyko į ieškovui priklausančias patalpas išsiaiškinti, kodėl nemokamas nuomos mokestis pagal 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartį. Taigi, dar nesant ginčo teisme D. V. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad panaudos sutartis buvo sudaryta 2017 m. sausio 1 d. ir jis patalpomis naudojasi neatlygintinai. Iš šio ikiteisminio tyrimo matyti, kad ieškovo dukters R. J. ir D. V. santykiai tuo metu jau buvo pašliję. 2018 m. liepos 13 nutarime nurodyta, kad ji paaiškino, kad D. V. neišsikrausto iš ieškovui priklausančių patalpų ir nemoka nuomos.

35. Pastebėtina, kad byloje yra 2017 m. balandžio 28 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria R. J. pardavė D. V. 100 proc. UAB „Trapukas“ akcijų. D. V. nuo 2014 m. liepos 3 d. buvo bendrovės direktoriumi, o jo nurodytą galimą sutarčių pasirašymo dieną – 2018 m. balandžio 12 d. buvo ir vieninteliu bendrovės akcininku. Tai suponuoja išvadą, kad atsakovės argumentai, jog 2018 m. sausio 11 d. nuomos sutartis buvo sudaryta pasitikėjus R. J., manant, kad 2018 m. balandžio 12 d. pasirašoma 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartis ir antrasis jos egzempliorius, yra neįrodyti ir mažai tikėtini. Pastebėtina, kad atsakovė nurodo, jog buvo suklaidinta pasirašyti ne tik nuomos, bet ir panaudos sutartį. Tačiau kilus tarp šalių nesutarimams, atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. VĮ Registrų centre įregistravo 2017 m. sausio 1 d. panaudos sutartį, nors pagal atsakovės procesinį elgesį byloje, ji net nepripažino ieškovo nuosavybės į ginčo patalpas.

36. Apibendrinant tai, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad remiantis byloje surinktais įrodymais negalima nustatyti, jog atsakovės vadovas suklydo dėl jo atžvilgiu buvusios direktorės R. J. tyčinio elgesio ir pavartotos apgaulės. Mažai tikėtina, kad atsakovės direktorius ir vienintelis jos akcininkas, neginčydamas savo parašo ant 2018 m. sausio 1 d. nuomos sutarties, ją pasirašė taip neapdairiai ir neatsakingai. Jis negalėjo nepastebėti, kad ginčijamų panaudos ir nuomos sutarčių turinys ir forma yra skirtingos. Taigi, byloje nėra jokio pagrindo nustatyti buvus tyčinį ieškovo elgesį, siekiant suklaidinti atsakovę ir taip palenkti ją pasirašyti panaudos ir nuomos sutartis (CK 1. 91 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

37. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Teisėjų kolegija atsakė į visus apeliantės argumentus, kurie galėjo turėti reikšmės galutiniam ginčo rezultatui, tačiau jie nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Atsakovė nurodė, kad šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro 355 Eur, apeliantė yra sumokėjusi 473 Eur žyminį mokestį, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis grąžintina apeliantei.

40. Byloje nustatyta, kad atsakovė pareiškė tris priešieškinio reikalavimus, kuriais prašė pripažinti negaliojančiais tris sandorius, kurių vienas yra turtinio pobūdžio (pripažinti negaliojančiais 2013 m. gruodžio 9 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, sandorio kaina 15060,24 Eur) ir du – neturtinio (pripažinti negaliojančia 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų panaudos ir 2018 m. sausio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį). Todėl priešieškinys, kuris pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, turėjo būti apmokėtas 489,00 Eur žyminiu mokesčiu. (399 Eur + 75 Eur + 75 Eur). Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsakovei buvo nustatytas terminas pašalinti apeliacinio skundo trūkumus ir sumokėti tik 473 Eur žyminį mokestį, kurį apeliantė ir sumokėjo, todėl nėra žyminio mokesčio permokos, kurią teismas turėtų grąžinti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 4 dalis).

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Netenkinus apelianto (atsakovės) apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias prašė priteisti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatytų maksimalių dydžių (maksimalus dydis – 1216,41 Eur (935,70 Eur (2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 1,3)), todėl priteisiamos ieškovui iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).

42. Apeliacinės instancijos teismas turėjo 9,62 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis), kurios priteisiamos iš atsakovės valstybei.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“, juridinio asmens kodas 165828150, ieškovui J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trapukas“, juridinio asmens kodas 165828150,valstybei 9,62 Eur (devynis eurus 62 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėVirginija LozoraitytėRaimondas Buzelis