- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 2-1746/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02414-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- M. C.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, civilinėje byloje Nr. A2-4834-590/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams M. C. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Il Siciliano“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami su proceso atnaujinimu susiję klausimai.
Šalies argumentai
Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovams, kuriuo prašė pripažinti nuomos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo BUAB „Il Siciliano“ nutraukimą neteisėtu ir prašė priteisti iš atsakovo M. C. nuomos sutartyje numatytą baudą. M. C. prievolę mokėti baudą kildino iš šio atsakovo pasirašytos laidavimo sutarties. Pradiniame ieškinyje reikalavęs baudą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, bylos nagrinėjimo metu ieškovas turtinio reikalavimo bankrutuojančiai UAB „Il Siciliano“ atsisakė. Teismas tokį atsisakymą nuo dalies ieškinio priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė (CPK 293 str. 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu pripažino 2008 m. gegužės 28 d. nuomos sutarties tarp ieškovo ir BUAB „Il Siciliano“ nutraukimą neteisėtu dėl BUAB „Il Siciliano“ veiksmų ir priteisė iš M. C. ieškovui 20 000 Eur baudą; likusioje dalyje ieškinį atsakovui M. C. atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo M. C. ieškovui 5 procentų procesines palūkanas nuo 2012 m. vasario 15 d. teismo sprendimu priteistos 20 000 Eur sumos nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas M. C. pateikė prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių. Nurodė, kad 2014 m. balandžio 25 d. jam tapo žinoma, kad nuomos sutarties sudarymo dieną ir bylos nagrinėjimo metu ieškovas nebuvo ir šiuo metu nėra įgijęs nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas, neturėdamas nuosavybės teisės į butą, neturėjo teisės jo išnuomoti, sudaryta nuomos sutartis nesukūrė jokių teisių ir pareigų. Todėl atsakovas M. C. negalėjo laiduoti už neegzistuojančios prievolės tinkamą įvykdymą. Jeigu nurodyta aplinkybė, kad ieškovas neturėjo nuosavybės teisės į butą ir, atitinkamai, neturėjo teisės jo išnuomoti, teismui būtų atskleista civilinės bylos nagrinėjimo metu, teismas niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes būtų konstatavęs ex officio. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismui nebuvo atskleistos nuomos sutarties sudarymo bei laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės. Atsakovas M. C. buvo spaudžiamas sudaryti 2008 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartį, nes ieškovas grasino neišduoti atsakovui UAB „Il Siciliano“ sutikimo verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais patalpose (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, yra visos sąlygos laidavimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovo įsitikinimu, paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad teismas neturėjo galimybės deramai atskleisti bylos esmės, nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jeigu nurodytos aplinkybės teismui būtų nurodytos, teismo sprendimas būtų kitoks. Nurodė, kad atsakovas M. C. nebuvo informuotas apie teismo procesą, jį atstovavo kuratorius, kuris neatskleidė teismui reikšmingų aplinkybių. Tokiu būdu buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šis pažeidimas nagrinėjamos bylos atveju laikytinas esminiu proceso trūkumu, sudarančiu savarankišką pagrindą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi atmetė atsakovo M. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad atsakovo M. C. nurodomos aplinkybės nėra naujos ir ne kartą buvo nagrinėjamos kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo abu atsakovai. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovas nebuvo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas atsakovui buvo žinoma dar iki bylos išnagrinėjimo, nes šia aplinkybe atsakovas grindė savo paties 2010 m. liepos 19 d. pasirašytą apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-1613-391/2010, panaikinimo. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad buvo spaudžiamas sudaryti 2008 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartį, nes ieškovas grasino neišduoti atsakovui UAB „Il Siciliano“ sutikimo verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais patalpose (duomenys neskelbtini), taip pat nėra naujos aplinkybės, nes atsakovui buvo žinomos iki bylos išnagrinėjimo. Pažymėjo, kad klausimas dėl nuosavybės teisės į nuomojamas patalpas jau buvo sprendžiamas civilinėje byloje dėl ginčo nuomos sutarties nutraukimo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi šis argumentas atmestas, nurodant, kad teisė nuomoti patalpas šalių nebuvo siejama su nuosavybės teisės į jas turėjimu. Teismas atmetė atsakovo nurodomas aplinkybes, kad jis nedalyvavo bylos nagrinėjime ir jam buvo paskirtas kuratorius, nes tokie pagrindai nėra įvardinti CPK 366 straipsnyje.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M. C. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2247-585/2012, užbaigtoje įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimu ir 2012 m. kovo 30 d. papildomu sprendimu. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo išvada, kad apeliantas žinojo apie aplinkybę, jog ieškovas neturėjo nuosavybės teisės į 2008 m. gegužės 28 d. nuomos sutarties dalyku esantį turtą, yra klaidinga ir nepagrįsta. Teismo išvados vienoje byloje neturėtų būti automatiškai taikomos ir kitose bylose; teismas pasisako dėl teisės taikymo kiekvienoje konkrečioje civilinėje byloje, atsižvelgiant į joje nustatytas aplinkybes. Nuosavybės klausimas teismo minėtoje byloje nebuvo tirtas kaip nereikšmingas nagrinėjamo ginčo kontekste.
2. 2010 m. liepos 19 d. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. L2-1613-391/2010 apeliantas nenurodė aplinkybių apie tai, kad jam yra žinoma, jog ieškovas neturėjo nuosavybės teisės į 2008 m. gegužės 28 d. nuomos sutarties dalyku esantį turtą, o tik nurodė, kad „ieškovas nepateikė įrodymų, kad viena iš Patalpų Nr. 2 ir Patalpų Nr. 3 jam priklausė nuosavybės teise“, t.y. tik kėlė abejones.
3. Nutartis neteisėta, nes priimta prieštaraujant proceso atnaujinimo instituto paskirčiai bei imperatyvioms įstatymo normoms. Aplinkybė, kad ieškovas išnuomojo jam nuosavybės teise nepriklausantį turtą, kelia akivaizdžias abejones dėl netesybų (kurios turi tik galimų nuostolių kompensavimo paskirtį) priteisimo pagrįstumo. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį nei teismas, nei niekinio sandorio šalys negali tokio sandorio patvirtinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė teisės į teismą įgyvendinimo priemonė. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Taigi prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas teismo sprendimas gali būti neteisėtas.
Apeliantas prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t.y. dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Teismų praktikoje nurodoma, kad pagrindas procesui atnaujinti civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju apelianto nurodomos aplinkybės apie patirtą prievartą, sudarant 2008 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartį, ir tai, jog ieškovas 2008 m. gegužės 28 d. nuomos sutarties sudarymo metu neturėjo nuosavybės teisės į minėtos nuomos sutarties dalyku esantį turtą, nėra naujai paaiškėjusios, apie kurias nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metus. Apeliantas atskirojo skundo motyvais šių teismo išvadų nepaneigė.
Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp tų pačių šalių teismuose buvo nagrinėjamas ne vienas ginčas, kilęs dėl tų pačių 2008 m. gegužės 28 d. nuomos ir 2008 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutarčių (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-1613-391/2010 ir civilinė byla Nr. 2-716-391/2010, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-559-345/2011), kuriose buvo keliamas klausimas dėl nuomininkui nepriklausančių nuomos objektų nuosavybės teisių. Taigi šios aplinkybės apeliantui galėjo ir turėjo būti žinomos jau tuo metu. Juolab, kad apeliantas yra dalyvavęs vienoje iš šių bylų, t.y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme civilinė byla Nr. L2-1613-391/2010, per savo pasirinktą atstovą. Be to, kaip pripažįsta ir pats apeliantas savo skunde, abejones dėl nuomos objekto nuosavybės teisių jis jau buvo išsakęs ir minėtoje byloje, teikiant apeliacinį skundą (b. l. 68-70). Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas jau bylos nagrinėjimo metu žinojo arba bent jau turėjo visas galimybes sužinoti, kam priklauso nuomos objekto nuosavybės teisės. Tai, kad apeliantas šios aplinkybės naujumą sieja tik su 2014 m. balandžio 25 d. gautu išrašu iš Nekilnojamojo turto registro (b. l. 11), nepaneigia aukščiau nurodomų argumentų. Juolab, kad jau minėta, jog abejonės dėl nuomos objektų nuosavybės teisių apeliantui jau buvo iškilusios anksčiau, dėl to patvirtinti jas arba paneigti jau buvo galima dar iki šios bylos nagrinėjimo susipažinus su Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o ne išnagrinėjus bylą ir priėmus galutinį teismo sprendimą, kuris šiai dienai jau yra įsiteisėjęs. Be to, apelianto nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė dėl nuomos objekto nuosavybės teisių nėra turinti esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, sprendžiant nuomos sutarties nutraukimo teisėtumą ir netesybų priteisimą, nes teisė nuomoti patalpas nėra siejama su nuosavybės teisių į jas turėjimu. Svetimo daikto nuoma (subnuoma) įstatymo nėra draudžiama, todėl net ir pripažinus, kad nuomininkui nuosavybės teise nepriklauso nuomos objektas, tai nepaneigtų sutartinių nuomos teisinių santykių legitimumo. Iš ginčo nuomos sutarties nuostatų galima spręsti, jog teisė nuomoti patalpas šalių nebuvo siejama su nuosavybės teisės į jas turėjimu. Nuosavybės teisių reikšmė, sprendžiant atsakomybės pagal nuomos sutartį klausimus, buvo aptarta ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-559-345/2011, pažymint, kad tai nėra reikšminga tokio pobūdžio ginčui. Taigi apelianto skunde akcentuojama nauja aplinkybė negali būti laikoma nauja aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, aptarta aplinkybė nėra esminė nagrinėjamai bylai, nes vien tik šios faktinės aplinkybės vertinimas byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, neleidžia spręsti, kad turėtų ar galėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad kitose minėtose bylose nustatytos aplinkybės šiuo atveju buvo automatiškai taikomos nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitose bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys ir ginčai buvo sprendžiami dėl tų pačių sutarčių, esančius duomenis panaudojo ne kaip prejudicinius faktus sprendžiamam ginčui CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme, o kaip duomenis, pagrindžiančius apelianto pateiktų aplinkybių egzistavimą jau bylos, kurios procesą prašomą atnaujinti, nagrinėjimo metu.
Apeliantas skunde iš esmės nekvestionavo teismo išvados, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis buvo spaudžiamas sudaryti 2008 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartį, taip pat nėra nauja. Kita vertu, akivaizdu, jog ginčo laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės jos šaliai yra žinomos nuo pat šios sutarties sudarymo. Dėl to šią apelianto poziciją nagrinėjamu atveju galima būtų labiau vertinti kaip naują jo gynybinę poziciją nuo pareikšto ieškinio jau išnagrinėtoje byloje, kurios procesą siekiama atnaujinti, o ne kaip naują aplinkybę, turinčią esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.
Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.