Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų (Kretingos rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui S. S. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei R. G. dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti naudojimosi tvarką namų valdos žemės sklypu, turinčiu bendrą 0,0965 ha plotą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančiu Duomenys neskelbtini, priklausančiu bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei R. G. ir atsakovui S. S. pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau tekste – UAB) „Kartografiniai projektai“ 2017-02-20 parengtą planą. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 482/965 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/2 gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½tvarto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ūkinis pastatas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½ kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas), unikalus Nr. Duomenys neskelbtini. Atsakovui nuosavybės teise priklauso 483/965 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, tvartas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, vandentiekio tinklai, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, nuotekų šalinimo tinklai, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½ tvarto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini ½ kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas), unikalus Nr. Duomenys neskelbtini. Ieškovė 482/965 dalis žemės sklypo įgijo 2014-01-08 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, kitus jai nuosavybės teise priklausančius statinius, t. y. ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto, ūkinį pastatą, ½ dalį kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas) įgijo 2010-05-11 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Atsakovas jam priklausančias 483/965 dalis žemės sklypo įgijo 2010-10-15 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi, o jam priklausančius statinius įgijo 1974-07-01 pirkimo - pardavimo sutartimi (½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto, ½ dalį kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas)). Tarp bendraturčių kyla nuolatiniai ginčai, atsakovas ieškovei draudžia įvažiuoti į namų valdos žemės sklypą, nurodo jai, kaip ir kokiu būdu ji turėtų patekti prie savo naudojamų statinių. Pažymėjo, kad nors gyvenamasis namas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, priklauso šalims po ½ dalį, tačiau naudojimosi tvarka šiuo pastatu nustatyta nėra. Be to, 2011-08-24 buvo suformuota Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2011-10-04 sudaryta ir įregistruota Deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1. Nors ieškovė nuosavybės teises į statinius yra įgijusi jau 2010-05-11, tačiau laikotarpyje nuo 2010-05-11 iki 2011-10-04 atsakovas neprašė jos jokio sutikimo gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Ieškovės manymu, jeigu atsakovas neteisėtai atliko rekonstrukcijos darbus neturėdamas ieškovės sutikimo namą rekonstruoti, tai jis gyvenamojo namo plotą padidino bendro žemės sklypo sąskaita, nors žemės sklypas nuo 2014-01-08 priklauso šios bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė kreipėsi į UAB „Kartografiniai projektai“, 2017-02-20 buvo sudarytas žemės sklypo planas, pagal kurį ieškovei tektų naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis indeksais 14l/B ir 184/B, o atsakovui tektų naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis indeksais 236/A, 22/A ir 68/A; bendram šalių naudojimui tektų žemės sklypo dalys, pažymėtos indeksais 147/C ir 167/D. Atsakovas pateikė priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo. Nurodė, kad vertinant ieškovės teikiamą pasiūlymą dėl naudojimosi sklypu tvarkos, jis neatitinka šių kriterijų – atskiros sklypo dalys netaisyklingos formos, nepatogios naudotis, neatskiriančios bendraturčių naudojamų plotų, paliekama daug bendro naudojimo ploto, neišsprendžiamas klausimas dėl patekimo prie bendrai naudojamų statinių – šulinio. Atsakovas pateikė J. L. geodezinių ir topografinių darbų įmonės 2017-04-05 parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą, pagal kurį prašo nustatyti naudojimosi sklypu tvarką. Atsakovo manymu, ši siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra racionalesnė, nes visiems bendraturčiams yra suteikiamos naudotis vientisos ir viena nuo kitos izoliuotos žemės sklypo dalys. Be to, ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso pastatas-tvartas (unikalus Nr. Duomenys neskelbtini). Šis statinys yra šiaurinėje žemės sklypo dalyje, kurią atsakovas siūlo skirti visą naudotis ieškovei. Kadangi šis statinys faktiškai atsakovo nėra naudojamas, tikslinga atidalinti atsakovo nuosavybės teisę iš šio statinio, taip užbaigiant šią bendrąją dalinę nuosavybę, išmokant kompensaciją atsakovui, nes šio daikto padalijimas natūra yra techniškai negalimas ir neracionalus – daikto bendras plotas yra vos 31 m², todėl netikslinga formuoti atskirus statinius ar patalpas. Taip pat atsakovas prašė 200,50 Eur kompensaciją priteisti būtent jam, kadangi šis statinys yra toje žemės sklypo dalyje, kuria daugiausia naudojasi būtent ieškovė, šią žemės sklypo dalį siūloma paskirti naudotis ieškovei pagal atsakovo siūlomą naudojimosi sklypu tvarkos projektą. Pažymėjo, kad 1961-12-01 vienintelis gyvenamojo namo savininkas S. S. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė K. P. pusę namų valdos, tame tarpe ir gyvenamojo namo. Sutartyje nurodoma, kad K. P. atitenka naudotis gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos I-3 (15,11 m²), I-2 (10,65 m²), I-I (7,92 m²), II-1 (5,89 m²), II-2 (6,95 m²). 1974-07-01 S. S. sutartimi perleido kitą pusę šio turto atsakovui S. S.. Šioje sutartyje nurodoma, kad perleidžiamo gyvenamojo namo bendras plotas yra 119,15 m². Taip pat nurodoma, kad atsakovas naudosis šiomis gyvenamojo namo patalpomis: II-2 (16,29 m²), II-3 (10,77 m²), II-1 (8,59 m²), priestatu 2,15x1,50, 4-2 (11,29 m²), 4-3 (11,66 m²), 4-1 (6,92 m²), patalpos I-4 (3,41 m²) ir laiptai į mansardą naudojami bendrai. Vėliau 2010-05-11 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 2585 pagrindu K. P. turto dalį paveldėjo ieškovė. Nurodė, kad K. P. perleista ½ gyvenamojo namo dalis pagal perleidimo metu buvusius statinio kadastrinius duomenis buvo 59,75 m² (119,15 m² / 2) bendro ploto. Atitinkamai tokio paties bendro ploto buvo ir atsakovui perleista ½ šio daikto dalis. Tačiau 1989-11-27 atsakovui buvo išduotas statybos leidimas vykdyti gyvenamojo namo rekonstrukciją. Ši rekonstrukcija buvo atlikta iki 1991 m., o vėliau įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Po šios rekonstrukcijos bendras namo plotas nuo buvusio 119,15 m² padidėjo iki kadastrinių matavimų byloje užfiksuoto ir vėliau registre įregistruoto 176,98 m². Atsakovas atliko rekonstrukciją savo lėšomis, be to, rekonstruojama buvo išimtinai atsakovo naudojama statinio dalis, ir atsakovas rekonstrukciją atliko turėdamas bendraturtės K. P. sutikimą, nes atsakovui asmeniškai buvo išduotas statybos leidimas, ir toks leidimas be bendraturčio sutikimo nebūtų buvęs išduotas. Prašo nustatyti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 114,285 m² bendro ploto dydžio dalis gyvenamajame name, kurio bendras plotas 176,98 m², o ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 62,695 m² bendro ploto dydžio šio pastato dalis. Prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu (unikalus Nr. Duomenys neskelbtini), adresu Duomenys neskelbtini, tvarką, t. y. ieškovei R. G. asmeniniam naudojimui priskiriant patalpas, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtas 1-8 (15,21 m²), 1-9 (19,77 m²), 1-10 (1,98 m²), 1-11 (4,73 m²), 1-12 (19,38 m²), iš viso 61,07 m² bendro ploto; atsakovui S. S. asmeniniam naudojimui priskiriant patalpas, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtas 1-1 (3,16 m²), 1-2 (3,60 m²), 1-3 (11,42 m²), 1-4 (17,47 m²), 1-5 (23,74 m²), 1-7 (1,28 m²), 1-13 (11,45 m²), 1-14 (4,16 m²), 1-15 (18,30 m²), 1-16 (18,08 m²), iš viso 112,66 m² bendro ploto; ieškovei R. G. ir atsakovui S. S. bendrai naudotis priskiriant patalpą, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtą 1-6 (3,25 m²).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai. Nustatė naudojimosi žemės sklypu, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio adresu Duomenys neskelbtini, tvarką pagal J. L. geodezinių ir topografinių darbų įmonės 2017-04-05 parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą: 1) ieškovei R. G. paskyrė naudotis visą sklypo dalį, plane pažymėtą C (477 m² ploto); 2) atsakovui S. S. paskyrė naudotis visą sklypo dalį, plane pažymėtą B (332 m² ploto); 3) ieškovei R. G. ir atsakovui S. S. priskyrė naudotis bendrai sklypo dalis, plane pažymėtas D (119 m² ploto) ir D1 (37 m² ploto). Atidalijo pastatą-tvartą, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį adresu Duomenys neskelbtini, iš bendrosios dalinės nuosavybės, visą šį pastatą paskiriant asmeninės nuosavybės teise ieškovei R. G., o atsakovui S. S. priteisiant iš ieškovės R. G. 200,50 Eur dydžio kompensaciją už ieškovei atidalinamą atsakovui priklausiusią šio pastato dalį. Pakeitė bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini, nustatant, kad atsakovui S. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso 114,285 m² bendro ploto dydžio dalis šiame pastate, o ieškovei R. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 62,695 m² bendro ploto dydžio šio pastato dalis. Nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio adresu Duomenys neskelbtini, tvarką: 1) ieškovei R. G. asmeniniam naudojimui priskyrė patalpas, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtas 1-8 (15,21 m²), 1-9 (19,77 m²), 1-10 (1,98 m²), 1-11 (4,73 m²), 1-12 (19,38 m²), iš viso 61,07 m² bendro ploto; 2) atsakovui S. S. asmeniniam naudojimui paskyrė patalpas, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtas 1-1 (3,16 m²), 1-2 (3,60 m²), 1-3 (11,42 m²), 1-4 (17,47 m²), 1-5 (23,74 m²), 1-7 (1,28 m²), 1-13 (11,45 m²), 1-14 (4,16 m²), 1-15 (18,30 m²), 1-16 (18,08 m²), iš viso 112,66 m² bendro ploto; 3) ieškovei R. G. ir atsakovui S. S. bendrai naudotis paskyrė patalpą, 2011-08-24 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtą 1-6 (3,25 m²). Priteisė iš ieškovės R. G. 1 715,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo S. S. naudai.Teismas nurodė jog byloje pateiktas 1974 metų pasirašytas S. S. ir K. P. žemės sklypo padalijimo projektas patvirtina atsakovo teiginius, jog dėl ginčo žemės sklypo naudojimo tuo metu buvę bendraturčiai buvo susitarę dar 1974 metais, t. y. kad žemės sklypo dalis, kurioje yra atsakovui priklausantis statinys, plane pažymėtas 2J1p, priskiriama naudotis atsakovui.Ieškovės argumentus, jog į jos naudojamas patalpas inžinerinių tinklų (nuotekų ir vandentiekio) įvedimas būtų itin apsunkintas ir neekonomiškas, bei ji būtų priversta savo lėšomis ir darbu pasidaryti naują įvažiavimą, teismas vertino kaip nesudarančius pagrindo atmesti atsakovo prašomą nustatyti žemės sklypu naudojimosi tvarką. Teismo sprendė, jog būtent atsakovo pateikta J. L. geodezinių ir topografinių darbų įmonės 2017-04-05 parengta naudojimosi žemės sklypu tvarka šiuo konkrečiu atveju būtų teisingesnė ir racionalesnė bei atitinkanti teismų praktikos suformuotus teisėtumo, adekvatumo, faktinio ilgalaikio naudojimosi, stabilumo bei bendraturčių lygiateisiškumo užtikrinimo kriterijus.Nurodė, jog pagal atsakovo pateiktą planą, ieškovei nėra jokių kliūčių įsirengti įvažiavimą per atsakovo siūlomą bendro naudojimo teritoriją D1/37 m². Pažymėjo, kad jeigu tam tikra sklypo dalis bus naudojama atsakovo, jokiu būdu nereiškia, kad per šią sklypo dalį negalės būti įvesti inžineriniai tinklai į ieškovės naudojamą gyvenamojo namo dalį.Sutiko su atsakovo pozicija, kad naudojimosi tvarka turi užtikrinti bendraturčių tarpusavio autonomiškumą, todėl tenkino priešieškinio reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal J. L. geodezinių ir topografinių darbų įmonės 2017-04-05 parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, pagal kurį bus maksimaliai izoliuotos šalių valdomos sklypo dalys, sumažės sąlyčio taškų bei poreikis derinti interesus, abi šalys turės vientisas naudojamas žemės sklypo dalis, kurias galės prisitaikyti savo poreikiams ir šis planas yra optimalus šalių naudojimosi žemės sklypu variantas. Nustatė, kad ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso pastatas-tvartas (unikalus Nr. Duomenys neskelbtini), esantis šiaurinėje žemės sklypo dalyje, kurią atsakovas siūlo skirti visą naudotis ieškovei. Patvirtinęs atsakovo siūlomą žemės sklypu naudojimosi tvarką, tenkino priešieškinio reikalavimą atidalyti atsakovo nuosavybės teisę iš minėto statinio.Įvertinęs jog prašomo atidalyti pastato – tvarto plotas yra 31 m² ir statinys yra toje žemės sklypo dalyje, kuria daugiausia naudojasi būtent ieškovė, bei tai, jog teismas patvirtina atsakovo pateiktą žemės sklypu naudojimosi tvarkos planą, pagal kurį žemės sklypo dalis, kurioje yra pastatas – tvartas, atitenka naudotis ieškovei, sprendė, jog tikslinga minėtą statinį atidalyti natūra, išmokant atsakovui kompensaciją. Nustatęs, jog pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto statinio vidutinė rinkos vertė šiuo metu yra 401,00 Eur, ir ieškovei nepateikus kitos statinio vertės atsakovui iš jos priteisė 200,50 Eur kompensaciją už atsakovui priklausiusią statinio dalį. Pažymėjo, jog ieškovė nesutiko su atsakovo siūlomu kompensacijos dydžiu, tačiau nevykdė savo pareigos teikti įrodymus ir teismui nepateikė kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spęsti apie kitokią (mažesnę) statinio vertę.Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ji ar buvusi jos turto dalies bendraturtė būtų prisidėjusi savo lėšomis prie atsakovo atliktos rekonstrukcijos. Teismo vertinimu, jeigu iki rekonstrukcijos buvusi gyvenamojo namo dalies savininkė K. P. nebūtų davusi atsakovui sutikimo atlikti namo dalies rekonstrukciją, neabejotinai nuo 1991 m., kai rekonstrukcija buvo baigta, K. P. būtų iškėlusi šį klausimą, tačiau jokių pretenzijų šalys viena kitai iki šiol nereiškė ir kiekviena šalis naudojosi savo dalimi gyvenamojo namo, o atsakovas atitinkamai naudojosi papildomai sukurtu pastato plotu.Sprendė, jog yra visos sąlygos rekonstrukcijos metu sukurtą papildomą gyvenamojo namo plotą pripažinti atsakovo nuosavybe ir atitinkamai šiuo naujai sukurtu statinio plotu padidinti atsakovo nuosavybės teisės dalį gyvenamajame name. Tai, kad atsakovas bendrą daiktą padidino laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, teismo vertinimu, patvirtina tai, kad rekonstrukcijos projektui buvo išduotas statybos leidimas, taip pat statybos darbai kompetentingų institucijų buvo priimti ir įregistruoti.Įvertinęs, kad tarp šalių kyla nesutarimai, sprendė, jog tikslinga nustatyti naudojimosi tvarką šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje reiškiamas reikalavimas pakeisti nuosavybės teisės dalis gyvenamajame name, į tai, kad šalys nuo pat nuosavybės teisės pastate įgijimo naudojasi tam tikromis konkrečiomis nuosavybės įgijimo dokumentuose nurodytomis patalpomis, bei į tai, kad šios patalpos yra naudojamos atskirai, jų nesieja bendros komunikacijos, teismo vertinimu, yra pagrindas tenkinti atsakovo reikalavimą nustatant naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal jo pateiktą tvarką, nes ieškovė tokio reikalavimo nereiškė ir kitos tvarkos nepasiūlė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė papildomus įrodymus: namo fotonuotrauką. Kadangi papildomas įrodymas pateiktas kartu su apeliaciniu skundu, atsakovas turėjo galimybę pateikti nuomonę dėl pateikto papildomo įrodymo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas įrodymas vertintinas visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos bei dėl nekilnojamųjų daiktų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Iš byloje esančios 1961-12-01 pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, jog vienintelis ginčo gyvenamojo namo savininkas S. S. pardavė K. P. pusę namų valdos, tame tarpe ir gyvenamojo namo. Sutartyje nurodoma, kad K. P. atitenka naudotis gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos I-3 (15,11 m²), I-2 (10,65 m²), I-I (7,92 m²), II-1 (5,89 m²), II-2 (6,95 m²). Taip pat pažymėta, kad „iš upės įėjimas ir laiptai aukštyn bendram naudojimui, o iš kiemo pusės kiekvienas iš bendrasavininkų turi įėjimus atskirus. Kiemas bei šulinys bendram naudojimui. Malkinė pusiau ir sklypas pusiau pagal kiekvieno bendrasavininko savąją pusę“. 1974-07-01 S. S. sutartimi perleido kitą pusę šio turto atsakovui S. S.. Šioje sutartyje nurodoma, kad perleidžiamo gyvenamojo namo bendras plotas yra 119,15 m2. Taip pat pažymėta, kad atsakovas naudosis šiomis gyvenamojo namo patalpomis: II-2 (16,29 m²), II-3 (10,77 m²), II-1 (8,59 m²), priestatu 2,15x1,50, 4-2 (11,29 m²), 4-3 (11,66 m²), 4-1 (6,92 m²), patalpos I-4 (3,41 m²) ir laiptai į mansardą (salką) naudojami bendrai.Nustatyta, kad ieškovė 482/965 dalis žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini, įgijo 2014-01-08 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, o kitus jai nuosavybės teise priklausančius statinius, t. y. ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto, ūkinį pastatą, ½ dalį kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas) įgijo 2010-05-11 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Atsakovas jam priklausančias 483/965 dalis žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini, įgijo 2010-10-15 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, o jam priklausančius statinius įgijo 1974-07-01 pirkimo-pardavimo sutartimi (½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto, ½ dalį kitų kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas)). Ieškovė prašė teismo nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal jos pateiktą UAB „Kartografiniai projektai“ 2017-02-20 parengtą planą. Atsakovas priešieškinyje prašė nustatyti tarp bendraturčių naudojimosi tvarką pagal jo pateiktą J. L. geodezinių ir topografinių darbų įmonės 2017-04-05 parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad atsakovo pasiūlytas projektas labiau atitinka šalių interesus, nes šis planas yra optimalus šalių naudojimosi žemės sklypu variantas, kuris, teismo įsitikimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste maksimaliai užtikrins abiejų šalių teises ir interesus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės objekto – žemės sklypo – naudojimu, bei šalių interesų pusiausvyrą.Ieškovė ginčija teismo sprendimo, kuriuo žemės sklypu naudojimosi tarp šalių tvarka nustatyta pagal atsakovo pateiktą planą, teisėtumą ir pagrįstumą, argumentuodama netinkamu byloje esančių įrodymų įvertinimu, šalių pateiktų žemės sklypu naudojimosi tvarkos planų tinkamu neįvertinimu. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pakeistos bendrosios dalinės nuosavybės dalys gyvenamajam name bei nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia daikto dalimi, kuri jam priskiriama; tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką siekiama nustatyti konkretaus bendraturčio naudojamą daikto dalį, o bendraturčiui paskiriamos naudojimui dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokio pobūdžio ginčuose teismo pareiga yra priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant nesutarimų priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Teismas turi taikyti minėtą interesų derinimo principą ir pasisakyti, kokia bendrosios nuosavybės teise turimų objektų naudojimosi tvarka geriausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatymas iš teismo reikalauja siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendė, kad atsakovo pateiktas žemės sklypu naudojimosi tvarkos nustatymo planas užtikrins bendraturčių tarpusavio autonomiškumą, bus maksimaliai izoliuotos šalių valdomos sklypo dalys, sumažės sąlyčio taškų bei poreikis derinti interesus, abi šalys turės vientisas naudojamas žemės sklypo dalis. Nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo. Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl žemės sklypu naudojimosi tvarkos, įvertino. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų susijęs su netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi 1974-07-01 ginčo žemės sklypo padalijimo projektu, kadangi atsakovas nepateikė jokių leistinų įrodinėjimo priemonių, jog pagal šį projektą anksčiau būtų buvęs sudarytas žemės sklypo naudojimosi planas. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Iš bylos duomenų nustatyta, kad sutartis, kuria S. S. perleido pusę namų valdos, tame tarpe ir gyvenamojo namo, atsakovui S. S. ir žemės sklypo padalijimo projektas (toliau tekste – Projektas) sudaryti tą pačią dieną, t. y. 1974-07-01, tiek sutartis, tiek Projektas patvirtinti notarės O. V. parašu. Iš minėtų dokumentų nustatyta, kad sutarties 5 punkte išvardintos atsakovo ir K. P. nuolatiniam naudojimui suteikiamos patalpos gyvenamajame name ir mansardoje, taip pat detaliai įvardinamos atsakovo ir K. P. naudojamos žemės sklypo dalys, kurios, beje, sutampa su pažymėtomis Projekte. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 1974-07-01 pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkte pažymėta, jog šio susitarimo pagrindas yra du dokumentai: 1961-12-01 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3635 ir K. P. 1974-07-01 pareiškimas Nr. 2203, todėl apeliantės argumentai, jog nėra duomenų, kad K. P. būtų išreiškusi sutikimą Projektui, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais. Įvertinus šias nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad Projektas laikytinas neatskiriama 1974-07-01 pirkimo-pardavimo sutarties dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtu Projektu.Apeliantė nurodo, jog teismas, nustatydamas pagal atsakovo prašymą žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal jo pateiktą projektą, ignoravo pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą kiemo naudojimosi tvarką ir pažeidė ieškovės interesus. Nurodo, kad 1961-12-01 sudarytoje namo pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią K. P. iš S. S. įsigijo pusę namų valdos, nustatyta, kad kiemas yra paliekamas bendram bendrasavininkų naudojimui.Teisėjų kolegija šios nutarties 27 punkte konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi 1974-07-01 Projektu. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų abejoti, jog 1974-07-01 pirkimo-pardavimo sutartis ir 1974-07-01 Projektas neatitiko K. P. tuo metu išreikštos valios, todėl visiškai sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, net jeigu ir yra buvęs koks nors susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu pagal 1961-12-01 pirkimo-pardavi­mo sutartį Nr. 3635, tai vėlesne sutartimi , t. y. 1974-07-01, jis buvo koreguojamas abiejų bendraturčių sutarimu.Iš byloje esančio Projekto matyti, kad ginčo sklype bendras kiemas nebuvo suformuotas, buvo tik siaura bendro naudojimo žemės juosta "C", skirta priėjimui prie tvarto, todėl apeliantės argumentai, jog teismas pažeidė numatytą kiemo naudojimosi tvarką, laikyti nepagrįstais. Apeliantės teigimu, teismo patvirtinta ginčo sklypo naudojimosi tvarka pažeidžia ieškovės teises, kadangi ieškovė netenka galimybės patekti į savo sklypą, ji bus priversta savo lėšomis ir darbu įsirengti per visą jai skiriamą žemės sklypo dalį naują įvažiavimą, todėl šios dalies žemės nebus galima naudoti ūkio reikalams. Pažymi, jog ieškovė neturės galimybių prie savo namo dalies atvesti požemines inžinierines komunikacijas. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliantės argumentais.Iš atsakovo pateikto plano, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad ieškovei nėra jokių kliūčių įsirengti įvažiavimą per atsakovo siūlomą bendro naudojimo teritoriją D1/37 m². Apeliantė nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi grindžia argumentais, jog įvažiavimą bus priversta įsirengti savo lėšomis ir darbu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, jog atsakovas savo lėšomis ir darbu įsirengė kiemą savo naudojamo žemės sklypo dalyje, nemato jokių kliūčių, kodėl ieškovė taip pat savo lėšomis ir darbu negalėtų įsirengti kiemo jos naudojamo žemės sklypo plote. Priešinga išvada suponuotų nesąžiningumą ir nelygybę atsakovo atžvilgiu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovei nepriimtina atsakovo siūloma patekimo į jos naudojamą žemės sklypo dalį vieta. Ieškovės teigimu, siūlomas įvažiavimas yra per toli nuo namo, reikės įsirengti ilgą įvažiavimą, o dalies žemės nebus galima naudoti ūkio reikalams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog tam, kad patekti į ieškovės naudojamą sklypo dalį ir į jos namo dalį visiškai pakankama yra įvažiuoti į ieškovės naudojamą sklypo dalį ir toje vietoje formuoti vietas automobilių stovėjimui, o nuo jų iki pastato galima eiti pėsčiomis, nes atstumas yra labai nedidelis. Tokiu būdu būtų racionaliai išnaudotas iškovei siūlomas naudotis žemės sklypo plotas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal atsakovo pasiūlytą ir teismo patvirtintą ginčo sklypo naudojimosi tvarką ieškovei nustatyta naudotis didesnis plotas, nei jai proporcingai priklausytų pagal nuosavybės teisės dalį, todėl faktiškai ieškovės naudojama sklypo dalis, netgi atmetus racionaliai automobiliams statyti reikalingą plotą, išlieka sąlyginai didesnė, nei atsakovo, o tai laikytina pakankamu ieškovės interesų užtikrinimu.Dėl apeliantės argumentų, jog ieškovė neturės galimybių prie savo namo dalies atvesti požemines inžinierines komunikacijas, įvertinus, jog šioje byloje sprendžiamas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas, o ne žemės sklypo atidalijimo klausimas, plačiau nepasisakytina. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad tam tikra sklypo dalis bus naudojama atsakovo, nereiškia, kad ieškovei bus apribotos galimybės per šią sklypo dalį įvesti inžinerinius tinklus į ieškovės naudojamą gyvenamojo namo dalį.Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, jog teismas pašalino jos, kaip bendraturtės, teisę turėti priėjimą prie namo iš visų pusių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu S. S. asmeninės nuosavybės teise nustatė 114,285 m² bendro ploto dydžio dalį šiame gyvenamajame name, taip pat nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Iš atsakovo pateikto plano matyti, kad apeliantei paskirta naudotis žemės sklypo dalis suteikia galimybę apeiti aplink tą gyvenamojo namo dalį, kuri paskirta naudotis būtent ieškovei. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo jokių objektyvių argumentų, kodėl jai būtina turėti galimybę apeiti namo dalį, kuri asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui.Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal atsakovo pateiktą planą, kadangi atsakovo pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra patogesnė bendraturčiams, racionalesnė, bei sudaro prielaidas šalių konfliktinei situacijai šalinti, nes faktiškai nelieka bendro naudojimo objektų (tik šulinys).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo

Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė ūkinio pastato atidalijimo natūra klausimo ir neteisingai nustatė ūkinio pastato vertę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti Lietuvos Respublikos CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais (2009-12-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).Pažymėtina, kad priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino galimybę atidalyti ūkinį pastatą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino, jog prašomo atidalyti pastato – tvarto plotas yra 31 m² , t. y. teismas atsižvelgė į statinio dydį, todėl suformuoti du atskirus turtinius vienetus būtų tiesiog neracionalu, ir padalyto statinio dalys taptų nefunkcionalios. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė, jog ūkinis pastatas yra toje žemės sklypo dalyje, kuria daugiausia naudojasi būtent ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei ūkinis pastatas priklausytų abiems bendraturčiams, būtų reikalinga palikti bendro naudojimo plotus žemės sklype, formuojant bendro naudojimo taką ar privažiavimą iki šio statinio. Tokiu būdu ieškovės naudojama žemės sklypo dalis būtų dalinama į dvi atskiras bendro naudojimo teritorijos dalis, o tai sukurtų papildomą šalių interesų susikirtimo tašką ir sudarytų prielaidas ginčams kilti.Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atidalijus statinį vienam bendraturčiui išnyksta poreikis dalinti žemės sklypą į dvi dalis ir tuo tikslu nustatinėti bendro naudojimo teritorijas, todėl bendraturčiai įgyja galimybę patogiau naudotis didesnėmis ir vientisomis žemės sklypo dalimis, kaip tai nurodyta atsakovo siūlytoje naudojimosi sklypu tvarkoje.Įvertinus, kad ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, o atidalinant ūkinį pastatą asmeninės nuosavybės teise ieškovei, o atsakovui priteisiant iš ieškovės kompensaciją, tarp šalių nebebus ginčo dėl patekimo prie ginčo statinio, darytina išvada, kad toks nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato atidalijimas yra ne tik racionalus, bet ir socialiai teisingas.Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Atsakovas ūkinio pastato vertę įrodinėjo VĮ Registrų centro išrašu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė, teigdama, jog ūkinio pastato vertė yra ženkliai mažesnė, teismui nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikta ūkinio pastato fotonuotrauka nelaikytina objektyviu ir patikimu įrodymu, leidžiančiu spręsti apie konkrečią ūkinio pastato vertę. Įvertinus, jog apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamai nustatyta ūkinio pastato verte, atmestini (CPK 178 straipsnis).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių gyvenamajam name pakeitimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino atsakovo reikalavimą nustatyti, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 114,285 m² bendro ploto dydžio dalis gyvenamajame name, kurio bendras plotas 176,98 m², o ieškovei - 62,695 m² bendro ploto dydžio šio pastato dalis. Nustatyta, kad minėtas atsakovo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, jog atsakovas savo lėšoms, laikydamasis teisės aktų nustaty­tos tvarkos ir turėdamas bendraturtės sutikimą rekonstravo gyvenamąjį namą, taip padidindamas savo naudojamas patalpas. Atsakovas rėmėsi LR CK 4.77 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos rekonstrukcijos metu sukurtą papildomą gyvenamojo namo plotą pripažinti atsakovo nuosavybe ir atitinkamai šiuo naujai sukurtu statinio plotu padidinti atsakovo nuosavybės teisės dalį gyvenamajame name. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad yra pagrindas pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės akcentuoja, kad nebuvo įrodyta viena iš minėtų trijų būtinų sąlygų – t. y. kad daiktas buvo padidintas turint bendraturčio sutikimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kadangi teisinis reglamentavimas rekonstrukcijos metu ir dabar numato privalomą bendraturčių sutikimą išduodant statybos leidimą rekonstrukcijos darbams, tai savaime leidžia daryti prielaidą, kad toks bendraturčių sutikimas buvo gautas ir pateiktas institucijai išduodant statybos leidimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėta teismo išvada.Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas nepateikė K. P. sutikimo atlikti rekonstrukciją, tačiau sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atsakovas šią aplinkybę įrodė netiesioginiais įrody­mais.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).Nagrinėjamu atveju aplinkybę, jog atsakovas turėjo bendraturtės sutikimą rekonstrukcijai atlikti, įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, t. y. paties statybos leidimo išdavimo faktu. Iš pateiktos į bylą deklaracijos apie statybos užbaigimą matyti, kad 1989-11-27 at­sakovui išduotas leidimas Nr. 290 atlikti rekonstrukcijos darbus. Tuo metu statybos leidimų išdavimo klausimus reglamentavo Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988-12-14 nutarimas Nr.364 "Dėl individualinės statybos" (galiojo nuo 1988-12-14 iki 1991-07-11). Šio nutarimo 25 punkte nustatyta, kad jeigu gyvenamojo namo bendrasavininkis nori statyti arba rekonst­ruoti individualinį gyvenamąjį namą, statyti priestatą, antstatą, įrengti rūsį, mansardą bei statyti ūkinius ir buitinius pastatus ar įrenginius, leidimas šiems darbams duodamas tiktai turint kitų bendrasavininkių raštišką sutikimą ar liaudies teismo sprendimą. Byloje esančiame Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2017-07-05 rašte Nr. (4.1.15)-D3-3665 taip pat atkreipiamas dėmesys, jog administracija ir tuomet, ir dabar, prieš išduodant leidimą iš statytojo visada pareikalauja bendrasavininkio raštiško sutikimo atlikti bet kokius statybos darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka patvirtinti aplinkybę, jog K. P. davė sutikimą rekonstrukcijai atlikti.Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl to, kad K. P. niekada nebuvo minėjusi, kad būtų davusi sutikimą atsakovui ir kad nežinant ieškovei bei jos motinai negalėjo duoti sutikimo, yra subjektyvus vertinimas, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovas rekonstrukciją atliko be bendraturtės sutikimo.Apeliantė taip pat teigia, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad statybos darbai buvo atliekami būtent atsakovo lėšomis. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai.Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų bei paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nesutikimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių gyvenamajam name pakeitimo grindė tik viena aplinkybe, t. y. kad K. P. nedavė sutikimo rekonstrukcijai atlikti. Vėliau ieškovė papildomai nurodė, jog K. P. prisidėjo prie šių statybų finansavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji ar buvusi jos turto dalies bendraturtė būtų prisidėjusi savo lėšomis prie atsakovo atliktos rekonstrukcijos. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo dar vieną argumentą ir teigia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad statybos darbai buvo atliekami būtent atsakovo lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog byloje nėra priešingų duomenų, kad K. P. ar ieškovė būtų prisidėjusios prie šios rekonstrukcijos, taip pat jog buvo rekonstruota išimtinai tik atsakovo naudojama statinio dalis, leidžia daryta išvadą, kad atsakovas atliko rekonstrukciją savo lėšomis.Teisėjų kolegija pirmiau aptartų įrodymų pagrindu sprendžia, kad atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis, turėdamas bendratutės sutikimą ir laikydamasis tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, savo lėšomis įrengė atliko gyvenamojo namo rekonstrukciją ir taip padidino gyvenamojo namo plotą bei jo vertę, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.77 straipsnio 1dalimi, pagrįstai padidino atsakovo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė nesutinka su šio reikalavimo tenkini­mu iš esmės todėl, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas priešieškinio reikalavimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių gyvenamajam name pakeitimo. Apeliantės teigimu, kadangi buvo netinkamai nustatytos nuosavybės dalys, buvo nustatyta ir netinkama naudojimosi daiktu tvarka. Kadangi apeliantė nenurodo, kokios patalpos nepagrįstai paskirtos naudotis vienam ar kitam bendraturčiui, kaip konkrečiai nagrinėjamu atveju yra pažeistos ieškovės teisės, minėti apeliacinio skundo argumentai vertintini deklaratyviais ir plačiau nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).Atsakovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų (Kretingos rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.